Edukacinės programos 1-12 klasių moksleiviams:
Edukacija „Didysis karvedys Jonas Karolis Chodkevičius“ vyksta Kretingos muziejaus dvaro istorijos ir kultūros ekspozicijoje. Užsiėmimo pradžioje pasakojama apie Jono Karolio Chodkevičiaus asmenybę, jo nuopelnus Lietuvai ir Kretingos miestui, statant naujus miestus, rūpinantis jų gyventojų gerove. Pristatomas garsaus XVII a. flamandų tapytojo, batalinių kompozicijų autoriaus Pieterio Snayerso paveikslas „Salaspilio mūšis“, kuriame pavaizduoti lietuvių apsupti ir bėgantys švedų kariai, krintantys arkliai. Aiškinamos karyboje naudotų terminų sąvokos („vėliava“, „draugas“, „muškieta“, „karakoliavimas“ ir kt.), supažindinama su mūšyje naudotais ginklais (buzdyganai, ietys, alebardos) bei to meto dėvėta karių apranga („magerkos“, „sparnuotieji husarai“ ir kt.). Rodant Jono Karolio Chodkevičiaus portretą, herbą ir kitus eksponatus, atskleidžiamos karo genijaus gudrybės, kurios lėmė didžiausią pergalę žmonijos istorijoje bei akcentuojamas pergalės prie Salaspilio įprasminimas – Karolštato (Kretingos) miesto įkūrimas. Praktinėje dalyje, informacinio terminalo pagalba, supažindinama su abiejų kariuomenių pulkų išsidėstymu ir jų susirėmimų schemomis, atspindinčiomis to meto karinę techniką, mūšio lauko ir jame vykstančio veiksmo detales. Didžiulio formato interaktyvaus paveikslo įspūdį sustiprina sklindantys šaunamų ginklų garsai, išryškintos pabūklų ugnys, arklių žvengimas. Užsiėmimo pabaigoje mokiniai atlieka užduotį – kartu dėlioja 3x1,8 m dėlionę „Šlovingoji pergalė“, kurioje atvaizduotas Salaspilio mūšis.
Piliakalniai yra pats išraiškingiausias priešistorės ir viduramžių kultūros paveldo palikimas. Tai neatskiriama mūsų kraštovaizdžio dalis, skatinanti domėtis istorija. Kretingos rajone skaičiuojama virš 20 piliakalnių. Apie juos iki šiol pasakojami padavimai bei sakmės, kuriuose susipina istorija, šių laikų realijos, aplinkos vertinimas, fantazija. Užsiėmimas vyksta Kretingos muziejaus Archeologijos ekspozicijoje. Dalyviai supažindinami su Kretingos krašto žmonių naudotais darbo įrankiais, ginklais, papuošalais, keramikos dirbiniais. Paaiškinama, kad čia eksponuojamus radinius rado archeologai, kasinėdami Kretingos rajono piliakalnius ir kapinynus. Prie eksponuojamų piliakalnių foto nuotraukų edukatorius papasakoja, kas tai yra piliakalniai, kada jie atsirado, kokios vietos jiems buvo parenkamos ir kam jie buvo naudojami. Pristatant vieno pirmųjų Vakarų Lietuvoje Imbarės piliakalnio maketą aiškinamasi, kad piliakalnį, kaip gynybinį įrenginį, sudaro du pagrindiniai elementai: pati įtvirtinta vieta, į kurią slėptis subėgdavo piliakalnio papėdės gyventojai ir jos įtvirtinimai su grioviais, bokštais, sienomis, pylimais. Žuvusieji pilies gynėjai ir papilių gyventojai buvo laidojami kapinynuose. Apžiūrėję Egliškių pilkapio maketą, dalyviai sužino ką reiškia „pilkapis“ ir kaip žmonės senovėje pajūrio teritorijoje laidodavo mirusiuosius. Diskutuojant aptariama, kaip kito žmonių laidojimo papročiai nuo senovės iki šių dienų. Vėliau edukatorius pasakoja legendas ir žmonių prisiminimus apie Kretingos rajono Andulių, Kartenos, Gintarų, Rūdaičių, Imbarės, Laivių piliakalnius. Moksleiviai sužino iš kur kilo Imbarės ir Kartenos gyvenviečių pavadinimai, aptaria, kokie personažai ir įvykiai dažniausiai minimi legendose, aiškinasi, kas legendose tikra, o kas išgalvota. Praktinėje užsiėmimo dalyje moksleiviai suskirstomi į dvi grupes ir iš kinetinio smėlio ir akmenukų atlieka užduotis: viena grupė stato piliakalnį su įtvirtinimais, kita grupė – supila ir įrengia pilkapį.
