Skip to content Skip to navigation

Mėguvos gatvės istorija

Mėguvos gatvės istorija

Pateikta: 2018-09-18 13:26 (atnaujinta: 2018-09-19 09:15)
Karolštato (Kretingos) miestio 1771 m. planas. Aut. Pranciškus Jodka
Kai kurie Kretingos rajono politikos ir visuomenės veikėjai siūlo pakeisti Kretingoje esančios Mėguvos gatvės pavadinimą. Ši gatvė XVIII a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje buvo dvasinis-religinis Kretingos žydų bendruomenės centras, kuriame stovėjo judėjų maldos namai (sinagoga, kloizai), religinė mokykla (betmidrašas), gyveno rabinas. Dėl to siūloma gatvę pervadinti Sinagogos vardu.
***
Istorijos šaltiniai liudija, kad keičiantis istorinėms epochoms Mėguvos gatvė Kretingoje ne kartą keitė savo vardą, o krašte vykę politiniai ir socialiniai santykiai ne sykį kaitaliojo jos gyventojus. Per Kretingos (Karolštato) miesto 410-metį gatvė turėjo mažiausiai septynis vardus.
Turgaus aikštės pietvakarinis kampas. Dešinėje stovi muitinės pastatas, į kairę nuo kurio prasideda Mokyklos (neofic. Šulės, t. y. Sinagogos; dab. Mėguvos) gatvė. Abipus pradžioje stovi du tinkuoto mūro namai, o už jų dešinėje gatvės pusėje – mediniai žydų namai. Kairėje pusėje už mūrinio namo matosi masyvūs betmidrašo ir sinagogos (šulės) pastatų stogai. Paulinos Mongirdaitės (Palanga) išleisto atviruko fragmentas. Apie 1910 m.
 
Ji atsirado po to, kai žymus Lietuvos karvedys Jonas Karolis Chodkevičius 1609 metų pradžioje nusprendė kairiajame Akmenos upės krante, priešais bernardinų vienuolyną ir bažnyčią pastatyti miestą, kuriam suteikė savivaldos teisę.
 
Pirminis miesto planas neišliko, tačiau urbanistinę miesto struktūrą atspindi matininko Pranciškaus Jodkos 1771 m. sudarytas miesto ir jam priklausančių žemių planas. Jis liudija, kad miestas buvo statomas pagal Valakų reformos metu prekybos ir amatų centrams statyti bei pertvarkyti naudotą standartinį planą. Fundatoriaus paskirti matininkai parinko vietas turgavietei, gatvėms, posesijoms, namams, sodams, daržams ir dirbamai žemei. Nuo visų Turgaus aikštės keturių kampų buvo nutiestos pirmosios 8 gatvės, sujungusios miestą su svarbiais užmiesčio keliais, bažnyčia ir dvaru. Nuo aikštės pietvakarinio kampo ėjo pagrindinis prekybos kelias, jungęs Kretingą su Klaipėdos uostu ir Palanga.
 
Miesto inventoriai liudija, kad dabartinei Mėguvos gatvei XVII-XVIII amžiais buvo skiriamas ypatingas vaidmuo: ja nuo turgavietės link Klaipėdos turėjo būti nutiestas naujas traktas – tiesus ir platus kelias prekėms į Prūsijos karalystę ir iš jos į Žemaitiją gabenti. Dėl to naujoji gatvė buvo pavadinta Klaipėdos vardu, kuriuo buvo vadinama beveik iki XIX a. vidurio.
Mokyklos (neofic. Šulės, t. y. Sinagogos; dab. Mėguvos) gatvės pastatų vaizdas iš vakarų pusės, nuo Klaipėdos ir Palangos gatvių sankryžos. Antrajame plane dešinėje pusėje stūkso sinagoga (šulė), į lairę nuo jos – betmidrašas, o priešais juos – mediniai gyvenamieji ir ūkiniai žydų bendruomenės namai. Roberto Šmidto ir Richardo Kripsso (Klaipėda) išleisto atviruko fragmentas. XX a. pr.
 
