Praėjusių metų spalio pabaigoje, vėlų vakarą sulaukiau netikėtų svečių, grupelės vaikų, išsipaišiusiais veidais, ir pareiškusių: „Pokštas ar saldainiai“. Na ir ką, ar neduoti vaikams tų saldainių ir atskaityti pamokslą, kad taip daryti nevalia, nes pas mus nėra tokių tradicijų? Tie jauni žmonės manęs negąsdino, tiesą sakant, neatrodė ir labai baisūs, tai, aišku, aš jiems tų saldainių daviau, tik pakviečiau ateiti per Užgavėnes.
Iš kur tas mūsų jaunimo begalinis noras perimti svetimų kraštų tradicijas, iš kur tas noras vaidinti paklydusias sielas, ateivius, zombius, šmėklas, pabaisas..., o ne gilintis į savuosius papročius? Ką mes, tėvai, seneliai, mokykla ir visi kiti padarėme, kad taip atsitiko? Gal suverskime kaltę visagaliam internetui ir pasaulio globalizacijai?
Gyvename tokioje vietoje, kurioje galime džiaugtis visais metų laikais. Gražuolis pavasaris ir šiltoji vasara kuo greičiausiai nubėgo ir vėl ruduo, dienos vis trumpėja, naktys ilgėja, darganos, lietus. Kažkoks nerimas apima, kažkoks ilgesys (gal mirusių artimųjų, gal...?). Šiuolaikinis jaunas žmogus gyvenantis nuolatiniame skubėjime, įsisukęs vis į tuos pačius darbus, gyvenantis ne su gamta, ne pagal gamtos ritmą, reguliuojantį visą gyvenimą, galbūt ir tikrai nebejaučia, kad rudens, žiemos laikas kitoks, kviečiantis šiek tiek aprimti. Galit pasakyti: „kaip aprimsi, bepigu protėviams, nuėmė derlius, saugiai susikrovė, gali ir pailsėti ir apie kažką pamąstyti, o mums vis tie patys nesibaigiantys darbai ir rūpesčiai. Na, ir norim kažkokio adrenalino kasdienybei paįvairinti, nuo mokslų galvas pravalyti“.
Aš trumpai priminsiu, kaip tą laiką, tamsų, niūrų išgyveno mūsų protėviai ir keltai, iš kur ir atėjo Helovino šventės tradicija.
Pagonybės laikais lietuviai Vėlines šventė ne vieną dieną, o tam tikrą laikotarpį. Įvairiuose regionuose skirtingai – vienur porą dienų, kitur visą spalį ar lapkritį. Buvo tikima, kad tuo laikotarpiu vėlelės yra paleidžiamos iš skaistyklos artimųjų aplankyti ir visur vaikštinėja po žemę. Niekas nuo jų nebėgiojo ir nesigynė. Priešingai – stengėsi kaip galėdami pagerbti. Seniausiais laikais žmonės Perkūnui ant laužo aukodavo gyvulėlius, kad padėtų vėlelėms. Taip pat degdavo laužus, kad prie jų ateitų pasišildyti mirusiųjų dvasios, aukodavo maistą. Maistas buvo aukojamas skirtingais būdais. Vienur vyną, midų, grūdus, kiaušinius ir net karštus patiekalus nešdavo ant kapų. Kitur vėlių vaišinimas vykdavo tiesiog namuose, prie bendro stalo. Maistas būdavo metamas, o gėrimasi liejami per ugnį ant grindų. Žemaitijoje tokios vaišės buvo vadinamos „kėlimas stalų“. Taip pat buvo vaišinami elgetos. Vėliau atėjo tradicija palikti laisvą vietą užstalėje, kad ten galėtų susėsti paviešėti tais metais mirę namiškiai.
