Skip to content Skip to navigation

Kūlsodis. Kaimas, kuriam vardą davė rieduliai

Kūlsodis. Kaimas, kuriam vardą davė rieduliai

Pateikta: 2019-08-13 09:13 (atnaujinta: 2019-08-13 09:24)
Abipus Blendžiavos upelio žemupio plyti Kūlsodžio kaimo žemė, kurią nuo kaimynystėje esančių Nasrėnų skiria Salanto upė. Nuo Nasrėnų tilto pro kaimą kelias veda į Stropelius, o šiauriniu pakraščiu praeina kelias Nasrėnai–Imbarė–Salantai. Rytine dalimi prateka Jonupis – didžiausias kairysis Blendžiavos intakas.
***
Kūlsodžio kaime išlikęs kapinynas ir dvejos senosios kaimo kapinės liudija, kad jo žemėje žmonės nuolat gyvena nuo priešistorinių laikų. Priešistorinių gyvenviečių archeologai dar neieškojo, tačiau jų pėdsakų turėtų būti išlikę vaizdingame Blendžiavos žiočių slėnyje, abipus upelio ir kairiajame Salanto krante.
 
Kūlsodiškiai su priešistoriniais kaimo gyventojais siejo tarp Blendžiavos ir Jonupio (seniau – Kūbrio), netoli jų santakos, įsiterpusį rytų–vakarų kryptimi pailgą aukštumos kyšulį, iškilusį virš upių slėnių iki 15–16 m aukščio. Jo ilgis apie 90 m, rytinio krašto plotis siekia 70 m, o vakarinis galas siaurėja ir baigiasi beveik staigiai griūvančiu ragu, kurį iš pietų supa Jonupio (Kūbrio), o iš vakarų – Blendžiavos slėnis. 
 
Kyšulis buvo vadinamas Pile, Pilale, Balsienės pilale. Pasakota, kad ant jo būk tai stovėjusi žemaičių pilis. Tačiau 1966 m. vietovę žvalgę Adolfo Tautavičiaus vadovaujami Lietuvos istorijos instituto archeologai piliakalniams būdingų gynybinių įtvirtinimų (pylimų, griovių) ir kultūrinio sluoksnio pėdsakų neaptiko. Todėl jie priėjo išvados, kad „greičiausia piliakalnis-pilalė yra jau nuplauta upės. Vardas perkeltas aukštumai, kurios krašte ji buvo“.
 
Vis tik, be detalesnių archeologinių tyrinėjimų, negalima visiškai atmesti tautosakoje atsiradusios versijos, kad čia galėjusi būti senovės žmonių įtvirtinta gyvenviete. Juo labiau, kad kitapus, dešiniajame Blendžiavos krante išliko pagonių laikus menantis kapinynas. Jis įrengtas Kapkalniu vadinamame kitos aukštumos kyšulyje, įsiterpiančiame į Blendžiavos ir Salanto santakos senslėnį. Kapinynas smarkiai apnaikintas XVIII–XIX amžiais Blendžiavai plaunant aukštumą, o XX a. – Salantų valsčiaus savivaldybei pradėjus iš jos kasti žvyrą kelių remontui.
 
Upės išplautame rytiniame aukštumos šlaite gyventojai rasdavo įvairių geležinių ir žalvarinių senovinių ginklų, darbo įrankių ir papuošalų. Geriau išlikusius žalvarinius dirbinius kaimo kalvis panaudojo žalvario žaliavai, iš kurios gamino įvairius buities ir namų ūkio dirbinius. Dalį papuošalų jis atidavė 1892 m. kaime apsilankiusiam ir kapinyną žvalgiusiam archeologui mėgėjui, kolekcininkui, Kalnalio bažnyčios kuratui kunigui Juozapui Žiogui.
 
