Skip to content Skip to navigation

Alka. Senovės baltų šventvietėje išaugęs kaimas

Alka. Senovės baltų šventvietėje išaugęs kaimas

Pateikta: 2020-07-10 11:51 (atnaujinta: 2020-07-10 12:12)
Plačiai išsidriekusiame Erlos slėnyje šalia Salantų stūkso pagonių tikėjimo reliktus saugantis Alkos kalnas. Jos viršūnėje įsikūręs vienas mažiausių Imbarės seniūnijos kaimų, kaip ir kalva, vadinamas Alka (Alku).
***
Apie 1,2 km ilgio, 0,43 km pločio ir 23 m aukščio moreninė kalva – paskutiniojo ledynmečio palikimas. Ji atsirado ledynų tirpsmo metu vandens srautams aplinkui išgraužus gilų ir platų Erlos upės slėnį.
 
Tautosaka mena, kad šiame slėnyje gilioje senovėje tyvuliavęs ežeras, o kalvos viršūnė buvusi sala, kyšanti virš ją supančio vandens. Pasak vieno padavimo, sykį iš dangaus čia nusileido ežeras, tačiau jam nepatikę būti šioje vietoje ir po trijų dienų persikėlęs į Platelius.
 
Moreninę kalvą iš tikrųjų nuo seno supo vandeningos Erlos senvagės ir pelkės, kurios laikui bėgant virto durpingomis, pavasarį ir liūčių metu patvinstančiomis pievomis, kurias žmonės pavadino Erlomis. Apie tai liudija vandens augalų ir žuvų kaulų liekanos, kurias apylinkės gyventojai rasdavo kasdami Erlose durpes.
 
Storiausias durpių sluoksnis susiformavęs tarp Alkos ir Žudgalio, kur iki XX a. vidurio veikė durpynas. Šia slėnio dalimi teka Alkupio upelis, seniau į rytus nuo kalvos įsiliedavęs į Erlą. Šiuo metu jis tolyn teka kalvos šiaurės rytine ir šiaurine papėde iškastu kanalu, o į Erlą įteka į šiaurę nuo kaimo.
 
Erlos pelkės viduriu seniau tekėjo vasaromis neišdžiūstantis Durbės upelis. Į pietus nuo Alkos kalno jis įtekėdavo į Varlupį, o šis – į Salantą.
 
Kalvos pietrytinis kyšulys vadinamas Alkos, rečiau – Aukos arba Šventimų, kalnu. Jis iki 10–13 m aukščio, apie 320 m ilgio ir iki 150 m pločio. Tautosaka mena, kad seniau čia augo ąžuolynas, kuriame veikė senovės baltų šventykla su aukojimo vieta – alka (alkas), skirta turto ir pertekliaus dievui Pilvyčiui (Pilnyčiui). Joje po storiausiu ąžuolu stovėjęs aukuro akmuo ir degusi šventoji ugnis, kurią saugojo vaidilutės. Šventykloje tarnavo ir žalčiai, kuriuos vaidilutės auginusios Salanto slėnyje stūksančiame Gaidžio kalne. Šalia šventyklos, tarp senų ąžuolų įrengtame būste, gyvenęs žynys.
 
Manoma, kad alka veikė I tūkst.–II tūkst. pirmoje pusėje. VIII–XIII a. ji buvusi pagrindine kuršių Ceklio žemės Imbarės pilies apygardos šventykla ir vyriausiojo apygardos žynio būstine, kurią XIII a. antroje pusėje sunaikino Livonijos ordino kryžiuočiai.
 
