Skip to content Skip to navigation

Rotušės aikštės raida tarpukariu

Rotušės aikštės raida tarpukariu

Pateikta: 2020-02-10 08:00 (atnaujinta: 2020-02-10 08:05)

Aikštės vaizdas nuo pranciškonų bažnyčios bokšto. Apie 1930 m. Kretingos muziejus Pirmaisiais nepriklausomybės metais iš bermontininkų išvaduota Kretinga atrodė niūriai: gatvės apleistos, grindiniai neprižiūrimi, aikštėje stūksojo apleista cerkvė, o rytinėje ir vakarinėje kraštinėse riogsojo sudegusių pastatų griuvėsiai. Karo metais gaisro nuniokotas miestas pradėtas tvarkyti tik XX a. 3 dešimtmetyje, kai šalyje stabilizavosi politinė ir ekonominė padėtis.

***

Apskrities administraciniu centru tapusios Kretingos nepuošė viduryje aikštės stovinti neprižiūrima cerkvė. Nebelikus stačiatikių bendruomenės, pastate veikė mieste dislokuoto karinio dalinio sandėliai. Cerkvę bandyta pritaikyti bendruomenės poreikiams, tačiau neradus lėšų jos renovacijai, 1925 m. varžytinėse pastatas buvo parduotas nusigriauti.

Minint Lietuvos nepriklausomybės 10-mečio ir Vytauto Didžiojo mirties 500-ąsias metines, miesto valdyba ėmėsi tvarkyti turgavietę ir gatves. Ta proga antrąkart miesto istorijoje vienu metu buvo pervadintos pagrindinės gatvės.

Reprezentacinė Vienuolyno (kitaip – Siauroji) gatvė buvo sujungta su bažnyčią ir dvarą jungusia Darbėnų gatve ir pavadinta lenkų užgrobtos Lietuvos sostinės Vilniaus vardu. Link vienuolyno sodo ėjusi gatvelė iš pradžių vadinta Rytų, o keičiant gatvėvardžius pavadinta Aušros gatve, įamžinant tautinį judėjimą sužadinusį pirmąjį lietuvišką žurnalą „Aušra“ ir aušrininkus.

Ledų pardavėjos turgavietės šiaurės vakariniame kampe. Apie 1936 m. Kretingos muziejus Link Kartenos kelio vedusi ilgiausia miesto gatvė buvo pavadinta didžiojo kunigaikščio Vytauto garbei, o lygiagrečiai jai iš aikštės pietrytinio kampo išeinanti Gargždų gatvė gavo minėto kunigaikščio tėvo Kęstučio vardą. Šalia Kęstučio gatvės į aikštę įsiliejanti Prūsijos arba Prūsų gatvė buvusi pavadinta Žemaičių gatve.

Žydų bendruomenės dvasiniu centru tapusi dabartinė Mėguvos gatvė iš pradžių vadinta Izraelitų gatve, o vėliau pervadinta lietuvių istorijos pradininko Simono Daukanto vardu.

Turgaus aikštę su Klaipėdos ir Palangos keliais jungusi gatvė iš pradžių vadinta Pakalnės, vėliau – Palangos gatve, o artėjant Vytauto Didžiojo 500-osioms mirties metinėms gavo šio kunigaikščio motinos Birutės vardą.

Tuo tarpu turgavietė buvo pavadinta Viešąja aikšte. Turgų iš jos planuota perkelti į miesto pakraštį, o aikštę paversti viešų susirinkimų, minėjimų ir kitų masinių renginių vieta. Tam nugriautos cerkvės vietoje buvo įrengtas skverelis, kretingiškių vadinamas Sodneliu, kurį juosė senoji ažūrinė tvora ir medžiai.

Aikštės vakarinė kraštinė. Iš dešinės: 1) J. Jozefo laikrodžių ir fajanso parduotuvė, 2) S. M. Šlaveito namas, 3) kirpyklos, manufaktūros prekių parduotuvės ir žemės ūkio smulkaus kredito banko pastatas, 4) būsimos S. Ščefanavičiaus vaistinės pastatas, 5) Judelio Taico namas, 6) Ūkio banko skyriaus ir apskrities viršininko būstinės pastatas. Apie 1935. Kretingos muziejus Skverelyje miesto savivaldybė įrengė gėlių klombas, pastatė suolus ir flagštoką. Kretingos šaulių kuopos rūpesčiu skverelio viduryje 1931 m. buvo pašventintas paminklas Lietuvos nepriklausomybės 10-mečiui ir žuvusiems karuose už Lietuvos laisvę atminti, kurį darė garsus kretingiškis akmens meistras Juozas Akinskas.