Kretingos muziejus kviečia į saldžią ir smagią edukacinę programą „Kretingos dvaro saldaininė“. Jos metu mokiniai sužinos paprastą receptą, kaip pasigaminti atlaidus ir miesto šventes primenančius karamelinius saldainius. Programa prasideda pasakojimu, kad kadaise Kretingos dvaro grafas Aleksandras Tiškevičius prie dvaro buvo įsteigęs medaus, cukraus, sirupo ir saldainių gamybos įmonę „Šatrja“. Čia pagaminta produkcija prekiauta Kretingos mieste įkurtoje parduotuvėje. Yra žinoma, kad grafienė Sofija „Šatrijoje“ pagamintais saldainiais prekiavo ir pati Kretingos miesto aikštėje, o surinktos lėšos būdavo skirtos labdarai. Išlikusią saldainių pakuotę dalyviai patys galės pamatyti. Po supažindinimo su saldainių istorija, prasidės smagioji dalis. Mokiniai stebės karamelinės masė gamybos eigą, kuri yra „magiška“ ir greita, o paskui jau patys mėgausis procesu – raitys savo saldainius. Formų įvairovė priklauso nuo amžiaus ir kūrybingumo, tačiau ši veikla nepalieka nė vieno abejingo. Šis procesas yra gana greitas – vos spėjama išraityti savo kūrinius ir įkišti pagaliuką, jis sutingsta virsdamas tikru ledinuku. Ši programa neturi amžiaus cenzo, nes visi namo iki vieno iškeliauja šypsodamiesi ir nešdamiesi savo rankomis padarytus saldainius.
Edukacijos metu pristatoma lietuviškos ruginės duonos kepimo tradicija nuo grūdų sėjos iki kepalo. Vaikai kviečiami susipažinti su turtingu duonos kelio papročių ir apeigų pasauliu. Ir viskas žemaitiškai!
Etnografinėje Kretingos muziejaus ekspozicijoje vaikai gyvai supažindinami su senaisiais žemės dirbimo įrankiais ir padargais, žemės darbus lydėjusiomis apeigomis, Žemaitijos regionui būdingais duonos kepimo įrankiais, vėliau žaidimo pagalba įtvirtinamos naujai įgytos žinios. Antroje edukacijos dalyje vaikai pakviečiami į Tradicinių amatų centrą, kuriame jau kūrenamas duonkepis pečius. Čia susėdę prie stalo jie sužino apie tradicinį etiketą, bendravimo kultūrą, vaišinimosi tradicijas ir juos formavusias etnines vertybes, diskutuoja apie jų pokyčius ir reikšmę šiuolaikiniame gyvenime. Vaikai išgirsta gausybę šiandien jau primirštų žemaitiškų žodžių, šmaikščių ir pamokančių posakių. Galiausiai gaspadinė atidengia minkytuvio drobę ir siunčia jį ratu pauostyti natūralaus raugo kvapą, paragauti “minklės” ir taip papildyti savo organizmo vitaminų atsargas. Dalyviai supažindinami su duonos tešlos užmaišymo būdais, duonos kepimo papročiais. Vaikai savo rankomis formuoja mažus duonos kepalėlius – tradicinę vaikų duonelę “varnelę” ir savo sugalvotos formos duoneles, kurias vėliau pašauna pečiun. Smagiai darbuojantis skatinamas vaikų kūrybiškumas, etnokultūrinė raiška, tradicijų perėmimas, rankų darbo vertinimas.
