Skip to content Skip to navigation

Rotušės aikštė. Istorinė raida XVII–XVIII amžiais

Rotušės aikštė. Istorinė raida XVII–XVIII amžiais

Pateikta: 2020-01-07 10:13 (atnaujinta: 2020-01-27 13:30)
Įsibėgėjant magistralinių Kretingos gatvių tvarkymo darbams, pradėta kalbėti apie Rotušės aikštės tvarkybą. Šiuo klausimu gruodžio 10 d. rajono savivaldybės administracija drauge su Lietuvos architektų sąjunga surengė konferenciją ir pradėjo diskusijas, kuriomis siekia išsiaiškinti specialistų ir miesto bendruomenės viziją kokią aikštę norėtume matyti. Mano, kaip istoriko, pareiga – supažindinti kretingiškius su aikštės istorija, atskleisti kaip amžių bėgyje keitėsi aikštės paskirtis ir užstatymas, kokie vyko ar buvo planuojami jos tvarkybos darbai.
***
Kretingos miestas, kuris oficialiai XVII–XVIII a. vadintas Karolštatu, buvo antrasis po Johanesburgo (Skuodo) grafų Chodkevičių pasienyje su vokiečių prekybos centrais įkurtas Magdeburgo teisę turintis privatus miestas, tapęs svarbiu Vakarų Žemaitijos užsienio prekybos ir amatų centru.
 
Miestas 1609 m. buvo suplanuotas pagal iš Vakarų Europos atkeliavusią ir Lietuvoje Valakų reformos metu prekybos ir amatų centrams statyti ir pertvarkyti naudotą stačiakampio plano schemą. Išlikęs seniausias, 1771 m. matininko Pranciškaus Jodkos parengtas Kretingos (Karolštato) planas liudija, kad naujakurių gyvenvietei neužstatytoje teritorijoje matininkai Adomas Dirma, Jurgis Mališevskis, Motiejus Gaiževskis ir Adomas Škliarskis parinko vieno valako (21,38 ha) dydžio, rytų–vakarų (šiaurės vakarų–pietryčių) kryptimi pailgo, apie 550 m ilgio ir 350 m pločio, netaisyklingo stačiakampio pavidalo žemės sklypą, plytėjusį Akmenos upės kairiajame krante į pietus nuo jos santakos su Dupulties upeliu priešais statomą bernardinų (pranciškonų observantų) vienuolyno ir bažnyčios pastatų ansamblį.
 
Miesto širdimi tapo jo centre, arčiau vakarinio pakraščio, įrengta aikštė, skirta turgui ir prekymečiams rengti, miesto piliečių susirinkimams pravesti bei magistrato teismo nustatytoms bausmėms vykdyti. Ji apėmė dabartinės Rotušės aikštės pietinę dalį, buvo kvadratinė, 3 x 3 virvių (133,8 x 133,8 m) dydžio.
 
Aikštėje penktadieniais vyko kassavaitinis turgus, o mugės buvo rengiamos „viena – Švč. Mergelės Grabnyčioms, antra – ant Šv. Jurgio, trečia – ant Šv. Pranciškaus, ketvirta – pirmą sekmadienį po Šv. Simono ir Judo, penkta ant Šv. Stanislovo Kostkos“ (LVIA, f. SA, b. 19548, l. 45, §35), t. y. vasario 2, balandžio 23, spalio 4, spalio 28 ir lapkričio 13 dienomis.
 
Nuo jos įrengimo, turgavietė buvo vadinama Turgaus aikšte, rečiau slavišku terminu – Rinka, Rinkos aikšte. Miesto valdymo nuostatuose nurodyta, kad aikštė privalo būti išgrįsta akmenimis, bei nustatyta tvarka, kaip tai turi būti daroma. Kiekvienas miesto pilietis priešais savo posesiją privalėjo išgrįsti ir nuolat prižiūrėti pusės gatvės pločio ruožą, o likusi aikštės dalis privalėjo būti grindžiama ir prižiūrima miesto iždo lėšomis, t. y. bendromis miesto piliečių pastangomis.
 
Į aikštės kampus įsiliejo po 2 gatves, kurios sujungė turgavietę su bažnyčia, vienuolynu, dvaru, ganyklomis, dirbama žeme ir užmiesčio keliais. Iš aikštės šiaurės vakarinio kampo link bernardinų bažnyčios ėjo reprezentacinė Bažnyčios gatvė, jungusi turgavietę su bernardinų pastatų ansambliu, Kretingos dvaru, Salantų, Darbėnų ir Rūdaičių (Senosios Palangos) keliais. Iš to paties kampo link Akmenos upės slėnio leidosi bevardė gatvelė, vėliau vadinta Daubos, Paupio gatve.
 
