Skip to content Skip to navigation

Rašytojo plunksnos vertas Rožės Parčevskytės gyvenimas

Rašytojo plunksnos vertas Rožės Parčevskytės gyvenimas

Pateikta: 2017-11-06 08:36 (atnaujinta: 2017-11-15 11:31)

R. Parčevskytės portretas. Dail. A. Maurin, graviūra. Nemenčinės bažnyčios archyvas. Fotografavo Gintas Kavoliūnas, 2017

Kretingos pranciškonų bažnyčios švč. Mergelės Marijos altoriaus paveikslo autorės Rožės Parčevskytės vardas ir kūryba Lietuvoje mažai žinomi. Po kruopelytę iš XIX a. spaudos surankiotas ir šiame straipsnyje pateiktas dailininkės gyvenimas – tai tik mažučiai šviesos blykstelėjimai nugrimzdusios istorijos klodų paviršiuje. Jos gyvenimas vertas rašytojo romanisto plunksnos ir daug išsamesnio istorinio tyrimo (mokslinis straipsnis šia tema numatomas publikuoti spaudoje 2018 metų I ketv. – aut. past.). XIX a. pradžioje žinomų moterų dailininkių būta ne tiek jau daug – niekas rimtai nežiūrėjo į moterų kūrybą, todėl informacijos apie to laikotarpio moteris dailininkes išliko nepaprastai mažai.
 
Rožė Parčevskytė (Parczewska Róża) gimė 1799 m. rugsėjo 15 d. Nemenčinės parapijoje, Raudondvario dvare, pulkininko Ignoto ir Salomėjos Dzievonskaitės Parčevskių šeimoje. 1821 m. mirus tėvui, Rožė su motiniška globa rūpinosi savo broliais Aleksandru ir Konstantinu, o labiausiai – šešerių metukų našlaičiu likusiu jos tėvo ir jo antrosios žmonos Kotrynos Žukauskaitės sūnumi Antanu Anupru Erazmu. 1847 m., mirus brolio Antano Anupro Erazmo žmonai Teklei, augino jų vaikus Feliciją ir Konstantiną, kuris, apsigyvenęs Mišučių, o vėliau Jokūbavo (Kretingos r.) dvare, kaip brangų atminimą ten atsivežė ir savo tetos Rožės Parčevskytės portretą.
 
R. Parčevskytė buvo išsilavinusi, mėgo istoriją ir literatūrą. Ne tik artimuosius, bet ir svetimus žmones žavėdavo savo širdies gerumu. Vietiniai kaimiečiai ją vadino savo angelu, nes kiekvienas iš jos sulaukdavo pagalbos, patarimo ar paguodos. Giliai tikinti, visus savo skausmus maldoje aukojo už artimus žmones, o nemažą dalį paveldėto turto atidavė labdarai. R. Parčevskytė gyvenimą paskyrė savo šeimai, gailestingumo darbams ir tapybai.
 
Kur ir kada ji mokėsi dailės – nėra žinoma. Jaunystėje R. Parčevskytė buvo atsidėjusi miniatiūrų tapybai, vėliau perėjo prie religinio turinio didelės apimties aliejinės tapybos paveikslų bažnyčioms.
 
1827 m. spalio 19 d. didysis kunigaikštis Mykolas (imperatoriaus Povilo sūnus) lankėsi Vilniuje. Vizito metu už jam padovanotą „Išganytojo“ miniatiūrą, tapytą ant kaulo, jis R. Parčevskytei atsidėkojo įteikdamas brangią briliantinę sąsagą.
 
1822 m. pirmą kartą istorijoje moterims dailininkėms buvo leista dalyvauti parodose ir tais pačiais metais visą birželio mėnesį Vilniaus universitete vyko paroda, kurioje R. Parčevskytė pristatė puikiai nutapytą Dievo Motinos, laikančios ant rankų Kūdikėlį Jėzų, miniatiūrą. Ji taip pat dalyvavo 1845 m. Varšuvoje vykusioje parodoje, kur jos darbai buvo labai išgirti.
 
Visus savo darbus, tiek aliejinę tapybą, tiek miniatiūras, R. Parčevskytė išdovanodavo. Keletą jos darbų turėjo imperatoriškoji Ermitažo galerija Sankt Peterburge. Labai gaila, bet šiuo metu peržiūrėjus Ermitažo Vakarų Europos taikomosios dailės bei Rusijos kultūros skyrių fondus, R. Parčevskytės darbų neaptikta. Galbūt jos darbai buvo ne dovanoti, o tik laikinai eksponuoti Ermitažo galerijoje.
 
Aliejiniais dažais tapytus didelio formato paveikslus dailininkė dovanojo ne vienai bažnyčiai. Švč. Mergelės Marijos paveikslą, 1831 m. tapytą pagal Simono Čechavičiaus (1689-1775) darbą, R. Parčevskytė padovanojo Kretingos pranciškonų bažnyčiai. Tuo laikotarpiu surašytame bažnyčios vizitacijos akte minimas naujas, didelis, puikios tapybos Mergelės Marijos paveikslas. Jo nugarinėje pusėje, viršuje yra įrašas (palendantis po porėmiu) lenkų kalba „R 1831. Malowała panna Ruża Parczewska Pułkownikówna w Cerwonym Dwo[...]“ (1831 m. tapė panelė Rožė Parčevskytė, pulkininko duktė, Raudondvaryje).