Tik vyresnės kartos žmonės iš vaikystės atsimena gardų gilių kavos kvapą, o šiuolaikinė karta dažnai net neįsivaizduoja, kaip iki stalo atkeliauja kava. Kretingos muziejaus edukatoriai sukūrė žaismingą užsiėmimą, kurio metu vaikai patiria Gilės nuotykius virtuvėje. Vaikai tarsi keliauja gilių kavos kelią – nuo gilės nukritimo nuo ąžuolo, iki maudynių piene bei kaitinimosi skardoje. Vaikai sužino ir apie lietuviams itin svarbaus medžio – ąžuolo – reikšmę, naudą. Edukacijos dalyviai su gilių kavos gamyba susipažįsta ir praktiškai: gliaudo giles, mirko jas piene, mala ir skrudina. Skrudintus gilių miltus užpila karštu vandeniu, balina pienu ir skanauja. Prie gilių kavos siūloma pasivaišinti džiovintais obuoliais. Vyresnio amžiaus dalyviai trumpai supažindinami su senovinių kavų rūšimis (kiaulpienių, morkų, burokėlių, cukrinių runkelių, miežių, gilių), gilių vertingomis savybėmis, kalbama apie tai, kaip žmonės seniau ir dabar panaudoja maistingus gilių miltus virtuvėje. Kol užpilta kava vėsta, siūloma padainuoti dainas, pritariant kanklėms.
Juodoji keramika – seniausias žinomas molio degimo būdas. Lietuva viena iš nedaugelio šalių išlaikiusi šio amato tradiciją iki šių dienų. Rankomis lipdyti dirbiniai dekoruojami saikingai, lietuviškais, baltiškais ornamentais. Tai unikali, ekologiška keramika, nes jos gamyboje nenaudojami jokie dažai ir glazūros.
Edukacinis užsiėmimas skirtas 1-12 klasių moksleiviams, jo turinys adaptuojamas atsižvelgiant į pradinio ugdymo pasaulio pažinimo programą bei pagrindinio ir vidurinio ugdymo etninės kultūros bendrąsias programas. Programa „Natūralaus muilo gamyba“ vyksta Kretingos muziejaus tradicinių amatų centre. Ji susideda iš trijų paprogramių: „Muilo gamyba iš muilo bazės“, skirta pradinių klasių mokiniams, „Muilo gamyba iš gyvulinių riebalų“ ir „Muilo gamyba iš augalinių riebalų“, skirta 5-12 klasių mokiniams. Kiekvienoje paprogramėje muilo gamybai yra naudojamos skirtingos sudedamosios dalys ir priedai. Teorinėje dalyje apžvelgiama muilo atsiradimo ir naudojimo istorija, mokiniai sužino, ką mūsų protėviai vadino „žaliuoju akmenėliu“ ar „muilo akmeniu“. Rodomi, kokie indai naudojami muilo gamybai, leidžiama paliesti, pauostyti muilo sudedamąsias dalis ir papildomus priedus, kurie naudojami muilui „pagerinti“, t. y. gėlių žiedus, augalų sėklas, spalvotus augalinės kilmės miltelius ir kt. priemones, demonstruojami pagal senovines tradicijas pagamintų muilų pavyzdžius. Praktinėje dalyje vyksta muilo gamybos procesas: gaminama muilo masė pasirinktinai iš gyvulinių, augalinių riebalų arba muilo bazės, naudojant vandenį, šarmą, kiaulės taukus, įvairius aliejus ir kt. Pasirinkę patinkančius priedus muilui „paskaninti“ ir „pagražinti“ (žoleles, natūralius dažiklius, įvairius prieskonius), patys savarankiškai pasigamina natūralius, sveikus higienos produktus.
Vilnos vėlimas - pati seniausia vilnonių audinių gamybos technika. Žmonės jau nuo seno žinojo, jog apsivilkę avies kailiu jie gali ištverti didelį karštį ar šaltį. Šiais laikais, esant daugybei nuostabių medžiagų, kurios gelbsti nuo šalčio ir karščio, vilnos vėlimo technika naudojama ne tik drabužiams velti, bet ir įvairiausioms interjero detalėms ar aksesuarams gaminti.
Užsiėmimas vyksta Kretingos muziejaus etnografijos ekspozicijoje „Saulės ratu“. Vaikai apžiūri kraičio skrynias, aptaria jų paskirtį, sužino kuo jos panašios ir kuo skiriasi, ką į jas dėdavo, susipažįsta su skrynių puošybos elementais ir simboliais. Diskutuojant mokiniai analizuoja, kaip žmonės gyveno seniau ir gyvena dabar, kaip daiktai per šimtą metų patobulėjo. Praktinėje dalyje mokiniams pateikiama užduotis: iš vienos skrynios, prikrautos įvairių buities daiktų ir rakandų, perdėti į tuščią skrynią tuos daiktus, kurie būdavo laikomi kraičio skryniose. Užsiėmimas apibendrinamas žaidžiant žaidimą „Sargi margi, pas ką žiedas“: dalindami sumažintus daiktų muliažus, dalyviai sužino, kas yra kraitis ir pasoga, ką merginos ir moterys laikė šiose skryniose. Šis edukacinis užsiėmimas vaizdžiai praplečia mokykloje įgytas pasaulio pažinimo žinias, suteikia naujos patirties ir puikių įspūdžių.
