MITOLOGINĖ SAKMĖ
Paukštės pavidalu atskrido deivė Laima ir padėjo ypatingai gražų margą kiaušinį, didesnį už žemę, gilesnį už dangų. Šiam sudužus iš trynio ištekėjo saulė, iš baltymo pakilo dangus, iš lukšto skeveldrų – žemė, žvaigždės ir visa, kas bloga ir gera.
Seniausi brūkšniukais marginti kiaušiniai rasti IV a. mergaitės kape Vokietijoje. Lietuvoje seniausi margučiai rasti Gedimino kalne, XIII a.: akmeniniai, keramikiniai, kauliniai. Žinomi visose slavų tautose: Lenkijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Čekijoje.
Sunku nustatyti margučių kilmę, bet, aišku, kad tai labai senas paprotys. Žmonės nuo senų senovės suprato, kad kiaušinis – tai gyvybė, stiprybė. Senovėje žmonės laukdavo pavasario kaip išganymo, daugelis nebeturėdavo jokių maisto išteklių. Po šaltos žiemos, kai parskrisdavo daugybė paukščių, jie paimdavo iš lizdų vieną kitą kiaušinį ir taip apsigindavo nuo bado.
Paprotys marginti kiaušinius daug senesnis už krikščionybę. Laikomas ne tik pavasario gamtos atgimimo simboliu, bet kiekvieno gyvio pradžios simboliu. Tokiu simboliu kiaušinius laikė ir senovės egiptiečiai, žydai, romėnai bei lietuviai. Tai rodo lietuvių paprotys kiaušinius marginti per Jurgines, Sekmines. Daugumą margučių raštų galima rasti ir kituose meno dirbiniuose, pvz.: gyvybės medis, įvairūs ornamentai iš geometrinių figūrų ar augaliniai, dangaus bei gyvūnijos motyvai, nors yra nemažai vien su margučiais siejamų rašto elementų, kaip paukščio kojelės. Tyrinėtojų nuomone, didesnį vaidmenį marginant atlieka ne tradicija, o fantazija.
Pagonybės laikais margučiai – gamtos pabudimo, gyvybės, derlingumo, kosmoso, vaisingumo simbolis. Krikščionybės – Kristaus Prisikėlimo, žmogaus dvasinio atgimimo simbolis. Jų valgymas per Velykas simbolizuoja šeimos santarvę, ramybę.
Šeimos pagausėjimo laukiant puošdavo kiaušinį širdelėmis, gervėmis, žalčio bei rupūžės simbolika. Tikėta, kad kiaušiniai turi ypatingų galių, juos valgydavo sergantieji bei kiaušiniais apdėdavo žaizdas.
Velykų rytą Žemaitijoje šaudydavo į viršų, mušdavo būgną, net bažnyčios šventoriuose.
Velykų pirmą dieną reikėjo švęsti namuose. Jei ateidavo koks kaimynas, sakydavo, kad reikia duoti utėles iš kailinių išrinkti.
Paprotys mušti, ridenti kiaušinius – laimingas žmogus, kas toliausiai nuridens, kas daugiau nukuls.
Suptis sūpynėse, laistytis vandeniu, velykauti (mušti išsprogusio beržo šakele) – veiksmai, turintys nulemti sveikus, derlingus metus.
KIAUŠINIŲ MARGINIMO SIMBOLIAI
Velykinis margutis – ne tik stalo puošmena, bet ir šimtmečius iš kartos į kartą užkoduotuose raštuose perduodama žinia. Dovanojamas margutis linkėjo vaisingų metų, gero oro, dievų malonės.
Margutis dažniausiai kokiu nors ornamentu (dažnai paukščio pėdutėmis) dalijamas pusiau. Tai tarsi laiko juosta, nes diena keičia dieną, mėnesis - mėnesį, o metai metus – tai besikartojantis ciklas.
Viršutinė margučio dalis – tai dangus, o apačioj žemė, požemiai, vandenys.
Apskritimas, ratas – nenutrūkstamumas, amžinybės, nesibaigiančios gyvybės ciklo ženklas.
Žirgeliai – dievo malonės ir jo globos ženklas, pasaulis, jo visuma, saulė, kiti dangaus šviesuliai.
Svastika ir kryžius (iš tų laikų, kai žmogus įžiebdavo ugnį 2 pagaliukais) – judėjimo, ugnies ir perkūno ženklas, 4 pasaulio šalių suvokimas, jungtis tarp kosmoso ir žemės.
Spiralė, žalčiukai – interpretuoja ritmišką dangaus kūnų slinktį, judėjimą. Gyvybės, energijos ir nemirtingumo simbolis, tikima, kad šis simbolis suteikia stiprybę.
Geometrinės formos:
Langas – tais metais matysi tai, ko nemato kiti, kas vyksta danguje ir pragare.
Kvadratas – apribota erdvė, namas, sodyba, pastovumo, stabilumo ženklas.
Trikampis – kitimo simbolis, dangus ir žemė.
Rombas – vyriškas ir moteriškas pradas bei artojo žemės lopinėlis.
Pasaulio medis – įprasmina požemio, žemės ir dangaus sferas.
Paukščiukai – simbolizuoja jungtį tarp šio ir anapusinio pasaulio.
Saulė – pasaulio dvasia, jo šildytoja, gaivintoja.
Mėnulis – nakties viešpats, sezoninių žemdirbio lauko darbų tvarkytojas.
Žvaigždės – nakties šviesa.
Augalai ir žiedai – turėjo pagreitinti augmenijos atsiradimą ir augimą.
Gyvūnai – skelbė atėjusį pavasarį.
SPALVOS
Juoda – žemės, deivės Žemynos spalva; raudona – gyvybės, kad žmogus būtų darbštus ir aktyvus, įveiktų visas kliūtis; žalia – augimo ir sveikatos, gerumo, naivumo spalva; geltona – derliaus ir šilumos, saulės ir grūdų, pinigų spalva; mėlyna – dangaus ir palaimos, ramybės, proto lankstumo, gero oro spalva; ruda – kuklumas, susilaikymas, neturtas.
Parengė
Nijolė Vasiliauskienė