Nuo aikštės šiaurės rytinio kampo link vienuolyno vaismedžių sodo ėjo Vienuolyno sodo gatvė. Ji rėmėsi į bernardinų vaismedžių sodą nuo miesto skyrusią aukštą, akliną, akmenų mūro sieną bei palei ją ėjusią bevardę gatvelę (dab. J. K. Chodkevičiaus gatvė). Iš to paties kampo rytų-šiaurės rytų kryptimi ėjo Kartenos (dab. Vytauto) gatvė, kuri už miesto sienos susiliejo su magistraliniu prekybos keliu, pareinančiu iš Kartenos miestelio. Šia gatve į miestą įvažiuodavo ir keliaujantieji Gargždų keliu, kuris užmiestyje įsiliejo į Kartenos kelią.
 
Lygiagrečiai Kartenos gatvei iš aikštės pietrytinio kampo į rytus-pietryčius ėjo Gargždų (dab. Kęstučio) gatvė. Pavadinimas leidžia manyti, kad statant miestą buvo planuojama, jog šia gatve į Kretingą pareis kelias iš kito svarbaus pasienio miesto – Gargždų. Tačiau išlikę miesto planai liudija, jog XVII–XVIII a. ši gatvė niekur nevedė, o rėmėsi į miesto sieną. Kita gatvė iš aikštės pietrytinio kampo vedė link bendrųjų ganyklų, plytėjusių į pietus nuo miesto, tarp jo ir tuometinės valstybinės sienos su Prūsijos kunigaikštyste. Dėl to gatvelė buvusi pavadinta Prūsų ganyklų (dab. Žemaičių) gatve.
 
Iš aikštės pietvakarinio kampo pietų-pietvakarių kryptimi buvo nutiesta Klaipėdos (dab. Mėguvos) gatvė. Šį vardą ji gavo todėl, kad čia turėjo prasidėti projektuojamas magistralinis kelias, jungiantis Kretingos (Karolštato) miestą su Klaipėdos uostu. Deja, šis projektas taip ir liko neįgyvendintas iki pat mūsų laikų.
 
Kretingą su Klaipėda ir kitais Prūsijos (Vokietijos) miestais XVII–XVIII a. jungė iš to paties aikštės kampo į Akmenos slėnį besileidžianti Vokiečių (dab. Birutės) gatvė, kuri kitame upės krante įsiliejo į senąjį Klaipėdos kelią. Abipus šios gatvės slėnyje stovėjo keletas miesto iždui priklausančių gyvenamųjų namų, kuriuos nuomojosi mieste trumpam ar ilgesniam laikui įsikūrę amatininkai, atvykę iš Prūsijos ar kitų vokiečių žemių.
 
Aplinkui aikštę buvo išmatuotos 24 posesijos: po šešias kiekvienoje kraštinėje. Aikštei taip pat priklausė po tris posesijas, buvusias Prūsų ganyklų ir Klaipėdos gatvių pradžioje, pirmosios gatvės kairėje bei antrosios – dešinėje pusėje. Visos posesijos buvo vienodo dydžio, stačiakampio plano, viena trumpąja kraštine atsuktos į aikštę. Jų kraštinių ilgio santykis siekė 1:3. Tik tarp aikštės ir Akmenos upės posesijos tęsėsi iki pat slėnio pradžios.
 
Posesijos prie Turgaus aikštės buvusios brangesnės nei kitoje miesto dalyje. Už jas miesto piliečiai magistrato iždui mokėjo 4 auksinų dydžio metinį nuomos mokestį. Tuo tarpu įsikūrusiems gatvėse už aikštės ribų nuomos mokestis siekė tik 3 auksinus.
 
Prie aikštės statomiems namams buvo keliami didesni ir griežtesni reikalavimai. Miesto nuostatuose akcentuojama, kad „turgavietėje namai privalo būti kuo geriausiai prižiūrimi ir pastatomi, o jeigu kuris nors [miesto pilietis] dėl savo nepritekliaus negalėtų pastatyti tvarkingo namo, privalo parduoti [posesiją] turtingesniam, o pats pasitraukti. Kas tam priešintųsi, tą [posesiją] magistratas privalo įkainuoti ir turtingesniam parduoti“ (LVIA, f. SA, b. 19548, l. 44, §18). Statybai buvo skirta dalis dvaro girios, kurioje miestiečiams leista pjauti medžius trobesiams statytis, lentoms, skiedroms ir gontams pasigaminti.
 
