Skip to content Skip to navigation

Prystovai. Kaimas prie Minijos ir Mišupės santakos

Prystovai. Kaimas prie Minijos ir Mišupės santakos

Pateikta: 2021-05-10 12:48 (atnaujinta: 2021-05-10 13:05)

Kaimo panorama nuo Dauginčių atodangos. Fot. Julius Kanarskas, 2014 m.

Kretingos rajono savivaldybės rytiniame pakraštyje, paribyje su Plungės rajono Šateikių seniūnija, Minijos dešiniajame krante ir abipus jos intako Mišupės driekiasi Prystovų kaimo žemės.

***

Prystovams priklauso 553,33 ha žemės, kuri šiaurėje-šiaurės rytuose ribojasi su geležinkeliu Kretinga–Šiauliai bei Stropelių kaimu. Pietryčiuose ji remiasi į Kretingos ir Plungės rajonų savivaldybes skiriančią administracinę ribą, už kurios prasideda Bulikai ir Papieviai. Pietvakariniu pakraščiu vingiuoja didžiausia Žemaitijos upė Minija, už kurios ošia Šilpelkės miškas bei prasideda Cigonaliai ir Dauginčiai. Šiaurės vakaruose Prystovus nuo gretimų Sauserių skiria Grabšyčių pušynas ir Tuitelių miškas.

Pilies arba Dyburio pilalės skardis iš vakarų pusės, nuo Minijos upės slėnio. Fot. Julius Kanarskas, 2014 m.

Mišku ir krūmynais labiausiai apaugusios yra upių pakrantės, o taip pat šiaurės rytinė kaimo dalis. Šiaurine ir vakarine teritorijos dalimi, smarkiai vingiuodama poledynmečiu išraižytu giliu kloniu, link Minijos teka Mišupė, kurios ištakos siekia Remčio ežerą (Plungės r.). Pasakojama, kad senų senovėje aplinkui augę didžiuliai miškai. Po pasaulinio tvano miškų nebelikę, todėl tą vietą, kuria ėmė tekėti upė imta vadinti „Miško upe“, t. y. Mišupe. Šiandien abipus jos šiaurinėje kaimo dalyje auga pora miškelių: dešiniajame krante – Jocio Krūmelis, kairiajame – Bumblio Krūmelis.

Centrinėje kaimo dalyje Mišupę kerta vienintelis kelias, vadinamas Prancūzkeliu, per Sauserius einantis link Kūlupėnų bei Kretingos–Salantų plento. Nuo jo šiaurinėje dalyje atsišakoja kitas kelias, kuris, įveikęs geležinkelį, Stropeliuose įsilieją į žvyrkelį, vedantį link Nasrėnų–Skaudalių–Salantų kelio. Seniau Prancūzkelyje per upę buvęs nutiestas medinis tiltas, vadintas Pamedžių tiltu. Sovietmečiu jis sunyko, todėl 1986 m. buvusi įrengta pralaida. Į šiaurės rytus nuo pralaidos į upę įteka nuo Bulikų atitekantis bevardis upelis, seniau vadintas Lapupiu. Dešiniajame šio upelio krante auga Motužio Krūmelis, o šiaurės rytiniame kaimo žemių kampe – su Papieviais ribojasi Pievų miškas.

Į vakarus nuo tilto abipus Mišupės iki pat jos santakos su Minija žaliuoja Prystovų miškas. Jame, nusileidus nuo tilto palei upę žemyn, ties buvusio malūno vieta į Mišupę įteka Varlaupis, atitekantis šiaurine kaimo dalimi iš buvusių Stropelių kaimo Vaičiaus pelkių. Ties Varlaupio vagos viduriu į jį įteka kaimo šiaurinėje dalyje prasidedantis nedidelis upeliukas, seniau vadintas Tarpalių upeliu, kurio ištakos buvusios Tarpalių pievose.

Pietrytinėje Prystovų dalyje, už Užkarklio Pievos miškelio ir už Minijon tekančio jos intako Lubdaubalio kažkada plytėjo išnykęs Puidogalių (kitaip – Puidogalio) kaimas, kuriam priklausė ir Minijos vingio slėnyje augantis Tarvydo beržynas. Prystovams šiandien taip pat priskiriamas su Puidogailiais besiribojantis vakarinis Bulikų kaimo žemių kyšulis, įsiterpiantis į Kretingos rajono savivaldybės teritoriją.

Prystovų kaimas 1915 m. Prūsijos karalystės karo kartografų parengtame Kartenos apylinkių topografiniame žemėlapyje

Vakariniame Prystovų pakraštyje Minija daro platų vingį, kuriame seniau plytėjo pievos ir veikė kaimo kapinės. Šiandien didelė dalis šio slėnio apsodinta mišku, o kitame Minijos krante stūkso aukštas ir status skardis – Dauginčių atodanga, nuo kurios atsidengia nuostabi upės vingio ir Prystovų apylinkių panorama. Kita, mažiau įspūdinga Minijos atodanga yra Prystovuose – į santaką su Mišupe įsiterpiančiame aukštumos pakraštyje, pavadintame Pilies arba Dyburio skardžiu.