Nežiūrint Kretingos dvaro savininkų užmačių, istorinės aplinkybės lėmė taip, kad ši gatvė taip ir netapo magistraliniu keliu, o ilgus šimtmečius buvo viena trumpiausių gatvių, įsirėžusi į plačią daubą prie miesto pietinės ribos. Iš jos galima buvo patekti tik į bendrąsias miesto ganyklas, plytėjusias į pietus nuo miesto ribos, taip pat į XIX amžiuje už miesto sienos atsiradusias žemdirbių sodybas. Dabartinius kontūrus gatvė įgavo tik XX a. pabaigoje, prasidėjus naujo gyvenamųjų namų kvartalo statybai tarp senamiesčio ir Jauryklos upės.
 
1771 metų planas liudija, kad abipus gatvės buvo išmatuotos 8 posesijos. Kairėje pusėje pirmoji posesija ėjo lygiagrečiai gatvei ir šiauriniu galu rėmėsi į aikštę, o kitos 7 posesijos į gatvę buvusios atsuktos galu. Gatvės pradžioje dešinėje pusėje buvusios 3 posesijos ir minėta posesija kairėje pusėje oficialiai priklausė Turgaus aikštei. Tai reiškė, kad šios posesijos buvo komercinės, o jas iš dvaro išsinuomavę miesto piliečiai turėjo mokėti didesnius mokesčius, nei apsigyvenę miesto pakraščiuose.
Žydų bendruomenės sinagoga (dešinėje) ir betmidrašas (kairėje), stovėję Mėguvos gatvės kairėje pusėje, apleisto viešbučio pastato vietoje. Nežinomo autoriaus išleistas atvirukas. XX a. pr.


Visos posesijos buvo stačiakampio plano, vienodo dydžio. Prie turgavietės priskirtų posesijų nuomininkai privalėjo miesto iždui kasmet mokėti po 4, o gatvės gilumoje, arčiau miesto ribos gyvenę nuomininkai – po 3 auksinus. Pagal to meto kainas tai nebuvo aukštas mokestis: pvz., dvi išdirbtos jaučio odos kainavo per 13 auksinų.
 
Visų posesijų užstatymas buvo labai panašus, beveik standartinis. Kiekvienos posesijos pradžioje, dažniausiai kairiajame kampe prie gatvės stovėjo po stačiakampio plano namą, į gatvę atsuktą siauruoju fasadu. Tik abiejuose priešpaskutiniuose sklypuose abipus gatvės namai buvo kampinio („L“ raidės) plano. Namai buvo mediniai, vieno aukšto, 1-2 kambarių, su kamaromis ir virtuvėmis, šiaudiniais stogais, be kaminų. Ties posesijos viduriu kieme stovėjo mediniai ūkiniai pastatai, už kurių buvo daržai.
 
Miesto valdymo nuostatai reikalavo iš posesijų nuomininkų (namų savininkų) savo lėšomis išgrįsti priešais savo sklypą pusės gatvės pločio ruožą.
Daukanto (Izraelitų; dab. Mėguvos) gatvės (antrame plane, už turgaus aikštės) vaizdas nuo pranciškonų bažnyčios bokšto tarpukariu. Tolumoje matosi betonine tvora apjuostos žydų kapinės. Nežinomas fotografas. XX a. 4 deš. II pusė.
 