Net kasdienė ruoša buvo apgalvojama taip, kad netyčia neužgautų mirusiųjų. Vėlinių laike niekas laukan nepildavo vandens, kad netyčia neapipiltų pro šalį slenkančios vėlės. Taip pat nebuvo pilamos šiukšlės, žmonės nevykdavo į tolimas keliones, nerengdavo triukšmingų švenčių. Su vėlėmis buvo elgiamasi kaip su garbingais ir laukiamais svečiais, net pirtis nusimaudžius buvo paliekama karšta, prieangyje šeimininkė palikdavo švarių rankšluosčių, vantų. Iškūrentų trobų duris vis praverdavo, kad dvasios užeitų pasibūti.
Krikščioniškoms mirusiųjų paminėjimo šventėms taip pat būdinga atjauta, be abejo, malda ir aukos. Pagal bažnyčios mokymą skaistykloje esančioms artimųjų sieloms galime padėti malda, pasninku, susivaldymu, kai tai daroma iš meilės. Bažnyčios nuo lapkričio 2 dienos minimas maldų aštuondienis nori mums pabrėžti, jog anapusinis prisiminimas – tai svarbus reikšmingas dalykas ne tik išėjusiems, bet ir mums, čia pasiliekantiems, kad iš naujo giliau suvoktume savo egzistencijos prasmę, susimąstytume, jog žemėje esame tik keleiviai. Mišiomis – Komunija – maldomis padedame mirusiesiems, švenčiame gyvenimą, bet kartais ir patys prašome ir mirusiųjų užtarimo.
Na, o keltai pagonys, gyvenę dabartinėje Anglijos, Škotijos, Airijos ir šiaurinėje Prancūzijoje rudenį šventė Naujųjų metų pradžios (lapkričio 1 d.) šventę. Ji buvo skirta ir mirties viešpaties Samhaino garbei. Tuo pačiu tai buvo šalčio, tamsos ir gedimo sezono pradžia. Keltai tikėjo, kad Samhainas leisdavo mirusiųjų vėlėms sugrįžti į savo namus, tuo pačiu pats viešpats ateidavo pasiimti į žemę naujų vėlių. Priešingai nei mūsų protėviai, keltai savo mirusiųjų bijojo, užgesindavo savo namų židinius, sandariai užsidarydavo duris, rengdavosi kuo baisesniais rūbais, išsipaišydavo veidus, degindavo laužus, kėlė triukšmą, kad išgąsdintų ir išbaidytų dvasias. Helovinas – mirusiųjų pasaulio atstūmimas.
Mes mirusius gerbėme ir kvietėme kartu pasivaišinti, o jie varė šalin ir baugino.
Šiuo metu Helovino šventė visiškai suvulgarėjo ne tik kitose šalyse, o ir pas mus. Atsiranda ir Lietuvoje norinčių iš to uždirbti. Tad ką daryti? Ar leisti vaikams švęsti? Ar visai nereaguoti į tokias šventes? Aš siūlyčiau, bent jau neskatinti, nepritarti, o uždegti laužus (jei nėra galimybės uždegti tikrų, tai bent savo širdyse protėvių prisiminimui), stengtis kuo daugiau pasakoti apie savo šeimų išėjusius artimuosius. Kiekvienas sprendžia pats, ką švęsti: mirties baimę ar gyvenimą, bet vis dėlto šeimose, mokyklose turėtų būti apie tai kalbama.
Nebūkime susvetimėję žmonės, vien tik skubantys, lekiantys, patys labai susireikšminę, bet dažnai nežinantys savo kelionės tikslo. Pamąstykime, kaip prisiminti mūsų protėvius, kaip puoselėti ilgesio jausmą, kaip pagerbti mirusiuosius. Kad nebūtų kaip tame pasakojime, kai tėvas veža senelį į girią, o jo vaikas sako: „kai tu pasensi ir aš tave taip išvešiu“. Kultūros keičiasi, globalizacija daro savo darbą, bet tikėkimės, kad neateis ta diena, kai vaikai ir savo mirusių tėvų nebeminės. Juk gyvename tol, kol mus kažkas prisimena.
Nijolė Vasiliauskienė