Manoma, kad kaimo žemėse pirmieji žmonės – klajokliai senovės medžiotojai ir žvejai, galėjo apsistoti dar akmens amžiuje. Jų paliktų pėdsakų reikėtų ieškoti Minijos vingio slėnio kalvelėse ir terasose bei Mišupės pakrantėse. Kol praeities tyrinėtojai neaptiko archeologijos paminklų ar pavienių radinių, tenka vadovautis senų žmonių pasakojimais apie kaimo priešistorę. Vienas jų mena, kad upių santakoje senovėje stovėjusi pilis, kurios gynėjai žemaičiai gynėsi nuo kryžiuočių ir švedų. 1966 m. aukštumą žvalgę Lietuvos istorijos instituto archeologai kultūrinio sluoksnio ir piliakalniams būdingų įtvirtinimų nerado, bet priėjo išvados, kad piliakalnis šioje vietoje vis tik yra buvęs, tačiau dar prieš kelis šimtmečius jį nuplovė Minija. Šiandien buvusį piliakalnį mena Pilimi, Pile, Pilale, Dyburio pilale vadinamas aukštumos pakraštys su minėta Minijos atodanga (Pilies, Dyburio skardžiu).

Į pietryčius nuo Pilalės, Minijos kairiojo šlaito terasoje, buvusio bevardžio upelio dešiniajame krante išliko 25 x 20 m dydžio smėlinga kalvelė, iškylanti virš upės lygio iki 7 m aukščio. XX a. pirmoje pusėje vietos gyventojai joje ėmė kasti duobes bulviarūsiams, o pačią kalvą vadinti Rūsiais. Duobėse jie aptiko žmonių kaulų, geležinių, žalvarinių bei sidabrinių dirbinių. Pasak žemės savininko Igno Dyburio, rasti žmonių kaulai buvę labai stambūs ir ilgi, o vienas sidabrinis žiedas savo skersmeniu prilygęs dvikinkio vežimo rato stebulei. Dėl to atsirado pasakojimas, kad čia palaidoti senų senovėje, prieš atsikeliant žmonėms, kaime gyvenę milžinai. Vis tik, radiniai leidžia manyti, kad čia buvęs VIII–XIII a. kuršių kapinynas, o tas nepaprasto skersmens žiedas buvo ne kas kitas, o priešistorinis kaklo papuošalas – antkaklė.

Prie Minijos gyvenusius senuosius šių žemių gyventojus kuršius XIII a. viduryje užkariavus kryžiuočiams, netrukus kilo sukilimas, kurį užkariautojai numalšino kalaviju ir ugnimi. Po Melno taikos sutarties XV a. nemaža dalis buvusių pietinių kuršių žemių atiteko Lietuvai, iš kurios čia ėmė keltis žemaičiai ir kurti žemdirbių gyvenvietes – kaimus.

Prystovų kaimas po Lietuvos žemės reformos. Ištrauka iš apie 1939 m. Lietuvos kariuomenės kartografų parengto Plungės–Kartenos apylinkių žemėlapio

Prystovų kaimas susiformavo XVI a. antroje pusėje, pravedus Valakų reformą Kartenos dvarui priklausančioje žemėje. Naujakurių dvasiniu gyvenimu iš pradžių rūpinosi Salantų, o nuo XVII a. – Kartenos parapijos dvasininkai.

Rašytiniuose šaltiniuose kaimo vardas lenkiškai buvo rašomas Prystanie (1646 m.), Przystancy (1846 m.), Prystowa (1915 m.), rusiškai – Приставы (1845–1895 m.), Пржиставы (1870 m.), Приставa (1913–1915 m.),  lietuviškai – Pristovai (1923 m.; 1935 m.; 1959 m.), Prystovai (~1939 m.; 1974 m.), žemaitiškai – Prėstuovā (1937 m.). Vietovardžio forma „Prystovai“ lietuvių kalboje nusistovėjo nuo XX a. 8-ojo deš., o žemaitiškai šiandien kaimo vardas rašomas „Prīstuovā”.

Manoma, kad vietovardis susijęs su pristovo – dvaro pareigūno, pavadinimu. Tais laikais pristovais vadinti iš pasiturinčių valstiečių arba smulkių bajorų skiriami pareigūnai, administravę dalį dvaro valdų, varę valstiečius atlikti prievolių, juos atstovavę ir ginę jų reikalus dvare ir teisme. Galbūt kažkuris tai Kartenos dvaro pristovas tapo vienu pirmųjų šio kaimo naujakurių; arba visa nausėdija su žeme ir žemdirbiais buvusi tarnybos laikotarpiui atiduota pristovui, atlyginant jam už darbą.