Karolštato (Kretingos) miestas XVII-XVIII amžiais buvo krikščionių gyvenvietė, kurioje leista nuolat gyventi tik katalikams ir protestantams. Tiesa, protestantų religinės teisės buvusios apribotos, todėl didžiąją miesto piliečių daugumą sudarė katalikai. Pirmąjį išsamų miesto piliečių sąrašą randame Kretingos grafystės 1771 metų inventoriuje, kuris liudija, kad tuometinėje Klaipėdos (t. y. Mėguvos) gatvėje gyveno Martynas Vaitkevičius, Jurgis Sudmanas, Liudvikas Liauba, Simonas Bernatavičius, Kazimieras Šaulinskis, Adomas Tycas, Liudvikas Beniušis ir Jonas Andrejauskis. Iš jų Martynas Vaitkevičius vertėsi gėralų gamyba ir pardavimu. Gatvės gale buvo suprojektuoti sklypai statybai broliamas Sakavičiams ir Joselienei.
 
Daukanto (Izraelitų; dab. Mėguvos) gatvės pastatų (antrame plane) vaizdas nuo pelėdos kalno (Klaipėdos gatvės). Dešinėje stūkso sinagoga, priešais kurią palei gatvę stovi mediniai gyvenamieji ir ūkiniai žydų pastatai. Tarp sinagogos ir evangelikų liuteronų bažnyčios bokšto matosi po 1908 m. gaisro perstatyto betmidrašo stogas. Nežinomas fotografas. XX a. 4 deš.
Manoma, kad šioje gatvėje XVIII amžiuje stovėjusius namus ir ūkinius pastatus nuo žemės paviršiaus nušlavė 1788 m. balandžio-birželio mėn. vienas po kito praūžę 3 didžiuliai gaisrai. Naujieji namai buvo statomi jau per posesijos plotį, lygiagrečiai gatvei, t. y. į ją atsukti nebe siauruoju, o ilguoju (šoniniu) fasadu.
 
Nuo miesto įkūrimo jame gyventi buvo draudžiama ne krikščionims – musulmonams, judėjams ir pan. Jiems buvo leidžiama mieste lankytis tik turgaus ir prekymečių dienomis, kuriomis jie galėjo prekiauti turgavietėje, sudaryti rotušėje sandorius su miesto piliečiais. Tačiau jiems nebuvo uždrausta gyventi už miesto ribų. Todėl šalia tuometinės Klaipėdos (dab. Mėguvos) gatvės, už miesto ribos buvusioje Akmenos upės saloje, prie vandens malūno XVIII amžiuje įsikūrė žydų bendruomenė, kurios nariai teikė amatininkų paslaugas, nuomojosi dvaro smukles ir malūnus, vertėsi smulkia prekyba.
 
Kretingos sinagoga. Fot. V. Ramanauskas. 1936 m. Šlt.: Aistė Niunkaitė. Lietuvos žydų tradicinio meno ir simbolių pasaulis. Vilnius, 2011, p. 466.
Skatindamas verslininkų ir amatininkų žydų kūrimąsi, Kretingos dvarininkas, Vilniaus vyskupas, kunigaikštis Ignotas Jokūbas Masalskis leido jiems apsigyventi Klaipėdos (dab. Mėguvos) gatvės tąsoje už miesto sienos, prie būsimojo trakto į Klaipėdą. Čia jiems buvo leista statytis gyvenamuosius namus, pasistatyti savo maldos namus-mokyklą. Viena pirmųjų čia įsikūrė Joselienė (auksakalio Joselio Leibovičiaus arba druskos pirklio Joselio Solmovičiaus žmona), kuriai, kaip nurodo 1771 m. inventorius, gatvės galė buvo suprojektuotas sklypas „bravorui“, t. y. pilstomų svaigalų daryklai ir parduotuvei pasistatyti.
 
Po Lietuvos inkorporacijos į Rusijos imperiją Kretingai praradus savivaldą, neliko Magdeburgo teisės suteikimo privilegijoje buvusių suvaržymų, draudžiančių mieste gyventi ne krikščionims. Jau XIX a. pirmoje pusėje žydų bendruomenė įsigijo ir apgyvendino į pietus nuo Turgaus (dab. Rotušės) aikštės tarp Klaipėdos (dab. Mėguvos) ir Prūsų (dab. Žemaičių) gatvių buvusias posesijas, o Klaipėdos (dab. Mėguvos) gatvė tapo bendruomenės dvasiniu centru. Šioje gatvėje 1802 m. jau stovėjo medinė sinagoga, gyveno rabinas, veikė religinė mokykla.
 