Mergelės Marijos paveikslas Kretingos bažnyčioje. Dail. R. Parčevskytė. Fotografavo Jolanta Klietkutė, 2017

Dar vienas toks pats paveikslas, kurį ji nutapė 1837 m., kabo vienoje gražiausių XVIII–XIX a. Baltarusijos bažnyčių – Gardino katedroje, Studentų Dievo Motinos koplyčios Stebuklingos Dievo Motinos ikonos altoriuje. Pastaruosius 20 metų Romos ikonos kopija yra atidengta, o R. Parčevskytės paveikslas, kuris seniau dengdavo šią ikoną, paslėptas bažnyčios altoriuje ir lankytojams nematomas. Šis paveikslas kuklesnis, nėra taip kruopščiai nutapytas, nėra pavaizduoto tokio gausaus būrio angelų, kaip Kretingos bažnyčios paveiksle.
 
Nemenčinės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčiai R. Parčevskytė paskyrė paveikslą „Jėzaus ir Nikodemo pokalbis“, kuris sudegė 1842 m. rugpjūčio 2 d. miestelio ir tuomet buvusios medinės bažnyčios gaisro metu. 1848–1855 m. vietoj sudegusios pastatyta dabartinė mūrinė bažnyčia, kurios fundatoriumi buvo Rožės brolis Aleksandras Parčevskis.
 
Vilniaus Katedros švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo koplyčiai pagal Rafaelio darbą R. Parčevskytė nutapė paveikslą „Viešpaties Atsimainymas“. Katedroje šis paveikslas kabėjo keliolika metų, o po dailininkės mirties jos brolis Aleksandras, Vilniaus vyskupo Vaclovo Žilinsko sutikimu, paveikslą perkėlė į Nemenčinės bažnyčios centrinį altorių. Paveikslas kartu su altoriumi sudegė 1947 m. gaisro metu.
 
Be minėtų keturių, A. Parčevskis išvardijo ir kitus savo sesers aliejinės tapybos paveikslus: 1) „Sopulingoji Dievo Motina“ (padovanotas Žydomlės (esančios šalia Gardino) Švč. Mergelės Marijos Nekalčiausios Širdies bažnyčiai, nes Žydomlės dvaras priklausė Parčevskiams), 2) „Jėzus pasirodo apaštalams“ (pagal Rembrantą), 3) „Šv. Petras išlaisvinamas iš kalėjimo“ (pagal Pompeo Batoni), 4) „Kristaus ir Nikodemo pokalbis“, 5) „Miegantis šv. Romualdas“, 6) „Jėzaus veidas“, 7) „Kristus tarp fariziejų“, 8) „Madona“ (pagal Il Garofalo – Benvenuto Tisi), 9) „Šv. Pauliaus teismas“, 10) Zofijos Potockos portretas (pagal Giovanni Battista Lampi), 11) „Marija egiptietė“, 12) „Graikiško kapo vaizdas“.
 
Gardino bažnyčioje esantis Mergelės Marijos paveikslas jau daugybę metų paslėptas sienoje, nežinia ar yra išlikęs R. Parčevskytės paveikslas Žydomlės (dab. Žytomlės) bažnyčioje. Nemenčinės bažnyčios altorių dar spėjo įamžinti XIX–XX a. sandūros fotografas Adomas Daukša, paveikslo vaizdo kontūrus galime įžvelgti išlikusioje nuotraukoje. Taigi, šiuo metu įmanoma pamatyti vienintelį R. Parčevskytės kūrinį – Kretingos bažnyčios Mergelės Marijos altoriaus paveikslą.
 
Žinoma, R. Parčevskytė nebuvo profesionali dailininkė, neturėjo profesionalaus išsilavinimo, tačiau kaip dailininkė mėgėja pasiekė labai neblogų rezultatų. Ji buvo viena pirmųjų moterų dailininkių, dalyvavusių parodose, jos kūryba, kaip specifinis XIX a. būdingo reiškinio – dailininkų mėgėjų kūrybos – pavyzdys, yra įdomi ir vertinga.

Nemenčinės bažnyčia su Parčevskių koplyčia. Šioje koplyčioje palaidota Rožė Parčevskytė. Fotografavo Gintas Kavoliūnas, 2017