Pasak kitos versijos, seniau per kaimą ėjęs svarbus kelias, prie kurio stovėję keliautojams apsistoti skirti užvažiuojamieji namai. Prie tos stoties išaugęs kaimas ir buvęs pavadintas Prystovais, t. y. vieta, kurioje „pristojama“ poilsiui. Patys prystoviškiai žemaičiai aiškina, kad čia esanti „pristauni“ – graži, nuostabi vieta, dėl to ji taip ir pavadinta.

Vengalio malūnas. Fot. Ignas Jablonskis, 1969 m.

Kaimo gyvenvietė po Valakų reformos buvo pastatyta Minijos dešiniojo kranto aukštumoje, į pietryčius nuo santakos su Mišupe, abipus apie 1,25 km ilgio gatvės, kuria nuo Puidogalių link Grabšyčių dvaro ėjo pagrindinis kaimo kelias. Joje XIX a. pirmoje pusėje stovėjo 14 katalikų sodybų.

Šiose sodybose 1845 m. gyveno Jurgio Jucio, Nikodemo Šatelio, Kazimiero Mačiulskio, Povilo Norvilos, Kazimiero Stropaus, Silvestro Slušnio, Klemenso Toderio, Antano Jonausko, Ignoto Katkaus, Kazimiero Rimkaus, Pranciškaus Drakšo, Jurgio Jokubausko, Nikodemo Stankaus, Kazimiero Norvaišo, Kazimiero Metijos, Juozapo Rimeikio, Jono Doublio ir Antano Rudelio šeimos. Jose buvo 110 žmonių (53 vyrai ir 57 moterys), o šiek tiek mažiau kaip pusę gyventojų sudarė 45 vaikai. Gausiausios buvusios Antano ir Veronikos Rudelių (10 žmonių), Antano ir Onos Jonauskų (9 žmonės), Povilo ir Oporatos Norvilų bei Jurgio ir Kotrynos Jokubauskų (po 8 žmones) šeimynos. Tik po tris asmenys gyveno Jurgio ir Barboros Jucių bei Kazimiero ir Pranciškaus Metijų, o keturi – Ignoto ir Kotrynos Katkų šeimoje. Kitose šeimynose buvo po 5–7 šeimyniškius, tarp kurių buvo karšinami tėvai, įnamiai ir samdiniai.

Pietrytine kaimo žemių dalimi ėjo svarbus kelias, jungęs Šateikius su Kartena. Prie šio kelio ir brastos per Miniją, paribyje su Šateikių dvaro valdomis XVIII a. susiformavo Puidogalių (Puidogalio) užusienis, kuris XIX a. virto savarankišku kaimu.

Koplytstulpis Igno Dyburio sodybos kieme. Stepono Kaštauno nuotr., 1968 m.

Į šiaurę nuo Prystovų pagrindinės gatvės XIX a. pirmoje pusėje nuo Liepgirių link Kūlupėnų buvo nutiestas naujas kelias, sujungęs Plungės–Kretingos ir Kretingos–Salantų plentus. Pasakojama, kad jį 1812 m. supylė Napoleono kareiviai, tiesdami kelią link Šventosios uosto, todėl naująjį traktą imta vadinti Prancūzkeliu. Vis tik, tai padarė ne prancūzų kariai, o Šateikių ir Kartenos grafai Pliateriai, pastatę Aleksandravo, Mažojo Aleksandravo (Vaitkių) ir Grabšyčių palivarkus ir sujungę juos nauju žvyrkeliu. Kelias buvo platus, nuolat prižiūrimas, su abipus iškastais grioviais vandeniui nubėgti. Per Mišupę naujoje vietoje buvo pastatytas medinis tiltas, kurį, siekiant atskirti nuo senojo, arčiau gyvenvietės buvusio tilto, imta vadinti Pamedžių tiltu.

Šiuo keliu pravažiuodavo valdas apžiūrėti išvykusių grafų karietos, taip pat riedėdavo keleivius ir paštą vežantys diližanai. Keliautojams apsistoti prie senojo tilto per Mišupę grafai Pliateriai pastatė užvažiuojamuosius namus, pavadintus Pristovine karčema, o kitame pastato gale įrengė vandens malūną. Pasakojama, kad prie Prancūzkelio, kalvelėje šalia kryžkelės, buvusi pastatyta ir kalvė, kurioje darbavosi žydų tautybės kalvis. Esą, jis savo gyvenimą pabaigė savižudybe – pasikorė, o po jo mirties vietovę imta vadinti Žydkalve.

Nuo kaimo gatvės į platų Minijos vingio slėnį leidosi, o toliau Margių (Pakapių) pievomis ėjo kitas kelias, kuriuo prystoviškiai, persikėlę brasta per upę, toliau vykdavo į Kartenos miestelio turgų, bažnyčią, atlikinėti prievolių Kartenos arba Gaudučių dvare.

