Kretingiškio Simono Jurgio Simučio apie 1930 m. darytos nuotraukos kopija, saugoma 1995 m. Vilniaus paminklų restauravimo institute parengtame albume „Buvusio Kretingos dvaro nuotraukos“ (KM P-6865).
Kretingos dvaro parko parterio pietinėje dalyje nuo seno auga keli stambūs ąžuolai. Pasakojama, kad seniausi ąžuolai siekia Lietuvos didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus laikus. Esą, grįžęs iš Livonijoje vykusių mūšių su švedais, jis mėgdavo atsisėsti po ąžuolais, apmąstyti karo žygius, pergales ir pralaimėjus, nuveiktus darbus jo valdomoje Žemaičių seniūnijoje ir Uždauguvio (Livonijos) kunigaikštystėje. Sykį ant jo peties nutūpė baltas balandis, kuriam nuskridus etmonas susiprato, kad atėjo laikas šalia Kretingos dvaro pastatyti miestą ir bažnyčią su vienuolynu. Miestą grafas pavadino savo vardu Karolštatu, o vienuolynan gyventi pakvietė iš Kauno brolius bernardinus (pranciškonus observantus).
J. K. Chodkevičiaus ir vėlesniais laikais mediniai dvaro rūmai stovėjo centrinėje parko parterio dalyje tarp didžiųjų ąžuolų ir tvenkinio. Kunigaikščių Masalskių laikais XVIII a. ties abiem rūmų galais buvo pastatyta po keturkampio plano vienaukštę oficiną, pakeltą ant aukštų mūrinių pamatų. Abi oficinas puošė kiauraraščiai stilizuoto augalinio motyvo ornamentai. Jose gyveno dvare dirbę tarnai, o šiaurinėje oficinoje taip pat veikė dvaro virtuvė.
Senieji rūmai ir šiaurinė oficina buvo nugriauti apie XIX a. vidurį, pradėjus mūrinių rūmų statybą, o parko parterio pakraštyje atsidūrusi pietinė oficina išliko. Grafo Juozapo Tiškevičiaus laikais joje gyveno šveicorius, valdęs dvaro raktus, pasitikdavęs ir priimdavęs grafų svečius. Aleksandro Tiškevičiaus laikais šis pastatas tapdavo vasarnamiu (vila), kuriame grafai arba jų svečiai jaukiai leisdavo vasaros dienas ir naktis. 1943 m. grafas oficiną išnuomojo Kretingos žiemos žemės ūkio mokyklai, kuri po karo persikėlė į šeimininkų netekusius rūmus.
Oficina nugriauta XX a. 7 dešimtmetyje, ruošiant vietą technikumo mokomojo priestato statybai.