Užsiėmimas vyksta Kretingos muziejaus tradicinių amatų centre. Vaikai apsirengia lininiais rūbais ir sukdami „Laiko mašinos“ ratą nusikelia į praeitį šimtmečiu atgal. Muziejaus etnografės padedami išsiaiškina, kokiais įrankiais proseneliai skalbė ir lygino audinius, iš kokių indų valgė, kokias mokyklines priemones vaikai nešėsi į mokyklą, kokius „batus“ avėjo ir iš kokio audinio buvo siuvami rūbai. Diskutuojant mokiniai analizuoja, kaip žmonės gyveno seniau ir gyvena dabar, kaip daiktai per šimtą metų patobulėjo. Iš stebuklingos skrynios traukdami senovėje naudotus daiktus, mindami mįsles sužino jų paskirtį ir kaip šie daiktai skamba žemaitiškai, pvz.: abrūsas (rankšluostis), zelkuorios (veidrodis), žekė (kojinė), dzieguorios (laikrodis), pruosos (lygintuvas), ledžingas (pačiūžos), zabuova (žaislas), skleininčė (stiklinė). Užsiėmimo metu mokiniai turi galimybę daiktus liesti ir kai kuriuos pabandyti naudoti, žiūri filmuką apie klumpių gamybą, žaidžia žaidimą „Auskim, sesės abrūsus“. Praktinėje dalyje mokosi pašyti vilną, plėšyti plunksnas ir jomis prikimšti pagalvę, rašyti žąsies plunksna, vaikščioti medinėmis klumpėmis. Užsiėmimas apibendrinimas žaidžiant žaidimą „Kas tai yra?“: pabaigdami žemaitiškus liaudies posakius, prisimena senovinių daiktų pavadinimus ir jų paskirtį. Šis edukacinis užsiėmimas vaizdžiai praplečia mokykloje įgytas pasaulio pažinimo žinias, suteikia naujos patirties ir puikių įspūdžių.
Fraktalai - save atkartojantys, geometrinės formos dariniai, aptinkami tiek gamtoje, tiek kasdieninėje urbanistinėje aplinkoje. Pagrindinė fraktalų bendra savybė yra panašumas į save, t. y. išdidinta maža geometrinės struktūros dalis atrodo identiška didesnei daliai. Aplink mus pilna įvairių formų, įvykių: debesys, jūros bangos, kalnai, medžio žievė, koralai, žaibai, plytų sienos, žmogaus kraujotakos sistema ir kt. Visa tai – fraktalai.
Edukacinis užsiėmimas skirtas padėti vaikui pažinti kituose pasaulio kraštuose žinomus įdomius augalus, suvokti kaip augalai yra prisitaikę prie gamtos sąlygų. Užsiėmimas vyksta įspūdingoje Žiemos sodo botanikos ekspozicijoje. Pradžioje mokiniams trumpai pristatoma Žiemos sodo istorija, pasakojama apie dvaro savininkus - grafus Tiškevičius, kurie1875 m. prie rūmų pristatė 3-ijų aukštų stiklinę oranžeriją ir jame įkūrė didžiausią tuo metu Europoje privatų Žiemos sodą. Demonstruojamos istorinės nuotraukos, lyginama ir ieškoma skirtumų, kaip Žiemos sodas atrodė grafų Tiškevičių laikais ir kaip – šiandien. Vėliau dalyviai „keliaudami po žemynus“ mokosi įdėmiai stebėti ir pažinti augalus. Jiems suprantama kalba aiškinamos gamtos paslaptys, augalų prisitaikymas susiejamas su jų išlikimu. Padedama suvokti, kodėl skirtingose žemynuose auga būtent tokie augalai, pvz. dykumose trūksta vandens ir ten augančių kaktusų lapai yra pakitę į spyglius, kad negarintų vandens, o drėgnuose atogrąžų miškuose, kur daug kritulių, augalai dideliais lapais, kad išgarintų daugiau vandens ir t.t. Mokoma pažinti augalus pagal lapus ir žiedus, sužino iš kurio žemyno jie kilę ir kaip atkeliavo į Europą. Vaikai mokosi skaityti gaublyje pateiktą informaciją (surasti augalo gimtinę), išvardinti augalų dalis (šaknis, stiebas, lapas, žiedas, žiedynas, vaisius, sėkla). Stebint aplinką mokosi pastebėti jos įvairovę. Užsiėmimo pabaigoje vaikai dalyvauja praktinėje-žaidybinėje užduotyje. Prisimindami, kas jiems buvo rodoma ir akcentuojama užsiėmimo metu, stengiasi teisingai suporuoti natūralaus dydžio ir natūralių spalvų augalų žiedų ir lapų muliažus. Ši užduotis skatina vaikų smalsumo pojūtį, atradimų džiaugsmą ir gamtos pažinimą.