Reformacijos ir kontrreformacijos laikotarpiu kilus priešpriešai tarp krikščionių, XVI a. antroje pusėje susidarė palankios sąlygos pagonybei atgimti. Vyskupas Motiejus Kazimieras Valančius savo veikale „Žemaičių vyskupystė“ rašė, kad tuo metu pajūrio krašto žemaičiai „drąsiai pradėjo byloti, jog krikščionys ir patys nežino kaip reik tikėti, todėl vieni taip, kiti kitaip moko. Kaipogi nei katalikų, nei liuteronų besiklausydami, sugrįžo į seną tėvų savo stabmeldišką, arba pagonišką, tikėjimą. Paskyrę sau vaideliotus, arba kunigus, vėl sukūrė šventą ugnį. Ant Aukos kalno pas Salantus ir ant Birutės kalno pas Palangą vėl pradėjo aukas, arba apieras, dievui Perkūnui deginti“.
 
Manoma, kad pagonių šventyklos aukojimo vietą iki mūsų laikų ženklino senas ąžuolas, vadintas Šventuoju arba Aukuro ąžuolu, augęs alkakalnio šiaurinėje dalyje šalia lomos. Esą, po šiuo ąžuolu stovėjęs apeiginis Aukuro akmuo. Vieni padavimai mena, kad ant jo pagonys aukojo dievams aukas, o pasak kitų dubenyje rusenusi amžinoji šventyklos ugnis.
 
Padavimuose minimu Aukuro akmeniu laikomas dubenuotas akmuo, šiuo metu stūksantis alkakalnio šiaurės vakarinėje papėdėje esančioje lomoje šalia senkelio. Tai statmenas netaisyklingo ovalo formos pilkšvai rusvos spalvos smulkaus grūdėtumo granitas, kurio aukštis siekia 1,2 m, o storis – 0,9–1,1 metro. Akmens viršūnė nuskelta, joje iškaltas 35 x 50 cm dydžio ir 5–10 cm gylio dubuo nusklembtais kraštais. 
 
Tautosaka taip pat mena, kad laimėjus kontrreformacijai, Alkos kalno vaidilutės ilgiausiai Žemaitijoje neleido užgesinti jų šventykloje rusenusios amžinosios ugnies. Neturėdamos ginklų, bandydamos apginti šventyklą jos į prijuostes prisipylusios pelenų, kuriuos pylė į akis šventąją ugnį užgesinti atvykusiems kareiviams. Ugnį užgesinus, šventykla buvusi sunaikinta, apeiginis akmuo nuverstas nuo kalno, o vaidilutės nežinia kur išėjusios ir daugiau jų nieks nebematęs.
 
Apleidus alką, slėnyje stūksanti kalva XVI a. atsidūrė Juodupėnų kaimo žemių pakraštyje, paribyje su Erlėnų ir Grabšių (arba Salantų) kaimais. Ilgą laiką kalva buvo negyvenama, o joje ir Erlose veikė bendrosios ganyklos ir šienaujamosios pievos, kurias valstiečiai nuomojosi iš Salantų, o vėliau – iš Grūšlaukės, dvaro. Šventasis ąžuolynas buvo iškirstas, o jo vietoje užaugo spygliuočių miškas. Išliko tik vienintelis Šventasis (Aukuro) ąžuolas, kurio kamieno skersmuo siekė 1,7 metro.
 
Vidury pelkių stūksanti vieniša kalva visą laiką traukė apylinkės gyventojų dėmesį. Prisimindami padavimus apie pagonišką Alkos kalno praeitį, žmonės kūrė naujus pasakojimus. Nemažai naujų istorijų gimė švedmečiu – ryškius pėdsakus žemaičių sąmonėje palikusiu XVI–XVIII a. lietuvių karų su švedais laikotarpiu. Taip atsirado pasakojimas, kad kalną supylė švedų kareiviai. Jie čia apsigyveno ir įsirengė gamtinių sąlygų patikimai saugomą karinę stovyklą. Iš jos dažnai puldinėjo apylinkės kaimus ir plėšikavo, kol juos išžudė neapsikentusios įpykusios žemaitės moterys.
 
Esą, traukdamiesi iš Lietuvos, Alkos kalne švedai užkasė auksą, o užkasimo vietoje pasodino ąžuolą. Nuo to laiko kalne naktimis degusi ugnis, vaikščiodavo keisti žmonės, o prie ąžuolo pasirodydavusi balta šmėkla. Tačiau tai nebaidė drąsuolių, sutemus slapčia kasinėjusių ąžuolo aplinką ir nesėkmingai mėginusių rasti paslėptus švedų lobius.
 
