Skip to content Skip to navigation

Lietuvos poeto, eseisto Marcelijaus Teodoro Martinaičio patirčių refleksija jo publicistikos rinktinėse

Lietuvos poeto, eseisto Marcelijaus Teodoro Martinaičio patirčių refleksija jo publicistikos rinktinėse

Pateikta: 2021-03-11 10:00 (atnaujinta: 2021-03-11 10:00)

 

Praėjusiais metais minėjome Kovo 11-osios akto ir Nepriklausomybės atkūrimo paskelbimo trisdešimtąsias metines. Nors šiai progai skirti minėjimai dar vyko gyvai, jo fone jau sklandė prasidėjusios pasaulinės pandemijos grėsmė, ir tai lėmė, jog praėjus trumpam laiko tarpui po šio minėjimo, bet koks žmonių susirinkimas gyvai ir gausiai paminėti vieną ar kitą sukaktį tapo negalimu. Pandemijai nesitraukiant, ir panašu, negreit pasitrauksiant, tenka minėti ir kitas sukaktis – neseniai minėjome kruvinosios Sausio 13-osios nakties trisdešimtąsias metines, Vasario 16-ąją. Šių metų Kovo 11-oji vyksta panašiu formatu, jums skaitant šias eilutes melsvos šviesos nutviekstame ekrane ar klausant žodžių, greičiausiai per ausines, taip lyg bandant imituoti pokalbio intymumą ar dalyvaujant šiai progai skirtame protmūšyje ir varžantis dėl teisės vadintis „žinančiu daugiau už kitus“.

Bet paskutinis sakinys suponuoja vieną dalyką, kuris dėl lietuvių kalbos ypatybių kartais praslysta pro akis. Pažvelkime į dabartinės lietuvių kalbos žodyne pateikiamas žodžio „istorija“ definicijas - 1. mokslas, tiriantis žmonijos, tautų, valstybių, organizacijų praeitį. 2. praeitis. 3. perkeltine prasme įvykis, atsitikimas[1], o kur dingo esminis elementas – pasakojimas? Istorija ne tik kaip praeities visuma, bet ir kaip pasakojimas apie ją suvokiama nuo antikos laikų, o dalimi antikos palikimo rėmėmės kurdami savo šiandieninį pasaulį.[2] Taip pat savęs galime paklausti, o kaip mus pasiekia praeitis? Praeities artefaktais, tradicijomis, jau užrašytais ar dar tik kuriamais pasakojimais. Tačiau pats praeities artefaktas mus pasiekia jau kaip pasakojimo dalis, kai su juo dirbantis, tarkim, archeologas gali iš surinktų duomenų mums papasakoti, kieno palaikai čia guli, kaip jie čia pateko ir kokį gyvenimą galimai nugyveno šis žmogus.

Šioje vietoje tenka konstatuoti, jog bet kokia praeitis mus pasiekia per pasakojimus, arba mūsų kuriamus šiandien, arba kurtus praeityje gyvenusių žmonių, kurie nusprendė užrašyti būtent tokius liudijimus. Bent jau kol neišradome laiko mašinos, tik per šiuos žmonių, o šiuo metu jau ir mašininių algoritmų kuriamus pasakojimus mes susiduriame su praeitimi.[3]