Maždaug nuo 1920 m. iki 1960 m. veikusiame karjere buvo randama žalvarinių žiedų, apyrankių, geležinių ietigalių, kaulų liekanų iš degintinių ir griautinių kapų. Kapkalnio radinius tarpukariu iš valstiečių rinko Kretingoje gyvenęs kolekcininkas, kunigas Konstantinas Kuprys-Kuprevičius, po kunigo Juozapo Žiogo mirties įsigijęs ir jo kolekciją. Šiuo metu abiejų kunigų surinktas archeologinių ir kitų senienų rinkinys saugomas Šiaulių „Aušros“ muziejuje. 
 
Prieš Antrąjį pasaulinį karą užrašytas padavimas pasakoja, kad Kapkalnyje priešistoriniais laikais veikė Imbarės pilies kapinės, kuriose buvo laidojami ne tik pilies gynėjai, bet ir kovose su jais žuvę kryžiuočiai. Pasak jo, žuvusius pilies gynėjus ir juos užpuolusius riterius imbariečiai sudegindavo aukštumoje priešais pilį. Sudegintų žuvusiųjų palaikus susemdavo į urnas, kurias bendruomenė iškilmingai palydėdavo iki kapinių. Čia jau išvakarėse buvusios paruoštos kapų duobės ir atgabenti nesudeginti eilinių kryžiuočių (riterių ginklininkų) kūnai. Prasidėjus laidotuvių apeigoms, į duobes pirmiausia suguldydavo eilinių kryžiuočių kūnus su jų ginklais. Tada ant jų kartu su žeme supildavo sudegintų kryžiuočių riterių pelenus, o ant viršaus išbarstydavo sudegintų pilies gynėjų pelenus. Tokios laidojimo apeigos reiškė, kad kovoje kritę kryžiuočiai nuo šiol priklauso savo žemę ginant žuvusiems Imbarės pilies gynėjams ir pomirtiniame gyvenime turės jiems tarnauti.
 
Per kuršių sukilimą XIII a. antroje pusėje kryžiuočiams ugnimi ir kalaviju nusiaubus kraštą, Imbarės apylinkėse kurį laiką plytėjo dykra, į kurią XV a. ėmė keltis žemdirbiai žemaičiai. Tuo metu Kūlsodžio žemių vakarinėje dalyje, tarp Salanto ir Blendžiavos, buvusi įkurta gyvenvietė, kurią pagal senųjų kūlsodiškių pasakojimą kunigas Juozapas Žiogas pavadino Apdėmėmis. Pasak legendos, nemažą gyvenvietę su joje iki Didžiojo maro stovėjusia bažnyčia (koplyčia) sudegino kraštą nualinę švedai, kuriuos išginus ji nebuvo atstatyta. Smalsumo vedamas kunigas Juozapas Žiogas bandė ieškoti sudegintos gyvenvietės pėdsakų ir kasinėdamas Salanto pakrantes netoli Blendžiavos žemupio 1898 m. aptiko kelis griautinius žmonių kapus su sidabrinėmis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVI a. kaldintomis monetomis.
 
Legenda apie švedų sudegintą gyvenvietę siejama su Apdamėmis (Apdėmėmis) vadintu ir abipus Salanto upės plytėjusiu apie 28 ha dydžio dirbamu žemės lauku, kurio rytinė dalis (apie 13 ha) patenka į Kūlsodžio šiaurės vakarinį, o vakarinė dalis (apie 15 ha) – į Nasrėnų žemių rytinį pakraštį. Dirbant lauką, jame buvo randama tvarkingai sukrautų akmenų konstrukcijų, pelenų, plytgalių, anglių, žmonių kaulų. Be to, buvo pasakojama, kad čia buvusi kariuomenės stovykla.
 