Apie XVII–XVIII a. miesto architektūrinį veidą pasakojantys duomenys yra labai negausūs. Išlikę inventoriai liudija, kad beveik iki XVIII a. pabaigos miestas buvo medinis. Mūriniai buvo tik magistrato lėšomis pastatyti visuomeninės paskirties statiniai: rotušė, iždinė, pirklių namai ir prieglauda.
 
Pagrindinis magdeburginio miesto pastatas – rotušė, iškilo aikštės centre 1621 metais. Ji buvusi degtų plytų mūro, dviaukštė, stačiakampio plano, pailga rytų–vakarų (šiaurės vakarų–pietryčių) kryptimi, 32 m ilgio ir 26 m pločio, su dvišlaičiu čerpėmis dengtu stogu. Statybos datai atminti į kertinio akmens kalkių skiedinį buvusi įdėta sidabrinė moneta – 1621 m. kaldintas didžiojo kunigaikščio Zigmanto Vazos šilingas.
 
Pirmajame aukšte veikė prekių sandėliai, buvo įrengtos patalpos prie stambių akmenų pagrindo pritvirtintoms kontrolinėms svarstyklėms, ilgio, svorio ir saiko matų etalonams saugoti, taip pat kalėjimo kamerai.
 
Antrajame aukšte buvo įsikūręs miesto piliečių renkamas magistratas (miesto taryba): vaitas, burmistras, tarėjai, suolininkai, raštininkas. Magistratui buvusi įrengta didelė salė, kurioje buvo renkama ir posėdžiavo miesto taryba, vyko vaito ir burmistro teismo posėdžiai, rinkdavosi miesto piliečiai išklausyti miesto tarybos ir teismo nutarimų, dvaro savininko ar valdytojo nurodymų. Greta veikė magistrato raštinė, kurioje raštininkas vedė magistrato knygas, registravo jose miesto piliečių sandorius. Čia pat buvo saugomi pagrindiniai magistrato juridiniai dokumentai: Saksų teisynas, magdegurgijos privilegija, miesto nuostatai. Mažesnėje salėje buvusi atidaryta pradinė mokykla miesto vaikams.
 
Virš rotušės stogo ties viduriu kilo keturkampis bokštas su piramidiniu apskardintu keturšlaičiu stogeliu, užsibaigiančiu aukšta smaile su vėtrungė. Bokšte kabėjo varpas, naudojimosi kuriuo tvarka buvo griežtai reglamentuota. Juo buvo leidžiama skambinti mušant valandas, kviečiant miestiečius į turgų, prekymečius, susirinkimus ir teismą, pranešant apie gaisrą ir kitas nelaimes. Miesto nuostatuose nurodyta, kad „dėl kitų priežasčių varpą liesti ir juo skambinti negalima. O jeigu tai kas nors padarytų, tą, kaip ramybės drumstėją, turi teisti magistratas. Taip pat ypatinga sargyba turi saugoti varpą, kad pasiutėliai ir girtuokliai kokių nors maišačių mieste nesukeltų“ (LVIA, f. SA, b. 19548, l. 39, §19).
 
Magistrato ir teismo priimtus nutarimus miestiečiams turgaus aikštėje skelbė šauklys. Čia pat buvo vykdomos ir bausmės už padarytus nusikaltimus. Magistratą ir rotušę teismo dienomis saugojo ir viešąją tvarką turgavietėje palaikė vachmistras ir 4 uniformuoti sargybiniai.
 
Pagal miesto tvarkymo nuostatus, rotušė turėjo būti nuolat remontuojama pagal iš anksto parengtą ir su dvaro vietininku suderintą projektą (abrisą). Jos remontui miesto iždo lėšomis turėjo būti perkamos plytos, kalkės, kitos statybinės medžiagos, mokamas atlyginimas meistrui bei atlyginama miestiečiams už akmenų, žvyro ir statybinės medienos atvežimą.
 
Aikštės ir Vokiečių gatvės kampe po 1609 m. buvusi pastatyta iždinė. Pastatas buvo akmenų mūro, dviejų aukštų, stačiakampio plano. Pirmajame aukšte buvęs didelis kambarys, kamara, virtuvė ir rūsys, o į antrąjį aukštą vedė laiptai. Joje miesto piliečiai mokėjo mokesčius valstybės, dvaro ir miesto iždui, o iš užsienio prekyba užsiimančių pirklių buvo renkamas muito mokestis. Manoma, kad iki 1621 m. šiame pastate posėdžiavo miesto taryba ir magistrato teismas, t. y. iš pradžių iždinė atliko ir rotušės funkcijas.
 
