Skip to content Skip to navigation

Kretingos grafai Tiškevičiai. Vilniaus verslininkas ir mecenatas Antanas Tiškevičius

Kretingos grafai Tiškevičiai. Vilniaus verslininkas ir mecenatas Antanas Tiškevičius

Pateikta: 2019-06-28 11:47 (atnaujinta: 2019-06-28 11:55)

Kadetų korpuso auklėtinis Antanas Tiškevičius. Nežinomas fotografas. Sankt Peterburgas (Rusija), XIX a. 9 deš. Kretingos muziejaus ikonografijos rinkinys (KM-IF7087) Ryškų pėdsaką Vilniaus miesto XIX a. pabaigos–XX a. pradžios istorijoje palikęs pramonininkas, fabrikantas, pirklys, meno mecenatas, visuomenininkas ir miesto valdybos narys Antanas Tiškevičius gimė 1866 m. gruodžio 12 d. Lentvario dvare, grafų Juozapo Tiškevičiaus (1835–1891) Sofijos Horvataitės (1837–1919) šeimoje.

Nuo gimimo jis gavo paveldimą grafo titulą, kurį jo tėvui Rusijos imperatorius Aleksandras II patvirtino 1861 m. gegužės 8 d., ir grafų Tiškevičių giminės Lelivos herbą. Prižiūrimas auklių augo šeimos rezidencijoje Lentvario dvare, taip pat Kretingos dvare, kurį tėvas tais laikais nuomojosi iš grafo Nikolajaus Zubovo. Tėvo karinės tarnybos metu šeimai gyvenant Vilniuje, daug vaikystės dienų praleido Trakų gatvėje buvusiuose motinos rūmuose, kuriuose dabar veikia Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka. Vasaras su broliais ir seserimis dažniausiai leisdavo Palangos dvaro sodyboje, kurią tėvas pavertė kurortu. Jaunąjį grafą mena ir Darbėnų dvaras. Jame iki 1891–1896 m. veikė grafų Tiškevičių Palangos valdos administracinis centras, o dvaro administraciniame-gyvenamajame pastate apsistodavo iš Vilniaus ar Lentvario atvykusi grafų šeima. Matyt dėl to kai kurie grafų Tiškevičių giminės istorijos tyrinėtojai ėmė teigti, kad Antanas gimė Darbėnuose.

Kadetas Antanas Tiškevičius. Sergejaus Levickio nuotr. Sankt Peterburgas (Rusija), XX a. 9 deš. II pusė. Kretingos muziejaus ikonografijos rinkinys (KM-IF7144) Likusią vaikystės dalį ir paauglystę tėvo valia praleido besimokydamas kadetų korpuse Rusijos imperijos sostinėje Sankt Peterburge. Tačiau baigęs šią karinę vidurinę mokyklą, tolesnio savo gyvenimo su kariuomene nesusiejo. Vietoje kariūnų mokyklos įstojo į Rusijos imperijos Lenkijos karalystės Liublino vaivadijoje veikusią aukštąją žemės ūkio specialistų mokyklą – Novoaleksandrovsko (dabar – Pulavų) žemės ūkio ir miškininkystės institutą, kuriame įgijo mokslinio agronomo išsilavinimą.

Jauniausioji sesuo Elena Klotilda Marija Tiškevičiūtė-Ostrovska prisimena, kad brolis „vaikystėje buvo laibas kaip pagalys ir labai aukštas, šiek tiek bjaurokos išvaizdos, bet ūgtelėjęs sustorėjo ir papilnėjo. Kaip ir brolis Aleksandras, jis buvo geraširdis, niekam nelinkėjo blogo ir netarė pikto žodžio. Jis buvo veiklus, judrus ir apsukrus. Jei veikla nesisekė, niekam nesiskundė, o nesėkmę palydėdavo su humoru“. Kaip ir dauguma brolių, Antanas buvo dėmesingas savo šeimai, nerūkė, negėrė ir nemedžiojo.