Kunigo Juozapo Žiogo aptikti kapai su XVI a. sidabro monetomis liudija, kad prie Salanto XV a. antroje pusėje–XVII a. tikrai stovėjo didelė gyvenvietė, galbūt ir miestelis, įsikūrusi prie tuo metu svarbaus prekybos kelio, jungusio Salantus ir Platelius su Prūsijos kunigaikštystės prekybos centrais (Klaipėda, Karaliaučiumi, Dancigu ir kt.). Ją greičiausiai per Šiaurės karą XVIII a. pradžioje sunaikino į Lietuvą įsiveržę švedai.
 
Kol kas abejonių kelia tik sudegintos gyvenvietės pavadinimas. Seniau „apdėme“ („apydėme, apidėme, apdamėmis“) žemaičiai vadino seną apleistą sodybą ar gyvenvietę, kurią gyventojai apleisdavo dėl kokios nors nelaimės. Todėl tikėtina, kad vietovės pavadinimas „Apdėmės“ (tarm. „Apdamės“) atsirado jau vėliau, kuriantis Kūlsodžio kaimui, o tikrąjį gyventojų apleistos švedų sudegintos gyvenvietės pavadinimą kada nors pavyks praeities tyrinėtojams nustatyti tyrinėjant XVI–XVII a. istorinius šaltinius – Platelių dvaro ir bažnytines knygas.
 
Turimi istoriniai šaltiniai leidžia manyti, kad Kūlsodžio kaimas susiformavo XVII a. antroje pusėje ar XVIII a. pradžioje. Greičiausiai jo naujakuriais tapo gyvi išlikę sudegintų legendinių Apdėmių gyventojai, persikėlę ant atokiau nuo Salanto, rytinėje kaimo dalyje esančios aukštumos.
 
Kaimas susiformavo tarp Grabšyčių ir Skaudalių kaimų plytėjusioje Platelių dvaro žemėje. Jo gyventojų dvasiniu gyvenimu rūpinosi Salantų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapinės ir nuo 1777 m. veikusios Kalnalio filijinės Šv. Lauryno bažnyčios kunigai. Būtent, Salantų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios 1750 m. vizitacijos akte pirmąkart paminėtas Kūlsodžio kaimo vardas.
 
Vietovardis yra žemaičių kilmės, kilęs iš dviejų žemaitiškų žodžių: „kūlis“ (stambus akmuo, riedulys) ir „soda, sėda“ (kaimas). Pavadinimas liudija, kad kaimas kūrėsi labai akmeningoje plėšininėje žemėje, kurioje buvo gausu riedulių. Nors darbštūs žemdirbiai žemaičiai daugybę akmenų nurinko panaudodami juos savo ūkyje ir parduodami miestiečių statyboms, tačiau iki pat sovietmečio melioracijos kaime stūksojo didžiulis  riedulys, aplinkui kurį plytėjęs 20 ha dydžio dirbamos žemės sklypas vadintas Kūlio lauku. Rašytiniuose šaltiniuose kaimo pavadinimas lenkiškai rašomas „Kulasoda, Kulesody, Kulisody“, vokiškai – „Kulesjady“, rusiškai – „Кулесяды, Кулисоды“, lietuviškai – „Kulių kaimas, Kūlsodis“.
 
Pirmąkart minint kaimą, jame 1750 m. tebuvo tik 5 ūkiai, o 1821 m., 1843 m. ir 1846 m. – jau po 10 sodybų. Jose 1821 m. gyveno 119 žmonių, 1843 m. – 114 katalikų, 1845 m. – 84 tikintieji: 46 vyrai ir 38 moterys.
 
Iš 1845 m. surašytų katalikų minimi broliai Juozapas ir Pranciškus Stirikai, broliai Antanas ir Pranciškus Martinkai, Antano sūnus Pranciškus Martinkus, Laurynas Retkus, jo sūnus Stanislovas Retkus ir anūkas Laurynas Retkus, Pranciškus Skierutis, Jonas Veitas, Kazimieras Turauskis, Pranciškus Budrys, Jokimas Stankus, Jokimas Kersnys, Kazimieras Žiobakas, Mykolas Šveikauskis su šeimomis, Mykolas Skurdauskis, Pranciškus Stankus, Petras Skierutis, kitas Kazimieras Turauskis, Laurynas Fideris.
 
