Skip to content Skip to navigation

Prarasta Palangos istorijos relikvija

Prarasta Palangos istorijos relikvija

Pateikta: 2019-10-01 16:17 (atnaujinta: 2019-10-01 16:24)
1932 m. gegužės 3 d. „Lietuvos žinios“ rašė: „Palangoje, Vytauto gatv. Nr. 70 yra senas namukas, kurio kampe pastatytas pastogėje mažutis biustas garsaus rašytojo A. Mickevičiaus. Mickevičius, vasarodamas Palangoje, tame name gyveno. Tas namas Palangos relikvija, paminklas. Bet kokia ironija, – tas namas pagal statybos komisijos nutarimą turi būti nugriautas. Tiesa, jis – senas ir jo išvaizda, ir statybos stilius ne mūsų laikų.
 
Jeigu Vokietija gabena į muziejus senų laikų ūkininkų gryčias, klėtis, jeigu rusų valdžia neleido Liepojuj pakeisti namo fasado iš fronto, to namo, kur Petras Didysis ten buvusioje smuklėje alų gėrė (tas namas sulyginus su kitais atrodė kaip kurmis), o mes negalim pakęsti to namo, kuriame Mickevičius kūrė, galvojo, sėmė įkvėpimą ir rašė.
 
Namas priklauso inž. Bacevičiui: kodėl savininkas negina jo teisių sunku suprasti. Viena tik žinau, kad šiomis dienomis atvažiavo pirklys apžiūrėti krosnis ir langus nupirkimui iš griaunamo namo.
 
Griaukit senus paminklus, kurkite sau pajuokos ir paniekos vainiką, – ateities karta tinkamai įvertins jūsų darbus. Raitelis
 
Kodėl pradėjau šimtmečio senumo citata? Nes labai aiškiai pamačiau, kad civilizacija gali žengti gigantiškais žingsniais į priekį, o kai kurie dalykai nesikeičia. Kaip prieš beveik 100 metų Palangos valdantiesiems nerūpėjo jos istorijos išsaugojimas, taip ir dabar... Istorijos ratas apsisuko ir valdininkų aplaidumas nušlavė dar vieną Palangos istorijos perlą – relikviją...
 
2015 metais išleidusi knygą apie pirmuosius pajūrio fotografus, rašiau publikacijose ir garsiai visiems kalbėjau, kad Palanga turi kuo didžiuotis – turi išlikusį autentišką pirmosios Lietuvoje moters fotografės ir pirmosios Palangos oficialios fotografės Paulinos Mongirdaitės fotopaviljono namelį (Vydūno al. 6)! Nors pastatas daug kartų keitė šeimininkus, tačiau išvaizda vis dar priminė XX a. pr. nuotraukoje įamžintą namelį.
 
Deja, šią vasarą apsilankiusi Palangoje Paulinos Mongirdaitės fotopaviljono vietoje radau tik plyną lauką ir pradėtą kurpti naują silikatinų plytų pastatą... Liūdna, skaudu ir labai pikta dėl tokio aplaidumo. Jei rytų gyventojus, naikinančius savo paveldą garsiai vadiname barbarais, tai kas esame mes patys?
 
Bent dabar nupūskime praeities dulkes ir pažvelkime, ko netekome.
 
Paulinos Mongirdaitės fotopaviljono pastatas priklausė Palangos vilai „Tuhanoviče“ (lenk. Tuhanowicze), kurios teritorija plytėjo, į šiaurę nuo senosios Bertingo vaistinės ir driekėsi į jūros pusę.
 
Apie 1885 m. Kauno gubernijos bajoras, Wadwicz (Žuvų) herbo atstovas Mečislovas Angelas Kandida Mongirdas (1827–1898) Palangoje nusipirko vilos „Tuhanoviče“ sklypą, kuriame tuo metu buvo trys mediniai gyvenamieji namai: senas (prie gatvės) bei du naujesni, stovintys vakarų pusėn – vienas didelis, skirtas poilsiautojams, kitas mažiukas. Sklypas turėjo būti nemažas, nes jame tilpo ir ūkinė dalis su tvartu, daržine, dideliu sodu bei daržu.
 