Vilniaus pramonininkas ir prekybininkas Antanas Tiškevičius. Aleksandro Vladislovo Štrauso nuotr. Vilnius, XIX a. pab. Kretingos muziejaus ikonografijos rinkinys (KM-IF6938) Vis tik agronomo profesija netapo jaunojo grafo pašaukimu. Jis suprato, kad po baudžiavos panaikinimo ir žemės reformos žemvaldystė susmulkėjusiuose dvaruose prarado rentabilumą, ėmė reikalauti vis didesnių sąnaudų ir papildomų išlaidų. Svarbesnį vaidmenį krašto ekonominiame gyvenime ėmė vaidinti pramoninė gamyba ir prekyba. Todėl jis nutarė savo veikloje apjungti visas šias ūkinio gyvenimo sritis ir tapti verslininku. Po tėvo mirties paveldėjęs Kairėnų, Gudienos (Kaišiadorių r. sav.), Pašėtės (Kėdainių r. sav.), Butrimonių (Šalčininkų r. sav.), Asaveco (Maladečino r., Minsko sr.) dvarus ir pramonės įmones Vilniuje, sugrįžo į vaikystės miestą ir likusį savo gyvenimą paskyrė jo pramonės ir prekybos plėtrai.

Pirmiausia jis sumanė užsiimti žemės ūkio technikos prekybos verslu, įsteigė Vilniuje žemdirbystės įrankių, padargų ir mašinų prekybos sandėlį. Po to ėmėsi organizuoti kokybiškų ir pigesnių grūdų produktų ir duonos kepinių gamybos bei realizavimo tinklą, kuriame nebūtų tarpininkų ir perpardavinėtojų. Šv. Stepono gatvėje 1896 m. nusipirkęs garinį malūną, ėmėsi malti savo dvarų laukuose užaugintus grūdus, gaminti miltus ir kruopas. Šalia atidarė garinę duonos kepyklą, kuriai 1897 m. pastatė naują pastatą su moderniais kepyklos įrenginiais. Joje ruošė smulkiems duonos kepėjams parduodamą tešlą ir kepė Vilniaus miesto rinkai skirtą duoną, bandeles, riestainius ir kitus kepinius. Produkcijai realizuoti įkūrė prekybos įstaigų tinklą, 1897 m. turėjusį 27, o 1902 m. – jau 68 parduotuves. Visos jos buvusios vienodai įrengtos, baltai dažytomis sienomis, langų ir durų rėmais, interjero baldais, lentynomis ir skaitliukais, švara ir tvarkingumu išsiskiriančios iš kitų savininkų krautuvių. Šviežiai atvežta kepyklos produkcija lentynose neužsigulėdavo, greitai miestiečių buvo išperkama. Kepykloje 1900 m. dirbo 97 darbininkai, kurie gaudavo nemenką, apie 30 rublių dydžio mėnesinį atlyginimą ir triskart per dieną buvo nemokamai maitinami.

Kairėnų dvaro arklidės. Nežinomas fotografas. XX a. 4 deš. Vilniaus apygardos archyvas (VAA-F2-B291-84-L6) Grafas taip pat vertėsi žemės sklypų ir medienos prekyba, tobulino ir modernizavo paveldėtas įmones, steigė naujas dirbtuves, nedideles gamyklas ir prekybos įmones. Jam priklausė moderniausia to meto technika aprūpintos vario-ketaus liejykla, lentpjūvė, parketo fabrikas, skardos cinkavimo dirbtuvės, o naujausia įmonė – mechaninės dirbtuvės, kuriose dirbo keliasdešimt darbininkų. Visoms grafo įmonėms vadovavo samdomas direktorius, agronomijos studijų Pulavuose bendramokslis Dionizas Slonimskis, o bendra apyvarta 1897 m. siekė 1 000 000 rublių. Už nuopelnus vystant prekybos verslą, 1898 m. pradžioje Antanas Tiškevičius buvo pripažintas Prekybininkų draugijos garbės nariu.

Grafas aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime. Nuo 1891 m. buvo Vilniaus miesto valdybos narys, 1893 m. – kandidatas į valdybos pirmininkus, o 1912 m. – pirmininkas. 1899 metais jo iniciatyva buvo įkurtas komitetas poeto Adomo Mickevičiaus paminklui statyti. Rusų valdžiai uždraudus paminklus statyti gatvėse, komiteto sumanymu skulptūra iškilo Šv. Jonų bažnyčioje, o pagrindiniu jos finansiniu rėmėju tapo Antanas Tiškevičius. 1895 metais Grafo Lelivos slapyvardžiu parašė ir išleido knygą „Lenkijos ir Rusijos santykių bruožai“, kuri buvo išleista rusų ir lenkų kalbomis.

