Skip to content Skip to navigation

Jono Karolio Chodkevičiaus pergalės pirmojo karo su Švedija pabaigoje

Jono Karolio Chodkevičiaus pergalės pirmojo karo su Švedija pabaigoje

Pateikta: 2021-10-25 15:39 (atnaujinta: 2021-10-25 15:45)

Lietuvos didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius. Než. dailininkas, XVII a. Jaroslavo muziejus Kamienica Orsettich, Lenkija Kretingos dvarininkui, Žemaičių seniūnui, Livonijos valdytojui ir Lietuvos didžiajam etmonui Jonui Karoliui Chodkevičiui (1560–1621) teko pagrindinis vaidmuo baigiamajame pirmojo Abiejų Tautų Respublikos ir Švedijos Karalystės karo etape, kilusiame dėl Livonijos žemių padalijimo ir trukusiame nuo 1600 m. iki 1611 m.

***

Lietuvos didžiajam etmonui Jonui Karoliui Chodkevičiui 1605 m. rugsėjo 27 d. Salaspilio (Kircholmo) mūšyje sutriuškinus Švedijos karaliaus Karolio IX Vazos kariuomenę, Abiejų Tautų Respublikai pavyko išsaugoti savo įtakoje Uždauguvio kunigaikštystę bei pagrindinius šio regiono vartus į Baltijos jūrą – Rygos uostą. Tačiau Abiejų Tautų Respublika nepasinaudojo šia pergale, kad užimtų Švedijos valdomą šiaurinę Estiją, dėl kurios formaliai prasidėjo karas, ir išstumtų švedus iš visų Livonijos žemių. Taip atsitiko todėl, kad, šalies valdovui ir Seimui nesugebant rasti lėšų kariuomenei išlaikyti, nemaža dalis atlyginimo negavusių samdytų karių paliko Lietuvos kariuomenę. Be to, valstybėje kilo nesutarimai tarp valdovo Zigmanto Vazos šalininkų ir priešininkų. Todėl Abiejų Tautų Respublikai neliko nieko kito, kaip pradėti su Švedijos Karalyste taikos derybas, po kurių buvo sudarytos paliaubos iki 1608 m. spalio 31 d.

1606 m. šalyje prasidėjo Zigmanto Vazos valdymu nepatenkintų didikų maištas. Iš pradžių ginčas tarp abiejų priešininkų stovyklų vyko taikiai, stengiantis į savo pusę pritraukti kuo daugiau sąjungininkų. Galų gale jis išvirto į karinį konfliktą, kuriam išspęsti Zigmantas Vaza 1607 m. iš Uždauguvio kunigaikštystės atšaukė Lietuvos didįjį etmoną Joną Karolį Chodkevičių su kariuomene. Prie jo prisijungus karūnos lauko etmono Stanislovo Žulkievskio lenkų kariams ir Jono Paco vadovaujamiems karaliaus šalininkų suburtiems savanoriams, jungtinės karinės pajėgos – 12,3 tūkst. karių, kartu su valdovu Zigmantu Vaza, patraukė į Mazoviją (Lenkija) link maištininkų stovyklos, kurioje buvo 10,6 tūkst. karių. Prie Guzovo 1607 m. liepos 5 d. įsiplieskusį mūšį talentingų karvedžių J. K. Chodkevičiaus ir S. Žulkievskio vadovaujami kariai be didesnio vargo sutriuškino maištininkų kariuomenę, nutraukdami įsiplieskiantį pilietinį karą.

Iš anapus jūros stebėdamas brolėno valdomoje šalyje vykstančius vidaus politinius nesutarimus ir matydamas, kad Zigmantas Vaza be to dar įsivėlė į karinį konfliktą su Rusijos valstybe, Švedijos karalius Karolis IX Vaza nutarė atnaujinti karo veiksmus ir dar sykį pabandyti išstumti Abiejų Tautų Respubliką iš Livonijos žemių. Gavęs gerą pamoką 1605 m. Salaspilio (Kircholmo) mūšyje, asmeniškai jis trečią sykį išsilaipinti Livonijoje nedrįso. Tai padaryti pavedė generolui Joachimui Frydrichui Mansfeldui, paskirdamas jį Švedijos ekspedicinės kariuomenės vadu.