Dabar yra išlikęs tik taip vadinamas „naujasis“ Tuhanovičių vilos namas (Vydūno al. 8), kuriame yra privatūs butai, o 1937 metais čia buvo įsikūrusi Palangos valstybinė viešoji biblioteka. XIX a. pab. – XX a. pr. vasaromis šį, tuomet 15x7 kv. m. namą, – penkis kambarius su virtuve, baldais ir fortepijonu – Mongirdai nuomojo poilsiautojams, kurie už sezoną mokėjo 250 rublių. Kartais čia viešėdavo ir Mečislovo sūnėnas, tuomet medicinos studentas, vėliau – gydytojas, rašytojas, Lietuvos kariuomenės karys savanoris, Sibiro tremtinys Vladas Mongirdas (1877–1960) iš Mišučių dvaro. Mečislovo Mongirdo anūkė Janina Vrotnovska (1882–1976) keliuose prisiminimų sąsiuviniuose labai vaizdingai aprašė vilos „Tuhanoviče“ sklypą iki 1914 m. (šio teksto vertimą į lietuvių kalbą galima rasti knygoje „Pirmieji pajūrio fotografai: Paulina Mongirdaitė, Ignas Stropus“).
 
Mongirdų vila buvo puikiai žinoma, ji minima ir Bronislavos Sakeliūtės-Volovič tarpukariu rašytame romane: „Kur apsistojote? Pas panelę Mongirdaitę Mickevičiaus namelyje, ką? Ir jums gamina Monika, taip? Tai sąžininga moteris ir gerai žino virtuvę, nes ilgai tarnavo grafų Tiškevičių virėjos padėjėja“.
 
XIX a. pab. – XX a. pr. vilą „Tuhanoviče“ labiausiai išgarsino Mečislovo Mongirdo duktė Paulina Mongirdaitė (~1865–1924) – pirmoji moteris fotografė Lietuvoje, kuri 1892 metais mažajame vilos namelyje įkūrė meno fotografijos įmonę. J. Vrotnovskos prisiminimuose skaitome, kad už naujojo namo stovėjo mažutis tetos Polės namelis su fotografijos paviljonu. Namelio viduje rytų pusėje esantis tamsus prieškambaris vedė tiesiai į siaurą fotografijos laboratoriją, dešinėje buvo Paulinos miegamasis (kartais ir fotografijos dirbtuvės), kairėje – kambarys svečiams, o iš jo – išėjimas į įstiklintą fotopaviljoną.
 
Kadangi elektros nebuvo, paviljonas, kaip ir visos to laiko ateljė, buvo dienos šviesos – stikliniu stogu ir siena, o apšvietimo kiekis reguliuojamas užuolaidėlėmis. Paviljono sienas Paulina puošė įvairaus dydžio nuotraukomis, kurias lankytojai galėjo apžiūrėti tarsi parodą. Čia fotografė darė portretines ir grupines miestelėnų bei tūkstančių poilsiautojų fotografijas.
 
Galima drąsiai teigti, kad šiame name lankėsi beveik visa ano meto šviesuomenė. Atvykdavo ne tik inteligentija, bet ir neturtingi valstiečiai. Janina Vrotnovska prisimena: „paprastos moterys, neturtingos siuvėjos, žuvis pristatančios žvejų žmonos, žydės, atnešančios parduoti kepinių, didžiajame name greitai sutvarkydavo reikalus ir ateidavo prie mažojo namelio, kur per langą kalbėdavosi su Paulina išpasakodamos savo vargus, šeimos rūpesčius, ligas. Ji kalbėjosi su jomis kaip su sau lygiomis, užtat visame miestelyje panelė Paulina buvo nepaprastai populiari ir labai mylima“. Vėliau Janina mini, kad Mongirdų namai nuolat buvo pilni žmonių: „Iš pajūrio grįždavome pietų, kuriuos giedromis dienomis valgydavome sode po klevais. Po pietų ilgam likdavome sode prie stalo, ant gulto ar hamake. Nuolat būdavo kas nors iš pažįstamų, atsinešdavome paštą, skaitydavome laikraščius“.
 