Tarpukariu prie Laisvės paminklo prasidėdavo visos valstybinės, tautinės, religinės ir miesto šventės, buvo iškeliama tautinė vėliava. Vasaromis žmones į aikštę pritraukdavo keliaujantys cirko artistai, kurių pasirodymai vykdavo didžiulėje brezento palapinėje.

Stokojant lėšų naujai turgavietei įrengti, aikštėje tebebuvo rengiami prekymečiai. Turgus vyko pirmadieniais ir ketvirtadieniais, o mugės – pirmą dieną po Trijų Karalių bei Grabnyčių, Verbų sekmadienį, Šv. Jurgio, Devintinių, Švč. Mergelės Marijos Angeliškosios ir Šv. Pranciškaus švenčių dienomis. Apskrities viršininko įsakyme buvo reikalaujama, kad „turgų ir prekymečių dienomis turgavietė ir į ją įeinančios gatvės turi būti nuvalomos ir nušluojamos tuojau turgui ar prekymečiui pasibaigus“. Vasaros metu, „esant sausam orui [...] aikštė ir šaligatviai turi būti bent du kartus į dieną [...] tinkamai palaistomi“.

Tamsiu paros metu aikštė buvo apšviečiama. Joje stovėjo keletas medinių stulpų su šviestuvais, kurių lemputėms elektros energiją iš pradžių tiekė mieste veikusios privačios elektrinės, o nuo 1936 m. – municipalinė elektrinė.

Viešosios aikštės vakarinė kraštinė. Kairėje – provizoriaus Stasio Ščefanavičiaus vaistinė „Naujoji aptieka“. Už jos – kirpyklos, Kretingos žemės ūkio smulkaus kredito banko bei manufaktūros ir gatavų rūbų parduotuvės pastatas. Apie 1936–1939 m. Kretingos muziejus Savivaldybė daug dėmesio skyrė miesto centro estetinei išvaizdai, 1937 m. atnaujino aikštės važiuojamosios dalies grindinį nuo Vilniaus iki Vytauto gatvių, o 1938 m. išgrindė pietinę aikštės dalį. Aikštę grindė nuo Zarasų kilę broliai Izidorius, Andriejus ir Anatolijus Boronovai.

Tuo pat metu aikštės pakraščiuose buvo įrengti šaligatviai, daromi iš „cementinių plytų bei asfalto“. Šaligatvius nuo važiuojamosios aikštės dalies skyrė grįsti grioveliai vandeniui nubėgti.

Statinių priežiūrą ir statybų tvarką reguliavo apskrities valdybos priimtas reglamentas. Pagal jį visi namai – tiek seni, tiek nauji, tiek mūriniai, tiek ir mediniai – turėjo būti nuolat prižiūrimi ir tvarkomi. Visi tinkuoti mūriniai namai privalėjo būtų tvarkingai nutinkuoti, o „plyšiai tarp plytų turi būti sutvarkyti“. Medinių namų „fasadai turi būti apkalti obliuotomis lentomis ir nudažyti aliejiniais dažais [...] Skiedrų stogai turi būti nudažyti švediškais raudonais dažais“. Prie namų, esančių šalia aikštės ir gatvių, stogų „turi būti įtaisytos rindos (rinos) ir vamzdžiai vandeniui nubėgti [...]“.

Ikonografija liudija, kad miestiečiai laikėsi savivaldybės reikalavimų. Tarpukario Kretingos nuotraukose nesimato apleistų, netvarkingai nudažytomis ar ištrupėjusiomis tinko sienomis namų.

Aikštės šiaurinė kraštinė iš vakarų pusės. Pirmame plane – G. Levy, vėliau – L. Mendelovičiaus, namas. Už jo – L. Giršovičienės namas ir dvaro parduotuvė „Šatrija“. Fot. Simonas Jurgis Simutis. Apie 1933–1938 m. Kretingos muziejus Tarpukariu ryškiausiai pasikeitė rytinė aikštės kraštinė, kurioje vietoje 1915 m. sudegusių trijų medinių namų tarp 1920–1931 m. išaugo nauji mūriniai pastatai.

