Skip to content Skip to navigation

Prakalbinti Kretingos muziejaus tapybos eksponatai

Prakalbinti Kretingos muziejaus tapybos eksponatai

Pateikta: 2020-04-27 10:00 (atnaujinta: 2020-04-27 10:00)

Fotografavo Jolanta Klietkutė Vaizduojamosios dailės rinkinyje yra keletas įdomių XVI–XVIII a. tapybos kūrinių. Tai daugiausia grafams Tiškevičiams priklausiusios, Kretingos ir Palangos dvaruose buvusios meno vertybės. Kiek jų buvo ir kokios, sužinoti nepaprastai sunku. Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys rašo: „Prieš Pirmąjį pasaulinį karą tie patys Tiškevičiai susirinko vertingiausius meno kūrinius iš visų savo dvarų dabartinės Lietuvos teritorijoje. Karui pasibaigus, viską sugebėjo parsigabenti iš jau bolševikinės Rusijos. Tačiau tų vertybių negrąžino į atgautus dvarus, nes, kaip dauguma buvusių feodalų, įtartinai žiūrėjo į nuo Lenkijos atsiskyrusią Lietuvą. Tad visi meno kūriniai buvo įkurdinti Tiškevičių rūmuose Varšuvoje. Tačiau jau pirmosiomis karo dienomis viskas sudegė – ir rūmai, ir tai, kas juose buvo.“ (Savaitė, 2012 m.)

Fotografavo Jolanta Klietkutė Kiekvienas tapybos kūrinys turi savo unikalią istoriją, ne visada užrašytą muziejų eksponatų knygose. Kartais, bendradarbiaujant su menotyrininkais, kitais muziejais, pasiseka surinkti šiek tiek įdomios medžiagos apie vieną ar kitą kūrinį.

1940 m. sovietai, okupavę Lietuvą, ėmėsi dvarų meno vertybių nusavinimo, šį procesą pavadinę „registravimu“, kurį atlikti buvo pavesta 14 iš dailininkų, mokytojų, muziejininkų sudarytų komisijų, kurių darbe, be abejo, dalyvavo ir sovietų valdžios paskirti prižiūrėtojai. Komisijoms dirbti nebuvę lengva: dvaruose sukaupti turtai buvo grobstomi, naikinami, dvarus užėmę Raudonosios armijos ar NKVD kariuomenės daliniai jų tiesiog neįsileisdavo.

Hansas Knechtas. Grafo Juozapo Tiškevičiaus portretas. Drobė, aliejus. 1892 m. KM GEK1383. Fot. Tomas Kapočius. 2018 m. Grafų Tiškevičių Palangos dvare likusias meno vertybes suregistruoti ir perduoti jas šalia dvaro buvusiems muziejams Lietuvos švietimo ministerija pavedė Kauno valstybinio kultūros muziejaus sudarytai komisijai. „Švietimo ministerijos pavesti ir muziejaus deleguoti dail. V. Kairiūkštis, dail. J. Vaitys, dalyvaujant Palangos milicijos milicininkui P. Armonui ir Antaninos Tiškevičienės įgaliotinei Makavickaitei surašėme žemiau išvardytus daiktus [...]“ – rašoma 1940 m. rugpjūčio 6 d. komisijos dokumente (saugomas Kretingos muziejuje). Kadangi grafienės Antaninos Tiškevičienės įgaliotinė atsisakė „nešti atsakomybę“ ir saugoti nusavintą turtą, jis sukrautas Palangos pradžios mokyklos klasėje, o raktas perduotas sargui. Dalis šių meno vertybių pateko į Kretingos muziejų.