Šalia šio kelio stūksančioje kalvelėje nuo XVI a. veikė kapinės, kuriose iki XX a. 2-ojo deš. pabaigos laidotos maro, šiltinės, dizenterijos ir kitų epideminių ligų aukos, taip pat savižudžiai, nekrikštyti kūdikiai, iš Minijos ištraukti skenduoliai. Gyvieji kapines apjuosė pylimu, kuriam supilti suvežė laukuose surinktus akmenis, o mirusiems atminti pastatė kelis kryžius ir koplytėlę, prie kurios rinkdavosi per Gegužines pamaldas.

Kaimo kapinės šalia Margių vingių pievos. Vaizdas iš rytų pusės. Fot. Steponas Kaštaunas, 1968 m.

1861 m. Prystovuose veikė vandens malūnas, buvo 15 kiemų ir 127 gyventojai. Panaikinus baudžiavą ir didesnę dalį ariamos kaimo žemės išdalinus išsipirkti nuo seno ją dirbusiems žemdirbiams, 1870 m. išperkamuosius mokesčius Kartenos grafams Pliateriams mokėjo 65 valstiečiai vyrai. Įsteigus valstiečių savivaldą, šiam luomui priklausantys gyventojai buvo priskirti Kartenos valsčiaus Aleksandravo seniūnijai.

Panašu, kad vykdant pobaudžiavinę žemės reformą, dalis kaimo žemėje suformuotų ūkių su gyventojais buvo priskirta aplinkiniams kaimams, nes 1872 m. Prystovuose bebuvo likę 11 sodybų, kuriose 1902 m. gyveno tik 87 valstiečiai. 1915 m. kaime vėl buvo 15 ūkių, tačiau per Pirmąjį pasaulinį karą ir pirmaisiais pokario metais dalis jų susmulkėjo. Tad per 1923 m. vykusį surašymą buvo suskaičiuoti 23 kiemai, kuriuose gyveno 157 valstiečiai.

Tarpukariu gatvinis kaimas buvo išskirstytas į vienkieminius ūkius ir priskirtas Stropelių seniūnijai. Senojoje gatvinėje gyvenvietėje 1935 m. beliko 8 kiemai, o kiti 20 ūkių buvo išsibarstę po visą kaimą. Prie senojo tilto prie Mišupės stovėjęs grafų Pliaterių statytas vandens malūnas-karčema priklausė 22 ha valdžiusiam ūkininkui Vengaliui, iš kurio malūną nuomojosi Vladas Lingė iš Puidogalių. Leidžiantis upe žemyn, dauboje netoli santakos su Minija gyveno K. Domarkas, kaimynų pravardžiuojamas Daubiniu, kurs pasistatė kitą vandens malūną ir tapo kaimyno konkurentu. Be jų kaime gyveno ir ūkininkavo Antanas Jonauskas, Ignas Domarkas, Drakšai, Valužiai, Budriai, Katkai, Paulauskai, Duobliai ir kt.

Kaimo panorama nuo Martyniškių. Fot. Julius Kanarskas, 2014 m.

Apie 1925 m. duris atvėrė Prystovų pradžios mokykla. Jos vedėja dirbo Izabelė Maurukaitė, o 1928 m. ją pakeitė Marija Vinčienė. Deja, 1930 m. mokykla buvo perkelta į seniūnijos centrą Stropelius.

1931–1932 m. šiauriniu kaimo pakraščiu danų firma „Højgaard & Schultz“ nutiesė Telšių–Kretingos geležinkelį. Šalia jo pervažos 1933 m. kovo 10 d. pradėjo veikti tinkuoto mūro geležinkelio tarpustotė „Stropeliai“, pastatyta Susisiekimo ministerijos lėšomis. Tiesiant geležinkelį, dalis žemių, tame tarpe ir ūkininkų Duoblių sodyba, atsidūrė už Prystovų ribų ir buvo priskirta Stropelių kaimui. Kartenos valsčiaus savivaldybės lėšomis prystoviškiai ir aplinkinių kaimų gyventojai Prancūzkelyje 1934 m. pastatė naują Pamedžių tiltą per Mišupę.

Senąjį valakinį kaimą priminė išlikę vietovardžiai, kuriuos 1935 m. birželio mėnesį užrašė Stropelių pradinės mokyklos vedėjas Stasys Vilkys. Pagal jį, šiaurės vakarinėje kaimo dalyje palei geležinkelį ir Grabšyčių pušyną plytėjo naujakuriams išdalintos kemsuotos, vietomis uždurpėjusios bendrosios kaimo ganyklos. Į rytus nuo jų prasidėjo Pamedės – apie 35 ha trakas, t. y. pakilioje, sausoje vietoje esančios pievos, apaugusios retais krūmais bei medžiais. Šiaurėje, kur trakas rėmėsi į Stropelių kaimo žemes, jį kirto geležinkelis. Šalia Pamedžių, palei geležinkelį prie Mišupės buvusi Žagvietės pieva, kurioje nupjautą ir išdžiovintą šieną valstiečiai čia pat sukraudavo į žagus ir palikdavo laikyti ilgesniam laikui. Į pietus nuo bendrųjų ganyklų buvo Tarpaliai – pusės hektaro dydžio žema ir šlapia pieva.

