Vasario 16-ąją minima Lietuvos valstybės atkūrimo diena. Nors šventės pavadinimo semantika sutalpina atkūrimo procesą į vieną dieną, vis tik tai buvo daugialypis ir nevienadienis procesas, kurio įgyvendinimas priklausė tiek nuo situacijos mūšio lauke, tiek nuo besikuriančios lietuviškos valdžios administracijos sprendimų, tiek nuo veiklos kitų pasaulio šalių sostinėse. Šių veiksnių visuma lėmė tai, jog Lietuva sugebėjo apsaugoti ir įtvirtinti paskelbtą nepriklausomybę. Šį kartą daugiau dėmesio skirsime tik vienam iš šių komponentų: nepriklausomybės gynimui mūšio lauke.

Lietuvos Tarybai paskelbus apie Nepriklausomybę, krašte dar šeimininkavo vokiečiai. Tai turėjo įtakos Lietuvos Tarybos bei Laikinosios Vyriausybės sprendimų įgyvendinimui. Todėl lietuviškų pajėgų, galinčių įvesti tvarką krašto viduje ir apginti ją nuo išorės priešų, kariuomenės kūrimas buvo vis nukeliamas į priekį, kol vokiečiai šiam procesui nebesipriešino. Tad 1918 m. lapkričio 23 d. Laikinosios vyriausybės ministro pirmininko Augustino Valdemaro įsakymu buvo sudaryta Krašto apsaugos taryba, į kurią įėjo pulkininkas Suleimanas Chaleckis, papulkininkis Stasys Nastopka ir papulkininkis gydytojas Vladas Nagevičius. Plk. Jurgis Kubilius paskirtas Apsaugos ministerijos štabo viršininku, o plk. Jonas Galvydis-Bykauskas – 1-ojo pulko, steigiamo Alytuje, vadu. Taip buvo sukurta Lietuvos reguliariosios kariuomenės vadovybė, tačiau jai reikėjo surinkti ir kariuomenę, kuri galėtų gintis nuo artėjančių bolševikų. Besikuriančios kariuomenės pagrindą sudarė savanoriai, kadangi 1918 m. pab. dar nebuvo sąlygų masinei vyrų mobilizacijai. Iškalbingas to laikotarpio liudijimas – 1918 m. gruodžio 29 d. keturiomis kalbomis (lietuvių, lenkų, baltarusių ir jidiš) išspausdintas atsišaukimas į Lietuvos piliečius:

Vyrai! Ne kartą Lietuvos priešai norėjo uždėti ant mūsų amžiną

nepakeliamą jungą, bet mūsų Tėvynė nenugalėta, ji gyva.

Šiandien visi išvydome Laisvės rytojų švintant; Lietuvos nepri-

klausomybė neša visiems laisvę ir laimę; tat ginkime Nepriklausomą

Lietuvos Valstybę! Vienybėje, kaip broliai, pasidavę viens kitam

rankas, eikime drąsiai į kovą, visi, kaip vienas, stokim už tėvynę!

Lietuva pavojuje!

Vokiečių kariuomenei atsitraukiant, jau įsibrovė Lietuvon

svetimoji Rusijos kariuomenė. Ji eina, atimdama iš mūs gyventojų

duoną, gyvulius ir mantą. Jos palydovai — badas, gaisrų pašvaistės,

kraujo ir ašarų upeliai.

Tat ginkim Lietuvą! Parodykim, jog esame verti amžiais kovotos

laisvės; šiandieną Lietuvos likimas mūsų pačių rankose.

Nelaukdami toliau nei valandos, kas myli Lietuvą, kas trokšta

laisvės, kas pajėgia valdyti ginklą, stokime visi į Lietuvos Krašto

Apsaugą. Būrių būriais eikime iš kaimų, viensėdijų, miestų ir

miestelių, eikime iš visų Lietuvos kraštų laisvės'ir Tėvynės ginti.

Stokime drąsiai pirmi į kovą!

Drąsiai, be baimės, kaip mūs tėvai ir sentėviai, užstokim priešams

kelią, pakelkim žygį už mūsų Motiną Tėvynę, už Lietuvos Valstybę!