Nusavintų Kretingos dvaro meno vertybių sąrašo nėra, spėjama, kad jo ir nebuvo. Žemaičių muziejaus „Alka“ steigėjas muziejininkas Pranas Genys (1902–1952) 1940 m. spalio 8 d. rašė Kauno valstybiniam kultūros muziejui: „Kretingoj iš grafo Tiškevičiaus [meno turtų] liekanų gavau apie 20 portretų. Daugiau nieko. Tačiau atrodo, kad grafas Tiškevičius turėjo ne tik portretus. Lankantis pasienio viršininko štabe, matėme gražių kilimų, stilingų baldų, marmuro staliukų ir kt. Į rūmus įeiti neleidžia. Teko girdėti, kad ten yra vienas kambarys visokio turto prikrautas ir uždarytas.“

Kazimieras Mordasevičius. Palangos grafas Feliksas Vincentas Tiškevičius (1869–1933). Drobė, aliejus. 1899 m. KM GEK1397. Fot. Tomas Kapočius. 2018 m. 1940 m. spalio 19 d. Kultūros paminklų apsaugos įstaiga, atstovaujama Adolfo Nezabitausko ir Vytauto Kazimiero Jonyno, įgaliojo Viktorą Lingį (Kretingos muziejaus vedėjas 1936–1940 m.) ir Fabijoną Šulcą (dailininkas, Kretingos gimnazijos piešimo ir braižybos mokytojas 1932–1949 m.) Kretingos dvaro rūmų paveikslus, skulptūras ir kitus meninės reikšmės turinčius daiktus parvežti į Kretingos muziejų. Iš lapkričio 6 d. A. Nezabitausko ir V. K. Jonyno rašto, adresuoto Švietimo liaudies komisariato Meno reikalų valdybos viršininkui, aišku, kad V. Lingiui nepavyko iš Raudonosios armijos dalinio užimto Kretingos dvaro išvežti visų meno kūrinių.

Kultūros paminklų apsaugos įstaigos nurodymu, „saugumo ir priežiūros sumetimais“ dalis meno vertybių tais pačiais metais paimtos iš nedidelio Kretingos muziejaus ir perduotos Kauno ir Telšių muziejams: šiandien Žemaičių muziejuje „Alka“ yra devyni paveikslai (portretai), nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje – penkiolika. Grafas Aleksandras Tiškevičius tarpukariu besikuriančiam Karo muziejui padovanojo Vladislovo Leščinskio (1852–1916) paveikslą „Napoleono deklaracijos paskelbimas 1812 m. Vilniaus katedroje“.

Kretingos muziejuje likę dailės kūriniai į gaunamų eksponatų knygas įrašyti tik 1954–1957 metais. 2005 m. Muziejuje dirbę Lietuvos dailės muziejaus P. Gudyno restauravimo centro menotyrininkai-restauratoriai surašė eksponatų defektinius aktus, padėjo papildyti paveikslų aprašymus. Medžiaga apie muziejuje saugomus XVI–XVIII a. paveikslus, kurie ne vienas papuoštų ir nacionalinių muziejų sales, kaupiama ir pildoma iki šiol.

Nežinomas dailininkas. Kryžiaus kelio stotys. Medžio lenta, aliejus. Italija, XVIII a. KM VD801–802. Fot. A. Petrašiūnas. 2007 m. Žinoma, kad grafas Juozapas Tiškevičius (1835–1891) dvaro rūmuose turėjo koplyčią, išpuoštą meno kūriniais. Anot kunigo Petro Ruškio, „naminėje koplyčioje, kurioje kartais laikydavosi šv. Mišios, ypatingai pasižymi savo gražumu keturių evangelistų paveikslas Le Valentin darbo. Įdomios čia ir stacijos (Kryžiaus kelio stotys), kaipo vienos iš seniausių ir pirmiausių Italijoje dažais pieštų. Nepaprastas čia ir Kristaus prie stulpo plakimui pririšto paveikslas su sidabriniais įvairių apžadų ženklais, kurį kaipo stebuklingą labai brangino grapas Juozapas Tyškevičius.“

Kryžiaus kelio stotys – 14 religinių paveikslų, vaizduojančių Kristaus kančių kelią į Golgotą, saugomi Kretingos muziejuje. Išlikę 13 paveikslų – nėra X Kryžiaus kelio stoties.