Ilgiausiai neužstatytas išbuvo kampe su Vytauto gatve esantis sklypas. Jį nusižiūrėjus Kretingos vartotojų bendrovei, minint jos įkūrimo 20-metį sklype 1931 m. išdygo modernus, raudonų plytų mūro, trijų aukštų komercinis-administracinis pastatas, kurio statybai panaudotos bendrovės vedėjo Juozo Pabrėžos plytinėje Žvainių kaime (šalia Salantų) išdegtos plytos. Pastato pirmuose dviejuose aukštuose buvo įrengtos prekybos salės, o trečiame aukšte – bendrovės administracinės patalpos bei butai viengungiams tarnautojams, neturintiems Kretingoje nuosavo būsto.

Pagrindinis įėjimas į komercines patalpas vedė nuo aikštės ir gatvės sandūros, pro nusklembto kampo sienoje įrengtas duris. Virš įėjimo trečiajame aukšte buvo įrengtas balkonas su metaline ažūrine baliustrada, į kurį patenkama iš administracinių patalpų.

Virš balkono balto tinko fone puikavosi ryškus užrašas: „KOPERACIJA / tai darbo žmonių išganymas“, o aukščiau kilo atikas su bendrovės logotipu ir kooperacijos šūkiu „VIENYBĖJE – GALYBĖ!“. Šoniniuose fasaduose nuo aikštės ir gatvės pusių buvo užrašytas kooperatyvo pavadinimas „KRETINGOS VARTOTOJŲ BENDROVĖ“, o atikuose – statybos data „1931“.

Kiek anksčiau, iki 1928 m., į pietus nuo bendrovės rūmų iškilo pora privačių mūrinių namų. Pirmasis pastatas buvo raudonų plytų mūro, dviejų aukštų, su dvišlaičiu apskardintu stogu. Jame veikė kirpykla ir pora kolonialinių prekių parduotuvių, iš kurių viena priklausė Leizeriui Kanui, o kita – Šliomui Cukerui.

Viešosios aikštės šiaurinė kraštinė turgaus dieną. Iš dešinės: 1) parduotuvė „Progres“, 2) S. Izraelovičiaus namas, priešais kurį stūkso „Mobiloil“ degalinės kolonėlė, 3) B. Šapiro namas, 4) D. Itingo namas ir S. Tubianskio viešbutis, 5) V. Grudzinsko vaistinė, 6) I. Kolumbaus namas, 7) L. Giršovičienės namas ir dvaro parduotuvė „Šatrija“, 8) G. Levy, vėliau – L. Mendelovičiaus namas. Fot. Stasys Vaitkevičius. Apie 1931 m. Vilijos Bavarskytės-Handschin (Ciurichas) asmeninis archyvas Toliau esančiame vieno aukšto tinkuoto mūro Markaus Gutmano name veikė pora parduotuvių, o 1936–1940 m. buvo apsigyvenęs apskrities gydytojas Jonas Nainys.

Tarp M. Gutmano namo ir evangelikų liuteronų bažnyčios buvusiame sklype nuo XIX a. pabaigos stovėjęs vienaukštis namas apie 1936 m. atiteko Salomonui Izraelovičiui, perkėlusiam čia iš senojo namo šiaurinėje aikštės kraštinėje optikos, fotografijos ir galanterijos prekių parduotuvę. Parduotuvę 1937 m. paveldėjęs sūnus Saulius Izraelovičius pastatą rekonstravo: laukines sienas ištinkavo, todėl namas atrodė kaip mūrinis.

Tarp šio namo ir evangelikų liuteronų bažnyčios buvo platus tarpas, priešais kurį aikštės pietrytinėje dalyje stovėjo medinė gaisrinė, pastatyta kretingiškio vokiečio Bernardo Kublico 1918 m. rudenį suburtai savanorių ugniagesių komandai. Gaisrinėje buvo saugomi ugniagesių įrankiai kovai su ugnimi, keli vežimai su statinėmis, kurioms užpildyti šalia pastato buvo iškastas vandens rezervuaras.

Prie gaisrinės šiaurinio galo buvo pristatytas karkasinės konstrukcijos medinis ažūrinis stebėjimo bokštas, kuriame budėdavo vienas iš ugniagesių, stebėjęs miestą. Senąjį bokštą nugriovus, apie 1925 m. jo vietoje iškilo tinkuoto mūro stačiakampis bokštas su dvišlaičiu stogeliu ir signaliniu varpu. Pastačius Kęstučio gatvėje mūrinę gaisrinę, senasis pastatas 1938 m. buvo nugriautas.

