Kretingos muziejus džiaugiasi gavęs naujus eksponatus, papildančius Kretingos krašto istorijos pasakojimą apie XX a. pradžioje gyvenusią Janušių šeimą. Tikriausiai dažnas kretingiškis, nors kiek besidomintis savo miesto praeitimi, bus girdėjęs Liūnės Janušytės pavardę, ar bent atkreipęs dėmesį į seną raudonų plytų namą, esantį Kęstučio g. 12. Vyresni kretingiškiai šį pastatą prisimins kaip muzikos mokyklą, pionierių namus, jei kas priėjęs paskaitys lentelę sužinos, kad kažkada tai buvusi NKBG-MGB Kretingos skyriaus būstinė. Tačiau visų pirmiausia tai – gydytojo Felikso Janušio pastangomis statytas namas savo šeimai.
Kretingos muziejaus istorikus dar kartą prisiminti Janušių šeimos istoriją paskatino Felicijos Janušytės dukros Aldonos Danilovič, gyvenančios Kijeve, per tarpininkus pasiekusi žinia, apie norimą padovanoti Felikso Janušio lagaminą. Šis daiktas gerokai apsitrynęs, po gydytojo mirties Jaunušių šeimos moterų vargus nešiojęs po Lietuvą, o gal ir už jos ribų. Visgi žinant tai, kad lagaminui daugiau nei 100 metų, yra gana gerai išsilaikęs. Vėliau, susiklosčius tinkamoms aplinkybėms, Kretingos muziejus gavo daugiau labai įdomių ir vertingų eksponatų. Jau minėto namo Kęstučio g. projektas-planas (1909 m.), Sofijos Litvinaitės-Janušienės gimimo metrikų nuorašas (1887 m.), pluoštelis senų Janušių šeimos fotografijų (XX a. pr. – 7 deš.), kurios atspindi metų tėkmėje besikeitusį Janušių šeimos gyvenimą, ranka rašytą Liūnės Janušytės receptų knygą, menančią karo metus (1941 m.) ir kitų dėmesio vertų dokumentų.
Šie daiktai leido atidžiau pažvelgti ir susipažinti ne tik su Liūnės Janušytės gyvenimu, bet ir kitų Janušių šeimos palikuonių gyvenimų vingiais ir likimais. Literatūros specialistų jau tyrinėtas Liūnės Janušytės literatūrinis palikimas, nagrinėtos jos feministinės pažiūros, atskleidžia buvus neeilinę, kontraversišką asmenybę, siekusios lygybės su vyrais, savarankiškos, gyvenusios laisvą, bohemišką gyvenimą, bet kartu gyvenimo pabaigoje palūžusią, vienišą, ligotą moterį. Felicija Janušytė – pasak dukros Aldonos buvo kuklesnė, ramesnė nei jos sesuo Liūnė, be vyro užaugino dukterį, senatvėje prižiūrėjo motiną Sofiją Janušienę, dirbo vaistinės sandėlyje Panevėžyje.
Pradžiai stengiamasi bent šį straipsnį praturtinti eksponatų fotografijomis, taip bandant patraukti skaitytojų dėmesį, domėtis savo krašto istorija ir jos gyventojais. Ateityje būtų galima parengti išsamesnį pasakojimą, apie šiuos neeilinius Kretingos gyventojus Janušius, papildant Kretingos krašto istorijos ekspoziciją.
Senosiose fotografijose, menančiose XX a. pradžią, gydytojas Feliksas Janušis (1867–1920) su šeima – žmona Sofija Litvinaite-Janušiene (1884–1964) bei jų žavingomis dukromis Liucija (vėliau tapusia rašytoja Liūne Janušyte) (1909–1965), Felicija (vėliau tapusia gydytoja akušere) (1912–1990), Marija (1914–?). Šeima turėjo namus Kretingoje, Kęstučio g. 12, bet karų bei suiručių metai blaškė po Rusijos imperiją bei Lietuvą. Teko pagyventi Ugliče, Maskvoje, Tartu, po antrojo pasaulinio karo Panevėžyje.
Rašytojos, feljetonistės, vertėjos Liūnės Janušytės, garsėjusios energingu, drąsiu būdu, gyvenimas buvo spalvingas ir įdomus – kelionės po Europą, bohemiškas gyvenimas, bandymai įsilieti į vyrų rašytojų tarpą, tačiau sovietmečiu – nepavydėtinas, kartais vertinamas netgi kontraversiškai. Sudėtinga sovietinė biurokratinė painiava ieškant stogo virš galvos, nenusisekusi kūryba, bandymas įsiteikti režimui dėl geresnių gyvenimo sąlygų – panašu palaužė iki tol laisvą ir nepriklausomą moterį.
Liūnės Janušytės receptų knyga, ranka rašyta 1941 m., – karo metais. Užrašai, panašu, tikrai buvo naudoti virtuvėje, knygelės būklė: „pavargusi“, riebaluota, purvina, apiplyšusi ir daug kartų vartyta. Kažin gal Liūnė buvo ne tik gera feljetonistė, vertėja, bet ir puiki gaspadinė? Iki karo Liūnė keliavo po įvairias Europos šalis, galbūt iš ten ir parsivežė užsienietiškų receptų (daugiausia prancūziškų).
„Juk virti aš mokinaus ne todėl, kad būčiau virėja, buhalterijos ne todėl, kad būčiau buhaltere, ir chemijos arba astronomijos ne todėl, kad atrasčiau naujovišką piroksiliną arba naujovišką planetą. Įdomu man viskas – ir tiek.“ 1943 m. lapkričio 27 d. Kaziui Kielai laiške iš Kretingos rašė Liūnė.
Įdomu ir mums, kaip gi Liūnė rašė juos, kokie patiekalai buvo būdingi karo metų virtuvei, ir galų gale netgi kokius žodžius vartojo aprašydama įvairius pavadinimus.
Parengė Gabija ŠAULIENĖ