Aikštės ir Gargždų gatvės kampe, dabartiniame evangelikų liuteronų bažnyčios sklype stovėjo XVII a. pradžioje statyti svečių namai. Jie buvo skirti iš tolimesnių vietovių ir užsienio šalių į turgų ir prekymečius atvykstantiems pirkliams apsistoti. Pastatas buvęs tinkuoto mūro, stačiakampio plano, dviejų aukštų. Pirmame aukšte buvę įrengti priemenė, kambarys su kamara ir virtuve, o antrajame aukšte – vienas didelis ir trys mažesni kambariai, į kuriuos buvo patenkama laiptais iš priemenės. Po pastatu buvo išmūrytas rūsys.
 
Atokiau nuo aikštės, Bažnyčios gatvės gale, kairėje pusėje priešais bernardinų vienuolyno ir bažnyčios pastatus apie 1618–1620 m. magistratas pastatė prieglaudą „neturtingiems ir ligotiems bei luošiems, nelaimių ištiktiems našlaičiams ir kitiems vargšams, kurie savo darbu nepajėgia užsidirbti sau maisto nei drabužio, o gyvena iš išmaldos“ (LVIA, f. SA, b. 14957, l. 739). Pastatas buvo tinkuoto mūro, vieno aukšto, kampinio plano. Pagrindinis korpusas stovėjo lygiagrečiai Bažnyčios gatvei, iš kurios į prieglaudą buvo patenkama pro sienos viduryje įrengtą platų įgilintą prieangį, remiamą dviejų apvalių masyvių kolonų. Nuo Akmenos upės pusės prie pastato buvusi pristatyta mūrinė šv. Morkaus koplyčia, kurią aptarnavo kunigai bernardinai.
 
Už prieglaudos remontą ir rūpinimąsi jos globotiniais buvo atsakingas magistratas, kuris turėjo žiūrėti, kad „joje nelaikytų sveikų ir jaunų žmonių, o duotų jiems darbo ir galintiems dirbti lieptų pragyventi iš savo algos, o prieglaudai užrašytą pyliavą skirtų tik patiems silpniausiems“ (LVIA, f. SA, b. 19548, l. 162).
 
Dvarui priklausė Turgaus aikštės ir Bažnyčios gatvės kampe stovėjusi medinė vieno aukšto smuklė, kurioje veikė užvažiuojamieji namai.
 
Visi kiti miestiečių namai buvo vieno aukšto, stačiakampio plano, vieno arba dviejų kambarių, 6 x 4,7 m ir pan. dydžio, su kamaromis, kai kurie su virtuvėmis, įstiklintais langais, šiaudiniais stogais, be kaminų, pastatyti prie aikštės ant palaidų akmenų pamato viename iš posesijos kampų, atsukti į aikštę siauruoju galu. Kiemai ir pravažiavimai nuo aikštės buvo išgrįsti akmenimis. Kieme stovėjo ūkiniai pastatai, už kurių sklypo gilumoje buvo įrengtos ūkinės duobės ir daržai.
 
Siekiant apsaugoti medinį miestą nuo gaisrų ir pagerinti estetinę išvaizdą, iš gyventojų reikalauta per 3 metus nuo namo pastatymo dienos stogą uždengti skiedromis arba gontais, o virš kraigo išmūryti kaminą ir valyti jį kas savaitę. Šalia kamino ant stogo privalėjo kabėti kopėčios, o prie sienos – ugniagesio kablys. Savo sklypuose miestiečiai privalėjo išsikasti šulinius, o jų neturintys – prie namo laikyti pilną statinę vandens. Visi sklypų savininkai naktimis privalėjo eiti sargybą ir saugoti miestą nuo gaisro. Už neatvykimą grėsė didelė piniginė bauda.
 
Nežiūrint visų atsargumo priemonių, XVII ir XVIII amžiais Kretinga ne kartą degė, o viena iš gaisrų priežasčių buvo ta, kad ne visi miesto piliečiai laikėsi miesto valdymo nuostatų reikalavimų. Į tai magistrato dėmesį atkreipė dvaro savininkas Mykolas Juozapas Masalskis, kuris 1761 m. kovo 30 d. laiške priekaištavo burmistrui, tarėjams ir kitiems magistrato nariams, kad namai Karolštate be kaminų, o stogai tebėra dengti šiaudais, ir reikalavo, jog „kaminai virš stogo privalo būti išvesti, gink Dieve, kad neištiktų gaisras“ (Kretingos muziejaus dokumentikos rinkinys, Nr. GEK-19049).
 
