Skip to content Skip to navigation

Kretingos grafai Tiškevičiai. Sofija Marija Tiškevičiūtė

Kretingos grafai Tiškevičiai. Sofija Marija Tiškevičiūtė

Pateikta: 2019-08-19 09:02 (atnaujinta: 2019-08-19 09:20)
Gimė 1874 metų kovo 26 dieną grafų Juozapo ir Sofijos Horvataitės Tiškevičių šeimoje. Motinos garbei buvo pakrikštyta Sofija, o taip pat grafams Tiškevičiams būdingu antruoju vardu – Marija. Ji nebuvo pirmoji duktė, gavusi Sofijos vardą. Šiuo vardu 1862 m. taip pat buvusi pakrikštyta kūdikystėje mirusi pirmagimė Sofijos ir Juozapo Tiškevičių dukra.
 
Prižiūrima ir auklėjama guvernančių, Sofija Marija ankstyvosios vaikystės metus praleido Lentvario dvare, o apie 1878 metus su šeima persikėlė į Kretingos dvare pradėta įruošti naująją tėvų rezidenciją. Vasaras su tėvais, broliais, seserimis, pusbroliais, pusseserėmis, giminėmis, artimaisiais ir guvernantėmis leido senajame Palangos dvare, grafų Tiškevičių šeimos vasaros rezidencijoje.
 
Sulaukusi dvidešimt trejų metų, 1897 metų balandžio 24 dieną Kretingos bernardinų bažnyčioje aukso žiedus sumainė su aštuoneriais metais vyresniu Nečujos herbo dvarininku Henriku Albertu Stanislovu Dembinskiu iš Pšisuchos dvaro, esančio Lenkijos Radomo žemėje. Juos sutuokė Žemaičių vyskupas Mečislovas Leonardas Paliulionis. Santuokos liudininkais tapo jaunosios broliai grafai Aleksandras Tiškevičius ir Vladislovas Tiškevičius, jaunojo brolis Liudvikas Juozapas Dembinskis, jo giminaitis iš motinos pusės grafas Stanislovas Vodzinskis ir kiti artimieji.
 
Vestuvių puotą Kretingos dvare Sofijai Marijai surengė brolis Aleksandras Tiškevičius ir motina Sofija Tiškevičienė. Ta proga rūmai, parko altanos ir krioklio grota buvo iliuminuoti, papuošti girliandomis su jaunųjų vardų inicialais.
 
Sofijos Marijos vyras Henrikas Albertas Stanislovas Dembinskis gimė 1866 metų balandžio 23 dieną Austrijai priklausiusioje Krokuvoje, dvarininkų Juliaus ir Elenos Vodzinskos Dembinskių šeimoje. Dembinskiai priklausė senai Nečujos herbo lenkų didikų giminei, kurią labiausiai išgarsino kūdikio senelio brolis, vienas iš 1830 metų sukilimo vadovų generolas Henrikas Dembinskis (1791–1864). Naujagimio tėvai labai gerbė įžymų giminaitį, todėl jo garbei berniuką pakrikštijo Henriku, kartu suteikdami, kaip tuo metu buvo įprasta didikams, dar du papildomus vardus.
 
Pagrindiniai tėvo dvarai buvo austrų valdomose istorinėse Lenkijos žemėse, todėl vaikystę ir ankstyvąją jaunystę berniukas leido Austrijoje. Anksti, dar 1869 m., Henrikas neteko motinos, todėl jį augino ir auklėjo tėvo sesuo Marija Jasčembska. Mokėsi Kalksburgo jėzuitų kolegijoje prie Vienos, vidurinės mokyklos egzaminus išlaikė Biomiš Leipoje (dabar – Česka Lypa, Čekija). 1884–1887 metais Krokuvos Jogailos universitete studijavo teisę, kurios studijas iki 1889 metų tęsė senas tradicijas turinčiame Insbruko universitete. Po studijų karinę tarnybą atliko Austrijos ulonų pulke.
 
Apie 1892 metus jaunuolis apsigyveno iš tėvo paveldėtame Pšisuchos dvare, kuris buvo Rusijos imperijos valdomos Lenkijos Karalystės Radomo gubernijos Opočno apskrityje. Šį dvarą jis pavertė šeimos rezidencija, į kurią 1897 metais iš tolimosios Kretingos parvyko su jauna žmona Sofija Marija.
 
Henrikas Albertas Stanislovas vertėsi miškininkyste, žemdirbyste ir smulkiąja pramonine gamyba, dalyvavo visuomeninėje ir politinėje veikloje, 1907 metais buvo išrinktas II Rusijos Valstybės Dūmos atstovu nuo Kielcų gubernijos, 1908 metais tapo konservatyvių pozicijų prisilaikiusios Realios politikos partijos pirmininku, 1910–1914 metais dirbo Žemės kredito draugijos komiteto patarėju, 1914 metų lapkričio mėnesį dalyvavo steigiant Lenkijos nacionalinį komitetą, kuriam buvo pavesta rūpintis Lenkijos valstybės atkūrimu, buvo išrinktas šio komiteto Vykdomojo skyriaus nariu.
 