1931 m. pastatytas Kretingos vartotojų bendrovės administracinis-komercinis pastatas. Romualdo Beniušio (Vilnius) asmeninis rinkinys Evangelikų liuteronų bažnyčios sklype urbanistinių pokyčių tarpukariu nevyko. Prie Kęstučio gatvės esantį mūrinį namą bendruomenė nuomojo valdinėms įstaigoms, iš kurių ilgiausiai čia veikė pašto ir telegrafo skyrius bei pirmoji mieste telefono stotis. Kitapus Kęstučio gatvės buvusioje posesijoje stovėjo galu į Žemaičių gatvę ir Viešąją aikštę atsuktas vienaukštis mūrinis namas, priklausęs žydui Sie Rašui, kuris vertėsis autobusų nuoma. Manoma, kad jame patalpas nuomojosi buvęs Lietuvos Respublikos prezidentas Aleksandras Stulginskis, atidaręs Jokūbavo dvare pagamintų pieno produktų parduotuvę, į kurią buvo patenkama pro kampinį įėjimą, įrengtą nuo aikštės pusės.

Tarpukariu, kaip ir caro laikais, pagrindine buvo laikoma vakarinė aikštės kraštinė, nuo kurios prasidėjo aplinkui turgavietę stovėjusių pastatų numeracija. Pirmuoju numeriu buvo pažymėtas kampe su Birutės gatve stovėjęs mūrinis muitinės pastatas, kretingiškių vadintas Tamužine. Jame pirmaisiais pokario metais veikė valdinė iždinė ir kalėjimas, o 1921 m. pastatą iš grafo Aleksandro Tiškevičiaus nupirko Lietuvos ūkio banko savininkų brolių Jono ir Juozo Vailokaičių bendrovė.

Tarpukariu pastato išvaizda nežymiai keitėsi: nebeliko medinės verandos su balkonu, o vietoje išėjimo į balkoną antrajame aukšte buvo įrengtas langas. Virš vienintelio įėjimo nuo turgavietės pusės kabėjo iškaba su banko logotipu ir pavadinimu „LIETUVOS ŪKIO BANKAS“.

Pirmojo aukšto patalpose nuo 1921 m. veikė Ūkio banko skyrius. Antrojo aukšto patalpas bendrovė nuomojo apskrities savivaldybės raštinei, apskrities viršininko, policijos vado ir inžinieriaus būstinėms. Kieme stovėjusiame ūkiniame pastate nuo 1939 m. veikė prekybinių kooperatyvų sąjungos „Lietūkis“ Kretingos sandėlis, evakuotas iš nacių aneksuotos Klaipėdos.

Į šiaurę nuo banko buvusį medinį namą apie 1920 m. įsigijo vienas iš stambiausių tarpukario Kretingos pramonininkų ir prekybininkų Judelis Taicas. Nuo aikštės pusės jis įrengė papildomą įėjimą į name atidarytą kirpyklą. Be kirpyklos, šiame pastate buvo savininko butas, bendrovės „Taicas ir Šeras“ (nuo 1937 m. – „Taicas, Judelis ir Ko“) būstinė, o kieme stovėjusiuose ūkiniuose pastatuose veikė arbatžolių svarstymo įmonė „Virdulys“, sacharino fabrikas „Malūnas“ ir produkcijos sandėliai.

Iki 1928 m. atstatyta aikštės rytinė kraštinė. Iš kairės: 1) Š. Cukero ir L. Kano parduotuvių pastatas, 2) M. Gutmano namas, 3) naujosios S. Izraelovičiaus parduotuvės (nuo 1936 m.) pastatas, 4) evangelikų liuteronų bažnyčia. 1931 m. gegužės 15 d. Kretingos muziejus Per 1915 m. gaisrą smarkiai nukentėjusį buvusios Karolštato aukštesniosios mokyklos pastatą, iš kurio buvo belikusios tik mūrinės sienos ir kaminai, jo savininkas grafas Aleksandras Tiškevičius apie 1925 m. pardavė provizoriui Stasiui Ščefanavičiui ir porai žydų verslininkų.

Abu korpusai tarpukariu tapo atskirais namais, kurie iki 1930 m. buvo atstatyti, o iki 1936–1938 m. – pilnai įruošti. Tik ties šiaurinio pastato fasado viduriu įrengtas balkonas iki pat karo liko nebaigtas – be baliustrados.