Po šios trumpos digresijos apie istorijos prigimtį norėtųsi grįžti prie šiandienos. Prie Kovo 11-osios minėjimo metu skambančių pasakojimų. Ekranuose, knygų puslapiuose ar garsiakalbiuose į mus prabils įvykių liudininkai, arba jaunuoliai, kaip ir šių eilučių autorius Kovo 11-ąją bandantys pažinti iš kitų mums paliktų pasakojimų. Tačiau šie, dėl jų žmogiškos prigimties, linkę kisti, kaip ir patys žmonės. Tai puikiai apibūdina ši trumpa interviu su Alvydu Nikžentaičiu ištrauka: „Imant kertinius 1989–1991 m. įvykius (ir čia patenka tiek Baltijos kelias, tiek Sausio 13-oji) matome jų vertinimo virsmus. Tiek Sąjūdis, tiek atgimimo liudijimas prasidėjo nuo neteisėto Baltijos šalių okupacijos fakto. Rugpjūčio 23-ioji, kai pasirašytas Molotovo-Ribbentropo paktas ir slaptieji protokolai, turi simbolinę reikšmę. Pirmieji šios dienos minėjimai buvo gedulingi. Pats Baltijos kelias, gyvoji žmonių grandinė nuo Vilniaus iki Talino buvo akcentuojama kaip gedulo diena. Pirmų pokyčio požymių matėme prieš gerą dešimtmetį, o šiandien jau tvirtai galime pasakyti, kad iš gedulo Baltijos kelias pavirto labiau pozityviu dalyku. Molotovo-Ribbentropo pakto kaip gedulo momentą išstumia Baltijos kelias, kaip savotiškos pergalės prasmė. Tas pat pasakytina ir apie Sausio 13-osios atmintį, su kuria įvyko panaši transformacija. Nauja karta atranda savą santykį su šiais įvykiais. Tai natūralus transformacijos procesas, vykstantis dėl kartų kaitos, išnykstant betarpiškumo santykiui su įvykiais. Tiek Baltijos kelias, tiek Sausio 13-oji tapo sudėtine laisvės naratyvo dalimi, šie įvykiai turi pozityvią reikšmę.“[4]

Atsižvelgdami į pacituotą nuomonę, pabandysime pažiūrėti į tokį virsmą iš arčiau. Juolab, kad pereidami nuo makro lygmens, kurį akcentavo A. Nikžentaitis, tą patį galime matyti ir mikro lygmenyje – viename žmoguje. Manyčiau, jog puikią galimybę tai panagrinėti mums suteikia Marcelijaus Martinaičio rašytinis palikimas. Naujausios (kol kas?) Valentino Sventicko sudarytos knygos „Iki Sąjūdžio ir po jo“ (2020) pratarmėje sudarytojas prasitaria: „tačiau reikia žinoti, kad, rengdamas savo straipsnius spausdinimui minėtose knygose (Papirusai iš mirusiųjų kapų, Lietuviškos utopijos – T.Š.), M. Martinaitis paprastai juos tobulindavo, plėtodavo, detalizuodavo.<...> Bet yra keletas išimčių, - kai to paties pavadinimo straipsnio žurnalinė versija akivaizdžiai skiriasi nuo knyginės, ji į šią knygą patenka“.[5] Šis prasitarimas apie kintančius tekstus ir paskatino pabandyti pažvelgti į tai, kas keitėsi, ir galbūt suvokti, kodėl keitėsi M. Martinaičio tekstuose?

Prieš pradedant leistis į M. Martinaičio kūrybą reikėtų sustoti ir šiek tiek plačiau aptarti dar keletą momentų. Pirmasis – tai paties autoriaus biografija, kurios „skaitymą“ greta tekstų akcentuoja disertacijos apie M. Martinaitį autorė dr. Akvilė Rėklaitytė-Kranauskienė: „... kultūra, kaip tarpusavyje susijusių reikšmių sistemų visuma, į savo apytaką įtraukia ir žodžius, ir žmonių veiksmus, kurie konkrečioje kultūrinėje vaizduotėje visada yra ženklai.“[6] Taigi šiuo atveju reikėtų pristatyti, nors ir labai glaustai, M. Martinaičio biografijos faktus, kurie padėtų geriau susiorientuoti šiuose tekstuose:

M. Martinaitis gimė Paserbenčio kaime Nemakščių vlšč., Raseinių apksr. 1936 m. balandžio 1 d. 1964 m. baigė Vilniaus universitetą (lietuvių kalbą ir literatūrą). Dirbo periodinių leidinių redakcijose. 1980–2001 m. dėstė Vilniaus universitete. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės (1988), 1988–90 m. Sąjūdžio Seimo tarybos narys, 1989–90 m. TSRS liaudies deputatas. 1992–97 m. Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komiteto pirmininkas, 2000–03 m. Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybos pirmininkas. Poezijos pavasario laureatas (1975 m.). Gedimino ordino Karininko kryžius (1995 m.). Jotvingių premija (1998 m.), Lietuvos nacionalinė premija (1998 m.), Baltijos Asamblėjos premija (2007 m.), Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto literatūros premija (2010 m.).[7]

