Skip to content Skip to navigation

Klecininkai ir išnykęs Edvardavas

Klecininkai ir išnykęs Edvardavas

Pateikta: 2020-03-30 11:38 (atnaujinta: 2020-03-30 20:55)

Pesčių vandens malūnas. Nežinomas fotografas. XX a. 4 deš. Į vakarus nuo Salantų abipus Pestupio upelio vidurupio ir žemupio plyti vienintelis Lietuvoje tokį ausiai neįprastą vardą turintis Klecininkų kaimas. Pagal teritoriją Imbarės seniūnijoje jis užima 21-ąją vietą iš 34 kaimų, o pagal gyventojų skaičių priskiriamas prie mažiausių seniūnijos gyvenviečių.

***

Kaimui priklauso 239 hektarai žemės. Joje registruota 16 sodybų, kuriose 2011 m. gyveno 19 žmonių. Į kaimo ribas patenka ir prie Pesčių tvenkinio esanti sunykusi Pesčių malūnininko sodyba su vandens malūno liekanomis.

Šiaurėje Klecininkai ribojasi su Pesčių ir Bargalio, vakaruose – su Leliūnų, pietvakariuose – su Barzdžių Medsėdžių, o pietuose – su Barzdžių žemėmis. Šiaurės vakariniu ir šiaurės rytiniu pakraščiu vingiuoja Pestupis, įtekantis į Salantą, rytuose skiriantį kaimą nuo kitapus upės plytinčių Žvainių.

Rytinį kaimo pakraštį kerta Salantų–Kretingos kelias, kuris tuo pačiu yra nuo Salantų miesto pareinančios Motiejaus Valančiaus gatvės tęsinys. Skersai centrinės dalies praeina Tvenkinio gatvė, jungianti Barzdžių Medsėdžius su Pesčiais.

Ties riba su Barzdžių Medsėdžiais tyvuliuoja Klecininkų tvenkinys, nuo kurio link Pestupio teka bevardis upelis. Kitas iš Barzdžių ištekantis upelis į Pestupį įteka netoli jo žiočių. Šio upelio žemupyje taip pat iškastas nedidelis tvenkinys.

Didžiąją kaimo teritorijos dalį apima dirvos, o pietrytinė dalis ir upelių slėniai apaugę mišku, vadinamu Barzdžių Atkalne.

Istorijos šaltiniai liudija, kad Klecininkai yra vėlyvas, prieš porą šimtų metu atsiradęs kaimas, plytintis senesnes istorines šaknis turinčių dviejų kaimyninių kaimų – Pesčių ir Barzdžių žemėje.

Klecininkų kaimas (Кледеники) ir Edvardavo dvaras (Госп. Д. Эдвардово Сороки) 1868 m. carinės Rusijos generalinio štabo karininkų parengtame Kretingos apylinkių žemėlapyje Kaimo ištakos glūdi jo teritorijos vakarinėje dalyje. Čia, senojo Pesčių kaimo pakraštyje abipus Pestupio buvusiose bendrose ganyklose ir pievose, tarp kaimo gyvenvietės (dabartinio Pesčių kaimo) ir Pesčių palivarko (dabartinio Leliūnų kaimo) XIX a. pradžioje ėmė kurtis nausėdija. Iš pradžių tai buvo kelių vienkieminių ūkių užusienis, apgyvendintas baudžiavą Grūšlaukės dvaro Pesčių palivarke ėjusių valstiečių.

Šių dienų ausiai neįprastas gyvenvietės pavadinimas kilo iš baudžiavos ir pobaudžiaviniais laikais žemaičių tarmėje vartoto žodžio „klẽcis“, pasiskolinto iš lenkų („kloc“), o šių – iš vokiečių („Klotz“). Šiuo terminu seniau buvo vadinami nedideliais lopinėliais ganyklose ir pievose išsibarstę ariamos žemės sklypeliai, už kuriuos žemdirbiai ėjo dvare lažą arba mokėjo žemės nuomos mokestį.