Kaimas turėjo savo kapines. Vienos veikė šalia pagonių kapinyno, Blendžiavos dešiniajame krante stūksančios kalvos kyšulyje, gavusiame Kapkalnio vardą. Jas 1940 m. tyrinėjęs Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus darbuotojas Pranas Baleniūnas nustatė, kad kapinės veikė XVIII a., o mirusieji laidoti be įkapių, aukštielninki, palei šonus ištiestomis rankomis, galvomis atsukti į pietryčius. Panašu, kad kapinės anksti buvusios apleistos ir pamirštos, nes Lietuvos žemės reformos metu apie ¼ ha dydžio kyšulys buvo perduotas Salantų valsčiaus valdybai, atidariusiai čia žvyro karjerą vieškeliams remontuoti. Darbininkams su žvyru pradėjus iškasti žmonių kaulų, surūdijusių geležinių peilių, žalvarinių žiedų, pietinė kyšulio dalis, kurioje telkėsi kapai, buvo palikta nenukasta. Šalia gyvenęs Adomas Beržanskis mirusiems atminti 1922 m. kapinėse pastatė koplytėlę su šv. Petro ir Jono Krikštytojo skulptūromis, šalia kurių 1939 m. įdėjo Švč. Mergelės Marijos Maloningosios skulptūrą, sukurtą liaudies meistro Aniceto Puškoriaus iš Skaudalių kaimo. Po Antrojo pasaulinio karo šalia koplytėlės Beržanskiai pastatė kryžių, o 1991 m. – naują koplytėlę.
 
Antrosios kapinės buvo atidarytos prie senojo kaimo kelio, Salanto kairiajame krante tebesančioje nedidelėje, 15 x 7 m dydžio ir iki 1,5 m aukščio terasos pakilumoje, kuri tebevadinama Maro kapeliais, rečiau – Senkapiais. Manoma, kad šiose kapinėse palaidotos XVIII a. maro aukos, o vėliau iki XX a. 2 dešimtmečio laidoti nekrikštyti kūdikiai, savižudžiai, iš Salanto ištraukti skenduoliai, epideminių ligų (šiltinės, dizenterijos) aukos. Jiems atminti nuo XX a. pradžios stovėjo monumentalus ąžuolinis kryžius, kuris mūsų laikais nuvirto.
 
Panaikinus baudžiavą, 1866 m. kaime stovėjo 12 katalikų sodybų, kuriose gyveno ir žemdirbyste vertėsi 149 valstiečiai. Po pobaudžiavinės reformos Kūlsodyje 1870 m. gyveno 54 revizinės sielos – valstybei mokesčius mokėję vyrai žemdirbiai, valdę 381 rėžį dirbamos žemės, už kurią mokėjo išperkamuosius mokesčius Platelių grafams Šuazeliams-Gufjė. Nuo 1861 m. kaimo valstiečiai priklausė Kauno gubernijos Telšių apskrities Gintališkės valsčiaus Platelių seniūnijai, o nuo 1880 m. – Salantų valsčiaus Stropelių seniūnijai.
 