Kitas svarbus aspektas – ko tikimės iš šio rašinio? Ar galime tikėtis pasakyti kažką naujo apie šio žmogaus gyvenimą ir kūrybą? Kad galėtume atsakyti į šį klausimą, turėtume perskaityti viską, kas yra parašyta apie M. Martinaitį ir jo kūrybą: pradedant M. Martinaičio gyvenimo ir kūrybos aprašymais moderniosios lietuvių literatūros sintezėse[8], susipažįstant su konkrečių autorių pateikiamomis jo kūrybos interpretacijomis[9], jam skirtomis monografijomis[10] ar mano jau minėta A. Rėklaitytės disertacija.[11] M. Martinaitį pažinti galime ne tik skaitydami – apie jį sukurtas dokumentinis filmas „Žolės prakalbėjimas „(2001, režisierius A. Tarvydas), jam skirtos radijo laidos.[12] Galime susipažinti su M. Martinaičio skutinėtų velykinių margučių kolekcija.[13] Taip pat nederėtų ignoruoti ir gausaus paties M. Martinaičio palikto galvojimo apie kūrybą, žmones ir save patį. Todėl ir nesiryžtu pasakyti, kad pateiksiu kažką naujo ir mokslui dar neatrasto. Taip pat pabrėžiu, kad šiuo trumpu tekstu ir nebus pretenduojama į išsamią gyvenimo ir kūrybos analizę, o tik susikoncentruojama į kelių M. Martinaičio tekstų skaitymą. Galbūt juos perskaičius bus galima tik pritarti kitų autorių nuomonėms.

Trečioji dilema – kokius tekstus skaityti? Šiandien mus pasiekia didžiulis M. Martinaičio kūrybinio palikimo pasirinkimas: eilėraščių rinkiniai, poezijos rinktinės, teminės-proginės rinktinės, esė knygos, poetinių pjesių rinkinys, beje, leidžiami ir po autoriaus mirties.[14] Remiantis Tomo Vaisetos interpretacija, skaitydami Martinaičio Atgimimo metų tekstus jaučiame juose vienybę tų rolių, kuriose tuo metu buvo M. Martinaitis – poeto, visuomenės veikėjo ir mąstytojo.[15] Tad manytume, jog to laikotarpio M. Martinaičio tekstai būtų iškalbingi šiandienai, juolab, kad ir kalbame prisimindami įvykius, nutikusius prieš 31-erius metus. Tekstų pasirinkimą nulėmė jau anksčiau cituota galimybė palyginti juos iš laiko perspektyvos, todėl sustosime ties keliais publicistikos tekstais, kuriuos skiria ne tik tam tikras laiko tarpas, bet ir jie patys yra skirtingi.