Gaunamų eksponatų knygoje rašoma, kad grafas Juozapas Tiškevičius šiuos molbertinės tapybos paveikslus (stacijas) gavo dovanų už vienuolynui Italijos Porto Mauricijo (Porto Maurizio) mieste, šv. Leonardo gimtinėje, paaukotą nemažą pinigų sumą. Anot dr. Astos Giniūnienės, stacijos – „tai nedideli paveikslai, sukurti XVIII a. antroje pusėje nežinomo provincialaus italų dailininko, nutapyti ant medžio lentos eskiziška, skubria maniera. Taurumo vaizdiniams suteikia rusvo lako danga. Paveikslų apačioje italų kalba nepreciziškai įrašyti stočių pavadinimai. Šio Kryžiaus kelio kilmė yra įdomi ir svarbi pamaldumo sklaidai [...] šie nedideli Kryžiaus kelio paveikslai, be meninės vertės, ikonografinės vertės, turi svarbią istorinę vertę, nes tai vienintelė Lietuvoje išlikusi devocinė dovana, parvežta iš Kryžiaus kelio pamaldumo misionieriaus šv. Leonardo gimtinės.“

Norint, kad Kryžiaus kelias būtų įrengtas pagal visus reikalavimus, reikėjo gauti vietos vyskupo ordinaro, parapijos klebono arba bažnyčios rektoriaus sutikimą. 1913 m. grafas Aleksandras Tiškevičius (1864–1945) raštu kreipėsi į Kretingos pranciškonų konvento gvardijoną t. Pranciškų Bizauską, prašydamas pašventinti Kryžiaus kelio stotis.

Valentinas de Bulonė. Keturi evangelistai. Drobė, aliejus. XVII a. KM GEK437. Fot. Tomas Kapočius. 2018 m. Iš dvaro į Kretingos muziejų pateko XVII a. paveikslas „Keturi evangelistai“, vaizduojantis keturis evangelistus – Morkų, Matą, Joną ir Luką, – 1957 m. restauruotas ir šiandien eksponuojamas Baltojoje salėje. Anot Vytauto Didžiojo universiteto magistrantės Daivos Buivydaitės, atlikusios praktiką Kretingos muziejuje, „aiškiai matoma ikonografinė perspektyva. Kūrinys pasižymi plastišku judesio perteikimu, natūralizmu, teatrališkumu. Koloritas tamsus, dominuoja gilūs šešėliai (chiaroscuro), gausu auksinės ir raudonos spalvos atspalvių.“ Muziejaus gaunamų eksponatų knygos įrašas liudija, kad paveikslo autorius – prancūzų kilmės tapytojas Valentinas de Bulonė (Valentin de Boulogne, 1591–1632): paveikslo apačioje ant rėmo pritvirtinta metalinė plokštelė, kurioje įrašyta „Le Valentin. 1601–1634.“

Beieškant duomenų apie paveikslo autorių, 2012 m. atrastas beveik identiškas paveikslas Prancūzijoje, Bordo dailės muziejuje (Musée des Beaux-Arts de Bordeaux), kurio autorius – XVII a. tapytojas Artusas Volfortas (Artus Wolffaerts, 1581–1641). Pradžioje buvo manyta, kad jį (kaip ir Kretingos muziejuje esantį paveikslą) nutapė Valentinas de Bulonė.

F. E. Klein. Palangos grafienė Antanina Sofija Tiškevičienė (1870–1953). Drobė, aliejus. 1895 m. KM GEK1399. Fot. Tomas Kapočius. 2018 m. Artusas Volfortas gyveno Olandijoje, turėjo savo dirbtuves, buvo Šv. Luko gildijos narys, mėgdavo atkartoti savo paveikslus. Iki 1970 m. nebuvo plačiai žinomas. Gali būti, kad paveikslą „Keturi evangelistai“ jis nutapė ne kartą: vienas paveikslas saugomas Bordo dailės muziejuje, kitas kaip Artuso Volforto dirbtuvių paveikslas, buvęs Barselonoje veikiančioje meno galerijoje (Galeria d‘Art Manuel Barbie), parduotas aukcione Bonhams Londone. Ar galėtų Artusas Volfortas būti Kretingos muziejaus Baltąją salę puošiančio tokio paties pavadinimo paveikslo autorius? Muziejininkai tikisi į šį klausimą atsakyti.