Pernu miestas-tvirtovė, kurį 1601 m. užėmusi švedų įgula po Lietuvos karvedžio Jono Karolio Chodkevičiaus vadovaujamos kariuomenės 1609 m. vasario 28 d. – kovo 2 d. šturmo kapituliavo. XVII–XVIII a. planas Pasinaudodamas tuo, kad Livonijos valdytojas ir Lietuvos didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius su savo kariuomene buvo išvykęs iš Uždauguvio kunigaikštystės, palikęs jos pilims saugoti negausias įgulas, generolas J. F. Mansfeldas 1608 m. birželio mėnesį sulaužė paliaubas ir šiaurės Estijoje atsikovojo Rakverės (Veizenšteino) pilį. Vis tik, pagrindiniu švedų tikslu, kaip ir karo pradžioje, tapo Rygos uosto prieigas saugojusi Daugavgryvos (Diunamiundės) tvirtovė, kurią jie apgulė 1608 m. liepos 27 d. Jos komendantas Pranciškus Bialozoras, turėdamas tik 130 karių ir 40 patrankų, trūkdamas amunicijos ir maisto atsargų bei nesitikėdamas pagalbos, po derybų rugpjūčio 5 d. kapituliavo. Vis tik pulti Rygos tvirtovę, kurią saugojo stipri Lietuvos karių įgula, generolas nesiryžo. Siekdamas miestą atkirsti nuo jūros ir kontroliuoti laivybą Dauguvos žemupyje, ties jos ir Bulupės (Lielupės) santaka įrengė Naujosios Daugavgryvos (Noimiundės) tvirtovę. Jis taip pat užėmė svarbias Viljandžio (Felino) ir Kuoknesės (Kokenhauzeno) tvirtoves, iš kurių galėjo kontroliuoti pietų Estiją, Vidžemę ir laivybą Dauguvos upe. Po kiek laiko generolas J. F. Mansfeldas pabandė užimti Rygą, tačiau šiam bandymui nepasisekus, rugsėjo 27 d. išplaukė į Švediją, Daugavgryvos tvirtovei saugoti palikęs 250 karių įgulą su 29 patrankomis.

Gavęs žinią apie švedų sulaužytas paliaubas, Livonijos valdytojas, Žemaičių seniūnas ir Lietuvos didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius su nedidele kariuomene 1608 m. rugpjūčio mėnesį atvyko į Uždauguvio kunigaikštystės Berzaunės pilį. Iki rudens jis sugebėjo surinkti 18 kavalerijos vėliavų, kurias sudarė 2 tūkst. 19 raitelių. Nors pinigų atlyginimams ir toliau labai trūko, tačiau Seimui pasižadėjus karo reikmėms surinkti papildomus mokesčius, kariai sutiko likti tarnyboje iki 1609 m. balandžio 19 d. Didžiojo etmono karių gretas taip pat papildė Lietuvos didikų asmeninėmis lėšomis pasamdyti karių būriai.

Tuo tarpu Švedijos karalius Karolis IX Vaza, niekaip nenorėdamas susitaikyti su brolėnu Zigmantu Vaza, planavo ne tik užkariauti Uždauguvio kunigaikštystę, bet ir atplėšti nuo brolėno valdomos valstybės Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Tam 1609 m. vasario 28 d. Vyborge tarp Švedijos ir Rusijos buvo pasirašyta karinės pagalbos sutartis. Ja rusų caras Vasilijus IV Šuiskis atsisakė pretenzijų į Livoniją, o švedų karalius Karolis IX Vaza išsiuntė į Rusiją kovai su į sostą pretenduojančiu Dmitrijumi Apsišaukėliu II ir jį remiančia Abiejų Tautų Respublikos kariuomene generolo Jokūbo de la Gardžio korpusą.

Įsikūręs Berzaunėje, Jonas Karolis Chodkevičius ne tik rūpinosi savo kariuomenės papildymu, bet nepamiršo ir savo valdų. Čia 1609 m. sausio 23 d. jis pasirašė privilegiją, kuria paskelbė, kad Kretingos valdoje priešais statomą bernardinų (pranciškonų observantų) vienuolyną ir bažnyčią įkuria savo vardu pavadintą Karolštato miestą, kuriam suteikia Magdeburgo teisę.