Siekiant išskirti šiuos nuomininkus iš kitų valstiečių, klecius dirbusius žemdirbius imta vadinti klecininkais. Tokiu būdu šių valstiečių pavadinimas virto nausėdijos vardu. Kitakalbiuose rašytiniuose XIX a.–XX a. pr. šaltiniuose vietovardis buvo rašomas iškraipytai: lenkiškai – „Kledieniki“, vokiškai – „Kledeniki“, rusiškai – „Кледеники“. Žemaičiai kaimo vardą nuo seno taria „Klecėninkā“.

Klecininkuose 1821 m. ir 1843 m. stovėjo po 4 katalikų sodybas, kuriose gyveno 37–38 žmonės. Baudžiavą panaikinus, dirbami kaimo laukai buvo suskirstyti rėžiais ir išdalinti išsipirkti valstiečiams, mokėjusiems grafo Juozapo Tiškevičiaus Grūšlaukės dvarui išperkamuosius žemės mokesčius.

Klecininkų kaimas (Kledieniki) ir Edvardavo palivarkas (Vw. Edwardowo) kaizerinės Vokietijos kariuomenės topografų 1915 m. išleistame Salantų apylinkių topografiniame žemėlapyje Nuolatinių ganyklų baudžiavos laikais ir pobaudžiaviniu laikotarpiu kaimas neturėjo. Ganymo sezonui gyvulius kaimiečiai išgindavo į Juodupėnų ir Mažųjų Žalimų bendrąsias ganyklas. Abi išgenas, kuriomis varydavo gyvulius, vadino „genesiu“.

Pobaudžiavinės žemės reformos metu kaimas ūgtelėjo, prie jo buvo prijungta dalis Pesčių kaimo žemės sklypų. 1868–1872 metų topografiniuose žemėlapiuose jame žymimos 8 sodybos, o Salantų parapijos tikinčiųjų sąraše 1866 m. minima 10 katalikų kiemų ir 112 gyventojų. Vėliau kaitaliojant kaimų ribas, sodybų ir gyventojų skaičius kito. 1895–1915 metų duomenimis Klecininkuose buvo 5 sodybos, kuriose 1902 m. gyveno 57 žmonės.

Didžiausia ir derlingiausia dirva driekėsi Pestupio kairiajame krante aplinkui senąsias kaimo kapines. Ji apėmė apie 50 hektarų juodžemio ir buvo vadinama Pakapinės lauku. Netoliese buvo nuo pusės iki vieno hektaro dydžio rėžiais suskirstyti smėlingas laukas, vadinamas Kleciais.

Priešingame upelio krante, pietinėje kaimo dalyje plytėjo Užkleciu vadinama dirva. Pasakojama, kad seniau šioje vietoje augusi didelė giria, kurioje buvę daugybė įvairių žvėrių. Rusų valdžiai uždraudus lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis, girioje knygnešiai slėpdavę iš Mažosios Lietuvos (Rytų Prūsijos) slapta per Vokietijos–Rusijos imperijų sieną perneštą draudžiamą lietuvišką spaudą bei kitas kontrabandines prekes. Girią iškirtus, vietovė buvo paversta dirbama žemė.

Toje pačioje kaimo pusėje buvo pora smėlingų kavų. Prie Pestupio stūksojusi kalva vadinta Putkalviu, o Jono Domarko lauke esanti kalva – Želvakalviu. Pasakojama, kad ant pastarosios kalvos pasikoręs ar nusišovęs kažkoks tai Želvys. Dėl to kalvą imta vadinti jo vardu, o aplinkui esančią dirvą – Želvakalvio lauku.

Senosios kaimo kapinės – Markapiai. Juliaus Kanarsko nuotr., 2014 m. Išilgai kaimo tekantis Pestupis smarkokai ištvindavo pavasarinio sniego tirpsmo metu, taip pat per rudenines liūtis. Kitu metų laiku jis vandeningumu nepasižymėjo, tačiau vasaromis neišdžiūdavo. Vanduo buvęs švarus, todėl gyventojai jį naudojo ne tik gyvuliams girdyti, bet ir maistui. Upelyje veisėsi vėžiai ir žuvys, paįvairindavę kaimiečių maisto racioną.

