Skip to content Skip to navigation

Paroda „Nuo rago iki vario dūdų“

Paroda „Nuo rago iki vario dūdų“

Pateikta: 2019-08-20 13:05 (atnaujinta: 2019-08-20 13:36)
Lietuvos pučiamųjų orkestrų ištakų reikia ieškoti gilioje senovėje. Jau XIII a., o gal ir daug anksčiau skambėdavo ragai. Jie buvo naudojami taikos ir karo metu įvairiems garsiniams signalams perduoti. Medžioklėse naudojami jaučio, ožio, o žygiuose, karuose, iškilminguose susiėjimuose, šventėse bei ritualinėse apeigose - dažniausiai ilgi mediniai, o vėliau ir metaliniai, garsiai skambantys įvairių formų ir dydžių ragai.
 
Lietuvoje jau gilioje senovėje primityvūs pučiamųjų ir mušamųjų muzikos instrumentų orkestrai lydėdavo karius į žygius, kovas ir iškilmes. Dažnose kovose su kryžiuočiais lietuviai naudojo nacionalinius muzikos instrumentus – trimitus.
 
Nors ir nemažai įvairių medinių pučiamųjų, mušamųjų muzikos instrumentų būdavo tuometiniuose orkestruose, tačiau jų visų garsas nebuvo itin stiprus. XVIII a. ir XIX a. pradžioje orkestruose galutinai įsitvirtino patobulinti variniai pučiamieji muzikos instrumentai. XIX a. pradžioje pagerėjo pučiamųjų muzikos instrumentų kokybė, sustiprėjo garsas, išsiplėtė garsų diapazonas.
 
Ilgaamžės aristokratiškųjų šeimų - Oginskių, Tyzenhauzų, Pliaterių, Tiškevičių - muzikos tradicijos lėmė, jog rezidencijų reprezentatyvumą tapo įprasta paremti muzikų ansamblio arba orkestro išlaikymu. Pagal anuometinius įkainius 35-erių pučiamųjų instrumentų komplektas kainavo per 2000 sr. rub., nedidelė geros kokybės styginių instrumentų grupelė - 6-10 kartų brangiau. Instrumentai buvo perkami Vienoje, Paryžiuje, Drezdene. 
 
XIX a. rezidencijose buvo teikiamas prioritetas instrumentinei muzikai. Vyravo instrumentiniai sceninių kūrinių fragmentai: uvertiūros, preliudijos ir kt. Pirmenybė buvo teikiama instrumentinės muzikos kolektyvams, kitaip sakant, styginių, pučiamųjų, simfoniniams orkestrams.
 
Iki XIX a. antrosios pusės dvaruose dažniausiai grodavo tik užsieniečiai (vokiečiai, čekai, prancūzai ir kt.). Profesionalūs lietuviai muzikantai sistemingai buvo pradėti rengti tik XIX a. antroje pusėje.
 
Grafo Juozapo Tiškevičiaus dvaro orkestras 
 
Anot muziejininko Juozo Mickevičiaus, XIX amžiaus antrojoje pusėje grafas Juozapas Tiškevičius, tarnaudamas karininku carinės Rusijos kariuomenėje, per atostogas vienam - dviems vasaros mėnesiams į Kretingos dvarą parsiveždavęs karišką kazokų dūdų orkestrą. Jį sudarė mažiausiai 25 muzikantai, kurie ir rengdavo dvare muzikinius koncertus. Išėjęs į atsargą, 1884 metais savo dvare Kretingoje subūrė orkestrą. Jo branduoliu tapo profesionalių muzikantų įgūdžius turintys tarnautojai čekai ir vengrai, atvykę su šeimomis iš Austrijos – Vengrijos. Jiems vadovavo koncertuojantis smuikininkas Mikalojus Vaičekauskis iš Vilniaus. Orkestras grodavo rūmų Rausvojoje salėje, kuri tada vadinta Muzikos sale, o vasarą – didžiojoje parko rotondoje. Koncertų klausytis susirinkdavo grafų svečiai, dvaro tarnautojai ir tarnai, valdžios įstaigų Kretingoje valdininkai. Orkestras koncertuodavo Palangos kurorte, artimiausiuose Kuršo gubernijos ir Rytų Prūsijos miestuose. 
 