Edukacinės programos „Augalų dažų laboratorija“ tikslas – supažindinti vaikus su paslaptingu ir stebuklingu gamtos pasauliu. Užsiėmimo metu vaikai kartu su edukatore, keliaudami Dvaro parku, renka žydinčius augalus, sužino jų pavadinimus, išmoksta išvardinti augalų dalis (šaknis, stiebas, lapas, žiedas, žiedynas, vaisius), augalų žiedai ir lapai tampa jų dažais ir teptuku – su jais vaikai piešia piešinį. Dalyviai su augalais atlieka paprastus stebėjimus ir cheminius bandymus, t. y. stebi, kaip augalų žiedai dažo, kaip keičiasi jų spalva paveikus žiedus rūgštimi (citrina) ir šarmu (sodos tirpalu), mokosi dirbti grupėje ir daryti išvadas. Ši praktinė užduotis skatina vaikų smalsumo pojūtį, atradimų džiaugsmą ir gamtos pažinimą. Edukacinė programa moko pažvelgti į mus supantį augalų pasaulį kitomis akimis, joje vaikams suprantama kalba aiškinamos gamtos paslaptys.
Edukacija „Apie ką kalba parko medžiai“ vyksta grafų Tiškevičių puoselėtame ir dabar atgimstančiame dvaro parke. Atrodytų – gražus parkas ir tiek, bet koks paslaptingas ir stebuklingas gamtos pasaulis ten egzistuoja! Tik reikia trupučio pastabumo ir smalsumo. Kretingos muziejus per šią edukaciją kviečia pabūti gamtos detektyvais ir išsiaiškinti: kodėl lapai rudenį nusidažo skirtingomis spalvomis? Ar spygliuočiai meta spyglius ir kodėl lapus meta lapuočiai? Kur slepiasi augalų sėklos ir ar visi medžiai duoda vaisius? Detektyvinė kelionė po Dvaro parką atneš daugybę atradimo džiaugsmo. Dalyviai išmoks atpažinti skirtingus medžius pagal jų pumpurus bei lapus, sužinos augalų super galias ir silpnybes. Išlukštenę visas medžių paslaptis, edukacijos dalyviai iš surinktų lapų, žiedų ir sėklų sudėlios kokį nors gyvūną arba augalą ir taps mažaisiais paslaptingo medžių pasaulio ekspertais.
Ekskursija vyksta Kretingos dvaro parke. Užsiėmimo metu pasakojama apie Kretingos dvaro istoriją, jo plėtrą bei skirtingų laikotarpių šeimininkus. Pristatomi dvaro parko teritorijoje stovintys stendai su XIX a. pab. – XX a.pr. dvaro aplinkos vaizdais. Ekskursiją veda Kretingos muziejaus gidė, apsirengusi XIX a. pab. dvaro ponios kostiumu ir atliekanti grafienės Sofijos Tiškevičienės vaidmenį. Ekskursijos metu naudojamos planšetės – jų ekranuose dalyviai ne tik mato dvaro praeities vaizdus, bet ir naudodamiesi planšečių galimybėmis, gali tolinti, artinti vaizdą ir virtualiai pabūti dvaro gėlynuose, alėjose, rotondoje, sargo namelyje ir net šiltnamiuose. Kiekvieną objektą su vaizdu papildo gidės pasakojimas ir realūs, dabartiniai parko vaizdai. Ekskursijos pabaigoje mokiniai dalyvauja virtualioje viktorinoje „Atrask senąjį dvaro parką“ – planšetėse sprendžia testą, užtvirtina bei papildo per ekskursiją išgirstą informaciją.