Pernu miesto-tvirtovės uostas. Pagal 1554 m. graviūrą XX a. pr. išleistas atvirukas. Iš šio uosto 1609 m. kovo 23 d. vakare link Salacgryvos švedų karo uosto išplaukė Lietuvos karvedžio Jono Karolio Chodkevičiaus vadovaujama flotilė Baigęs formuoti savo karines pajėgas, Jonas Karolis Chodkevičius nutarė stoti į kovą su švedais ir persikėlė prie Salacgryvos, o nuo jos slapčiomis 1609 m. vasario 28 d. priartėjo prie Pernu tvirtovės. Matydamas, kad budri švedų įgula išsikvietė pastiprinimą, įsakė savo kariams pasislėpti miške ir neišsiduodant laukti tolesnių nurodymų. Atėjus vidurnakčiui, didysis etmonas pasiuntė savo karius šturmuoti tvirtovės. Jie išsprogdino trejus miesto vartus ir įsiveržė į vidų. Netikėtai akis į akį susirėmę su priešais, jų spaudžiami švedai užsidarė pilyje. Lietuviams padegus pilies vartus, įgula nutarė toliau nesipriešinti ir kovo 2 d. kapituliavo.

Tvirtovę atakavęs karvedys J. K. Chodkevičius neteko tik 45 karių. Tuo tarpu besiginanti pusė prarado dvigubai daugiau – apie 100 karių, o dar apie 300 švedų buvo sužeista. Be to, į lietuvių pusę perėjo 155 škotų samdiniai, tarnavę švedų karaliui. Nugalėtojų trofėjais tapo 104 artilerijos pabūklai, taip pat keli uoste stovėję prekybiniai laivai bei barkai.

Sėkmingai atsiėmęs Pernu tvirtovę su uostu ir palikęs jai saugoti 200 karių įgulą, Jonas Karolis Chodkevičius nutarė žygiuoti į pagalbą švedų apgultai Rygai. Pakeliui jis sumanė sunaikinti Salacgryvos uoste, esančiame Salacos upės žiotyse, stovinčią Švedijos karo laivyno eskadrą, blokavusią Rygą iš jūros pusės.

Tuo metu Švedijos laivynas visiškai viešpatavo Baltijos jūroje, todėl didysis etmonas neturėjo galimybių stoti į atvirą jūros mūšį. Tada jis nutarė pasinaudoti ta aplinkybe, kad puolimo iš jūros nesitikėję švedai buvo atsipalaidavę ir nepakankamai dėmesio skyrė savo karinės bazės apsaugai. Pernu uoste dalį savo pėstininkų jis patalpino į du trofėjinius prekybinius laivus, kuriuos apginklavo iš tvirtovės paimtomis patrankomis. Kiti pėstininkai sulipo į kelis lėtaeigius, skubotai apginkluotus prekybinius barkus. Be to, etmonas į keletą žvejų laivelių ir valčių prikrovė dervos, parako ir kitų degių medžiagų. Tokiu būdu šie laiveliai ir valtys virto branderiais, skirtais priešo laivams padegti. Laivams, barkams ir banderiams plukdyti buvo pasamdyti jūrininko patirtį turintys vietos gyventojai.

Lietuvos ir Švedijos karinių pajėgų jūros mūšio, įvykusio 1609 m. kovo 23–24 d. naktį Salio upės žiotyse ir Rygos įlankoje prie Salacgryvos, schema Naktį iš 1609 m. kovo 23 d. į 24 d. didžiojo etmono flotilė išplaukė į jūrą link Salacgryvos, tikėdamasi netikėtai užpulti švedus. Pasinaudodami palankiu, nuo jūros pučiančiu vėju, samdyti jūrininkai nuplukdė branderius link inkarus išmetusių švedų laivų ir kelis jų padegė. Ugniai įsiplieskus, gelbėdamiesi švedai buvo priversti nukirsti inkarų lynus ir bandyti laivus išplukdyti iš uosto. Visiškai sudegė ir nuskendo du karo laivai, o uostą paliekančius laivus pasitiko artilerijos ir muškietų salvės, paleistos iš J. K. Chodkevičiaus flotilės. Net nebandydami stoti į mūšį, švedų laivai lankstu apiplaukė didžiojo etmono laivus ir, prasibrovę į atvirus vandenis, nuplaukė tolyn į atvirą jūrą. Tuo tarpu profesionalių jūreivių komandų neturėjęs ir greičiu nepasižymėjęs didžiojo etmono laivynas netgi nebandė švedų laivų persekioti.

Nugalėjęs švedų eskadrą, Jonas Karolis Chodkevičius užėmė Salacgryvos uostą su visomis jame buvusiomis ginklų ir amunicijos atsargomis. Patyrę pralaimėjimą ir praradę vieną iš pagrindinių savo karo laivyno bazių, švedai buvo priversti keisti savo karo planus ir sustabdyti Rygos puolimą.