Seniau pagrindinis kelias, jungęs kaimą su kitomis vietovėmis ėjo pro Grabšyčius (dabartinius Sauserius) ir Skaudalius. Pro Grabšyčius ir Prystovus galima buvo išvažiuoti link Plungės kelio arba, Grabšyčiuose persikėlus brasta per Miniją – link Kartenos miestelio. Pro Skaudalius kelias vedė link Salantų bei Platelių (pro Šateikius). Į pietus nuo Salanto ir Blendžiavos santakos, priešais senąjį Kūlupėnų kaimą per Salantą buvusi brasta, per kurią persikėlus kelias vedė link Kūlupėnų vandens malūno, stovėjusio prie Kūlupio upelio, o nuo jo galima buvo jau vykti link Kretingos arba Nasrėnų. Dabartinėje vietoje pirmasis tiltas per Salantą buvo pastatytas ir kelias iš Nasrėnų link Skaudalių nutiestas tik XIX a. pabaigoje. Tuo metu iš Kūlsodžio link Nasrėnų taip pat buvo nutiestas kelias, kuris pervažiavus Blendžiavą suko į kairę pusę ir dešiniąja upelio pakrante vedė link santakos su Salantu, o nuo jos palei Salanto kairįjį krantą ir senąsias kapines – iki tilto. Dabartinė tiesi atkarpa nuo tilto link kaimo gyvenvietės nutiesta tik sovietmečiu.
 
Per pirmąjį Lietuvos gyvenviečių ir gyventojų surašymą 1923 m. kaime buvo registruoti 25 kiemai su 177 gyventojais. Lietuvos žemės reformos metu kaimas XX a. 4 dešimtmetyje buvo išskirstytas į vienkieminius ūkius. Sudarinėjant Lietuvos žemės vardyną, 1935 m. gruodžio mėn. kaime lankėsi Klausgalvų pradžios mokyklos vedėjas Juozas Kudarauskas, surašęs Kūlsodyje buvusius vietovardžius, apie kuriuos papasakojo Augustinas Laučys ir kiti gyventojai. 
 
Ariami kaimo laukai tuo metu buvo vadinami Lubiškiu (21 ha), Dirvonu (20 ha), Kūlio lauku (20 ha), Purvo kalva (20 ha), Grajais (15 ha), Apdamėmis (13 ha), Kalva (8 ha), Eleniške (6 ha), Miežine (Meižinė; 6 ha), Pašaudytaisiais (6 ha) ir Meškos klanu (3 ha), pievos – Narmongaliu (5 ha), Daubų galu (2 ha), Dvilinke (2 ha), Lanka (Lonka; 2 ha), Barkštine (1,5 ha) ir Varlių trūba (1 ha), o lapuočių miškelis – Birštvomis (6 ha).
 
Daubų galo pieva buvo apaugusi krūmais, Lankos pievą užliedavo ištvinusi Blendžiava, Narmongalio pieva buvusi šaltiniuota, o Varlių trūbos pievoje, kurios viduryje tryško šaltinis, buvę labai daug varlių, dėl ko ji gavo tokį vardą. Kūlio laukas vardą gavo, kaip buvo anksčiau minėta, nuo jame stūksojusio didžiulio riedulio (žemaitiškai – kūlio), ledynmečiu atvilkto iš Skandinavijos. Pasakojama, kad pro kitą lauką, esantį į šiaurę nuo senojo Nasrėnų–Kūlsodžio kelio, senovėje gerti eidavusios apylinkės miškuose gyvenusios meškos, dėl to jis pavadintas Meškos klanu.
 
Vardus turėjo ir paskutiniojo ledynmečio metu susiformavusios kalvos, pakilumos ir daubos. Dešiniajame Blendžiavos upės krante stūksantis žvyringas aukštumos kyšulys, giliai įsiterpęs į santakos su Salantu slėnį, vadintas Kapkalniu, kadangi jame veikė senosios kaimo kapinės. Į rytus nuo Kapkalnio priešingame upelio krante tebestūkso aukštumos pakraštys stačiais šlaitais, vadinamas Pile arba Pilale (Balsienės pilale). Į pietus nuo jo esanti kalva, tuo metu apaugusi krūmais, vadinta Skersine. Ji pietuose rėmėsi į Laukų daubą. Daubų galo lauko pakraštyje esanti didelė, 6 ha dydžio dauba vadinta Daubomis. Šalia Pašaudytųjų lauko buvusi apie 420 m ilgio ir 30 m pločio Gaidžiadaubė (Gaidedaubė), o palei vakarinį Birštvų miškelio kraštą – Liūto dauba. Tuo tarpu nuo Meškų klano lauko į šiaurę buvo nedidelė, apie 50 m pločio ir 1 km ilgio dauba, vadinta Užkila.
 