Koplytstulpis prie Prancūzkelio į rytus nuo Pamedžių tilto. Fot. Julius Kanarskas, 1986 m.

Dar vienas buvusių bendrųjų ganyklų plotas, vadinamas Kęsuotėmis, driekėsi rytinėje kaimo dalyje, palei Bulikus ir Puidogalius. Čia buvusias šlapias ganyklas Prystovų ir Bulikų kaimų gyventojai nusausino, iškasdami Lapupio upelio vardą gavusį melioracijos kanalą, o po žemės reformos pavertė dirbamais laukais. Tarp šių ganyklų ir Mišupės, į šiaurę nuo Prancūzkelio ėjo ilgas, siauras, lovio pavidalo reljefo įdubimas, kuris netoli geležinkelio susiliejo su upės kloniu. Jį buvo pamėgusios lapės, šlaituose išraususios daugybę urvų, dėl kurių vietovė vadinta Lapurviais.

Į šiaurę nuo Pamedžių tilto plytėjo Abrūsinė – pailga kaip abrūsas (liet. rankšluostis) pieva. Šalia buvo žema, alksniais apaugusi Alksnos lankelė, Antroji lankelė bei Apvalioji lanka, o atokiau nuo tilto – Plačioji lankelė. Prie pat upės ir tilto apie 30 arų apėmė Vingio pievelė.

Į pietus nuo tilto prie Mišupės plytėjo drėgna, alksnių ir beržų priaugusi pieva, vadinama Tamsiąja lanka, gavusi šį vardą dėl to, kad jos pietinės pusės niekados nesiekė saulės spinduliai. Šalia buvusi nuožulni, krūmais apaugusi atkalnė, vadinta Atšlaitės dauba. Prie jos šliejosi Babdaubė – krūmais apžėlusi dauba, taip pavadinta dėl to, kad čia savo gyvulius ganydavusi senyva moteris – baba (liet. senelė). Toliau nuo tilto buvo Dubioji lanka, o aukščiau jos – Dubiosios antkalnis.

Į Vengalio malūno tvenkinį rėmėsi Skvarblių pievos, kurios tarpukariu buvo paverstos dirbamais laukais. Atokiau nuo malūno, K. Domarko-Daubinio žemėje, dešiniajame Mišupės krante stūksojo Barsiukalnis, kuriame buvę daugybė barsukų urvų. To paties savininko žemėje arčiau Minijos buvusi Triberžio atkalnė, kurioje augo trys kamienais sulipę beržai. Ten pat, K. Domarko daubose augo dar Genmedis ir Kraukuklamedis, t. y. genių iškapota liepa bei labai susisukęs beržas.

Kartenos pradinės mokyklos mokinys, būsimasis Stropelių mokyklos vedėjas ir Žemaičių apygardos Kardo rinktinės partizanas Stasys Jonauskas (1927–1953). 1940 m.

Netoli santakos su Minija, Mišupės slėnyje esanti tarsi dubuo (žem. bliūdas) įdubusi pieva, vadinta Bliūdaube. Už jos, nuolaidžioje atkalnėje prie pat santakos buvo kita, krūmais apaugusi pieva, vadinama Dangaus atkalne. Pačioje upių santakoje glūdėjo Dumbragelme vadinama iki 2 m gylio gelmė, kurios dugnas buvęs smarkiai dumbluotas. Nuo jos Minijos upe keliaujant prieš srovę, ties Pilies arba Dyburio skardžiu slypėjo iki 4 m gylio Giltinės gelmė, kurioje, pasakojama, nuskendęs vaikas.

Nuo Dyburio arba Pilies skardžio link kaimo kapinių Minijos slėnio pakraščiu ėjo Sukdaubio dauba, viduryje susisukusi lyg pjautuvas. Matyt, tai buvusi upės senvagė, per kurią iš Domarko kūdros (žem. prūdo) į Miniją tekėjo upeliukas.

Prie pat kaimo kapinių buvę Margių vingiai – pusės hektaro dydžio smėlinga pieva. Netoli kapinių esančioje Prystovų brastoje buvo Takešiu vadinama vieta, kurioje kaimo vyrai spendė venterius (žvejybos tinklus su sparnais ir prieduru) žuvims pasigauti.