1899 m. rugpjūtį Paulina Mongirdatė savo paviljone fotografavo pirmojo lietuviško spektaklio „Amerika pirtyje“ organizatorius ir dalyvius. Ši nuotrauka gerai žinoma, dažnai spausdinama prie straipsnių, platinama internete, tačiau niekur neminima fotografės pavardė, neužsimenama vieta, kur ši nuotrauka buvo padaryta.
 
Kai 2015 metais teko lankytis šiame namelyje, ašaros kaupėsi iš džiaugsmo, nes savo akimis regėjau tai, apie ką rašė prisiminimuose Janina – namelio vidaus išplanavimas buvo nepakitęs! Tik, žinoma, jau nebebuvo įstiklinto fotopaviljono. Žengiau siauručiu koridoriumi ir mačiau Paulinos bei svečių kambarėlius!
 
1924 m. mirė vilos „Tuhanoviče“ savininkė P. Mongirdaitė. Vilą paveldėjo čia daugybę metų gyvenusi ir savo rašiniais Palangą garsinusi Paulinos dukterėčia, poetė, publicistė, dramaturgė, visuomenės veikėja, pirmoji pajūrio krašto rašytoja simbolistė Eleonora Bucevičienė (1885–1955).
 
1909 metais E. Bucevičienė publikavo eilėraštį „Mano sielos Betliejus“, kuriame su begaline meile ir ilgesiu aprašė jos senelių Mongirdų sklypą Palangoje. Eilėraštyje neminimas nė vienas pavadinimas, tačiau skaičius jos sesers Janinos prisiminimų sąsiuvinius, mačius Paulinos Mongirdaitės Tuhanovičių vilos nuotraukas, aidint „Mano sielos Betliejus“ eilutėms prieš akis labai gyvai iškyla Mongirdų sklypo vaizdai...
 
Tikriausiai apie 1930–1932 metus Mongirdų sklypas buvo padalintas į keturias dalis: 1) dab. Vytauto g. 35 (senasis namas); 2) Vydūno al. 8 (naujasis namas); 3) Vydūno al. 6 (Paulinos fotoateljė namelis); 4) Vydūno al. 4 (ūkinė dalis). Nežinia, kiek dar tolyn jūros link tęsėsi Mongirdų sklypas.
 
1932 m. spaudoje pasirodė pradžioje minėta publikacija apie tai, kad ruošiamasi griauti pastatą, kuriame poilsiavo Adomas Mickevičius, buvo kreipiamasi į tautą ir į tuometinį savininką, Eleonoros vyrą inžinierių Boleslovą Bucevičių (1881–?) siekiant išsaugoti šią Palangos relikviją. Deja, jau 1936 metų Palangos žemėlapyje šio pastato vietoje – tuščia vieta. Kiek vėliau Kazimieras Milašius čia pastatė pirmąjį Palangoje kino teatro pastatą, kuriame dabar įsikūręs klubas „Ramybė“.
 
Taigi, praėjus beveik šimtmečiui turime tai, ką turime... Kokiu būdu dabar galėtume deramai įamžinti tokią unikalią Palangos vilos „Tuhanoviče“ istoriją?  Kokiu būdu galime pagerbti kelis amžius pasaulyje Palangą garsinusias asmenybes?
 
Ar šis rašinys – tik dar vienas balsas tyruose?
 
Jolanta KLIETKUTĖ