Skip to content Skip to navigation

Paroda „Spalvų dermė juostose ir rankšluosčiuose“

Paroda „Spalvų dermė juostose ir rankšluosčiuose“

Pateikta: 2020-06-12 08:51 (atnaujinta: 2020-06-15 18:13)
Kretingos rajone Darbėnuose gyvenantys, tekstilininkai Daiva ir Arūnas Dudėnai, kone prieš 10-metį pradėję kolekcionuoti senovines austas juostas bei rankšluosčius, tapo Lietuvos rekordininkais. Tai 2020 metais sausio 18 dieną patvirtino agentūra „Factum“ įkurta prie Lietuvos kultūros fondo.
 
Daivos ir Arūno Dudėnų tautinių juostų ir rankšluosčių kolekcijoje – kone 700 eksponatų. Dauguma jų pirktos, aptiktos sendaikčiuose, dovanotos. Seniausi audiniai jau skaičiuoja trečią šimtmetį. Tautinių juostų ir rankšluosčių kolekcija įspūdinga ne tik kiekiu, bet ir šalies bei šeimų istorijomis, kurias edukacinių užsiėmimų metu pasakoja Daiva ir Arūnas Dudėnai.
 
Ši kolekcija 2019 metais buvo pristatyta Darbėnų gimnazijoje, 2020 metais Kaune, Palangoje. Kretingos muziejuje parodą kviečiame lankyti iki š. m. liepos 13 d. Parodos atidarymo nuotraukų galerija...
 
Audimas Lietuvoje turi senas tradicijas. Patys ankstyviausi Lietuvos kapinynuose rasti audinių fragmentai datuojami II–III a. Nustatyta, kad daugumas jų austi iš vietinės žaliavos – vilnonių ir lininių verpalų. Lietuvoje naudoti du pagrindiniai audimo būdai: vertikaliomis ir horizontaliomis staklėmis. Vertikaliosios staklės buvo naudotos pirmykštėje bendruomeninėje santvarkoje. Yrant gimininei ir formuojantis feodalinei santvarkai, pradėtos naudoti horizontaliosios audimo staklės. Daugiausia audiniai buvo vartojami drabužiams. XVIII–XIX a. lovatiesės (paklotės), staltiesės, užvalkalai, rankšluosčiai, gūnios, užuolaidos, kilimai, takai ir kt. audiniai buvo audžiami iš lininių, vilnonių, kartais kanapinių verpalų. XIX a. antrojoje pusėje pradėta vartoti medvilnę bei šilką, XX a. – dirbtinį šilką ir kitas sintetines medžiagas. Šiandien audinius audžia tradiciniai amatininkai, tautodailininkai.
 
Vieni gražiausių ir išraiškingiausių lietuvių tautinių audinių yra juostos. Seniausios Lietuvoje naudotos juostos yra vytinės juostos. Archeologai mano, kad jų gamybos technologija atsirado Egipte prieš du tūkstančius metų ir per Romą išplito Vakarų ir Šiaurės Europoje. Lietuvoje jos randamos IV–V a. kapuose.
 
Vytinių juostų raštai labai paprasti, nesudėtingi, smulkūs: išilginiai ir skersiniai dryželiai, kvadratėliai, smulkučiai slanksteliai, išdėstyti eglute. Jos paplitusios visoje šalyje, tačiau ilgiausiai išsilaikė šiaurės Lietuvoje.
 
Pintinės juostos pinamos iš besikryžiuojančių kelių spalvų siūlų grupių. Tokiu būdu galima sudaryti rombus, pusrombius, eglutes ir kitus motyvus. Labiausiai paplitusios ir ilgiausiai išsilaikė Aukštaitijoje, mažiau Šiaurės ir Pietryčių Žemaitijoje.
 
Kaišytinės juostos būdingiausios Dzūkijai, šiek tiek mažiau Suvalkijai. Fonas audžiamas drobiniu pynimu baltos ar lino spalvos, raštas kaišomas vilnoniais ar pusvilnoniais spalvotais siūlais.
 