Į šiaurę nuo senojo kaimo sodybų buvo įrengtos linmarkos. Aplinkui jas mėgo augti vikšriai, todėl vietovė buvusi vadinama Vikšriu. Į pietryčius nuo senųjų sodybų esanti aukštesnė vietovė nuo seno vadinta Martyniškėmis. Tarp gyvenvietės ir Prancūzkelio nuo Valakų reformos laikų driekėsi dirbami Pūstieji laukai, kurie siekė Lapurvius. Iš senosios kaimo dalies per Pūstuosius ir Kęsuotes iki Prancūzkelio ėjo Genečiai – bandotakis, kuriuo seniau į bendrąsias ganyklas ir atgal į gyvenvietę buvo genami kaimo galvijai.

Čeraunyko kūlis – Burtininko akmuo Barsiukalnio papėdėje. Fot. Julius Kanarskas, 1999 m.

Skaudžių mūsų kraštui 1940–1952 m. įvykių sūkuryje atsidūrė ne vienas prystoviškis. Sovietams pradėjus žemės reformą, Kretingos apskrities žemės ūkio komisijos 1940 m. spalio 31 d. nutarimu dėl Kartenos valsčiaus Žemės fondo sudarymo, iš ūkininko Jono Domarko valstybė nusavino paliekamos valdyti ir naudoti žemės (30 ha) perteklių – 7,17 ha žemės, kuri turėjo būti atiduota mažažemiams ir bežemiams.

Sovietų represijų pirmuoju taikiniu tapo ūkininkas Antanas Jonauskas. Jis Pirmojo pasaulinio karo metais tarnavo Rusijos imperijos kariuomenėje, o po revoliucijos – Raudonojoje armijoje, todėl turėjo susidaręs tvirtą nuomonę apie bolševikus ir jų įvedamą tvarką. Jiems okupavus Lietuvą, Stropeliuose jis pareiškė, kad „nieko gero iš to nebus – gyvensime dar blogiau“. Šie žodžiai netruko pasiekti čekistų ausis, todėl 1941 m. balandžio pabaigoje A. Jonauskas buvo suimtas, uždarytas į NKVD pasienio kariuomenės štabo Kretingos areštinę, tardomas ir kankinamas, bet, kaltės neįrodžius, po kiek laiko išleistas į laisvę. Po karo jis vėl neįtiko valdžiai ir 1948 m. buvo ištremtas į Sibirą, o jo sodybą stribai nugriovė.

Didysis (Daubinio, Domarko) kūlis Mišupėje netoli žiočių. Fot. Ignas Jablonskis, 1972 m.

Iš viso 1948–1951 m. iš Prystovų buvo ištremta 19 žmonių: 1948 m. – Jeronima Domarkienė su sūnumi Antanu ir dukterimi Elena, minėtas Antanas Jonauskas su žmona Magde, 1949 m. – Akvilina Budrikienė, Ignas Lubys su žmona Barbora, dukra Kazimiera, sūnumis Adolfu ir Viktoru, 1951 m. – Juozas Butkus su žmona Magde ir dukra Aldona bei Vladas Lubys su žmona Kazimiera, sūnumis Vladu ir Vincu bei dukterimi Sofija (Zofija).

Dalis prystoviškių po karo įstojo į Žemaitijos apygardos partizanų gretas. Tarp jų buvo Antano Jonausko sūnus Stasys, gimęs 1927 m. rugsėjo 7 d. Jis mokėsi Stropelių ir Kartenos pradinėse mokyklose, o 1940–1945 m. – Kretingos valstybinėje gimnazijoje. Baigęs mokslus, nuo 1945 m. gegužės 15 d. iki rugsėjo 15 d. mokytojavo Stropelių pradinėje mokykloje, buvo jos vedėju. Mokytojaudamas užmezgė ryšius su Žemaičių apygardos Kardo rinktinės partizanais, platino jų atsišaukimus, ragino jaunimą stoti į rezistentų gretas. Sovietų saugumui pradėjus juo domėtis, 1945 m. pabaigoje pasitraukė į ginkluotą pogrindį, pasirinko Simono slapyvardį, buvo paskirtas Kardo rinktinės štabo žvalgybos skyriaus viršininku, vėliau – štabą saugojusios Vizbuto kuopos vadu. Žuvus rinktinės vadui Kazimierui Kontrimui-Tėvui, nuo 1952 m. pabaigos vadovavo sovietų saugumo sunaikintos Kardo rinktinės Vizbuto kuopai, kuri 1953 m. pradžioje buvo prijungta prie Šatrijos rinktinės. Žuvo 1953 m. balandžio 6 d. su 4 bendražygiais Vaineikių–Kūlupėnų miškuose, MGB vidaus kariuomenės kareiviams ir stribams antrąją Velykų dieną apsupus partizanų žeminę. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija suteikė jam po mirties kario savanorio statusą ir vyr. leitenanto karinį laipsnį.