Kretingos grafo Juozapo Tiškevičiaus sūnus Vladislovas (1865–1936), Lentvario dvaro savininkas, 1907–1913 m. praleido Italijoje. Milane įkūrė antikvariatą Galleria Warowland, 1913 m. – jo padalinį Šiaurės Italijos mieste Salsomadžiorė Termė (Salsomaggiore Terme). Vladislovo Tiškevičiaus vardas su Galleria Warowland antikvariatu siejamas iki pat 1936 metų.

Nežinomas dailininkas. Šventoji šeima. Medžio lenta, tempera. XVI a. KM GEK1386. Fot. Tomas Kapočius. 2018 m. Lietuvos kultūros tyrimo instituto doktorantė Aistė Bimbirytė-Mackevičienė 2015 m. straipsnyje „Vladislovas Tiškevičius Italijoje: „Galleria Warowland“ ir milanietiškoji kolekcija“ mini surastą 1913 m. Sankt Morise, Šveicarijoje, vykusio meno dirbinių aukciono katalogą bei jį papildantį Milane 1920 m. organizuoto pardavimo katalogą, kuriuose užfiksuota buvusi grafo Vladislovo Tiškevičiaus Italijoje sukaupta meno kolekcija. Aistė Bimbirytė-Mackevičienė rašo: „yra žinoma, kad Giovani Ricci (greičiausiai grafo patikėtinis) 1912 m. lapkričio 8 d. prašė oficialaus leidimo išvežti Tiškevičiaus kolekcijos dalį į Sankt Morisą. Tarp šio prašymo ir renginio [aukciono Sankt Morise] Šveicarijos kurorte tik trijų mėnesių tarpas, taigi atrodo pakankamai įtikima, kad grafo Vladislovo Tiškevičiaus kolekcija buvo gabenama būtent į minėtą aukcioną. Viešbutyje „Savoy“ milanietiškosios Warowland galerijos suorganizuotas ir Gagliardi kuruotas renginys interesantams siūlė neeilinį rinkinį: net 312 vienetų XV–XIX a. tapybos ir skulptūros darbų, priskirtų garsiausiems Vakarų Europos meistrams. Žinia apie kolekciją pasklido už Italijos ir Šveicarijos ribų: apie ją rašė Prancūzijos, Vokietijos bei Ispanijos kultūrinė spauda. Ir vis dėlto apie tą, kuris nusprendė parduoti visas šias vertybes, nebuvo žinoma beveik nieko.“

Nežinomas dailininkas. Persėjas ir Andromeda. Drobė, aliejus. XVIII a. KM GEK1405. Fot. Tomas Kapočius. 2018 m. Atidžiai apžiūrėjus Kretingos muziejuje eksponuojamą paveikslą „Keturi evangelistai“, nugarinėje jo dalyje ant drobės ir rėmo rasti muitinės antspaudai. Juose pažymėta, kad 1913 m. sausio 18 dieną paveikslas buvo pervežtas per Kjaso (Chiasso) muitinę, esančią prie Italijos–Šveicarijos sienos.

Sankt Moriso aukciono kataloge yra paveikslas „Keturi evangelistai“. Nurodytas autorius – Valentin de Boulogne. Aukcione, organizuotame 1913 m. vasario 3–6 d. viešbutyje Savoy, paveikslas „Keturi evangelistai“ nebuvo parduotas.

Iš Lentvario dvare buvusios kolekcijos aprašymų, anot doktorantės Aistės Bimbirytės-Mackevičienės, „vienintelis Italijoje išleistų Galleria Warowland katalogų ir Lentvaryje buvusios kolekcijos aprašymų sutapimas yra paveikslas „Keturi evangelistai“. 1913 m. kataloge jis priskiriamas Valentin de Boulogne, o tarp rezidenciją [Lentvario dvarą] puošusių kūrinių įvardijamas tik kaip tokio siužeto vertingas paveikslas, buvęs valgomajame, jo autorystė nenurodyta...“ 1923 m. kunigas Petras Ruškys paveikslą „Keturi evangelistai“ matė Kretingos dvaro koplyčioje. Manoma, kad Kretingos muziejuje saugomas paveikslas „Keturi evangelistai“ yra iš Vladislovo Tiškevičiaus itališkosios meno kolekcijos, tik neaišku, kada jis pateko į Kretingos dvarą.