1988-1995 m. buvo išskirtinio M. Martinaičio publicistinio aktyvumo laikotarpis, kurio metu sukurti tekstai išbarstyti po daugybę leidinių. Tuo pačiu metu jau pradedamos Sąjūdžio refleksijos, kuriose figūruoja ir dar visai neseni M. Martinaičio tekstai. 1991 m. Jono Šlėkio sudarytoje „Atgimimo balsų“ rinktinėje randame šiuos M. Martinaičio tekstus: „Mūsų kalčių vieškeliai“, „Visi kartu – kiekvienas atskirai“ ir „Tai mums duota vieną kartą“. Įdomu tai, jog nepraėjus nei metams išleidžiama jau vieno M. Martinaičio publicistikos rinktinė „Papirusai iš Mirusiųjų kapų. Atgimimo ir Vilties knyga. 1988-1991“, kurios pratarmėje autorius rašo, jog apsvarstyti laisvės dilemai reikėjo ir laisvos kalbos, o ją laisvinti jisai galėjo per publicistiką.[16] Šioje rinktinėje dar sykį pasirodo ir straipsnis „Mūsų kalčių vieškeliai“. Tekstas pirmą kartą publikuotas žurnale „Literatūra ir menas“ 1988.VIII.27 (NR. 35). Vėlesnėje jo versijoje pokyčiai labai nežymūs, visgi keletą jų galime pastebėti. Kalbėdamas apie savo kartos rašytojus sovietmečiu M. Martinaitis rašo: „Beje, mūsų niekas ždanoviškai netriuškinio, bet buvo laukiama, kad dėl savo kūrybos teisintųsi J. Juškaitis, J. Aputis, R. Granauskas, V. Bložė, S. Geda, o su jais – J. Vaičiūnaitė, kad „miesčioniška“, o tiksliau inteligentiška. O jų kūryboje nieko gėdinga nebuvo ir nėra, gal dėl to ir kalta, kad teisi prieš kultūrą ir jos tradiciją, kad nė vienas nesusiniekino pagal siūlomus pavyzdžius.“[17] Po kelerių metų pasirodžiusiame tekste, M. Martinaitis rašo šitaip: „Beje, niekas mūsų ždanoviškai netriuškino, bet buvo laukiama, kad teisintumėmės dėl savo kūrybos, giminystės, tėvų žemės, perskaitytų knygų, savo draugysčių arba kad esam „kaimietiški“, arba – kad „inteligentiški“, arba – kad „miesčioniški“, arba – kad pakankamai neišsiraudoninę. Tačiau mūsų kūryboje nieko gėdingo nebuvo ir nėra, gal dėl to ji ir kalta, kad tokia, kad teisi prieš kultūrą ir jos tradicijas, kad iš mūsų mažai kas susiniekino pagal siūlomus pavyzdžius.[18] Kas pasikeičia, kai vietoje konkrečių autorių paminimos tiesiog jų „nuodėmės“ – taip prasiplečia ratas tų, kurie galimai nukentėjo dėl šių „nuodėmių“ sovietmečiu. Be to, šis akcento perkėlimas ant „kaltės“ labiau atitinka straipsnio pavadinimą „Mūsų kalčių vieškeliai“, kuris ir lyg suponuotų, jog juo norima įvardinti, kokius galimus „vieškelius“ sukūrė sistema ir per kuriuos teko praeiti visiems. Apie tai ir rašoma tekste – „mums jau buvo paruošta kaltė“.[19] Sovietinė sistema vykdė išvalstietinimo, nužeminimo, neįvietinimo politiką, kurią žmonės turėjo patirti jos nesirinkdami.[20] Per tai teko pereiti šimtams tūkstančių žmonių, tačiau kaip ir einant keliu, kad ir kokios vienodos ir nykios atrodytų pakelės, kiekvienas pastebime ne tuos pačius objektus. Taip ir einant šiais „kalčių vieškeliais“ kiekvienas susiformavo asmeninę patirtį, už ką „galėjo būti kaltinamas“ – kitaip tariant, miesčioniškumu buvo lengviau apkaltinti J. Vaičiūnaitę, negu J. Vaičiūnaitę apkaltinti miesčioniškumu. Be to, pirmuoju atveju lyg jaučiame atskirtį tarp M. Martinaičio ir kitų autorių – „O jų kūryboje“, kas vėliau virsta „mūsų kūryboje“. Viešai M. Martinaitis prisipažįsta nesulaukęs didelių puolimų.[21] Ar galime su šiuo pasikeitimu sieti tai, kaip M. Martinaitis užbaigė pirmąją straipsnio versiją: „Tai, gal būtų ir viskas, ką norėjau visų pirma pasakyti sau. Ir nekaltinu, o tiesos noriu, noriu nusiimti nuo pečių akmenį, kad ankstyvą vasaros rytą galėčiau atidaryti duris į sodą ir pajusti, kad esu žmogus. Ir kiekvieną rytą pasakyti: „Nekaltas – todėl esu laisvas!“[22] Tą akmenį M. Martinaitis nusimetė jau ir anksčiau ne tik savo kūryba, bet ir savo veikimu Atgimimo metais. Naujoje straipsnio versijoje M. Martinaičiui jau nebereikia nusimesti akmens nuo savo pečių, tą patį jis siūlo padaryti ir kitiems: „Tai gal būtų ir viskas, ką norėjau pasakyti apie mūsų kalčių vieškelius, kuriais nešiojame mums uždėtą akmenį. O reikia nedaug – kad visai tai nusimestum. Reikia namų, slenksčio, rugių už lango. Ir nieko nėra gražiau, kaip ankstyvą vasaros ryta atidaryti duris į sodą ir pajusti, kad esi žmogus. Ir vieną rytą pasakyti: „Nekaltas – todėl esu laisvas!“[23]