Kol grafas ėjo aktyvią karinę tarnybą, verandoje grodavo kazokų orkestras. Vėliau jis subūrė savo dvaro kolektyvą. Labai įdomu tai, kad į darbą rūmuose grafas priimdavo tik tuos, kurie mokėdavo groti muzikos instrumentais arba dainuoti. Pavyzdžiui, čekas stalius Pranciškus Suchanekas grojo fleita. Sodininkas-planuotojas, daržininkas Liudvikas Haidukas, matininkas Jonas Šostakas, buhalteris bendrapavardis Tiškevičius irgi muzikavo. Vienintelė išimtis taikyta gydytojui. Jis groti nemokėjo, todėl turėjo dainuoti. Grafo orkestrą sudarė apie 10 žmonių“, – pasakojo J. Kanarskas
 
Dvare tarnavusios moterys, gydytojas ir grafų dukros dainavo rūmų chore. Jam vadovavo ir muzikinius renginius organizavo muzikos mokytoja Selma Rety, baigusi Berlyno konservatoriją.
 
Grafui mirus, dvaro orkestras iširo. Dauguma muzikantų išvyko į gimtinę. Kretingoje pasiliko tik stalius Pranciškus Suchanekas su šeima ir daržininkas Liudvikas Haidukas.
 
Liudvikas Haidukas
Kretingos dvaro orkestro muzikantas, daržininkas.
Gimė 1856 metais.
Mirė 1914 metų gegužės 17 dieną, Kretingoje.
Grafų Tiškevičių daržininkas, Kretingos dvaro parko kūrėjas.
Kilęs iš Vengrijos, manoma, nuo Budapešto. Garsėjo kaip karališkasis sodininkas-planuotojas. Daržininko amato paslapčių mokęsis Šionbruno (Schönbrunn), Habsburgų dinastijos rezidencijoje šalia Vienos (Austrija).
Grafo Juozapo Tiškevičiaus kvietimu su šeima atvyko į Kretingos dvarą, kūrė parko gėlynus ir želdinius. Nuo 1884 metų grojo rūmų orkestre. Jis iš pagrindų pertvarkė dvaro parką, suteikdamas jam prancūziškojo stiliaus parkams būdingų bruožų, pasodino introdukuotus medžius ir dekoratyvinius krūmus, karpomų mažalapių liepų alėjas, kurios sudarė arkos pavidalo pavėsingus tunelius. Parke puikavosi gėlynai, tarp kurių tryško fontanai, stovėjo skulptūros, buvo auginami fazanai ir vynuoginės sraigės.
1891 metais grafui mirus ir orkestrui iširus, pasiliko Kretingoje ir iki mirties dirbo dvaro daržininku. Palaidotas Kretingos II senosiose kapinėse šalia Tiškevičių koplyčios.
 
Pranciškus Suchanekas
 
Kretingos dvaro orkestro muzikantas, stalius.
Gimė apie 1850 metus Vamberke, Čekija.
Mirė 1922 metų vasario 22 dieną Saratove, Rusija.
Kretingos dvaro meistras, stalius, orkestro muzikantas.
Užaugo amatininkų Jano ir Emilijos Suchanekų šeimoje. Iš tėvo išmoko staliaus amato paslapčių. Pramokęs groti fleita ir smuiku, koncertuodavo su draugais Prahoje . 1884 metais su kitais čekų kilmės orkestrantais ir šeimomis, grafo Juozapo Tiškevičiaus kvietimu, atvyko į Kretingos dvarą. Buvo dvaro staliumi ir grojo rūmų orkestre. 1891 metais, grafui mirus ir orkestrui iširus, pasiliko dirbti staliumi, padarė grafų Tiškevičių šeimos koplyčios ornamentuotas duris, klauptas (suolus) ir choro balkoną, o su sūnumi Vladislovu 1908 metais – grafų Tiškevičių klaupkas Kretingos bažnyčioje (išmontuotos ir pašalintos restauruojant 2003 metais bažnyčią). 
Iširus dvaro orkestrui, P. Suchanekas netrukus subūrė mėgėjišką orkestrą, kurio branduolį sudarė Kretingos muitinės ir pasienio sargybos tarnautojai. Orkestras grojo Kretingos miestelyje valstybinių švenčių minėjimuose, gegužinėse, vakaronėse. Retkarčiais jis buvo kviečiamas ir į Kretingos dvarą palinksminti svečius didžiųjų švenčių ir vardynų dienomis. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, caro valdžios įsakymu kaip Austrijos-Vengrijos imperijos pavaldinys su šeima buvo išvežtas į Rusijos gilumą ir apgyvendintas Baškirijoje.. Mirė pakeliui į Lietuvą.
 
Parengė
Danutė Šorienė