Panaikinus Kartenos valsčių, 1950 m. Prystovai buvo priskirti Salantų, o 1959 m. – Kretingos rajonui. Prijungus pokariu sunaikinto Puidogalių kaimo bei dalį Bulikų kaimo žemių, apie 1970 m. Prystovai atsidūrė pačiame Kretingos ir Plungės rajonų paribyje, toli nuo svarbesnių kelių ir centrų. Jei 1959–1970 m. kaime gyveno 103–105 gyventojai, tai 1979 m. buvo belikę 60, 1989 m. – 18, o 2011 m. – 11 žmonių. Šiandien kaime yra 11 sodybų, kurių keturios stovi laukuose abipus Varlaupio, viena – Mišupės slėnyje ties jos žiotimis, o kitos šešios – senosios kaimo gyvenvietės vietoje Minijos dešiniojo kranto aukštumoje.

Supleišėjęs akmuo su dubeniu. Fot. Julius Kanarskas, 2014 m.

Didelė kaimo dalis patenka į valstybės saugomą teritoriją – Salantų regioninį parką bei jame esantį Minijos kraštovaizdžio draustinį. Šiame draustinyje 16 ha privačią valdą (10 ha miško ir 6 ha žemės ūkio paskirties žemės, tapusios natūralia miškapieve), valdo buvęs ilgametis Kretingos miškų urėdijos Kartenos girininkijos girininkas Algimantas Mažeika. Per 20 metų savo valdos dykvietėse į pensiją išėjęs miškininkas įveisė 5,5 ha miško želdinių: priesmėlio ir smėlio dirvožemiuose pasodino 4 ha pušų, nuokalnėse – 1 ha eglių su maumedžių priemaiša, o užmirkusiose žemumose – 0,5 ha beržų. Jo valdoje yra apie 0,5 ha vientisas miškinės obels medynėlis – retas ir, bene, vienintelis toks objektas Lietuvos miškuose.

Kaime yra keletas kultūros paveldo objektų registre registruotų bei saugotinų archeologijos, istorijos, mitologijos ir gamtos objektų. Garsiausias iš jų – Mišupės dešiniojo kranto terasoje Barsiukalnio papėdėje stūksantis masyvus riedulys, žemaičių vadinamas Čeraunyko kūliu (liet. Burtininko akmeniu). Šis natūralus, ledynmečio iš Skandinavijos atvilktas granito riedulys yra netaisyklingos formos, 2,5 m ilgio šiaurės rytų–pietvakarių kryptimi, nuo 1,2 iki 2,3 m pločio ir nuo 70 iki 110 cm aukščio. Šiaurės rytinis, apie 90 cm pločio kraštas ištrupėjęs, tarsi atskeltas. Paviršius plokščias, lygus. Jo pietrytinėje dalyje yra 6 cm skersmens ir 2 cm gylio duobutė, vadinama Velnio pėda.

Vienišas stambus riedulys nuo seno atkreipė vietos gyventojų dėmesį. Anot jų, šiaurės rytinį akmens kraštą atskėlęs perkūnas, o duobutę-pėdą įminęs velnias. Pasakojama, kad kartą šventą dieną ant akmens atsisėdęs žmogus pradėjo keikti kaimyną. Besikeikdamas prilipo prie akmens ir taip išbuvo visą parą. Tik iškėlęs rankas į dangų ir prisiekęs daugiau gyvenime nebesikeikti, atlipo nuo to akmens ir tekinas pasileido namo. 2000 m. akmuo paskelbtas valstybės saugoma kultūros vertybe (unikalus objekto kodas 21120), turinčia mitologinį vertingųjų savybių pobūdį.

Kitoje Barsiukalnio atšlaitėje guli taip pat ledynmečio atvilktas mažesnis riedulys – Žalčio kūlis (liet. Žalčio akmuo). Pasakojama, kad ant jo šiltu metų laiku mėgsta saulėje šildytis žalčiai ir kiti ropliai, dėl to akmuo gavęs tokį vardą.

Naujoji (kairėje) ir senoji (dešinėje) kapinių koplytėlė. Fot. Julius Kanarskas, 2014 m.; Steponas Kaštaunas, 1968 m.

Arčiau santakos su Minija, už buvusio malūno, Mišupės vagoje guli Didysis kūlis (liet. Didysis akmuo) – dar vienas ledynmečio paliktas stambus granito riedulys. Jis yra Daubiniu pravardžiuoto malūnininko K. Domarko žemės sklype, todėl kitaip dar vadintas Domarko arba Daubinio kūliu.