Antano Tiškevičiaus (Lietuvos rašytojų sąjungos) rūmai Vilniuje, K. Sirvydo g. 6. Vaizdas iš pietų pusės. 2011 m. Kultūros paveldo departamento skaitmeninis archyvas Savo žemės sklypuose 1902 m. surengė didžiulę Vilniaus žemės ūkio pasiekimų ir produkcijos parodą, buvo nuolatinis mieste vykusių tokių parodų dalyvis. Antano rūmuose 1906 m. pabaigoje vyko organizaciniai Vilniaus mokslo ir meno muziejaus draugijos susirinkimai. Draugiją įregistravus, 1907 m. vasario 20 d. grafas buvo išrinktas jos vicepirmininku (pirmininku tapo vyresnysis brolis, Lentvario dvarininkas Vladislovas Tiškevičius). Mokslo ir meno muziejui grafas padovanojo dalį savo rinkinių. 1914 metais draugijai susiliejus su Vilniaus lenkų mokslo bičiulių draugija, tapo jos nariu.

Skirtingai nuo brolių Vladislovo, Juozapo ir Felikso Vincento, pasistačiusių ištaigingas šeimos rezidencijas Lentvaryje, Užutrakyje bei Palangoje, gražiose Vilniaus apylinkėse paveldėto Kairėnų dvaro šeimos rezidencija nepavertė. Šis dvaras liko poilsinių išvykų, pasijodinėjimų žirgais bei žemės ūkio produkcijos, ypač miltams tinkamų javų, auginimo ir gamybos vieta. Tuo metu grūdais grafas aprūpindavo Vilniaus intendantūrą ir buvo vienintelis jų tiekėjas.

Elena Civinskaitė-Tiškevičienė. Stanislovo Filiberto Fleury nuotr. Vilnius, 1896 m. Kretingos muziejaus rinkinys (KM-IF6833) Kairėnuose grafas ir jo svečiai apsistodavo rūmais vadintame vienaukščiame kuklios medinės architektūros gyvenamajame pastate, kuris stovėjo ant aukšto mūrinio cokolio su akmenų mūro laiptais ir turėjo daugiau kaip 30 kambarių. Daug įspūdingiau už rūmus atrodė XIX a. viduryje statytos arklidės. Jos buvo tinkuoto mūro, su erdvia palėpe, šoniniais ir centriniais rizalitais, kurie užsibaigė trikampiais ir laiptuoto kontūro frontonais, šiuolaikiškai įrengtos, turėjo patalpas su vandeniu ir higienos priemonėmis žirgams nuprausti. Pastogėje įrengtose mansardos kambariuose gyveno arklidžių vedėjas, arklininkai ir tarnautojai. Arklidėse grafas laikydavo savo žirgus ir darbinius arklius, o netoliese stovėjusioje ratinėje – transporto priemones (karietas, roges, vežimus, brikas, rikeles ir pan.) bei žemdirbystės padargus. Statinius supo didelis, prie gražiausių Lietuvos angliškojo stiliaus parkų XIX a. pr. priskirtas parkas su 10 tvenkinių, kurių viename buvusi supilta apskrita salelė.

Tradicinės pasijodinėjimo iškylos vykdavo iškilmingai. Į jas Antanas Tiškevičius sukviesdavo savo brolių ir pusbrolių šeimas iš Lentvario, Užutrakio ir Trakų Vokės, apylinkės žemvaldžius, įtakingus miestiečius – verslininkus, savivaldybės narius ir pan. Jodinėjimui parinktus žirgus apkirpdavo specialia mašinėle ir apdengdavo tamsiai mėlynos spalvos pabalne, puošta aukso spalvos grafų Tiškevičių herbais. Jodinėjama buvo parke ir dvaro apylinkėse, o iškylos pabaigoje visų laukė nuostabūs užkandžiai gamtoje. Tradiciškai iškylautojai vaišinosi kalakutienos buljonu, pyragėliais su mėsa, veršienos dešrelėmis ir Lentvario starka, kuria aprūpindavo vyresnysis brolis Vladislovas Tiškevičius. Desertui likdavo mėlynės, žemuogės, avietės ir kitos miško uogos su plakta grietinėle.

Kiti grafo dvarai taip pat liko ekonominėmis valdomis: Kaišiadorių dvaru vadintame Gudienos palivarke, Pašėtės ir Butrimonių dvareliuose buvo verčiamasis žemės ūkio produkcijos auginimu, o miškingoji Asaveco valda tapo medienos gavybos vieta.

Savo šeimos rezidenciją Antanas nusprendė kurti Vilniuje. Tam iš magnato ir meno mecenato Ignoto Karolio Milevskio (1846–1926) 1894 m. už 85 000 rublių Šv. Jurgio skersgatvyje įsigijo ištaigingus rūmus (dabartiniai Lietuvos rašytojų sąjungos rūmai, K. Sirvydo g. 6), kuriuos senasis savininkas prieš metus buvo rekonstravęs ir pritaikęs meno kūrinių galerijai.

