Skip to content Skip to navigation

Apeiginiai akmenys šiaurės vakarų Lietuvos senosios žemdirbystės vietose

Apeiginiai akmenys šiaurės vakarų Lietuvos senosios žemdirbystės vietose

Pateikta: 2020-12-16 10:36 (atnaujinta: 2020-12-16 20:12)

Apeiginių akmenų paplitimas Šiaurės vakarų Lietuvos senovės žemdirbystės vietose. Parengė Julius Kanarskas, 2020 m. Senosios žemdirbystės vietos – tai nuo seniausių laikų naudoti ansktyvosios žemdirbystės laukai. Juos ženklina vandens telkinių pakrantėse išlikusios akmenų krūsnys ir pylimai, kurie dažniausiai jungiasi tarpusavyje ir sudaro aptvarus. Valakų reformai XVI a. II p. įtvirtinus trilaukę žemdirbystės sistemą, dauguma senųjų laukų atsidūrė už valakais išmatuotų dirbamos žemės sklypų, bendrųjų ganyklų žemėje. Ją Lietuvos žemės reformos metu išdalinus, dauguma senųjų laukų buvo sunaikinta. Iki mūsų dienų jie išliko miškuose arba miško žemėje.

Akmenų krūsnimis tyrinėtojai susidomėjo dar XX a. 4 dešimtmetyje. Iš pradžių manyta, kad tai pilkapiai. Tačiau jas tyrinėjant ar ardant, archeologinių radinių nerasta. Nuoseklesni Šiaurės vakarų Lietuvos regiono senosios žemdirbystės vietų tyrimai pradėti tik 2001 m., o jų iniciatoriumi tapo Vilniaus universiteto docentas dr. Algimantas Merkevičius.

Iš viso Šiaurės vakarų Lietuvoje buvo užfiksuotos 36 senosios žemdirbystės vietos, kurios sudaro 17 kompleksų. Dauguma jų koncentruojasi centrinėse Kretingos ir Skuodo rajonų savivaldybių teritorijų dalyse. Vienas senųjų laukų masyvas yra Akmenos–Darbos upių baseine tarp Kretingos miesto ir Auksūdžio kaimo, o kitas – Erlos–Bartuvos upių baseine tarp Salantų miesto ir Udralių–Erslos kaimų.

II tipo apeiginis akmuo: Kašučių akmuo su 169 dubenėliais Juliaus Kanarsko nuotr., 2013 m. Tyrinėjant senosios žemdirbystės vietas, buvo bandoma jas susieti su aplinkoje esančiomis senovės gyvenvietėmis, piliakalniais, laidojimo ir kulto vietomis. Nustatyta, kad šalia senųjų laukų ar jų teritorijoje dažniausiai esama arba būta apeiginių akmenų. Jų rasta net 20-tyje vietų. Šauklių I ir Šilalės senuosiuose laukuose tokių akmenų būta po du, o Kašučiuose – net trys. Šalia senosios žemdirbystės vietų aptiktus apeiginius akmenis galima būtų suskirstyti į 8 pagrindinius tipus.

Pirmajam tipui priklauso šalia Auksūdžio senovės žemdirbystės vietos išlikęs stambus, 74 x 86 x 35 cm dydžio akmuo lygia plokštuma, išilgai kurios lygiagrečiai iškalti du tiesūs grioveliai, atitolę vienas nuo kito 36–38 cm atstumu.

Antrajam tipui priskirtini natūralūs akmenys, kurių viršutinėje plokštumoje iškalta arba išgludinta nuo kelių iki daugiau kaip šimtas įvairaus dydžio duobučių. Vienas tokių akmenų buvo Ankštakių (sunaikintas), o net trys rasti Kašučių senosios žemdirbystės vietoje.

IV tipo apeiginis akmuo: Šilalės akmuo su lėkščiadugniu dubeniu. Juliaus Kanarsko nuotr., 2020 m. Kašučių pirmieji du akmenys stambūs, iki 2,65 x 1,55 m dydžio. Pirmojo paviršiuje yra 13, o antrojo – net 169 dubenėliai, kurių skersmuo 4–5,5 cm, o gylis – iki 1,2 cm. Trečiasis akmuo 1,35 x 1,25 m dydžio, o jo plokštumoje iškalta 15 dubenėlių, kurių skersmuo 4,5–7 cm, gylis – 1–1,2 cm.

Trečiajam tipui priklausytų natūralūs, daugiau kaip 2 x 2 m dydžio rieduliai, kurių nuožulniosios dalies pakraštyje yra dubens pavidalo įdubimas. Toks yra šalia Vaineikių senosios žemdirbystės vietos prie Šlaveitos upelio stūksantis akmuo su 45–50 cm skersmens ir 13 cm gylio įdubimu.

Ketvirtajam tipui priskirtini nedideli, mažiau kaip 2 x 2 m dydžio natūralūs akmenys, kurių paviršiuje iškaltas įvairaus dydžio lėkščiadugnis dubuo. Tokio tipo akmenys aptikti šalia Senkų, Šilalės, Vaineikių žemdirbystės vietų.

Penktajam tipui priskiriamas į pietus nuo Dubašių senosios žemdirbystės vietos, tarp Kašučių ežero ir Akmenos upės gulėjęs stambus, 2,36 x 2,15 x 1,05 m dydžio riedulys (1968 m. susprogdintas), kurio pietinis šonas buvęs vertikaliai grubiai aptašytas, norint akmenį suapvalinti, o rytų pusėje iškaltas 45–72 cm skersmens ir 18 cm gilio ovalo pavidalo dubuo.