Kretingos sinagoga. Kairėje matosi po 1908 m. gaisro perstatytas betmidrašas. Fot. V. Ramanauskas. 1936 m. Šlt.: Aistė Niunkaitė. Lietuvos žydų tradicinio meno ir simbolių pasaulis. Vilnius, 2011, p. 466.
Sinagogoje buvo laikomos pamaldos, skaitomas ir aiškinamas Tanachas (Senasis Testamentas). Taigi, ji tarnavo ne tik kaip maldos namai, bet ir kaip mokykla. Todėl jidiš kalboje abi šios įstaigos – sinagoga ir mokykla, buvo vadinamos vienu žodžiu – „šul“. Iš žydų šį terminą pasiskolinę žemaičiai „šulėmis“ („šoulėmis“) taip pat ėmė vadinti tiek sinagogas, tiek šalia jų buvusius mažesnius maldos namus-mokyklas.
 
Per 1854 m. gaisrą pirmoji Kretingos sinagoga ir didelė dalis kitų visuomeninių ir gyvenamųjų žydų namų sudegė. Iš Rusijos valdžios padegėliams pavyko gauti apie 15 000 rublių paskolą, už kurią bendruomenė dabar apleisto „Mėguvos“ viešbučio teritorijoje 1860 m. pasistatė mūrinę sinagogą, o netoli jos – kloizą (nedidelius maldos ir judaizmo mokymo namus).
 
XX a. pradžioje be pagrindinių maldos namų – sinagogos, veikė pora kloizų. Senajame kloize buvo nagrinėjama Mišna – judaizmo religinių išminčių paskelbtų įstatyminių nutarimų sąvadas, pagrindinė Talmudo (daugiatomio judaizmo religinių raštų rinkinio) dalis, o Mažajame kloize – Psalmynas.
 
Antrame plane už sportuojančių moksleivių matosi į pietus nuo miesto aikštės už sinagogos stovėję žydų bendruomenės gyvenamieji namai ir pagalbiniai pastatai. Nežinomas fotografas. XX a. 3 deš. Nuotrauka iš Romualdo Beniušio asmeninio rinkinio.
Šalia sinagogos stovėjo rabino namas. Rabinais tapdavo įtakingiausi bendruomenės nariai, gavę visapusišką išsilavinimą. Rabinas mokė judaizmo religijos, kontroliavo religines apeigas, turėjo ekskomunikos teisę, atstovavo bendruomenę vietinės valdžios institucijose.
 
XIX a. 2-3 dešimtmetyje rabinu buvo Aronas Kretingeris, savo pavardei pasirinkęs Kretingos vardą. Vėliau jis buvo perkeltas į Pinską (Baltarusija), parašė Talmudą (judaizmo religinių raštų rinkinį) aiškinančią knygą „Tosfos Aharon“ (išleista 1858 m. Karaliaučiuje). Vėliau rabinais buvo Mauša Jicchokas (maždaug nuo 1854 m.), Šlioma Zalmanas Zaksas († 1876 m.), Samuelis Izaokas Horvicas.
 
Vienas garsiausių rabinų – Elijas Beras Levinzonas (1822-1888), gimęs, gyvenęs ir miręs Kretingoje. Baigęs mokslus jis tapo įtakingu rabinu ir garsiu bankininku, pasivadino jo kilmę iš Kretingos patvirtinančiu Rebi Elinkos Kretingerio vardu. Su Klaipėdos rabinu Izaoku Rylfu jis organizavo akcijas, kuriomis siekė atkreipti Vakarų Europos visuomenės dėmesį į Rusijoje prasidėjusius žydų pogromus bei rusų valdžios vykdomą diskriminacinę politiką žydų atžvilgiu.
 