Kiti tekstai, apie kuriuos šiandien ruošiamės kalbėti, randami jau minėtose rinktinėse „Papirusai iš mirusiųjų knygų“ ir „Iki Sąjūdžio ir po jo“. Tenai ir tekstas, skirtas Sausio 13-osios įvykiams, vienas – pasirodęs iškart po jų, ir kitas, dienos šviesą išvydęs dar po metų.[24] Tačiau norėtųsi prie šių tekstų grįžti Laisvės Gynėjų dieną. O šiandien norėtųsi baigti ties Kovo 11-ąja ir jos prasme po metų, kelerių ir trisdešimtmečio.

„Lietuva atidarė aruodus“ - proginis tekstas, skirtas 1-osioms Kovo 11-osio akto metinėms. Nors šiandieną pamačius tokį pavadinimą į galvą tikrai nešauna mintis, kad tai galėtų būti šiai progai skirtas tekstas. Galime palyginti šio minėjimo nuotaikas su tomis, kurios šiandien liesis iš žmonių širdžių ir lūpų. Tekstas trumputis, kaip ir prieš metus paskelbta ir neseniai krauju nuplauta Nepriklausomybė. Jame pilna paukščių – gamtos ir kaimo atributų. Rašoma, „prieš metus virš Vilniaus kyburiavo ankstyvas vyturys – atgimimo dvaselė[25]“. Būtent vyturys žinomas kaip pavasario, o kartu ir jo darbų pranašas. Šiame tekste jaučiame pagaliau susiliejusius abu tautos laikus (istorinį ir archetipinį, apie kuriuos M. Martinaitis rašo savo esė „Tiesos angelo globoje“) – „kovas-vasaris-kovas – didžiųjų tautos įvykių metai – jie įvelkami į chronologinį pasakojimą apie lietuvius ir Lietuvą, tačiau, Kovo 11-ąją atidarius aruodus, mes grįžtame ir į uždarą ratą – pradėję Nepriklausomybės sėją, ją turėsime „kartoti“ kasmet[26]. „Kovas-vasaris-kovas“ šiuo atveju suprantamas kaip vienas pilnai užsibaigęs gyvenimo ciklas (praktiškai vieneri metai), kurio metu M. Martinaitis rašė publicistinį dienoraštį[27]. Po metų jau matome kitokį santykį su laiku, „sausis-vasaris-kovas“ jau gali būti suprantamas ne kaip uždaras ciklas, o kaip pasikartojimas, kuris ateina kasmet ir leidžia mums kurti ir įprasminti savo santykį su šiomis dienomis, kadangi laisvėjimas yra ne vienadienis, o pastovus reiškinys.