Dar vieną riedulį, esantį priešingame – kairiajame Mišupės krante, aptiko kretingiškis kraštotyrininkas, inžinierius Ignas Jablonskis. Tai stambaus grūdėtumo pilkos spalvos granitas, gulintis žemės paviršiuje, šiek tiek susmigęs į dirvą. Jis netaisyklingo ovalo formos, 2,65 m ilgio šiaurės–pietų kryptimi, 1,95 m pločio ir 75 cm aukščio. Rytinis akmens šonas statesnis, o paviršius žemėja į vakarų pusę. Paviršiuje, arčiau vakarinio šono, buvo iškaltas 80 x 62 cm dydžio ir iki 20 cm gylio ovalo pavidalo dubuo. Pasakojama, kad ant akmens pagonys aukojo aukas savo dievams. Veikiamas atmosferos kritulių, akmuo, tame tarpe jo dalis su dubeniu, laikui bėgant supleišėjo ir perskilo į kelis luitus.

Už šio akmens, aukštumos pakraštyje išliko įgriuvusi partizanų žeminė, įėjimas į kurią veda nuo Mišupės slėnio. Pasakojama, kad žeminę apie 1945–1946 m. išsikasė su bendražygiais Žemaičių apygardos Kardo rinktinės partizanas Stasys Jonauskas-Simonas.

Mišupės kairiojo kranto daubose, kuriomis seniau tekėjo pora vasaromis išdžiūvančių bevardžių upeliu, kraštotyrininkui Ignui Jablonskiui pavyko aptikti trijų gruntinių užtvankų pylimus. Didžiausios užtvankos pylimas siekė 29 m ilgio, iki 8 m pločio ir 1,2–1,5 m aukščio. Šios užtvankos tvenkinys apėmė 8 000 kv. metrų plotą, o vandens kubatūra siekė 6 000 kub. metrų. Kiti tvenkiniai buvę žymiai mažesni: antrasis – 700 kv. metrų, o trečiasis – tik 400 kv. metrų. Manoma, kad tai galėjusios būti linmarkos.

Amžinybėn iškeliavusius prystoviškius mena Minijos slėnyje, plataus upės vingio juosiamos lankos viduryje stūksanti iki 1,5 m aukščio kalvelė, kurioje yra nebeveikiančios kaimo kapinės. Jos ovalo plano, pailgos šiaurės rytų–pietvakarių kryptimi, 51 m ilgio ir 32 m pločio, apjuostos apie 120 m ilgio akmenų pylimu, kurio šiaurės rytiniame gale buvę įrengti 1,5 m pločio vartai. Paviršius banguotas, žemėja link kraštų. Rytinėje dalyje stovi medinė koplytėlė, o abipus jos – po kaltinį kryžių.

Nuo kaimo įsikūrimo kapinėse laidoti jo gyventojai, tame tarpe ir 1655–1656 m. bei 1709–1711 m. siautėjusių maro epidemijų aukos. Žemaičių vyskupijos vadovybei XVIII a. pabaigoje sanitariniais sumetimais kaimų kapines uždarius ir paliepus mirusiuosius laidoti tik parapijos kapinėse, jose toliau retsykiais laidotos užkrečiamųjų ligų epidemijų aukos (daugiausia vaikai ir seniai), taip pat savižudžiai, nekrikštai, iš Minijos ar Mišupės ištraukti skenduoliai. Kapines apleidus, jas imta vadinti Maro kapeliais, Senkapiais, Kapeliais.

Senosios (kairėje) ir naujosios (dešinėje) koplytėlių interjeras. Fot. Steponas Kaštaunas, 1968 m., Jolanta Paunksnienė, 2015 m.

Mirusiųjų ramybei saugoti kapeliuose stovėjo trejetas monumentalių ornamentuotų kryžių ir koplytėlė su Švč. Marijos Sopulingosios skulptūra, prie kurios per Gegužines pamaldas kaimiečiai rinkdavosi pasimelsti už mirusiuosius, pagerbti Švč. Mergelės Marijos, giedoti giesmių. Ąžuoliniams kryžiams sunykus, 1936 m. kaimo gyventojai kapinėse šalia koplytėlės pastatė porą kaltinių ornamentuotų kryžių, kuriuos nukalė nežinomas Kartenos apylinkių kalvis. Koplytėlė su 2 ornamentuotais kryželiais, Marijos, nežinomo šventojo ir 2 angeliukų skulptūromis 1971 m. buvo įrašyta į vietinės reikšmės dailės paminklų sąrašą (unikalus objekto kodas 9551; senas kultūros paminklų sąrašo Nr. DV1553). Dabartinę koplytėlę sunykusios senosios vietoje 1996 m. pastatė žemės savininkas Algirdas Mažeika, o darė meistras Bronius Sermontis iš Dauginčių kaimo.

Senosios kapinės 1997 m. įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro laidojimo vietų sąrašą (unikalus objekto kodas 24230, senasis registro kodas L563), o šiuo metu saugomos kaip regioninio reikšmingumo lygmens valstybės saugoma kultūros vertybė, turinti memorialinį ir dailės vertingųjų savybių pobūdį.

Julius KANARSKAS,
istorikas