Mikvos (ritualinės pirties), stovėjusios už sinagogos, liekanos, aptiktos archeologinių tyrimų metu. Fot. Julius Kanarskas. 2010 m.
Kitas rabinas Rabi Arija Leibas Lipkinas (Lipmanas; 1840-1902) Kretingoje parašė dvi religines knygas: Giesmių giesmės knygos komentarus „Divre Yedidyah“ (1878 m.) ir „Ohr haYom“ („Dienos Šviesa“; 1883 m.), kurios buvo išleistos Vilniuje 1895 ir 1901 metais. Po jo rabinais buvo Zvi Hiršas Šoras (1903 m.), Zvi Zivas Šaras (nuo 1903 m.) ir Benjaminas Perskis († 1941 m.).
 
Dauguma žydų pastatų 1889 m. vasarą vėl sudegė, bet netrukus buvo atstatyti. Juos atstatant svariai prisidėjo Sanderlando (Anglija) žydų bendruomenė, kurios daugumą sudarė iš Kretingos emigravę žydai. Jie įsteigė Kretingos paramos fondą, kurio lėšomis buvo atstatyta sinagoga ir betmidrašas. Per 1908 m. gaisrą vėl degė sinagoga, sudegė abu kloizai, betmidrašas ir daug namų. Juos bendruomenė baigė atstatyti tik 1912 metais.
 
Sinagoga buvo istorizmo architekūros, tinkuoto mūro, stačiakampio plano, pailga rytų-vakarų kryptimi, trijų aukštų, kalkėmis baltintomis sienomis, su dvišlaičiu stogu, priekiniu fasadu atsukta į vakarus. Sienas į vertikalias plokštumas skaidė aukšti kontraforsai, kurių viršutinės dalys buvusios stačiakampio bokštelio su keturšlaičiu stogeliu pavidalo. Durų ir langų angos buvo arkos pavidalo, tik priekinio fasado viršutinės dalies šonuose – pusiau apskritos, o viršuje – apskritos. Prie pastato pagrindinio fasado sienos dešinėje pusėje vėliau, matyt po 1908 m. gaisro, buvęs pristatytas prieangis su dvišlaičiu stogeliu, stačiakampėmis durimis ir langu.
 
Pirmasis po Antrojo pasaulinio karo 1948 m. Daukanto (dab. Mėguvos) gatvėje pastatytas daugiabutis namas Kretingoje. Fot. Kostas Jagutis, 1961 m.
Į šiaurę nuo sinagogos, arčiau turgavietės, kairėje gatvės pusėje po 1889 m. gaisro buvo pastatytas betmidrašas. Tai buvo judaizmo religijos studijų ir maldos namai, kuriuose žydų jaunuoliai studijavo Torą, Talmudą ir potalmudinę rabinistinę literatūrą.
 
Išlikusi ikonografija leidžia teigti, kad betmidrašo pastatas buvo raudonų plytų mūro, stačiakampio plano, orientuotas ilguoju fasadu lygiagrečiai sinagogai. Iš pradžių jis buvo dviejų aukštų, su mansardos tipo patalpomis pastogėje, dvišlaičiu stogu, segmentinėmis ir stačiakampėmis durų ir langų angomis, pagrindiniu (siauruoju) fasadu atsuktas link gatvės. Pastatas buvo netinkuotas, o savo tūriu ir aukščiu prilygo sinagogai. Po 1908 m. gaisro jis buvo rekonstruotas į dviejų aukštų pastatą su keturšlaičiu apskardintu stogu.
 