Įsigalint krikščionių tradicijoms, Salantų apylinkės jaunimas ėmė rinktis ant Alkos kalno švęsti Joninių, kūrendavo ant Aukuro akmens ugnį, ieškodavo miške paparčio žiedo.
 
Kalvos pietvakarinėje dalyje yra nemaža loma, iš kurios rytinės papėdės link Alkupio tekėjo Jonikės šaltinis. Šiuo metu versmės vietą ženklina nedidelė, apie 20 x 7 m dydžio kūdra. Apylinkės gyventojai nuo seno tikėjo gydomosiomis šaltinio savybėmis, jo vandenį naudojo akių ligoms gydyti. 
 
Kalvos šiaurės rytinėje atkalnėje yra Smertinė (liet. Mirties) dauba, kurioje žuvo ne vienas žmogus.
 
XVIII a. pab.–XIX a. pr. plėšininėje bendrųjų ganyklų žemėje įsikūrė nausėdija – Juodupėnų kaimo užusienis, kuris nuo XIX a. pab. vadinamas Alkomis, Alka arba Alku. Be tradicinio, su pagonių alka siejamo, kaimo vardo kilmės aiškinimo, tautosaka turi ir kitų vietovardžio kilmės versijų. Pasak vienų, šis pavadinimas atsiradęs dėl to, kad ant kalno baudžiavos laikais bausmei palikdavo be maisto alkti nusikaltusius žmones. Kiti aiškina, kad ant kalno nuo alkio išmirė švedų apsupti žmonės. Treti tvirtina, jog švedmečiu ant kalno švedai numarinimui alkiu laikydavo apylinkės gyventojus.
 
Juodupėnų-Alkos užusienyje nuo XIX a. pr. stovėjo 2 sodybos. Pirmoje sodyboje 1845 m. gyveno Ignotas Norvila su žmona Elžbieta, sūnumi Ignotu, dukromis Barbora ir Ona, samdiniais Leonardu Petrauskiu, Juozapu Kubiliumi ir Pranciška Meitaite, antroje – Antanas Laukys su žmona Barbora, sūnumis Jonu, Leonardu, Antanu, dukromis Barbora, Elena, įnamiais bei samdiniais Ona Laukyte, Veronika ir Magdalena Kubiliūtėmis, Ignotu Raveikiu bei Tadu Gervinskiu.
 
Gyventojų gausa užusienis nepasižymėjo. Jame 1821 m. ir 1843 m. gyveno po 17, 1845 m. – 20, 1866 m. – 16, o 1902 m. – 15 valstiečių. XX a. pr. užusienis tapo savarankišku kaimu, kuriame 1923 m. buvo 2 ūkiai  ir 17 gyventojų. Abiejų ūkių sodybos stovėjo į šiaurę–šiaurės rytus nuo alkakalnio. Pirmoje iš jų tarpukariu gyveno Petrauskų, o antrojoje – Beniušių šeimos. Janinai (Joanai) Petrauskaitei ištekėjus, į pirmąją sodybą užkuriu parėjo Antanas Nomgaudis. Į šiaurę nuo sodybų plytėjo ariama kaimo žemė, ganyklos ir pievos. Prie Beniušių sodybos buvo apie 2 ha dydžio pieva, vadinama Pasodine.
 
Seniau į kaimą vedęs kelias ėjo alkakalnio papėde Alkupio upelio pusėje, o palei Jonikės šaltinio lomą žmonių rankomis supilta terasa kilo į kalną. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, alkakalnio rytiniu šlaitu buvo nutiestas naujas, tiesesnis ir platesnis kelias į kaimą. Jo statybai panaudotas žvyras, kasamas iš alkakalnio. Pasakojama, kad žvyrduobėse kelio tiesėjai rasdavo žalvarinių papuošalų, akmeninių rutulių ir kitų radinių. Išvirtus iš duobės žmogaus kaukolei, mirusiųjų ramybei apsaugoti alkakalnio viršūnėje 1941 m. pastatytas tipinis šiam kraštui ąžuolinis stogastulpis su kryžminio plano stogeliu bei viršūnėje kylančiu kaltiniu ornamentuotu kryželiu.
 