Pšisuchoje prigijusi Sofija Marija nepamiršdavo toli palikusios savo tėviškės, retsykiais aplankydavo Kretingoje ir Palangoje gyvenusią motiną, brolius su brolienėmis, vasarodavo prie Baltijos jūros. Santuokinis jos gyvenimas truko neilgai – tik 18-lika metų. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, vyras Henrikas Albertas Stanislovas po trumpos ligos Varšuvoje 1915 metų gruodžio 11 dieną mirė. Žmona jį palaidojo Pšisuchoje, šeimos kriptoje.
 
Sofija Marija ir Henrikas Albertas Stanislovas per pirmuosius penkiolika bendro gyvenimo metų susilaukė gausaus palikuonių būrio – keturių sūnų ir tiek pat dukterų. Palaidojus vyrą, Sofijai Marijai teko vienai auginti vaikus, rūpintis jų auklėjimu ir išsilavinimu.
 
Motinos garbei pakrikštyta vyriausioji dukra Sofija (1898–1966) buvo viengungė. Antroji duktė Elena (1899–1990) Varšuvoje 1920 metų pradžioje ištekėjo už tolimo giminaičio Felikso Micielskio (1895–1921), o metų pabaigoje pagimdė vienturtę dukrą Teresę Micielską. Vyrui anksti iškeliavus amžinybė, visą likusį gyvenimą našlavo. Trečioji dukra Marija (1900–1901) šiuo pasauliu džiaugėsi tik pusantro mėnesio. Jauniausia duktė Kristina (1908–2004) gimtojoje Pšisuchoje 1930 metais ištekėjo už kunigaikščio Motiejaus Mikalojaus Marijos Radvilos (1905–1994), po Antrojo pasaulinio karo atsidūrė Monterėjuje (Kalifornija, JAV), kuriame ir palaidota.
 
Vyriausiasis sūnus Jonas Antanas Dembinskis (1902–1969) vedė Mariją Bagdonavičiūtę, su kuria susilaukė sūnaus Jono (1929–2004). Antrasis Sofijos Marijos sūnus Liudvikas Antanas (1903–1984) 1927 metais vedė Oną Mariją Žultovską, susilaukė vaikų Margaritos (1928–1934), Pauliaus Henriko (gim. 1931 m.) ir Marko Luiso (gim. 1934 m.). Trečiasis sūnus Andrius Antanas (1905–1942) 1929 metais vedė aktorę, baleriną Leokadiją Halamą (1911–1996), su kuria po poros metų išsiskyrė. Antrąja žmona tapo Lelivos, kaip ir Tiškevičių, herbo atstovė Sofija Gorkanska (1916–2006), 1940 metais pagimdžiusi vienintelę dukrą Kristiną Mariją.
 
Jauniausias sūnus Henrikas Antanas Dembinskis (1911–1986) 1927–1930 metais mokėsi Gostynio gimnazijoje, o 1935 metais baigė teisės studijas Liublino ir Lvovo universitetuose. Paveldėjęs Pšisuchos dvarą su 3 500 hektarų žemės, vertėsi grūdų auginimu, miškininkyste, sodininkyste, augino apynius ir žuvis. 1937 metais vedė Sorbonos ir Lvovo universitetų studentę grafaitę Mariją Oną Goluchovską (1916–1996), susilaukė vaikų Onos Marijos (gim. 1938 m.), Rapolo (1939–1939), Petro Antano (gim. 1940 m.), Elžbietos (gim. 1944 m.), Joanos (1946–1964) ir Martos (gim. 1950 m.).
 
 
938 metais Henrikas Antanas buvo pašauktas į karinius mokymus, o naciams užpuolus Lenkiją nuo 1939 metų rugsėjo 1 dienos tarnavo Mazovijos Minske dislokuotame 7-ame Liublino ulonu pulke. Ties Peremyšliu pateko į Lenkijon įsiveržusių raudonarmiečių nelaisvę, iš kurios netrukus pabėgo. 1940 metais gestapininkų buvo suimtas ir uždarytas į Buchenvaldo koncentracijos stovyklą, kurioje praleido beveik tris metus. Komunistų valdžiai nusavinus dvarą, 1945 metų kovo mėnesį išvyko į Lodzę, dirbo pašto valdyboje ir popieriaus pramonėje. 1948 metais persikėlė į Varšuvą, baigęs Politechnikos institutą dirbo urbanistu-ekonomistu, prisidėjo prie karo metais sugriauto miesto atstatymo. Išėjęs 1975 metais į pensiją, dirbo Būsto savininkų bendrijų asociacijos administratoriumi ir pirmininku.
 
Jo motina Sofija Marija Tiškevičiūtė-Dembinska, užauginusi, išauklėjusi ir į platųjį pasaulį išleidusi savo vaikus, mirė 1958 metų gruodžio 13 dieną ir amžinam poilsiui atgulė antrąja gimtine tapusioje Pšisuchoje, šeimos kapavietėje šalia vyro. Dembinskių dvare šiuo metu veikia Pšisuchoje gimusio lenkų etnografo, folkloro tyrinėtojo, kompozitoriaus Oskaro Kolbergo (1814–1890) muziejus.
 
Julius KANARSKAS,
istorikas, Kretingos muziejus