Kretingos žydai ir žemaičiai buvusią Klaipėdos (dab. Mėguvos) gatvę, kurioje stovėjo sinagoga, maldos namai ir betmidrašas, XIX amžiuje pradėjo vadinti Šulės vardu, kuris tuo metu buvo tapatus žodžiui „sinagoga“. Tuo tarpu rusų kalba rašytuose dokumentuose šis pavadinimas buvo verčiamas pirmine žodžio „šul“ prasme ir gatvė nuo XIX a. vidurio oficialiai vadinta Mokyklos gatve (улица Школьная). 1837 metų plane abipus gatvės buvusios 8 posesijos, o 1854 m. – 10 žemės sklypų. 1879-1890 metais minimos 6 namų valdos, už kurias mokesčius dvarui mokėjo žydų bendruomenė (už sinagogos ir mokyklos sklypus) ir 4 privatūs nuomininkai: Hiršas Sadovskis, Hiršas Teplicas, Markus Špicas ir Kovka Jankovka.
 
1915 m. vokiečiams užėmus Kretingą ir įsteigus okupacinį valdymą, visos miesto gatvės buvo pervadintos vokiškais vardais. Apie katalikų apgyvendintų gatvių vardus duomenų išliko Kretingos Romos katalikų bažnyčios parapijiečių registro knygose, tuo tarpu apie vien žydų tuo metu apgyvendintos Mokyklos (Sinagogos) gatvės pervadinimą duomenų neturime.
 
Antrojo pasaulinio karo metais sudegusių sinagogos ir betmidrašo pastatų vietoje K. Požėlos (dab. Mėguvos) gatvėje įrengta pirmoji Kretingos autobusų stotis. Fot. Adolfina Petrauskienė. 1965 m.
Vokiečių duoti gatvėvardžiai išsilaikė iki 1920 metų. Susiformavus valsčiaus savivaldai, vokiškus gatvių pavadinimus pradėta keisti lietuviškais. Atsižvelgiant į tai, kad Mokyklos (Sinagogos) gatvėje gyveno vien judėjai, tuo metu vadinti izraelitais, gatvė buvo pervadinta Izraelitų vardu. Lietuvos nepriklausomybės 10-mečio ir Vytauto Didžiojo mirties 500-ųjų metinių proga miesto savivaldybė 1928-1930 m. daugelio gatvių pavadinimus pakeitė. Taip vietoje Izraelitų atsirado Daukanto gatvė, pavadinta Kretingos bernardinų parapinėje mokykloje XIX a. pradžioje besimokiusio lietuvių istoriko, rašytojo ir švietėjo Simono Daukanto garbei.
 
Tarpukariu Izraelitų (Daukanto) gatvėje mūriniai tebebuvo sinagoga ir betmidrašas. Likę žydų privatūs namai bei bendruomenės pastatai buvo mediniai, vienaukščiai, su mansardomis. Namų sienos buvo apkaltos lentomis, stogai dengti skiedromis, kurias apskrities valdžia reikalavo „nudažyti švediškais raudonais dažais“. Namų valdos gilumoje stovėjo nedideli pagalbiniai ir ūkiniai mediniai pastatai.
 
Už sinagogos buvo medinė mikva – ritualinė žydų pirtis. Jos viduryje buvęs įrengtas į žemę įgilintas stačiakampio plano, 3 x 1,5 m dydžio baseinas vandeniui nepralaidžiomis betoninėmis sienelėmis ir dugnu. Mikvoje judėjas atlikdavo apsivalymo ritualą priimdamas judaizmą, po mirusiųjų šermenų ir laidotuvių, palietęs mirusį žmogų ar kritusį gyvulį, susirgęs raupsais, žydės – po mėnesinių ir gimdymo. Apsivalymas buvo atliekamas pilnai pasineriant į vandenį.
 