Po metų pasirodžiusi straipsnio versija labiau išplėtoja motyvą, kuris pasirodo sugrįžtančių paukščių pavidalu – sugrįžus paukščiams (nepriklausomybei) - prasideda darbai. „Pernai kovo 11 ir 12 dienomis, apimti džiugesio, negalvojome, kiek dar reikės kiekvieno ir visų mūsų aukos ir aukojimosi“, „jeigu svarbiausi darbai nebūtų nudirbti po to, sudėtos aukos ir parodyta išmintis, diplomatinis sumanumas“, „Istorija tarsi kuriama atgal, atbuliniu laiku patvirtinimas ištartų žodžių, veiksmų ir aktų teisingumas bei teisėtumas“.[28] Taip pat, po metų jau ir straipsnio nuotaika kita – jei pirmuoju atveju lengvai jaučiamas žmogaus ir gamtos – paukščio tapatumas, taip naikintas sovietmečiu ir sulaukęs galimybės iš naujo atgimti, tai antruoju atveju, nors ir išlaikomas šis motyvas, tačiau nuotaika ne tokia pakili: „Per tuos metus supratome, kad būti laisvam nėra lengvas dalykas“; „Mes jau paragavom vaisiaus nuo užginto laisvės medžio. Adomas ir Ieva, tik jo atsikandę, pamatė, kad yra nuogi. Pamatėme ir mes savo nuogumą, vienišumą ir neturtą.<...> Mes taip pat išeiname iš žadėto, griūvančio rojaus dirbti žemės ir tęsti tautos.“[29]

Štai tokios mintys, skaitant šiuos tekstus, atėjo į galvą šių eilučių autoriui. Ar jomis pasakyta kas nors naujo ir nežinomo? Matyt kiekvienas į šį klausimą turime skirtingą atsakymą. Taip pat, norisi priminti, jog šiuo pamąstymu nepretenduojame į istorinės tiesos atkūrimą. Bet pabaigai galime su lengva ironija paklausti, kurią „tiesą“ ruošiamės atkurti, jei jas abi rašė tas pats autorius, taip pat pavadino, o ir data po tekstais yra ta pati.

Tadas ŠAULYS,
Kretingos muziejus

Literatūra ir šaltiniai

  1. Atgimimo balsai, sudarytojas Jonas Šlėkys, (Vilnius: Vyturys, 1991).
  2. Daujotytė-Pakerienė, Viktorija ir Martinaitis, Marcelijus, Sugrįžęs iš gyvenimo: literatūriniai laiškai, pokalbiai, (Vilnius: Alma littera, 2013).
  3. Istorikas A. Nikžentaitis: Lietuvoje esama daug nepamatuotos euforijos kalbant apie Sovietų Sąjungos griūtį, Bernardinai, žiūrėta 2021-03-06, https://www.bernardinai.lt/istorikas-a-nikzentaitis-lietuvoje-esama-daug....
  4. Martinaitis, Marcelijus, Iki Sąjūdžio ir po jo, sudarytojas Valentinas Sventickas, (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020).
  5. Martinaitis, Marcelijus, Papirusai iš mirusiųjų kapų. Atgimimo ir Vilties knyga. 1988-1991, (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1992).
  6. Nuo šiol lietuvių literatūrą kuria ir mašinos, Bernardinai, žiūrėta 2021-03-08, https://www.bernardinai.lt/nuo-siol-lietuviu-literatura-kuria-ir-masinos/.
  7. Pirmas sakinys. Apie Marcelijų Martinaitį, ne tik „Kukutį“, LRT, žiūrėta 2021-03-06, https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000100940/pirmas-sakinys-apie-marce....
  8. Rėklaitytė-Kranauskienė, Akvilė, Marcelijaus Martinaičio poetinė antropologija, daktaro disertacija, Vilniaus universitetas/ Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2017.
  9. Stambiu planu. Domas Boguševičius: švietimo sistemą reikia sproginti ir statyti iš naujo, LRT, žiūrėta 2021-03-08, https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000122417/stambiu-planu-domas-bogus....
  10. Žodžio istorija reikšmė, Lietuvių kalbos išteklių informacinė sistema, žiūrėta 2021-03-08, lkiis.lki.lt/dabartinis.

[1] Žodžio istorija reikšmė, Lietuvių kalbos išteklių informacinė sistema, žiūrėta 2021-03-08, lkiis.lki.lt/dabartinis.