Ministeris Pirmininkas M. Sleževičius

Krašto Apsaugos Ministeris karininkas Velykis

Į šį ir kitus raginimus atsiliepę vyrai, tapę kariais savanoriais (tuomet vadintais ir laisvanoriais), tapo atspirtimi kariuomenės kūrime ir kovose su bolševikais. Savisaugos būriams organizuoti buvo įsteigtos srities komendantūros. Jų tarpe ir Kretingoje, iš kurios komendantas Konstantinas Vilimas turėjo palaikyti tvarką taip pat Telšių ir Sedos apskrityse. Pirmąjį savanorių būrį Kretingos apskrityje 1919 m. sausio 22 d. Laukžemėje surinko Mykolas Urbonavičius, padedamas klebono Pranciškaus Čepulio. Šiems atžygiavus į Kretingą, prie jų prisijungė būrys iš Kartenos. Tokiu būdu buvo suformuota Kretingos komendantūros kuopa, kurią sudarė 20–25 vyrų. Jie sausio 25 d. išvaikė Kretingos apskrities revoliucinį komitetą ir valdžią perdavė Laikinosios vyriausybės paskirtam Kretingos apskrities viršininkui Vladui Pryšmantui. Pirmiesiems savanoriams trūko ginklų, amunicijos, uniformų, maisto. Apsiginkluoti jiems padėjo provizorius Vladas Grudzinskas, supirkinėjęs iš besitraukiančių vokiečių kareivių ginklus ir amuniciją. Savai kariuomenei neliko abejingi ir kiti apskrities gyventojai, tiekę maisto produktus. Pirmieji savanoriams duonos atvežė Kretingos valsčiaus ūkininkai Juozas Jurkus iš Petrikaičių ir Antanas Riauka iš Raguviškių, kurio sūnus Alfonsas Riauka 1919 m. vasario 1 d. taip pat įstojo Kretingoje savanoriu į kariuomenę.

Nors pradžioje vokiečiai trukdė lietuviams organizuoti savas pajėgas, vėliau jie tapo svarbia atspirtimi jos veikimui. Iš Vokietijos kariuomenės buvo įsigyjama ginkluotė, karinės uniformos, vokiečių savanorių daliniai padėjo lietuvių savanorių kariuomenei kautis mūšiuose su Lietuvon besiveržiančius bolševikais. Ir prie Kretingos savanorių būrio prisijungė 10 vokiečių raitelių, atjojusių iš Liepojoje dislokuoto Liveno kavalerijos dalinio.

Vis tik turimų pajėgumų neužteko, todėl 1919 m. kovo 5 d. buvo mobilizuoti pirmieji šauktiniai. Į šauktinių skaičių pateko nemaža dalis savanorių, išėjusių tarnauti po būtinosios tarnybos įstatymo įvedimo. Mobilizacijai vykdyti Kretingos srities komendantūra 1919 m. balandžio 6 d. buvo pertvarkyta į apskrities komendantūrą, kurios komendantu liko kapitonas Konstantinas Vilimas, o jo padėjėju nuo kovo 15 d. dirbo pirmųjų savanorių organizatorius Mykolas Urbonavičius. Jiems į pagalbą vyriausybė atsiuntė karininkus Petrą Rutkauską ir Romualdą Vaitkevičių. Tuo metu savanoriai Kretingos apskrityje buvo atsakingi ir už spekuliacijos sutramdymą, ir valstybės sienų apsaugą. 1919 m. spalio mėn. Kretingos komendantūros kuopai teko susiremti ir su bermontininkais – provokiškos orientacijos kariuomenę, sudaryta iš rusų karo belaisvių ir vokiečių karių savanorių, siekusi išsaugoti Baltijos kraštus Vokietijos įtakoje. 1919 m. spalio – gruodžio mėn. bermontininkai laikė užėmę Kretingą.

Nors nėra iki galo aišku, kiek Kretingos krašto vyrų 1919–1920 m. išėjo ginti tėvynės, tačiau Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu Kretingos apskrityje buvo apdovanoti 267 kariai. Leidinį apie 1919–1923 m. Lietuvos kariuomenės kūrėjus savanorius rengiančios „Versmės“ leidyklos duomenimis iš Kretingos rajono savivaldybės teritorijos savanoriais išėjo 139 vyrai, 1928–1940 m. gavę Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio statusą.

Kretingos krašto vyrams teko kovoti tiek su bolševikais, tiek su bermontininkais, tiek su lenkais. Dalis jų žuvo fronte, kiti grįžo atlikę savo pareigą tėvynei. Apgynus Lietuvos nepriklausomybę, į civilinį gyvenimą sugrįžusiems savanoriams ir kariams Lietuvos žemės reformos metu buvo suteikti žemės sklypai ir valstybės parama. Dauguma kretingiškių savanorių grįžo gyventi į Kretingos apskritį, o dalis nusėdo kitose Lietuvos vietovėse. Apie kai kuriuos savanorius žinome gana nemažai, apie kitus gana nedaug, tačiau drįstame teigti, kad jie visi tapo pavyzdžiu savo artimiesiems, neretu atveju užtraukusiu Lietuvos nepriklausomybę pavergusių sovietų pagiežą, bet tuo pačiu ir suteikusiu tvirtą moralinį stuburą jai atlaikyti.

Minėdami Lietuvos valstybės atkūrimo metines, kviečiame prisiminti, koks sudėtingas ir galiausiai sėkmingai Lietuvai pasibaigęs procesas tai buvo. Detaliau šie procesai pristatyti Lietuvos istorijos sintezėse, praeities tyrėjų publikacijose, o šįkart kviečiame pažvelgti į mus iš laiko gilumos žvelgiančių herojų, prisidėjusių prie to, kad šiandien galime švęsti, galeriją.

Parengė Tadas Šaulys