Dvarą paveldėjęs jo sūnus, Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis 1771 m. išleido Kretingos grafystės valdymo nuostatus, kuriuose nurodė, kad „Karolštato miestas visas turi būti mūrinis“ (LVIA, f. SA, b. 19548, l. 161v, §40). Namus reikalauta statyti pagal projektus (abrisus), suderintus su dvaro administracija. Mūrinei statybai paspartinti vyskupas įsakė šalia senosios dvaro plytinės pastatyti dar vieną, kad „iš abiejų plytinių per metus mažiausiai būtų pagaminama 3 000 000 plytų“ (LVIA, f. SA, b. 19548, l. 162v, §54). Naujus namus imta statyti skersai posesijos, į aikštę atsukant ilguoju fasadu.
 
Pirmiausia mūrinius namus liepta statyti aplinkui turgavietę bei prie Bažnyčios gatvės. Visuose keturiuose aikštės kampuose buvo planuojama išmūryti po dviaukštį namą. Pirmoji 1771–1772 m. aikštės ir Bažnyčios gatvės kampe vietoje senosios smuklės iškilo dviaukštė tinkuoto mūro austerija – užvažiuojamieji nakvynės namai, kuriuos dvaras nuomojo smuklininkui.
 
Mūrinių namų statybą paspartino 1788 m. balandžio–birželio mėnesiais praūžę trys gaisrai, po kurių beliko 22 mediniai namai miesto pakraščiuose. Be jų, taip pat pavyko išsaugoti rotušę ir prieglaudos pastatą. Po šio gaisro ties aikštės vakarinės kraštinės viduriu skersai dviejų posesijų 1789–1790 m. vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis dvaro lėšomis pastatė naują sudegusios Karolštato aukštesniosios (vidurinės) mokyklos pastatą. Jis buvo ištęsto stačiakampio plano, dviejų aukštų, tinkuoto mūro. Viename jo korpusų veikė mokyklos klasės ir biblioteka, o kitame – mokinių bendrabutis ir pedagogų butai.
 
XVIII a. antroje pusėje buvo rekonstruotas į pietus nuo mokyklos stovėjęs iždinės (muitinės) pastatas. Jis liko akmenų mūro, stačiakampio plano, dviejų aukštų, tačiau stovėjo skersai posesijos, ilguoju fasadu atsuktas į aikštę. Pastato sienas puošė tinkuoto mūro langų ir durų apvadai. Stogas buvo dvišlaitis, dengtas olandiško tipo čerpėmis. Po namu buvęs nemažas akmenų mūro rūsys, skirtas muitininkų sulaikytoms prekėms laikyti ir areštuotiems asmenims kalinti.
 
Manoma, kad XVIII a. paskutiniame ketvirtyje pirmasis mūrinis namas iškilo ir pietinėje aikštės kraštinėje. Savo architektūriniu stiliumi jis iki pat Antrojo pasaulinio karo ryškiai išsiskyrė iš kitų mieto pastatų. Namas buvo dviejų aukštų, ištęsto stačiakampio plano, dvigalis, su segmentinės arkos pavidalo durų ir langų angomis bei labai žemu dvišlaičiu apskardintu stogu, pastatytas ant akmenų mūro cokolio, liudijančiu, kad po pastatu buvo didelis rūsys. Pirminė šio pastato paskirtis kol kas nežinoma. Spėjama, kad jį galėjo projektuoti architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius, 1793 m. rengęs vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio namų Kretingoje abrisus.
 
Rašytiniai šaltiniai liudija, kad nuo miesto įsikūrimo Kretinga vystėsi pagal europietiškus urbanistikos ir architektūros dėsnius, o jos bendruomenė gyveno civilizuotą gyvenimą, laikydamasi Magdeburgo teisės ir Saksų teisyno. XVII–XVIII amžiais miesto širdimi buvo Turgaus aikštė su joje stovėjusia rotuše. Čia miesto piliečiai ir svečiai rinkdavosi prekiauti, bendrauti, pasidalinti naujienomis, išsirinkti savivaldos pareigūnus, išklausyti savivaldybės tarybos sprendimų ir magistrato teismo nutarimų, stebėti teismo nutartimi vykdomų bausmių. Rotušėje vyko miesto tarybos ir teismo posėdžiai, buvo registruojami miesto piliečių civiliniai sandoriai ir ieškiniai, mokomi miestiečių vaikai ir kalinami mieste nusikaltimus padarę nusikaltėliai.
 
Julius KANARSKAS,
istorikas, Kretingos muziejus