Greičiausiai savo pastato dalį įsirengė Stasys Ščefanavičius. Namas buvo su blizgiu skardiniu stogu, turėjo du įėjimus, įrengtus fasado šonuose, ir ties viduriu naujai atkurtą balkoną su metaline ažūrine baliustrada. Jo durų ir langų angas juosė figūriniai apvadai.

Pro kairėje pusėje esantį įėjimą buvo patenkama į gyvenamąsias antrojo aukšto patalpas, o dešinysis įėjimas vedė į pirmajame aukšte apie 1936 m. atidarytą vaistinę. Virš šio įėjimo ant sienos buvo užrašytas įstaigos pavadinimas „NAUJOJI APTIEKA“, o žemiau kabėjo iškaba su savininko pavarde „STASIO ŠČEFANAVIČIAUS“.

Gaisrinė su senuoju stebėjimo bokštu aikštės pietrytiniame pakraštyje. 1924 m. gegužės 15 d. Kretingos muziejus Šiaurinis korpusas buvo pradėtas naudoti jau nuo 1930 metų. Jis buvo kuklesnės išvaizdos, su čerpėmis dengtu stogu. Sienas puošė tik abu aukštus skiriantis figūrinis karnizas, o iki karo buvusių durų ir langų figūrinių apvadų nebeliko. Fasade buvo įrengti trys įėjimai, vedę į komercines patalpas. Pastate patalpas 1930 m. nuomojosi advokatas Vladas Petronaitis, vėliau – Kretingos XV šaulių rinktinės vadas kapitonas Petras Buragas, veikė manufaktūros prekių ir gatavų rūbų parduotuvė, kirpykla bei žemės ūkio smulkaus kredito bankas.

Už jo stovėjęs nedidelis tinkuoto mūro namas buvo su dvišlaičiu skardos stogu bei kairiajame fasado krašte įrengtu balkonu su metaline ažūrine baliustrada. Namą iš pirklio Izraelio Glikmano po karo perėmė Srolis Motkė Šlaveitas. Pirmajame aukšte įrengtose komercinėse patalpose tebeveikė savininko geležies ir jos dirbinių krautuvė, o apie 1936 m. atidaryta galanterijos ir smulkių prekių parduotuvė.

Kampe su Paupio gatve stovėjusiame dviejų galų mediniame name po vienu stogu glaudėsi du šeimininkai. Dešiniajame gale veikė lietuvio verslininko Leono Norvaišo radijo prekių parduotuvė.

Kairioji pusė priklausė žydų verslininkui J. Jozefui, kuris turėjo fajanso ir laikrodžių parduotuvę bei laikrodžių taisyklą. Virš pagrindinio įėjimo kabėjo didelė iškaba, kurios šonuose buvo nupiešti žadintuvas ir sieninis laikrodis, o ties viduriu – užrašas „J. Jozefo Fajansų Laikrodžių Parduotuvė“.

Viešosios aikštės pietrytinė dalis. Kairėje – gaisrinė su stebėjimo mūriniu bokštu, už jos – A. Zalkovo namas, ties viduriu – gydytojo D. Karlinskio namas (buvusi progimnazija), į dešinę nuo jo – notaro J. Kentros namas. Vaizdas iš vartotojų bendrovės pastato balkono. Fot. Kostas Jagutis. 1939 m. Kretingos muziejus Aikštės šiaurinėje kraštinėje tebestovėjo per karą nenukentėję aštuoni namai, iš kurių septyni buvo mūriniai. Turgavietės ir Vilniaus gatvės kampe buvusiame austerijos pastate šeimininkavo Geršono Levy šeima, šalia nuomojamų komercinių patalpų įsteigusi smulkios gamybos įmonę „Flora“, fasavusią vanilinį cukrų ir gaminusią lūpdažius. Šeimai apie 1929 m. emigravus į Pietų Afriką, pastato šeimininku tapo linų ir sėmenų pirklys Leiba Mendelovičius.

Šiame name gimė ir augo Arnoldas Levy, parašęs ir Anglijoje 1949 m. išleidęs Berų (Bermanų) šeimos istoriją, kuri vėliau tapo enciklopedinių leidinių, istorijos populiarinimo straipsnių ir internetinių svetainių apie Kretingos žydų bendruomenę pagrindiniu šaltiniu.

Didesnę namo patalpų dalį savininkai nuomojo. Pirmame aukšte veikė Stasio Ščefanavičiaus vaistinė „Naujoji aptieka“ (iki 1936 m.), advokato Stasio Vaitkaus kontora, radijo aparatų ir dalių prekybos centras „Radio-elektrotechnika“, Alfonso Survilos fotoateljė „Meno fotografija“, parduotuvė, kepykla-arbatinė „Saulė“.