Priartėjusi prie Rygos, Lietuvos kariuomenė ėmėsi supti Daugavgryvos tvirtovę, priversdama Joachimą Frydrichą Mansfeldą nutraukti uosto apgultį. Tuo tarpu švedų generolas, tikėdamasis, kad algų negaunanti Lietuvos kariuomenė pakriks, nutarė tempti laiką ir pasiūlė J. K. Chodkevičiui pradėti derybas dėl apsikeitimo karo belaisviais. Negavęs atsakymo, J. F. Mansfeldas su 5 tūkst. karių patraukė link Pernu tvirtovės. Tai pastebėjęs didysis etmonas nutraukė Daugavgryvos apgultį ir su 2,5 tūkst. karių išskubėjo į pagalbą Pernu įgulai.

Karvedys J. K. Chodkevičius pabandė švedus pulti, bet šie apdairiai tikėtinuose priešo puolimo ruožuose įrengė užtvaras. Apėjęs kliūtis, didysis etmonas nutarė pasitikti švedus prie Pernu, tačiau J. F. Mansfeldas vėl vengė stoti į kovą ir pasitraukė link Talino. Tada Lietuvos kariuomenė pasuko atgal link Daugavgryvos, o šios tvirtovės prarasti nenorėjęs J. F. Mansfeldas buvo priverstas sekti paskui lietuvius, nekeldamas grėsmės Pernu.

Lietuvos karinės įgulos 1601 m. ginama Daugavgryvos tvirtovė, apgulta švedų kariuomenės. Ištrauka iš Giacomo Lauro graviūros Daugavgryvos tvirtovę apgulusioje Lietuvos kariuomenėje rugsėjo 29 d. kilo neramumai: kariai atsisakė toliau vykdyti įsakymus, reikalaudami išmokėti uždelstas algas. Prie maištaujančios kariuomenės spalio 6 d. priartėjo generolo J. F. Mansfeldo karinės pajėgos, kurios tikėjosi padėti jau daugiau kaip mėnesį apgultai ir alkstančiai švedų įgulai. Dvigubai gausesnio priešo grėsmė privertė Lietuvos karius laikinai pamiršti savo finansines problemas ir paklusti didžiajam etmonui.

J. K. Chodkevičius tikėjosi, kad švedai bandys pulti, tačiau J. F. Mansfeldas, nors ir turėdamas ženklią kiekybinę persvarą, toliau vengė stoti į mūšį. Tada didysis etmonas nutarė įvilioti švedus į pasalą. Prie Gaujos upės įsirengtoje karo stovykloje jis paliko nedidelę įgulą, o kitus karius, priešui nematant, išslapstė apylinkės miškuose. Nenumanydami apie lietuvių karvedžio paspęstus spąstus, 1609 m. spalio 6 d. švedai pagaliau išdrįso pulti silpnai ginamą priešo stovyklą. Tada J. K. Chodkevičius prieš gynybines pozicijas išardžiusius švedus metė Tomo Dambravos sparnuotųjų husarų pulką. Ši stulbinanti kavalerijos ataka sutrikdė priešo eiles ir leido jį sutriuškinti.

Savo laiške Lietuvos didžiajam kancleriui Leonui Sapiegai, didysis etmonas nurodė, kad švedai neteko kelis šimtus žuvusiųjų ir 100 sužeistų karių, taip pat prarado savo artileriją. Po šio mūšio be pagalbos ir priedangos likusi Daugavgryvos įgula ilgiau neatsilaikė ir spalio 9 d. kapituliavo.

Po generolo Joachimo Frydricho Mansfeldo vadovaujamos švedų kariuomenės sutriuškinimo, karai dėl Livonijos žemių tarp Švedijos karalystės ir Abiejų Tautų Respublikos ilgam nutrūko. Įsivėlusi į Rusijos vidaus karus dėl caro sosto, Abiejų Tautų Respublika nebeturėjo išteklių tęsti karo dviem frontais, todėl 1611 m. sudarė su Švedija paliaubas, kurias vėliau pratęsė 5-iems metams. Tokiu būdu pasibaigė daugiau kaip 10 metų trukęs bei didelių finansinių ar žmogiškųjų išteklių pareikalavęs karas, kuriame nei viena iš kariaujančių pusių užsibrėžtų savo tikslų nepasiekė.

Julius KANARSKAS, Kretingos muziejus