Iš kolekcininko Juliaus Urbaičio muziejus įsigijo dalį elegantiško arbatos servizo: arbatinuką, cukrinę ir du puodukus su lėkštutėmis. Arbatos iš jų muziejininkams neteks gerti, nes puošnūs indai svarbūs Kretingos istorijos liudytojai.

Išlikę įrašai byloja, kad tikroji šių dirbinių gimtinė yra Silezija, tačiau ant servizo puikuojasi „Virdulio“ bendrovės ženklas, kviečiantis gerti arbatą (vok. Trinkt Tee), o kitoje indo pusėje užrašyti savininkų ir vietovės pavadinimai (Taitz&Scheer Kretinga). Jau turbūt intriguoja, kur mus veda šie ženklai?

Kretingos kraštas nuo seno garsėjo versliais ir veikliais gyventjais, kurių darbus ir pasiekimus nepelnytai užklojo storos užmaršties dulkės. Vieni tokių, ryškų pėdsaką savo darbais ir užmojais palikusių kretingiškių buvo verslininkai Judelis Taicas ir Enikas Šeras, savo verslus plėtoję Kretingos Turgaus aikštėje, pagrindinėje miesto prekybos arterijoje.

Veiklą jie pradėjo nuo žvakių liejimo ir pardavimo įmonės „Švyturys“, o  netrukus, 1925 m. birželio 20 d., Finansų, prekybos ir pramonės ministerijos Prekybos departamentas patvirtino arbatžolių svarstymo įmonės pavadinimą „Virdulys“. Po naujosios įmonės įregistravimo nepraėjus nei savaitei „Švyturys“ ir „Virdulys“ jau dalyvavo Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodoje Kaune.

„Virdulio“ savininkai arbatžoles atsiveždavo iš Klaipėdos, į kurią jos atkeliaudavo laivais iš Sumatros (Indonezija), Ceilono (Šri Lanka) ir kitų Pietryčių Azijos kraštų. Kretingoje samdyti darbininkai jas svėrė, maišė su vietos vaistažolėmis, fasavo ir pakavo. Žaliavos ir produkcija buvo laikomi kitapus kiemo stovėjusiame kitame ūkiniame pastate – mediniame sandėlyje, virš kurio durų kabėjo didelė iškaba su užrašu: „ARBATOS IŠSVARSTYMO SANDĖLIS / „Virdulys“ / KRETINGA / Taico ir Šero / Kretingoje, Viešoji a. 2, Tel. N. 27“. Iš čia produkcija iškeliaudavo į Kretingos, Klaipėdos, kitų miestų ir miestelių krautuves.

Po Antrojo pasaulinio karo iš įmonės veiklos liko tik Birutės gatvėje stovėjęs gamybinis pastatas ir nuotraukose likę sėkmės laikų liudijimai. Bet net karai ne viską sunaikina... „Virdulys“, žinia,  pardavinėjo ne tik arbatžoles, bet ir puošnius, rytietiškais motyvais puoštus stalo servizus, iš kurių ir buvo geriama jų parduodama arbata. Turbūt teisinga, kad bent dalis iš čia kadaise iškeliavusio servizo vėl grįžo į Kretingą.

Muziejaus ekspoziciją netrukus papuošiantys Taico ir Šero indai akivaizdus įrodymas, kad Kretinga buvo centras, jungęs įvairiausius kraštus – nuo Pietryčių Azijos arbatos plantacijų iki Europos uostų, fabrikų ir arbatos mėgėjų.