Antrajame aukšte nuo 1930 m. iki 1938 m. buvo įsikūrę miesto savivaldybė su burmistru. Viename kambarėlyje nuo 1935 m. iki 1936 m. pradžios veikė Kretingos muziejus, o 1937–1938 m. – savanorių ugniagesių komandos būstinė.

Aikštės pietinio krašto vaizdas nuo Kęstučio gatvės. Pirmojo plane kairėje – A. Zalkovo namas, viduryje (už kariškio) – degalinės kolonėlė su firmos „Shell“ reklama, antrojo plano dešinėje – Ūkio banko skyriaus ir apskrities viršininko būstinės pastatas. 1936 m. Kretingos muziejus Dvarui priklausantį į rytus nuo austerijos stovėjusį dviaukštį mūrinį namą grafai Tiškevičiai apie 1924 m. pardavė, pasilikdami sau kelias pirmojo aukšto patalpas, kuriose Kazimieras Tiškevičius atidarė firminę parduotuvę „Šatrija“. Joje pardavėja Elena Šaulevičiūtė prekiavo dvaro pieno produktais bei medaus, sirupo ir saldainių dirbtuvių „Šatrija“ produkcija, taip pat kanceliarijos ir įvairiomis smulkiomis prekėmis.

Manoma, kad likusios pastato dalies savininkais buvo Nachmanas Špicas ir Lina Giršovičienė. Pastate veikė B. Gadeikio, vėliau – Kaminsko, kirpykla, Nachmano Špico popieriaus, knygų ir kanceliarijos prekių parduotuvė, J. Juozapavičiaus civilių ir kariškų rūbų siuvykla, brolių Šadauskų alaus baras.

Toliau stovėjo krautuvininko Iciko Kolumbaus namas. Jame savininkas prekiavo kolonialinėmis prekėmis ir tabaku, o išnuomotose pirmojo aukšto patalpose veikė mėsos parduotuvė, skardininko D. Šero būstinė, V. Sugamo puodų parduotuvė bei V. Sugamo kaliošų ir avalynės taisykla „Batsiuvys“. Po savininko mirties pastatą paveldėjo žmona Estera Kolumbusienė.

Šalia stovėjusią raudonų plytų mūro vaistinę 1916 m. įsigijo iš Sankt Peterburgo atsikėlęs bajoras, provizorius Vladas Grudzinskas. Antrajame aukšte gyveno vaistininko šeima, o pusrūsius XX a. 4 dešimtmetyje savininkas nuomojo Elenos Galdikaitės valgyklai.

Viešosios aikštės pietvakarinis kampas. Kretingiškiai pasitinka iš vokiečių aneksuotos Klaipėdos evakuotus gyventojus, tarnautojus ir karius. Dešinėje – Ūkio banko ir apskrities viršininko administracijos pastatas, ties viduriu – Birutės ir Mėguvos gatvių kampe stovėjęs namas, kairėje – Rūpužine vadintas namas, į kairę nuo kurio – notaro J. Kentros namas. Priešais juos aikštėje stovi prekybos kioskas. 1939 m. kovo 23 d. Kretingos muziejus Už vaistinės stovėjęs penktasis mūrinis namas priklausė žydų verslininkams Danieliui Itingui ir Salomonui Tubianskiui. Jame veikė parduotuvė ir S. Tubianskio viešbutis, o 1937–1939 m. – Jurgio Peldžio restoranas ir viešbutis „Saulė“.

Prie šio pastato prigludęs prieš karą perstatytas namas priklausė Benjaminui Šapirui, kuris jame turėjo kolonialinių prekių parduotuvę. Tarpukariu ties fasado viduriu buvo įrengtas balkonas su metaliniais ažūriniais turėklais.

Šiame name apie 1930–1936 m. patalpas butui ir būstinei nuomojosi apskrities gydytojas Jonas Nainys. Pastate augo jo sūnus – būsimas gydytojas, teismo medicinos specialistas, antropologas, medicinos mokslų daktaras Jonas Vytautas Nainys (1923–1989).