Gatvės gale, Akmenos upės slėnio dauboje žemės sklypą apie 1930 m. įsigijo lietuvis, apskrities savivaldybės tarnautojas Antanas Mickevičius, atsikėlęs į Kretingą iš Aukštaitijos. Čia jis pasistatė raudonų plytų vienaukštį namą su mansarda, kurio patalpas nuomojo valstybinėms įstaigoms. 1935-1936 metais čia gyveno ir dirbo Šiaulių apygardos teismo tardytojas Liudvikas Nezabitauskas, kuris prieš tai, 1934 m. vasario 11 d. – rugpjūčio 22 d. su kitais tardytojais atliko parengtinį Klaipėdos krašto hitlerininkų (zasininkų) tardymą.
 
1936 m. pastate buvo įkurdinta Kretingos apskrities komendantūra. Čia veikė raštinė, dirbo naujokų šaukimo komisija, glaudėsi XV (Kretingos) šaulių rinktinės štabas, o palėpėje buvo įrengtas komendanto butas. Esant karo padėčiai komendantas turėjo teisę administracine tvarka bausti asmenis už priešvalstybinę veiklą ir kontrabandą, uždaryti juos į kalėjimą ar ištremti į kitą apskritį. Pvz., 1935 m. komendantūros darbuotojai atliko kratą betmidraše, kurio palėpėje aptiko uždraustos antivalstybinės komunistinės literatūros. Už jos slėpimą rabino sūnus Beras Perskis, Leiba Gilis ir kiti suimtieji karo komendanto nutarimu buvo uždaryti į kalėjimą.
 
Sinagogos ir betmidrašo vietoje 1988-1989 m. pastatytas viešbutis „Mėguva“. Fot. Julius Kanarskas. 1991 m.
Po Klaipėdos krašto aneksijos patalpas komendantūra 1939 m. užleido Pasienio policijos VIII Kretingos rajonui, saugojusiam 48 km ilgio valstybinės sienos ruožą. Nuo 1944 m. pabaigos pastate šeimininkavo SSRS gynybos ministerija, įrengusi jame Kretingos apskrities (nuo 1950 m. – rajono) karinį komisariatą, kuriame buvo mobilizuojami ir į Sovietų armiją tarnauti siunčiami Kretingos krašto jaunuoliai.
 
Nacių okupacijos pradžioje prasidėjus represijoms prieš žydus, rabino Benjamino Perskio ieškantys baudėjai 1941 m. birželio 26 d. padegė sinagogą, tikėdamiesi tokiu būdu išvaryti rabiną iš pastato, kuriame jų manymu jis slapstėsi. Įsišėlusi ugnis persimetė į šalia stovėjusius pastatus. Po gaisro gatvėje liko stūkso sinagogos ir betmidrašo griuvėsiai bei medinių namų pamatai. Ugnies nepaliestas išliko tik gatvės gale, dauboje stovėjęs mūrinis Antano Mickevičiaus namas.
 
Pagal 1942 m. inžinieriaus Vladimiro Zubovo parengtą miesto atstatymo projektą Daukanto (dab. Mėguvos) gatvės turėjo nebelikti. Jai priklausančioje teritorijoje buvo numatyta pastatyti didelį ir modernų Kretingos gimnazijos (vidurinės mokyklos) pastatą. Po karo taip pat buvo sumanyta gatvę panaikinti, o jos pradžioje pastatyti kinoteatrą.
 
Tačiau trūkstant lėšų naujoms visuomeninės paskirties pastatų statyboms ir pradėjus statyti gyvenamuosius namus gatvė buvo palikta ir turėjo tapti, kaip ir XVII-XVIII a. planuose, naujo magistralinio kelio į Klaipėdą pradžia. Prie šios gatvės 1948 m. buvo pastatytas pirmasis pokariu daugiabutis (4 butų) dviaukštis namas, o sinagogos vietoje po kelių metų įrengta autobusų stotis.
 