Antano Tiškevičiaus ir Elenos Civinskaitės giminių herbai „Leliwa“ (kairėje) ir „Puchala“ Pasak Antano dukterėčios Sofijos Tiškevičiūtės-Potockos, rūmai turėjo paradinį ir pagalbinį įėjimus. Pagalbinis įėjimas nuo gatvės pro vartus vedė į ūkinį kiemą, kuriame stovėjo arklidės su ratine. Tuo tarpu per paradinį įėjimą iš gatvės tiesiai buvo patenkama į erdvų dviejų aukštų holą su laiptine, puoštą juodu marmuru ir ažūrine kaltine baliustrada. Laiptinė vedė į galeriją, iš kurios buvo patenkama į reprezentacinius kambarius: pokylių salę, didįjį valgomąjį, kelis mažesnius salonus (svečių priėmimo kambarius), vaikų ir tarnų kambarius, drabužines. Parteryje buvo įrengtas rūmų šeimininko kabinetas ir privatūs kitų šeimos narių apartamentai. Pokylių salę puošė Liudviko XV stiliaus baldai, o valgomąjį – XVII a. Gdansko meistrų juodo ąžuolo drožiniai.

Netrukus į savo rūmus Antanas parsivedė nuotaką – 1879 m. gimusią Puchalos herbo grafaitę Eleną Civinskaitę (Helena Cywińska), su kuria susituokė 1896 m. balandžio 20 d. Vilniaus šv. Jonų bažnyčioje. Jos tėvas buvo garsus Vilniaus vaistininkas, oftalmologas, Vilnijos aklųjų globėjas, Rusijos imperijos tikrasis valstybės patarėjas, medicinos mokslų daktaras, profesorius Zenonas Civinskis (1832–1904), o motina Marija Šostakovska priklausė Gulbės herbo lenkų aristokratų giminei.

Neilgai laukus šeima pagausėjo: lankantys Paryžiuje 1897 m. kovo mėnesį gimė sūnus Mykolas Tiškevičius, o 1899 m. sausio 23 d. Kretingoje (kitais duomenimis – Palangoje) pasaulį išvydo duktė Marija Tiškevičiūtė. Elena buvo dėmesinga žmona ir vaikų motina. Laisvu nuo šeimyninių rūpesčiu laiku užsiėmė filantropine veikla, rengė labdaros vakarus, pirmininkavo vyro sesers Marijos Tiškevičiūtės (1871–1943) įkurtai Šv. Jadvygos draugijai, kuri išlaikė vargingųjų siuvėjų moterų prieglaudą.

Palangoje vasarojantys grafai Tiškevičiai prie senųjų dvaro rūmų verandos. Paulinos Mongirdaitės nuotr. XX a. pr. Kretingos muziejaus ikonografijos rinkinys (KM-IF6915) Labdaringa veikla užsiėmė ir grafas. Jis ne tik nemokamai maitino savo įmonių darbininkus, bet dalį kepyklos ir malūno produkcijos skyrė labdarai: duonos gaminius ir kruopas nemokamai tiekė įvairioms globos įstaigoms ir ligoninėms. Ne sykį miesto valdybai siūlė savo sukurtą pramoninį kapitalą panaudoti Vilniaus reikmėms. Pavyzdžiui, pasiūlė garo malūno įrenginių pagaminta elektra apšviesti pagrindines miesto gatve. Jis ėmėsi iniciatyvos Vilniuje atidaryti politechninio profilio aukštąją mokyklą (institutą), o Kairėnų dvaro valdoje įsteigti psichiatrijos klinikų miestelį, kuriam dovanojo penkis valakus žemės su mišku. Deja, nei aukštosios mokyklos, nei psichiatrijos klinikų miestelio idėja nesusilaukė vietinės diduomenės bei rusų valdžios palaikymo.

Grafas globojo ir rėmė menininkus. Šeimos rūmuose rengė diduomenės pobūvius, į kuriuos sukviesdavo iki 200 svečių. Pobūvius paįvairindavo mėgėjiško teatro vaidinimai, žinomus dailės kūrinius inscenizuojantys „gyvieji paveikslai“, karnavalai. Rūmų galerijoje, koridoriuose ir kambariuose buvo eksponuojama savininko sukaupta meno kūrinių kolekcija: XVII–XIX a. Vakarų Europos ir Lenkijos–Lietuvos dailininkų tapybos darbai, Abiejų Tautų Respublikos valdovų biustai, porceliano ir sidabro rinkiniai, taip pat žymesnių grafų Tiškevičių giminės narių ir jų sutuoktinių portretai.