Šalia B. Šapiro namo glaudėsi vienaukštis Salomono Izraelovičiaus mūrinukas. Jame veikė savininko vaistų, optikos, fotografijos ir galanterijos prekių parduotuvė ir Žydų liaudies banko skyrius. Už plataus pravažiavimo į kiemą, aikštės kraštinės rytiniame gale stovėjusiame vieninteliame vienaukščiame mediniame name tarpukariu veikė kolonialinių prekių ir pieno produktų parduotuvė „Progres“, Mačiulskio restoranas ir dar viena krautuvė.

Aikštės šiaurės rytiniame kampe, Vytauto ir buv. Aušros gatvės sankirtoje stovėjęs tinkuoto mūro namas su ertikiu ir mezoninu tarpukariu mažai keitė savo išvaizdą. Buvo nugriauta priešais kampinį įėjimą stovėjusi dviejų kolonų prilaikoma stoginė, o virš įėjimo esančio frontonėlio švieslangis užmūrytas ir užtinkuotas.

Kretingiškiai moksleiviai prie maršrutinio autobuso Klaipėda–Kretinga–Palanga šalia V. Grudzinsko vaistinės. XX a. 4 deš. I p. Kretingos muziejus Tarpukariu pastatas priklausė žydų verslininkui Jokūbui Rabinavičiui (Jakovui Rabinovičiui). Čia jis turėjo įsirengęs optikos prekių parduotuvę, o didesniąją patalpų dalį nuomojo. Pirmajame aukšte apie 1930–1932 m. veikė Stasio Bavarskio „Vairo“ bendrovės knygyno skyrius, o nuo 1932–1933 m. – Kretingos verslininkų klubas ir valgykla, kuriuos reklamavo portalo frontonėlyje išryškintas užrašas „KLŪBAS“. Palėpėje išsinuomotose patalpose buvo įsikūręs viešbutis.

Rečiausiai užstatyta buvo aikštės pietinė kraštinė. Jos ir Žemaičių gatvės kampe stovėjusiame vieno aukšto raudonų plytų mūro name su fachverkiniu priestatu kiemo pusėje veikė Abramo Rafaelio Zalkovo kolonialinių prekių parduotuvė.

Verslininkui mirus, apie 1937 m. verslą paveldėjo žmona Basia Zalkovienė, kuri greta kolonialinių prekių ėmėsi pardavinėti avalynę. Nuo 1936 m. tame pačiame name veikė ir Leizerio Kano kolonialinių prekių parduotuvė, perkelta iš aikštės rytinės kraštinės.

Šalia Zalkovų namo nuo 1889 m. gaisro plytėjo neužstatytas, aukšta medine tvora aptvertas sklypas. Už jo esančiame trečiajame sklype stovėjo kitas raudonų plytų mūro namas dvišlaičiu čerpių stogu, priklausęs Plungės linų pirkliui Geršonui Olšvangui.

Šį namą 1920 m. pradžioje išsinuomojo apskrities savivaldybė, įrengusi jame Kretingos progimnaziją, 1925 m. pertvarkytą į savivaldybės išlaikomą keturių klasių vidurinę mokyklą. Kilus ginčui dėl pastato nuomos, savivaldybė mokyklą apie 1928 m. perkėlė į Kęstučio gatvę. Mokyklos finansavimą 1931 m. perėmus valstybei, ji buvo grąžinta į G. Olšvango namą ir veikė iki 1935 m. rugpjūčio 1 d., t. y. iki uždarymo. Apie 1937 m. namą įsigijo gydytojas Dovydas Karlinskis.

Už gimnazijos pastato buvusį mūrinį originalios architektūros dviejų aukštų namą apie 1920 m. įsigijo apskrities notaras Jonas Kentra, įsirengęs butą ir notaro kabinetą. Kitas patalpas jis nuomojo. Iki 1930 m. jose veikė apskrities ir miesto valdybų būstinės, apskrities viršininko butas, policijos nuovada, apie 1930–1936 m. – Stasio Vaitkevičiaus fotografijos ateljė „Grožybė“, iki 1940 m. – apskrities notaro įstaiga ir Lietuvos banko skyrius, 1937–1940 m. – dantų gydytojos Marijos Paplauskaitės kabinetas. Prie namo pietrytinio galo XX a. 4 dešimtmetyje pristatytame priestate įsikūrė J. Kentros žento Vlado Petronaičio advokato įstaiga.