1949 m. miesto valdžia pakeitė gatvių pavadinimus, suteikdama joms sovietinius vardus. Taip Daukanto (dab. Mėguvos) gatvė buvo pavadinta vieno iš Lietuvos komunistų partijos įkūrėjų Karolio Požėlos vardu. Po 40-ties metų Kretingos miesto vykdomasis komitetas daliai gatvių grąžino ikikarinius vardus, o kitoms suteikė naujus pavadinimus. K. Požėlos gatvė buvo pavadinta istorinės kuršių žemės – Mėguvos vardu.
 
Šioje gatvėje 1989 m. kovo 1 d. duris atvėrė daug vilčių teikęs viešbutis „Mėguva“, išaugęs karo metais sudegusios ir sugriautos sinagogos bei pokariu čia veikusios autobusų stoties vietoje. Tačiau jau kovo 21 d. komisija nustatė, kad viešbutyje nėra hidroizoliacijos, būtina keisti radiatorius ir naujai įstiklinti vėjo nesulaikančią oranžeriją, vienas kambarys avarinės būklės. Po privatizacijos pastatas buvo apleistas ir jau du dešimtmečius priekaištingai stūkso matomiausioje Kretingos vietoje, liūdydamas, kad nei pastatas, nei miestas neturi tikro šeimininko.
 
Gatvėje išliko vienintelis istorinis pastatas – Antano Mickevičiaus namas. Panaikinus sovietmečiu jame veikusį karinį komisariatą, pastatą 1991 m. buvo perėmusi Lietuvos šaulių sąjungos Žemaitijos rinktinė, įkūrusi čia štabą ir šaulių namus, taip pat nemokamai nuomojusi patalpas Tremtinių klubui, Lietuvių tautininkų sąjungos skyriui ir pan. Iš JAV parvykus savininko sūnui Eugenijui Mickevičiui, namas teismo sprendimu buvo grąžintas teisėtam turto paveldėtojui.
 
Istoriniai faktai liudija, kad šiandien Mėguvos vardu vadinama gatvė egzistuoja jau daugiau kaip 400 metų, o ilgiausiai ji išlaikė pirminį Klaipėdos vardą, kuriuo buvo vadinama daugiau kaip 200 metų. Vėliau, pusantro šimto metų joje dominavo žydų bendruomenė, davusi du gatvėvardžius: pirmąjį – Mokyklos (neoficialiai – Šulės, t. y. Sinagogos), naudotą apie 100 metų, o kitą – Izraelitų, naudotą tik apie 10 metų. Pradedant kaizerine ir baigiant sovietų okupacija gatvėvardžius pradėta ideologizuoti, atsisakyta senų, istoriškai savaime susiklosčiusių pavadinimų, pakeičiant juos naujai valdžiai ar santvarkai priimtinais vardais.
 
Kretingai, kuriai šiemet sukako 765 metai, Mėguvos vardas nėra atsitiktinis ir svetimas. XIII amžiuje Kretinga buvo Vakarų Lietuvoje gyvenusių kuršių Mėguvos žemės širdis – administracinis, gynybinis ir ūkinis centras. Mėguvos gatvė jungia miestą su Ėgliškių kaimu, kuriame stovėjo istorinė Kretingos pilis, vyko įnirtingi mūšiai tarp senovės kretingiškių ir jų žemes pavergti siekusių atvykėlių kryžiuočių.
 
Pakeisti gatvės vardą yra lengviausia. Tačiau pagarbą gilų pėdsaką Kretingos istorijoje palikusiai žydų bendruomenei galime išreikšti kitomis priemonėmis. Manau, kad svarbias miesto istorijai vietas ir pastatus, susijusius su žydų bendruomene, turėtume paženklinti atminimo ženklais, o Mėguvos gatvėje šalia buvusios sinagogos ar betmidrašo galėtų atsirasti monumentas (skulptūra, memorialinė kompozicija ir pan.) Kretingą kūrusiai ir nacių surengto genocido metu išžudytai žydų bendruomenei atminti.
 
Julius KANARSKAS,
istorikas, Kretingos muziejus