Nežinomas dailininkas. Liutnininkas. Drobė, aliejus. XVII a. KM GEK438. Fot. Tomas Kapočius. 2018 m. Pasak kunigo Petro Ruškio, Kretingos dvaro koplyčioje buvęs sidabriniais įvairių apžadų ženklais papuoštas paveikslas, vaizduojantis Kristų prie stulpo. Kretingos muziejaus istoriko Juliaus Kanarsko surinkti faktai įrodo, kad stebuklingu laikomą paveikslą Juozapas Tiškevičius išgelbėjo (paėmė) iš rusų griaunamos Vilniaus Šv. Juozapo bažnyčios, labai jį brangino. Apie šio paveikslo likimą Muziejus duomenų neturi.

Iš Palangos dvaro į Kretingos muziejų pateko XVII a. paveikslas „Liutnininkas“. Įdomu, kad jis turi savo porininką – paveikslą, saugomą nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Šiedu paveikslai prieš karą puošė grafo Felikso Tiškevičiaus rūmus Palangoje. Kretingos paveikslas „Liutnininkas“ buvo įvardintas kaip nežinomo flamandų tapytojo drobė, o Kauno paveikslas „Vyras su omaru“ – kaip Franso Sneiderso (Frans Snyders, 1579–1657) kūrinys. Pagal kauniečių muziejininkų surinktą medžiagą, šiandien šie paveikslai priskiriami XVII a. nežinomam italų tapytojui.

Nežinomas dailininkas. Madona su miegančiu kūdikiu. Drobė, aliejus. XVII a. KM GEK439. Fot. Tomas Kapočius. 2018 m. Muziejaus Baltąją salę puošia kitas XVII a. paveikslas „Madona su miegančiu kūdikiu“. Jį 1989 m. tyrinėjęs meno istorikas Jonas Sideravičius straipsnyje laikraštyje Czerwony sztandar tvirtino, kad šis paveikslas nutapytas pagal 1661m. Jean Gerardini graviūrą ir tai yra garsaus italų tapytojo Guido Reni (1575–1642) paveikslo „Madona su miegančiu kūdikiu“, buvusio Švč. Marijos de Madžiorė bazilikoje Romoje, kopija. Ilgą laiką buvo manoma, kad Guido Reni originalus paveikslas yra dingęs. Šiandien žinoma, kad jis 1918 m. buvo parduotas, 1934 m. atrastas privačioje kolekcijoje Paryžiuje. Šio paveikslo graviūrų, kopijų yra ir daugiau. Apie Kretingos muziejuje saugomos kopijos autorių žinių nėra.

Apie kitus įdomius Muziejuje saugomus paveikslus yra labai mažai žinių. Vienas jų – riešutmedžio lentoje tempera atliktas paveikslas „Šventoji šeima“, menotyrininkų datuojamas XVI a. pirmąja puse. Manoma, kad šis kūrinys priklauso italų tapytojo Palmos Vyresniojo (Palma Vecchio, 1480?–1528) aplinkos dailininkui. Pasak menotyrininkės Dalios Tarandaitės, jis atitinka šio dailininko privačiam maldingumui, t. y. ne bažnyčiose kabinamų, o pagal individualų užsakymą kuriamų ir rūmuose asmeninei maldai laikomų kūrinių, tradicijai. Kūrinyje šalia Šventosios šeimos dešinėje stovi moteris, laikanti palmės šakelę – kankinystės simbolį. Tai gali būti šv. Kotryna ar kuri kita mergelė kankinė, gal ir šio paveikslo užsakovė.
 

Danutė Šorienė,
vyr. muziejininkė-istorikė