Fasado dešinės pusės pirmame aukšte buvęs kiauraraščiais stilizuoto augalinio motyvo medžio raižiniais puoštas atviras prieangis, naudotas įvairioms iškilmėms. Jame rinkdavosi apskrities ir miesto savivaldybių vadovai, visuomenės atstovai ir garbės svečiai per tautines ir valstybines šventes, kurių metu iš prieangio sakydavo iškilmingas kalbas, stebėdavo aikštėje vykusias šventines eisenas. Pastatą apie 1935 m. rekonstravus, prieangis buvo užmūrytas.
Aikštės ir Daukanto (dab. Mėguvos) gatvės kampe stovėjo tinkuoto mūro namas, kretingiškių vadintas Rupūžine. Jo savininkas žydas čia turėjo riestainių, pyragų ir duonos kepyklą bei parduotuvę.

Šiame pastate išsinuomotose patalpose apie 1931–1936 m. veikė poeto Juozo Butkaus (Butkų Juzės) knygynas „Knygnešys“ ir 1933 m. įsteigta „Inkaro“ spaustuvė. Spaustuvėje buvo leidžiamas savaitraštis „Savaitė“, spausdinami blankai, etiketės, skelbimai, apskrities viršininko įsakymai, leidžiamos knygos. Apie 1936 m. spaustuvę įsigijo ir į Vytauto gatvę perkėlė spaustuvininkas Stasys Jonušas, o knygyno savininku tapo pranciškonų gimnazijos mokytojas Vladas Giedraitis.

Priešais šį namą turgavietės pietvakariniame kampe stovėjo medinis, stačiakampio plano kioskas. Iš pradžių jis buvo nedidelis, su dvišlaičiu stogu, o vėliau – didesnio tūrio, su apskardintu laužytos formos šlaitiniu stogu ir su įėjimu nuo aikštės vidinės pusės.

Priešais turgavietės pietvakarinį kampą Daukanto (dab. Mėguvos) ir Birutės gatvių sankirtoje stovėjo ilgas, vienaukštis, tinkuoto mūro sienomis namas su medinės konstrukcijos stogu ir mezoninu, atsuktas ilguoju fasadu į Birutės gatvę.

Šioje aikštės vietoje 1939 m. kovo 23 d. kretingiškiai pasitiko iš nacistinės Vokietijos aneksuoto Klaipėdos krašto evakuotus Lietuvos kariuomenės Klaipėdos įgulos karius, šaulius, valstybinių įstaigų tarnautojus ir civilius gyventojus.

Nuo 1931 m. į Viešąją aikštę kasdien užsukdavo maršrutiniai autobusai, vykdavę maršrutu Klaipėda–Kretinga, Kretinga–Palanga, Klaipėda–Kretinga–Palanga, Klaipėda–Darbėnai. Iš Klaipėdos į Kretingą kasdien važiuodavo 1–2 autobusai, kurie per 1933 m. padarė 2 280 reisų ir pervežė 26 600 keleivių. Trys autobusai važiuodavo iš Kretingos į Palangą. 1933 metais jie padarė 860 reisų ir pervežė 7 000 keleivių. Turgavietėje sustodavo autobusas, kursavęs maršrutu Kaunas–Palanga. Autobusai paprastai stovėdavo aikštės šiauriniame pakraštyje šalia V. Grudzinsko vaistinės.

Populiarėjant mieste lengvųjų automobilių (taksi) ir autobusų nuomos paslaugoms, aikštės pietvakarinėje dalyje priešais Jono Kentros namą buvo paskirta vieta jų stovėjimo aikštelei.
Daugėjant mieste automobilių, kretingiškiai verslininkai ėmėsi steigti pirmąsias degalines. Vieną jų šalia savo namo aikštės pietiniame pakraštyje apie 1930 m. įsirengė krautuvininkas Abramas Zalkovas. Oficialiai degalinė buvo vadinama benzino tanku. Degalų talpa buvusi įkasta į žemę po grindiniu, o tarp šaligatvio ir važiuojamosios dalies kyšojo kolonėlė su amerikiečių bendrovės „Shell“ reklama. Verslą paveldėjusi žmona Basia Zalkovienė nuo 1937 m. vietoje benzino prekiavo motorinu.

Kitos degalinės kolonėlė nuo XX a. 4 dešimtmečio pradžios stūksojo priešingame, šiauriniame aikštės pakraštyje, priešais senąjį Salomono Izraelovičiaus namą. Prie namo kabėjusi iškaba su logotipu ir užrašu liudijo, kad degalinėje prekiauta amerikiečių kompanijos „Mobiloil“ degalais.

Julius KANARSKAS,
istorikas, Kretingos muziejus