Rūmuose taip pat buvo saugomas įspūdingas, vienas didžiausių Vilniuje knygų ir archyvinių dokumentų rinkinys. Jį sudarė apie 12 000 leidinių turėjusi Lenkijos Karalystės pareigūno, mechanikos profesoriaus Valerijono Gorskio (1790–1874) biblioteka, įsigyta iš jo palikuonių. Joje be įvairiomis kalbomis išleistų senų ir retų spaudinių buvo saugomi 1674–1696 m. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Sobieskio (1629–1696) kalendorius-dienoraštis, carinės valdžios 1832 m. uždaryto Vilniaus universiteto dokumentai, daugybė užsienio graverių sukurtų įvairiausių piešinių, grafikos darbų. Kolekciją papildė XVIII amžiaus grafų Tiškevičių archyvas, gautas iš Paaradnės dvaro (Varanavo r., Gardino sr., Baltarusija), priklausiusio paskutiniajam Tiškevičių giminės Skuminų šakos atstovui, Lietuvos lauko etmonui ir didžiajam maršalkai Liudvikui Skuminui Tiškevičiui (1748–1828). Nemažą dalį Gorskių bibliotekos leidinių grafas padovanojo ar pardavė privatiems asmenims, atidavė įvairioms draugijoms. Universiteto dokumentus perdavė Čartoriskių muziejui Krokuvoje, iš kurio jie 1926 m. sugrįžo į Vilniaus universitetą.

Antano rūmuose 1906 m. pabaigoje vyko organizaciniai Vilniaus mokslo ir meno muziejaus draugijos susirinkimai. Draugiją įregistravus, 1907 m. vasario 20 d. grafas buvo išrinktas jos vicepirmininku (pirmininku tapo vyresnysis brolis, Lentvario dvarininkas Vladislovas Tiškevičius). Mokslo ir meno muziejui grafas padovanojo dalį savo rinkinių.

Antanas Tiškevičius su žmona Elena Civinskaite Palangoje surengtame labdaros renginyje, kuriame apsirengę virėjais dvaro virtuvėje ruošė vakaro svečiams patiekalus. Paulinos Mongirdaitės (?) nuotr., XIX a. pab. Kretingos muziejaus ikonografijos rinkinys (KM-IF6914) Augant ekonominio ir socialinio gyvenimo tempams ir didėjant šeimos išlaidoms, XX a. pradžioje Antaną ištiko finansinė krizė. Pritrūkęs lėšų investicijoms ir būtiniausioms išlaidoms, Kairėnų dvarą 1909 m. užstatė Vilniaus žemės bankui, kuris jį pardavė rusų generolui Buturlinui, o šis 1911 m. – pirkliams Nikolajui ir Fiodorui Stolypinams. Šeimos rezidencijos rūmus Vilniuje atidavė varžytinėms, kuriose juos nupirko Plungės dvarininkė, kunigaikštienė Marija Skuževska-Oginskienė (1957–1945).

Kretingos muziejaus Ikonografijos rinkinyje išlikusios grafų Tiškevičių šeimos nuotraukos liudija, kad iki Pirmojo pasaulinio karo Antanas Tiškevičius vienas ir su žmona Elena mėgo lankytis Kretingoje ir Palangoje. Jis aplankydavo Sofijos viloje ir Kretingoje gyvenusią motiną Sofiją Tiškevičienę, tėvų rezidenciją paveldėjusį vyriausiąjį brolį Aleksandrą Tiškevičių ir brolienę Mariją Puslovskaitę, naujai pasistatytoje ištaigingoje rezidencijoje šalia jūros ir Birutės kalno įsikūrusį jauniausiąjį brolį Feliksą Vincentą Tiškevičių ir jo žmoną Antaniną Sofiją Loncką.

Tolesnį gyvenimą kardinaliai pakeitė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Nežiūrint to, kad dėl karinių veiksmų sumažėjo pramonės gamybos apimtys, o tuo pačiu ir grafo šeimos pajamos, karo metu jis finansiškai rėmė ne tik nepriteklių pajutusius savo įmonių darbininkus, bet ir badaujančius miestiečius.