Tylus, nuolankus, pamaldus, vien savo artimiesiems ir tapybai aukojamas dvarininkaitės gyvenimas sulaukė ne tik susižavėjimo, bet ir apkalbų. Praėjus daugybei metų po dailininkės mirties, spaudoje vis dar pasitaikė publikacijų apie galimai buvusią ilgametę, pernelyg artimą dailininkės R. Parčevskytės ir kunigo, garsaus to laiko Vilniaus pamokslininko, rašytojo Liudviko Gabrieliaus Trynkovskio draugystę. 1838 m. liepos mėn. kunigas L. G. Trynkovskis buvo suimtas apkaltinus, jog pamoksluose pasisakė prieš carinę valdžią. Tarp konfiskuotų dokumentų buvo rasta keletas laiškų, kompromituojančių „ir vieną žinomiausių Vilniaus panelių“. Šį faktą, užtraukiantį dėmę Katalikų bažnyčios dvasininkijai, kuo plačiau ir kuo spalvingiau paskleisti pasistengė Vilniaus civilinis vicegubernatorius, carinis tyrimo komisijos prezidentas Aleksejus Trubeckojus. Šie gandai tapo Vilniaus apkalbų bei nusistebėjimo objektu, kadangi jau tuo metu apie panelę Rožę sklido kalbos kaip apie to meto šventąją, atsidavusią Dievo, savo šeimos ir neturtingųjų tarnystei.
 
1852 m., kai R. Parčevskytė, sulaukusi 53 metų amžiaus, paliko šį pasaulį, fotografija Vilniuje gyvavo jau beveik dešimtmetį. Gali būti, kad Rožė lankėsi pas to meto fotografus, gal buvo padarytos jos portretinės nuotraukos, tačiau nežinome, ar jos išliko, o jei ir yra išlikusios, muziejuose ar bibliotekose jos gali būti įvardytos kaip neatpažintos.
 
1913 m. Kretingos vienuolyne, viename iš svečių kambarių, kabėjo R. Parčevskytės portretas, gautas iš Jokūbavo. Šiuo metu Kretingos pranciškonų vienuolyne minėto portreto nepavyko atrasti. Prancūzijos nacionalinės bibliotekos Atspaudų ir fotografijos skyriaus bendroje portretų kolekcijoje ir Laruelle kolekcijoje mikrofilmuose saugoma po vieną R. Parčevskytės portretą bei vienas jos sūnėno Konstantino Parčevskio portretas.
 
1933 m. Nemenčinės bažnyčios inventoriuje minimas R. Parčevskytės portretas, kuris išliko iki mūsų dienų ir kabo bažnyčios zakristijoje. Tai – 1858 m. Paryžiuje Lemercier spaustuvėje išleista litografija – dailininko Antoine Maurin apie 1838 m. piešta graviūra, vaizduojanti tamsia suknele vilkinčią, prie stalo su palete ir teptukais parimusią dailininkę, fone matyti Trijų kryžių kalno panorama. R. Parčevskytės suknelė bei šukuosena labai kuklios, akių žvilgsnis gilus ir pavargęs, nors lūpų kampučiai bando šypsotis...

Parčevskių epitafija Nemenčinės bažnyčioje. Fotografavo Adomas Daukša, XX a. pr. LDM, Fi 1983

Dailininkė didžiąją gyvenimo dalį praleido namuose, šeimos rate, Raudondvaryje (Nemenčinės r.), buvo silpnos sveikatos. 1847 m. su dukterėčia Salomėja išvyko į gydyklas, aplankė Čenstachavą ir Varšuvą, tačiau kelionėje sunegalavo, kelis mėnesius sirgo karštine, o vėliau kasmet atsikartodavo plaučių uždegimas, nuo kurio mirė 1852 m. spalio 20 d. 12 val. nakties, priėmusi Sakramentus, apsupta gedinčių artimųjų bei dvasininkų.
 
1852 m. spalio 22 d. Rožė Parčevskytė buvo palaidota Nemenčinės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje, Parčevskių kapavietėje. Laidotuvių metu šventorius buvo pilnas gedinčių žmonių, kalbas sakė Kernavės klebonas Mykolas Jablonskis, seminarijos profesorius Fortūnatas Ciechanovskis, Vilniaus seminarijos profesorius Augustinas Lipnickis.
 
1854 m. Rožės brolis Aleksandras sesers atminimui išleido knygelę „Mowy pogrzebowe po ś. p. Róży Parczewskiej“, kurioje buvo publikuotos kalbos, sakytos R. Parčevskytę palydint į Amžinybę.
 
1857 m. A. Parčevskis Nemenčinės bažnyčios šventoriuje pastatė savo giminės koplyčią-mauzoliejų, į kurią perkėlė bažnyčioje buvusius savo tėvo, motinos, tėvo antrosios žmonos bei savo sesers Rožės palaikus. Vėliau čia buvo laidojami visi Parčevskių giminės mirusieji. Šiuo metu Parčevskių koplyčioje yra 11 palaidojimų.
 
Nemenčinės bažnyčios presbiterijos sienose įmūrytos dvi Vilniaus skulptoriaus Juozapo Kozlovskio padarytos granitinės memorialinės plokštės su ornamentuoto smiltainio rėmais, skirtos bažnyčios konsekravimo iškilmėms atminti bei čia palaidotiems Parčevskių šeimos nariams: Ignotui Parčevskiui, jo žmonoms Salomėjai ir Kotrynai bei dukteriai Rožei, kurių epitafijose be vardų ir datų vien tik R. Parčevskytei prirašyta: „gyvenimą paaukojusi šeimai ir žmonijai 1852 m. spalio 20 d. buvo pakviesta į amžinybę“.
 
Jolanta Klietkutė,
Kretingos muziejus