VI tipo apeiginis akmuo: Šilalės akmuo su plokščiadugniu dubeniu. Juliaus Kanarsko nuotr., 2011 m. Labiausiai paplitę yra šeštojo tipo akmenys. Tai statmeno cilindro pavidalo, iki 1,42 m skersmens ir 90 cm aukščio akmenys, kurių šonų viršutinė dalis iki pusės ir daugiau grubiai vertikaliai aptašyta, suteikiant akmeniui apskritą formą, o apatinė dalis nelygi, grubiai nuskelta arba išvis neapdirbta. Jų plokštumos apskritos, lygiu arba link kraštų žemėjančiu paviršiumi. Ties viduriu iškaltas apskritas, 18–60 cm skersmens ir iki 14 cm gylio plokščiadugnis dubuo, pagal kurio dydžio parametrus juos galima būtų suskirstyti dar ir į atskirus pogrupius. Prie šio tipo akmenų priklauso Erslos, Klibių, Naujukų, Šerkšnių, Šilalės I, Udralių akmenys.

Į šiuos akmenis panašūs septintojo tipo akmenys. Jie skiriasi tuo, kad šonai per visą aukštį kruopščiau vertikaliai aptašyti. Apskaldyta bei aplyginta ir apačia. Jų skersmuo iki 1,2 m, aukštis – iki 93 cm. Plokštumos paviršius nuolaidėja link kraštų, dubuo platus, iki 50 cm skersmens ir 14 cm gylio. Šiam tipui priskirtini Padvarių ir Šauklių I apeiginiai akmenys.

Paskutiniajam, aštuntajam tipui priskiriamas Šauklių III akmuo, buvęs Šauklių II senosios žemdirbystės vietoje. Jis apskritas, iki 1,19 m, skersmens ir 57 cm aukščio. Šonai ir plokštuma kruopščiai aptašyti, netgi nugludinti, o apačia lygiai apskaldyta. Plokštumos centre iškaltas apskritas, 29 cm skersmens ir 7 cm gylio plokščiadugnis dubuo.

VII tipo apeiginis akmuo: Padvarių akmuo su plokščiadugniu dubeniu, šiuo metu esantis Kretingos dvaro parko parteryje. Juliaus Kanarsko nuotr., 2015 m. Šeštojo–aštuntojo tipų akmenys iš pirmo žvilgsnio primena nebaigtą kalti girnapusę. Dėl to valstiečiai manė juos esant pamestais nebaigus darbo girnų akmenimis. Pvz., apie Budrių (Skuodo r.) akmenį pasakojama, kad jis buvo ruošiamas girnoms, tačiau meistrui pasiligojus, darbas likęs nebaigtas.

Lietuvos istorijos instituto archeologo Vytauto Urbanavičiaus 1970–1971 m. atlikti Šauklių, Šerkšnių ir Šilalės akmenų aplinkos tyrinėjimai parodė, kad šie akmenys yra stovėję ant akmenimis iškloto pagrindo, o šalia buvusi duobėje įrengta ugniavietė, kurios dugnas ir pakraščiai taip pat grįsti nedideliais akmenimis ar jų nuoskalomis. Turimi duomenys leidžia teigti, kad akmenys su dubenimis žymi senovės baltų kulto vietas, kuriose šie akmenys buvę naudoti apeigoms.

Šių senovės kulto vietų chronologija nėra tiksliau nustatyta. Šilalės ir Šauklių akmenų aplinkoje buvo rasta XVI–XVIII a. keramikos, todėl spėta, kad po krikščionybės įvedimo čia, atokiau nuo kunigų akių, galėjo veikti žemaičių pagonių šventyklos. Tuo tarpu atlikus Kašučių ir Padvarių senovės žemdirbystės vietų anglies mėginių radiokarbono tyrimus, šie laukai datuojami IV–X a. ir VII–XIV a.

Šalia Šauklių senovės žemdirbystės vietos akmenų pylimo esantis senovės baltų kulto vietos VII tipo apeiginis akmuo (antrajame plane) bei priešais jį buvusios ugniavietės duobė (pirmojo plano dešinėje). Juliaus Kanarsko nuotr., 2017 m. Nėra abejonės, kad akmenys su dubenimis žymi baltų šventyklų vietas, kuriomis galėjo naudotis tiek senieji šio krašto gyventojai kuršiai, tiek juos pakeitę žemaičiai. Kadangi didžioji dauguma Šiaurės vakarų Lietuvoje aptiktų šių akmenų yra senosios žemdirbystės vietose arba aplinkoje, reikia manyti, kad čia buvusiose šventvietėse vyko apeigos, susijusios su žemdirbystės tradicijomis. Čia galėjo būti aukojamos aukos prieš pradedant žemės darbus, prašant dievų pagalbos stojus sausrai ar nesibaigiant lietui, atsidėkojant už derlių ir pan.

Naikinant senovės šventyklas, apeiginiai akmenys buvo įverčiami į šalia iškastą duobę (Šilalės I, Šauklių I akmenys) ar nuridenami į arti tekantį upelį (Naujukų akmuo), o kitąkart viršutinė jų dalis su dubeniu suskaldoma (Šauklių II akmuo).

Pranešimas, skaitytas 2020 m. lapkričio 12 d. Salantų regioninio parko direkcijos surengtoje nuotolinėje mokslinėje konferencijoje „Senosios kuršių šventvietės“.

Julius KANARSKAS