istorija

Šiemet sukanka 150 metų, kai gimė aktyvus lietuvių tautinio sąjūdžio dalyvis, knygnešys, draudžiamos lietuviškos spaudos platinimo organizatorius, spaudos darbuotojas, religinių raštų rengėjas, visuomenės veikėjas, Salantų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios ir Telšių vyskupo rūmų statytojas, prelatas Pranciškus Motiejus Urbonavičius (1868-1941), amžinam poilsiui atgulęs Salantų bažnyčios šventoriuje.

Kretingos dvarininko ir Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio pastangomis Kretingos, tuo metu oficialiai vadintos Karolštatu, miestas XVIII a. paskutiniajame ketvirtyje tapo mūriniu. Nuo 1771 metų aplinkui Turgaus aikštę (dabartinės Rotušės aikštės pietinę dalį) naujai statyti buvo leidžiama tik mūrinius namus, o daugiausia jų pastatyta palei šiaurinę ir vakarinę kraštines. 1833 metais mieste buvo 31 mūrinis pastatas. Mūrinių namų skaičiumi Kretinga nusileido tik Vilniui, Kaunui ir Kėdainiams. Mūriniai namai sudarė 19 % visų miesto pastatų. Šiuo rodikliu Kretinga po Vilniaus (55,8 %) buvo antra Lietuvoje, lenkdama Kauną (12,2 %), Kėdainius (9,5 %), Jurbarką (4 %) ir Ukmergę (2,9 %). Lenkijos–Lietuvos istorijos, geografijos ir statistikos tyrinėtojų Mykolo Balinskio ir Tadeušo Lipinskio teigimu, Kretinga XIX a. pirmoje pusėje buvo „gražus mūrinis miestas“. 

Šių metų vasarą vykdomas šimtmečio kelionių projektas „Pažinkime Baltijos šalių pilis ir dvarus“, kurio metu lankytojai gali susipažinti su daugybe dvarų Baltijos šalyse. Apsilankius Kretingos dvare bei pakalbinus Archeologijos ir istorijos skyriaus vedėją, kraštotyrininkę, fotomenininkę Jolantą Klietkutę, teko patirti, kad istorija gali būti ne tik įdomi savo tyrinėjimų lauke, bet ir vienijanti bei telkianti žmones tęsti tradicijas. Pašnekovė didžiąją gyvenimo dalį buvo pasišventusi kraštotyrai, tad dėl tokio atsidavimo šioje srityje ji neliko nepastebėta – buvo pakviesta darbuotis muziejuje. Be šių pareigų muziejuje, moteris yra išleidusi dvi dėmesio vertas knygas: vieną apie Pakutuvėnų kaimo istoriją, o kitą – apie pirmąją moterį fotografę Lietuvoje Pauliną Mongirdaitę ir jos darbų tęsėją fotografą Igną Stropų. Bet apie šias istorines asmenybes kiek vėliau, visų pirma susipažinkime su Kretingos dvaru.

Imbarė – seniausia Salantų krašto vietovė, garsėjanti gilia praeitimi, žilą priešistorę menančiomis kultūros paveldo vertybėmis ir iškiliomis asmenybėmis. Šiemet sukako 765 metai, kai rašytiniuose istorijos šaltiniuose pirmą kartą buvo paminėtas Imbarės vardas. Pirmasis vietovės paminėjimas tradiciškai laikomas jos įkūrimo data.

***

Archeologijos duomenys liudija, kad Imbarėje žmonės nuolat gyvena nuo II tūkstantmečio prieš Kristų. Vienas ankstyviausių jų pėdsakų – gludinto akmens laivinis kovos kirvis aptiktas Gaivališkėje, kuri seniau priklausė Imbarės kaimui. Pirmieji gyventojai kūrėsi prie Salanto upės. Šalia santakos su Pilsupiu aptikta seniausia gyvenvietė liudija, kad imbariečių protėviai gyveno nedideliuose, keturkampio plano, stulpinės konstrukcijos pastatuose, kurių sienos buvusios išpintos virbais, o šilumai palaikyti apkrėstos moliu. Patalpas šildė apvaliose duobėse įrengti židiniai, naudoti ir maisto gamybai.

Jau prabėgo 765-eri metai, kai Kretingos vardas pirmąkart buvo paminėtas rašytiniuose šaltiniuose. Suprantama, kad jis atsirado daug anksčiau, kai žmonės savo žinias ir patirtį perduodavo iš lūpų į lūpas. Per prabėgusius šimtmečius smalsuoliai bandė įvairiai aiškinti vardo kilmę, o besikeičiant istorinėms epochoms dokumentuose jis buvo rašomas skirtingai.

Istorinė tradicija linkusi gyvenvietės įkūrimo data laikyti pirmąjį jos vardo paminėjimą rašytiniuose šaltiniuose. Kretingos vardas pirmąkart paminėtas 1253 metais, nuo kurių ir skaičiuojame rašytinę trijų Kretingų – Kretingos miesto, Kretingalės miestelio ir Kretingsodžio kaimo istoriją. Tad kretingiškiai, kretingališkiai ir kretingsodiškiai pelnytai gali didžiuotis, kad jų miestas, miestelis ir kaimas yra žymiai senesni už mūsų krašto sostinę Vilnių, šiemet minintį tik 695-mečio jubiliejų.