Rinktinės juostos, pradėtos austi nuo XIII a., paplitusios visoje Lietuvoje, ypač Dzūkijoje ir Suvalkijoje. Jų fono metmenims ir ataudams paprastai naudojami balti ar natūralios spalvos lininiai ar medvilniniai siūlai, rašto metmenims – spalvingi vilnoniai siūlai, kurie dažniausiai yra storesni ir putlesni, nei fono.
 
Juostų estetinis vaizdas, paskirtis, tradicijos ir pritaikymas kasdieniniame gyvenime buvo glaudžiai persipynę. Jos buvo naudojamos kaip drabužių dalys, raiščiai, papuošalai, retkarčiais – kaip pakinktų dalys. Gražiausiomis moterys puošdavo galvas, kitomis pasirišdavo ilgus, plačius sijonus, kojines, susivarstydavo liemenes, pasirišdavo krepšelius, pieno puodynes, lauknešėlius. Vyrai susijuosdavo marškinius, sermėgas, kailinius. Siauras pintas juosteles naudojo vyžų, naginių, baltų lininių kelnių raiščiams.
 
Juostos nuo seno laikomos laimės, padėkos, prieraišumo simboliu. Jaunamartė juostomis išsipirkdavo sau kelią į „svetimą“ šalį. Važiuodama į vyro namus juostas rišdavo ant pakelės medžių, kryžiaus. Gražiausia juosta kūma vystydavo vežamą krikštyti kūdikį. Jomis rišdavo prie lingės lopšį. Ja palydėdavo ir į kapus. Juostas aukodavo medžiams, tikint, kad juose gyvendavę dievai ir po mirties vėlės įsikurdavę.
 
Reikšmingą vietą žmonių gyvenime užėmė rankšluosčiai, kabinami išpjaustinėtose rankšluostinėse. Jie puošdavo pirkias bei seklyčias. Lietuvoje iki XIX amžiaus daugiausia buvo naudojami namų darbo rankšluosčiai, kiek vėliau pradėjo plisti ir fabrikiniai. Ankstyviausių rašytinių žinių apie lietuvių rankšluosčius yra J. Łasickio veikale „Apie Žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus“ (1615, lotynų kalba). Nuo seno rankšluosčiai buvo audžiami iš balintų lininių siūlų. Raštuotų rankšluosčių ataudams buvo naudojami nebalinti arba rudai bei mėlynai dažyti siūlai. XIX amžiaus pradžioje liaudies naudojami lininiai dvinyčiai, keturnyčiai rankšluosčiai buvo siauri ir ilgi (ilgis 2,5 m, plotis 28–35 cm). Rankšluosčių raštai – įvairūs langeliai, stulpeliai, dryželiai, galai dažniausiai buvo užaudžiami raudonais žičkais.
 
XX amžiuje imta austi trumpesnius ir platesnius (35–40 cm pločio) rankšluosčius, audimo technika tobulėjo, pynimai darėsi sudėtingesni. Raštui išryškinti pradėta derinti balintus ir nebalintus siūlus. Pagrindiniai rašto motyvai – geometriniai; jie kartojasi per visą audinį. Raštai ir jų pavadinimai (grėbliukai, katpėdės, ožkanagučiai) dažniausiai susiję su lietuvių liaudies buitimi. Rankšluosčio galai dažniausiai užbaigiami rankų darbo medvilniniais arba lininiais mezginiais ir pintiniais kutais (pinikais), kartais rankšluosčio galuose įaudžiami metai, posakiai, dainų posmeliai, išsiuvinėjamos monogramos arba gėlės. Be tiesioginės paskirties, rankšluosčiai turėjo apeiginę reikšmę: buvo naudojami per vestuves, laidotuves. Ši tradicija yra išlikusi iki XXI amžiaus pradžios. XX amžiaus pabaigoje namų darbo rankšluosčiai tapo retenybė.
 
Parodos kuratorė Danutė ŠORIENĖ
Dailininkė Inga IDAITĖ