Per pirmąjį Lietuvos gyventojų surašymą 1923 m. Klecininkuose registruota 17 ūkių ir 127 gyventojai. Vykdant Lietuvos žemės reformą, XX a. 4 dešimtmetyje prie kaimo buvo prijungta dalis Pesčių kaimo ir panaikinto Pesčių palivarko žemėje suformuotų sklypų, taip pat išparceliuoto Edvardavo palivarko žemių vakarinė dalis.

Edvardavo palivarkas buvo įkurtas XIX a. pradžioje Barzdžių kaimo žemės šiaurės rytiniame pakraštyje kaip grafų Šuazelių-Gufjė giminės Platelių dvaro administracinis-ūkinis padalinys Barzdžių ir Barzdžių Medsėdžių kaimams valdyti. Jame šių kaimų baudžiauninkai ėjo lažą, mokėjo duoklę, atlikinėjo prievoles. Palivarką administravo Platelių dvaro savininkų skiriamas ūkvedys.

Oficialus vietovės vardas kilo iš asmenvardžio „Edvardas“. Manoma, kad tokiu būdu buvęs pagerbtas vienas iš grafų Šuazelių-Gufjė giminės atstovų. Rašytiniuose šaltiniuose užrašyti vietovardžio variantai „Edwardowo (Soroki), Edwardowo“ (lenkiškai), „Edward (Soroki)“ (vokiškai), „Эдвардово, Эдвардово (Сороки)“ (rusiškai) liudija, kad greta pagrindinio dvaras turėjo ir kitą vardą – Sorokiai. Šis vardas kildintinas iš mums gerai žinomo varninių šeimos paukščio šarkos pavadinimo rusų kalba („cорокa“).

Po baudžiavos panaikinimo didžiąją dvarui priklausančios žemės dalį išdalinus savarankiškais žemdirbiais tapusiems minėtų kaimų valstiečiams, palivarką su jam priklausančia žeme savininkai išnuomojo. Nuo XX a. pradžios Edvardavas vadinamas dvaru, kurį XX a. 2–4 dešimtmečiais valdė Plungės linų pirklių Olšvangų šeima, turėjusi nekilnojamojo turto Kretingoje ir jos apylinkėse.

1866 metais palivarke buvo 1 kiemas, 1902 m. – 32 gyventojai, 1923 m. – 1 ūkis ir 11 gyventojų. Vykdant Lietuvos žemės reformą dvaras išparceliuotas, savininkui palikta sodyba su jai pagal įstatymą priklausančiu sklypu, o žemės perteklius perduotas Klecininkų kaimui ir išdalintas jo ūkininkams.

Kardo rinktinės štabo narys Juozapas Sodys (1903–1946) iš Pesčių kaimo, palaidotas Klecininkų Maro kapeliuose. Nežinomas fotografas. XX a. 4 deš. 1935 metais sodyba tebesivadino Edvardavo dvaru ir sudarė atskirą teritorinį vienetą. Dvarui priklausė apie 60 hektarų žemės. Šiaurėje su Pesčiais ribojosi Žalvakalnis – apie 10 hektarų molingos dirbamos žemės laukas, o pietuose Barzdžių kaimo ribas siekė Pabarzdis – 30 hektaro dydžio taip pat molinga dirva. Likusią žemių dalį apėmė ganyklos, pievos ir miškas.

XX a. 5 dešimtmetyje Edvardavo nebeliko: dvaro sodyba su žeme buvo priskirta Klecininkams, kuriuose 1947 m. buvo 22 ūkininkų sodybos.

Administracinių reformų metu Klecininkų kaimui priskirtoje teritorijoje atsidūrė ir Pesčių vandens malūnas. Jį 1832 m. prie Pestupio upelio pastatė grafų Tiškevičių Grūšlaukės dvaro Pesčių palivarko administratorius. Pastatas buvo medinis, vienaukštis, su mūriniu pusrūsiu. Viename jo gale veikė malimo įrenginiai, o kitame gyveno malūną iš dvaro išsinuomojęs malūnininkas. Malūnratį suko iš tvenkinio krentantis vanduo, o užtvankos aukštis siekė 2 metrus. Tarpukariu panaikinus Pesčių palivarką, malūną grafai Tiškevičiai pardavė malūnininkui.