Naujasis kelias Alkos kalno pietrytinėje papėdėje įsilieja į Erlos slėniu einantį žvyrkelį Dvaralis–Juodupėnai, jungiantį rajoninius kelius Salantai–Erlėnai–Šaučikiai ir Erlėnai–Juodupėnai.
 
Tarpukariu ir sovietmečiu sodybų kaime nepadaugėjo, o gyventojų skaičius įvairavo. 1959 m. jame buvo surašyti 7 žmonės, 1970 m. – 10 asmenų. Daugiausia jų užregistruota 1979 m., kai čia gyveno 16 žmonių. Vėliau jų smarkiai sumažėjo: 1989 m. buvo 9, o 2011 m. – 7 gyventojai. Šiandien kaimui priklauso 61,90 ha žemės. Teritorijos dydžiu Imbarės seniūnijoje Alkas lenkia tik Kalniškius ir Kalnalį. Kaime tebestovi 2 sodybos.
 
Kaimo istoriją menantys kultūros paveldo objektai traukia turistų dėmesį. Ypač juo domisi senovės baltų religijos gerbėjai, atvykstantys susipažinti su alkakalniu, Aukuro akmeniu, šaltiniu bei Šventuoju (Aukuro) ąžuolu. Tiesa, ąžuolas mūsų dienų nesulaukė: medžiui išdžiūvus, 2002 m. sodybos šeimininkas jį nupjovė. Senąjį ąžuolą mena trūnijantis masyvus jo kelmas, šalia kurio į saulę stiebiasi jauni ąžuoliukai.
 
Be senovės baltų tikėjimo reliktų, kaime išliko Šiaurės Vakarų Žemaitijos etnoarchitektūrines tradicijas menančių paveldo objektų. XIX a. liaudies architektūros statybos tradicijas primena dvigalis Nomgaudžių sodybos namas, žemaitiškai vadinamas troba. Kitapus kiemo stovi XX a. statytas nedidelis ūkinis pastatas – tvartas su daržine, būdingas tarpukario kaimo architektūrai.
 
Kiemo pakraštyje priešais namą stovi sodybą saugantis medinis, neogotikinis koplytstulpis. Jo koplytėlę puošia pora keturkampių profiliuotų bokštelių, o frontoną – centre pritvirtinta reljefinė širdelė. Koplytėlėje pastatyta medinė, polichrominė, nežinomo XX a. pradžios liaudies meistro darbo Šv. Jono Nepomuko skulptūra.
 
Šv. Jonas Nepomukas laikomas tiltų globėju ir saugotoju nuo potvynių. Todėl seniau koplytstulpis stovėjo Alkos kalno papėdėje prie tilto per upelį. Jam sunykus, Janinos ir Antano Nomgaudžių rūpesčiu pagal senąjį pavyzdį 1994 m. birželio mėn. buvo padarytas ir prie fundatorių sodybos pastatytas naujas koplytstulpis, į kurio koplytėlę perkelta senoji skulptūra. Tai Žemaičių kraštui būdingas smulkiosios architektūros ir liaudies dailės paminklas, menantis Lietuvos kryždirbystės tradicijas.
 
Alko (Alkos) kaimas patenka į valstybės saugomą teritoriją – Salantų regioninio parko Erlos geomorfologinį draustinį, kurio tikslas yra išsaugoti fliuvioglacialinį, t. y. ledyno tirpsmo metu suklotą Erlos senslėnį su Alkos kalnu ir kitais geologinio paveldo objektais.
 
Julius KANARSKAS,
istorikas
Pajūrio naujienos, 2020-06-26