[2] Stambiu planu. Domas Boguševičius: švietimo sistemą reikia sproginti ir statyti iš naujo, LRT, žiūrėta 2021-03-08, https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000122417/stambiu-planu-domas-bogus....

[3] Nuo šiol lietuvių literatūrą kuria ir mašinos, Bernardinai, žiūrėta 2021-03-08, https://www.bernardinai.lt/nuo-siol-lietuviu-literatura-kuria-ir-masinos/.

[4] Istorikas A. Nikžentaitis: Lietuvoje esama daug nepamatuotos euforijos kalbant apie Sovietų Sąjungos griūtį, Bernardinai, žiūrėta 2021-03-06, https://www.bernardinai.lt/istorikas-a-nikzentaitis-lietuvoje-esama-daug....

[5] Marcelijus Martinaitis, Iki sąjūdžio ir po jo, sud. Valentinas Sventickas, (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020), 10.

[6] Akvilė Rėklaitytė-Kranauskienė, Marcelijaus Martinaičio poetinė antropologija, daktaro disertacija, Vilniaus universitetas/ Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2017, 7-8.

[7] Ibid.

[8] Vytautas Kubilius, XX amžiaus literatūra, (Vilnius: Alma littera, 1996), 553-556.

[9] Rėklaitytė-Kranauskienė, „Marcelijaus Martinaičio poetinė....“, 12-13.

[10] Archaika ir modernybė: Marcelijus Martinaitis laikų sąvartose, straipsnių rinkinys skiriamas M. Martinaičio 70-mečiui, sudarytojos Saulė Matulevičienė, Audinga Peluritytė-Tikuišienė, (Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2008).

Viktorija Daujotytė, Boružė, ropojanti plentu: prigimtinės kultūros kasinėjimai Marcelijaus Martinaičio kūryboje, (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013).

[11] Rėklaitytė-Kranauskienė, „Marcelijaus Martinaičio poetinė...“

[12] Pirmas sakinys. Apie Marcelijų Martinaitį, ne tik „Kukutį“, LRT, žiūrėta 2021-03-06, https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000100940/pirmas-sakinys-apie-marce....

[13] Marcelijus Martinaitis, Marcelijaus Margučiai, Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012; Marcelijaus Martinaičio margučiai, Marcelijaus Martinaičio [skutinėtų velykinių] margučių kolekcijos katalogas, parengė Daiva Beliūnienė, (Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2014).

[14] Rėklaitytė-Kranauskienė, „Marcelijaus Martinaičio poetinė...“, 5.

[15] Pirmas sakinys. Apie Marcelijų Martinaitį, ne tik „Kukutį.

[16] Marcelijus Martinaitis, Papirusai iš mirusiųjų kapų. Atgimimo ir Vilties knyga. 1988-1991, (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1992), 3-4.

[17] Atgimimo balsai, sudarytojas Jonas Šlėkys, (Vilnius: Vyturys, 1991), 144.

[18] Martinaitis, Papirusai iš mirusiųjų kapų, 25.

[19] Ibid.

[20] Šlėkys, Atgimimo balsai, 29.

[21] Viktorija Daujotytė-Pakerienė ir Marcelijus Martinaitis, Sugrįžęs iš gyvenimo: literatūriniai laiškai, pokalbiai, (Vilnius: Alma littera, 2013), 385.

[22] Šlėkys, Atgimimo balsai, 147.

[23] Martinaitis, Papirusai iš mirusiųjų kapų, 29.

[24] Skaityti tekstą „Visi dubenys prisipildė rūstybės“ rinktinėse „Papirusai iš mirusiųjų kapų“ p.68-72 ir „Iki Sąjūdžio ir po jo“ p. 113-114.

[25] Martinaitis, Iki Sąjūdžio ir po jo, 118.

[26] Ibid.

[27] Martinaitis, Papirusai iš mirusiųjų kapų, 43.

[28] Ibid, 76-77.

[29] Ibid, 80.