Pirmasis sovietų okupacijos dešimtmetis smarkiai pakeitė kaimo demografinę situaciją. 1949 m. kovo 28 d. į Krasnojarsko krašto Askizo rajoną buvo ištremti Juozas Kontrimas su žmona Emilija, vaikais Juozu, Justina, Bronislovu, Adomu, Stanislava ir Pranu. Per 1959 m. surašymą jame buvo belikę 56 gyventojai. Tai rodo, kad lyginant su 1923 m. surašymo duomenimis žmonių sumažėjo 72,45 procento. Tiesa, per kitus 11-ką metų jų šiek tiek padaugėjo ir 1970 m. buvo 56, bet vėliau nuolat mažėjo: 1979 m. gyveno 42, 1989 m. – 27, o 2001 m. – 20 žmonių.

Klecininkuose veikiantis Pesčių vandens malūnas nuo 1964 m. buvo varomas elektra. Plintant elektriniams grūdų malūnams, senasis malūnas po poros dešimtmečių buvo uždarytas, pastatas apleistas, o technologinė įranga išardyta.

Sovietmečio pabaigoje ir pirmaisiais Nepriklausomybės metais Klecininkuose veikė viena didžiausių regione asfalto gamybos bazių, kurioje pagamintu bitumu buvo asfaltuojamos gatvės ir keliai Kretingos bei Skuodo rajonuose. Šiuo verslu užsiėmė iš Sovietų Sąjungos atvykusi grupė armėnų kilmės verslininkų, savo veiklai vystyti įregistravusių kooperatyvą. Prie Pesčių tvenkinio jie turėjo didžiulę krosnį, kurioje kaitino dervą, maišė ją su atvežtu žvyru, o pagamintą bitumą laikė šalia išsikastose duobėse.

Paminklas žuvusiems partizanams. Projekto autorius – Vytautas Valiukonis; pastatytas 1997 m. Salantų regioninio parko direkcijos skaitmeninis archyvas, 2003 m. Verslininkams išvykus, liko bitumo masės pripildytos duobės ir užteršta aplinka, apimanti apie 2 ha teritoriją. Lietuvos geologijos tarnybai 2015 m. pateikus Lietuvos taršos žemėlapis, Kretingos rajone raudoniausia, didžiausią pavojų keliančia spalva buvo pažymėta Klecininkų asfaltbetonio gamyklos vieta. Bitumo balos kėlė pavojų dirvožemiui, gruntui, požeminiam ir paviršiniam vandeniui, žmonėms ir gyvūnams.

Tai paskatino Kretingos rajono savivaldybę suklusti ir pateikti paraišką ES fondų paramai tvarkant užterštas vietoves. Buvusios asfaltbetonio bazės teritorijos sutvarkymo projekto vertė siekė 62 461,98 euro. Užterštos vietovės tvarkymo darbai prasidėjo 2017 m. spalį, o baigti buvo 2019 m. rugsėjį.

Daugiau kaip prieš 15-ką metų kaime gyvulininkystės ūkį įkūrė Mindaugas Beniušis. Tai vienas progresyviųjų rajono ūkininkų, dalyvavęs ūkio modernizavimo bei jaunojo ūkininko paramos programose, iš paramos pinigų atnaujinęs žemės ūkio darbams reikalingą techniką. Dviejose fermose ūkininkas 2019 m. laikė 80 galvijų, kurių daugumą sudaro prancūzų kilmės aubrakai.

Rytinė kaimo dalis su Pestupio slėniu ir Klecininkų tvenkiniu patenka į valstybės saugomą teritoriją – Salantų regioninio parką.

Kaimo šiaurės rytiniame pakraštyje, Pestupio kairiajame krante išliko senosios kapinės, kurios, pasak vietos gyventojų, yra „iš marų metų“. Jos įrengtos link upės slėnio besileidžiančiame aukštumos šlaite, šiaurės vakarų–pietryčių kryptimi išilginto ovalo plano, apjuostas palaidų lauko akmenų pylimu, kuriam panaudoti iš Pakapinės lauko išrinkti įvairaus dydžio akmenys. Ties pylimo pietvakarinės dalies viduriu paliktas tarpas vartams, priešais kuriuos ant palaidų akmenų pylimo seniau stovėjo medinė koplytėlė su šventųjų skulptūrėlėmis. Abipus koplytėlės stūksojo trejetas monumentalių, ąžuolinių, ornamentuotų kryžių, pastatytų mirusiems atminti.