Pasibaigus karui, grafas ne tik rūpinosi savo įmonių veiklos atkūrimu. Su kitais visuomenininkais rengė iš Vilniaus muziejų ir archyvų į Rusiją 1915 m. besitraukiančios rusų valdžios išgabentų kultūros vertybių sąrašus, materialiai rėmė Žygimanto Augusto gimnazijos bendrabučio įrengimą. Miestą užėmus raudonarmiečiams, šeimą jis nutarė išsiųsti į Varšuvą, o pats pasiryžo likti Vilniuje. Prisidėjo prie 1919 m. birželio mėnesį įkurto Vilniaus universiteto atkūrimo vykdomojo komiteto veiklos. Tačiau liepos mėnesį sovietų valdžios buvo suimtas ir uždarytas į Lukiškių kalėjimą. Raudongvardiečiams traukiantis iš Vilniaus, po poros savaičių išvežtas į Minską. Vilniuje veikusios miesto darbininkų deputatų tarybos nariai išsiuntė į Minską delegaciją, kuri pareikalavo grafą išlaisvinti ir grąžinti į Vilnių. Tačiau raudonarmiečiai delegatus suėmė ir taip pat įkalino rūsiuose. Antanas Tiškevičius netrukus buvo perkeltas į Maskvos kalėjimą, kuriame 1920 m. gruodžio 23 d. mirė.

Politinei suirutei nurimus, žmona Elena Tiškevičienė su vaikais grįžo į Vilnių. Jame duktė Marija 1922 m. rugpjūčio 28 d. ištekėjo už grafo Jono Adolfo Pliaterio-Zyberko (1892–1955), su kuriuo susilaukė vaikų Andriaus Henriko (1923–1989), Barboros (g. 1925 m.) ir Jono (g. 1926 m.). Antrojo pasaulinio karo pradžioje šeimyna išvyko į Varšuvą, kurioje visi trys Elenos anūkai tapo 1944 metų Varšuvos sukilimo sukilėliais „Dombrovskiu“, „Dombrovska“ ir „Mechaniku“.

Grafo Antano Tiškevičiaus bibliotekos ekslibris. Dail. Vladislovas Leščinskis. Šlt: Vincas Kisarauskas. Lietuvos knygos ženklai, 1518–1918. Vilnius, 1984, p. 127 Antrojo pasaulinio karo pabaigoje šeimyna išsiskyrė. Tapus aišku, kad Lenkija bus okupuota Raudonosios armijos, siekdama išvengti sovietų valdžios represijų duktė Marija Tiškevičiūtė-Pliater-Zyberk su vaikais nutarė trauktis į Vakarus. Tuo tarpu daugiau kaip 25 metus našlavusi jos motina grafienė Elena Civinskaitė-Tiškevičienė, neatlaikiusi permainų ir naujų išbandymų, 1947 metais Krokuvoje iškeliavo amžinybėn.

Išeivijoje Marijos Tiškevičiūtė-Pliater-Zyberk šeima pasipildė naujais nariais: Barbora Berzenbriuke (Vokietija) apie 1949 m. ištekėjo už Tadeušo Rakovskio, Jonas 1950 m. Londone vedė Liubič herbo grafaitę Elžbietą Gužkovską-Janicką, o Andrius Henrikas 1952 m. Briuselyje susituokė su Marija Aleksandra Esterhazy. Po santuokos Barbora susilaukė dukters Dorotos (1950 m.), o Jonas – dukterų Elžbietos (1951 m.), Dorotos Joanos (1962 m.) ir sūnaus Jono (1953 m.).

Tolesnį savo gyvenimą susiejusi su sūnaus Jono Pliaterio-Zyberko šeima, Elenos ir Antano Tiškevičių duktė Marija 1952 m. iš Londono persikėlė į Torontą (Kanada), kuriame 1985 m. birželio 28 d. mirė. Tuo tarpu sovietų okupuotoje Lenkijoje likęs jos vyras Jonas Pliateris-Zyberkas 1955 m. kovo 21 d. mirė Silezijoje, Vroclavo krašte esančiame Ščavno Zdrujo mieste.

Laikui negailestingai bėgant, grafo Antano Tiškevičiaus nuopelnai Vilniui buvo pamiršti. Nebeliko ir Šv. Stepono gatvėje stovėjusių jo fabrikų ir šeimos rezidencijos, kuriuos Antrojo pasaulinio karo metais sugriovė geležinkelio soties rajoną bombardavusi karo aviacija, o jų likučius ir griuvėsius pokario metais nušlavė naujos miesto statybos.

Julius KANARSKAS,
Kretingos muziejus