Nuo kaimo rytiniame pakraštyje ties riba su Stropeliais plytėjusių Šlapinių pievų per Kūlsodį į Blendžiavą tekantis upelis vadinosi Kūbriu (dabartinis Jonupis). Jis nepasižymėjo vandeningumu, todėl dažną vasarą išdžiūdavo.
 
Po Antrojo pasaulinio karo kaimo apylinkėse veikė Lietuvos partizanų Žemaičių apygardos Kardo (Kretingos apskrities) rinktinės Kadagio-Buganto (Kartenos) ir Slyvos-Tauragio (Salantų) kuopų partizanai. Partizanais, jų rėmėjais ir ryšininkais tapo ne vienas kaimo gyventojas. Tarp jų buvo Janina Liaučytė-„Emilija“ (1926–1948), paskirta Kardo rinktinės štabo ryšininke. Ruginių miške ji su rinktinės štabo žvalgybos skyriaus viršininku Antanu Savicku-„Karklu-Fabijonu“ 1948 m. rugsėjo 9 d. pateko į Kretingos valsčiaus saugumiečių ir stribų pasalą ir kautynių metu žuvo. Manoma, kad abiejų kūnai buvo parvežti į Kretingos valsčiaus saugumo poskyrio būstinę, o vėliau užkasti žvyrduobėse ar prieštankiniuose grioviuose Kretingos miesto šiaurės rytiniame pakraštyje. Partizanės vardas įamžintas 1992 m. Kretingos senosiose kapinėse atidengtame paminkle žuvusiems Kardo rinktinės partizanams atminti.
 
Okupacinei sovietų valdžiai tremiant iš gimtųjų vietų okupantams neįtikusius Lietuvos gyventojus, 1948 m. gegužės 23 d. iš kaimo į Krasnojarsko krašto Bogučianų rajoną buvo išvežtas Juozas Budrys (mirė tremtyje) su žmona Barbora, vaikais Broniumi, Silvestru ir Vanda, o 1949 m. kovo 26 d. į to paties krašto Bolšaja Murtos rajoną – Jonas Baužys.
 
Sovietmečiu kaimas priklausė Stropelių, o nuo 1954 m. – Kūlupėnų apylinkei. Valdžiai iš valstiečių atėmus žemę, žemdirbiai buvo paversti „Vienybės“ kolūkio kolūkiečiais, o vėliau – Kūlupėnų tarybinio ūkio darbininkais.
 
Šiuo metu kaimui priklauso 584,85 ha žemės, kurioje stovi 12 sodybų. Jose 2001 m. gyveno ir savo žemėje ūkininkavo 30 žmonių, o 2011 m. – 23 gyventojai. Pagal kaimui tenkančio ploto dydį Kūlsodis yra antra Kūlupėnų seniūnijos gyvenvietė, tačiau pagal gyventojų skaičių priklauso prie mažiausių seniūnijos kaimų.
 
Kaimo istoriją ir praeitį mena į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą įrašytas senkapis-kapinynas (unikalus objekto kodas 6237), antrosios senosios kaimo kapinės, vadinamos Markapiais (unikalus kodas 24228), prie Blendžiavos tilto stūksantis koplytstulpis su ornamentuotu kryželiu (unikalus kodas 9547) bei kaimo pakelėje stovinti neregistrinė koplytėlė. Vakarinė kaimo dalis su Blendžiavos ir jos intako Jonupio pakrantėmis patenka į valstybės saugomą teritoriją – Salantų regioninį parką. 
 
Julius KANARSKAS,
istorikas