Kapinės datuojamos XVI–XVIII amžiais. Jos veikė Pesčių žemėje, todėl tais laikais čia laidoti šio kaimo ir palivarko gyventojai, daugiausia maro epidemijų aukos. Dėl to ši laidojimo vieta buvusi pradėta vadinti Markapiais (žem. Markapē). XVIII a. pabaigoje kapelius uždarius, juose retsykiais be kunigo iki XX a. 2 dešimtmečio pabaigos buvo laidojami Pesčių ir jų žemėje atsiradusių Klecininkų kaimų bei šalia buvusio Edvardavo palivarko savižudžiai, nekrikštyti mirę kūdikiai, nuo epideminių ligų mirę vaikai ir senoliai, iš Salanto ištraukti skenduoliai, kiti dėl įvairių priežasčių į Salantų parapijos kapines Gargždelėje nepriimti mirusieji. Pobaudžiavinės žemės reformos metu kaitaliojant kaimų ribas kapinės atsidūrė išsiplėtusio Klecininkų kaimo teritorijoje.

Vykstant partizaniniam karui, nebenaudojamose kaimo kapinėse buvo slapta laidojami Salantų valsčiuje žuvę Žemaičių apygardos Kardo rinktinės partizanai. Vietos gyventojų liudijimu bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro duomenimis šioje vietoje palaidoti 1946 m. gruodžio 17 d. Pesčių kaime per susišaudymą su MGB (Valstybės saugumo ministerijos) Salantų valsčiaus poskyrio įgulos kareiviais ir stribais žuvę Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, Kardo rinktinės štabo narys Juozapas Sodys (gim. 1903 m.) ir Tauragio (Salantų) kuopos partizanas Bronislovas Jurčius (gim. 1916 m.), kurių kūnus stribai buvo įmetę į Salanto upę.

Klecininkai (Клецининкай) 1947–1948 m. Sovietų armijos kariškių parengtame ir 1951 m. išleistame Salantų apylinkių topografiniame žemėlapyje Be jų Maro kapinėse amžinam poilsiui atgulė iš Šateikių kilę Žygimanto (Platelių) kuopos būrio vadas Bernardas Paulius ir jo brolis Petras Paulius, žuvę 1947 m. sausio 17 d. MVD (Vidaus reikalų ministerijos) Platelių valsčiaus poskyrio baudžiamosios operacijos metu. Jų kūnus žmonės rado sužalotus, kruvinus, sumestus į durpyną, buvusį Salanto slėnyje priešais Žvainių kaimą. Šalia jų buvo palaidotas tų pačių metų vasarį žuvęs Jonas Salys iš Sėlenių kaimo.

Žuvusiems partizanams atminti Lietuvių tautininkų sąjungos Kretingos rajono valdybos rūpesčiu 1997 m. spalio 12 d. buvo pašventintas iš Salantų apylinkėse surinktų akmenų išmūrytas paminklas, kurio projektą sukūrė kretingiškis inžinierius Vytautas Valiukonis. Statybos iniciatoriumi tapo kretingiškis tautininkas Rimgaudas Strazdas. Jam talkino S. Simutis, A. Mažylis, K. Misevičius, V. Labunskas, V. Baras, V. Valiukonis, K. Baužys. Aukomis ir statybine medžiaga parėmė UAB „Sija“ (direktorius Alfonsas Šimkus), P. Rimkus, V. Papreckis, K. Mikaločius, G. Vaniuchina su šeima, Lietuvos krikščionių demokratų partijos ir Tėvynės Sąjungos (konservatorių) Salantų skyrių nariai.

Klecininkų (Pesčių) kaimo senųjų kapinių ir Lietuvos partizanų kapo kompleksas 2016 m. gruodžio 12 d. buvo paskelbtas nacionalinio reikšmingumo lygmens Lietuvos Respublikos registriniu kultūros paveldo objektu, turinčiu istorinį ir memorialinį vertingųjų savybių pobūdį. Jis įtrauktas į Salantų regioninio parko ir Kretingos rajono lankytinų vietų sąrašus.

Julius KANARSKAS,
istorikas