Skip to content Skip to navigation

Kretingos banko vadovas – Lietuvos laisvės dainius

Kretingos banko vadovas – Lietuvos laisvės dainius

Pateikta: 2018-01-24 08:17 (atnaujinta: 2018-08-06 10:17)
Justinas Zubrickas. Kretingos muziejaus archyvasLietuvos literatas, teisininkas, politinis bei visuomenės veikėjas Justinas Zubrickas gimė prieš 150 metų – 1868 m. sausio 20 d. Turčinų kaime (Šakių aps., Bublelių vlsč.), neturtingų ūkininkų Juozo ir Mortos Naujokaitytės Zubrickų šeimoje. Krikštytas tikriausiai buvo Vladislovavo (dab. Kudirkos Naumiestis) bažnyčioje. Zubrickai augino penkis sūnus ir dvi dukteris: Marijoną (1856-?), Juozapą (~1858-1859), Joną (1860-?), Jurgį (1862-?), Vincentą (~1865-1930), Justiną (1869-1925). Tėvas, išėjęs tik slaptą mokyklą, labai mėgo skaityti, žinojo daug senovinių dainų, pasakų, padavimų, kuriuos skiepijo ir savo vaikams. Nuo vaikystės Justinas pasižymėjo karštu noru mokytis ir jau šešerių metų gerai skaitė ir rašė spausdintinėmis raidėmis. Eidamas aštuntuosius metus pradėjo mokytis Naumiesčio (dab. Kudirkos Naumiesčio) pradžios mokykloje, tačiau sunkiai susirgo ir dvejus metus negalėjo mokytis. Tuo metu ganė gyvulius ir mokėsi namuose, o tėvo nuvežtas į pradžios mokyklą, per vieną žiemą pasiruošė stojimui į gimnaziją.
 
Marijampolės gimnazijoje pirmuoju mokiniu ir su apdovanojimais baigė tris klases, tačiau pristigęs pinigų persikėlė į Kauną, tikėdamasis didesniame mieste gauti darbo pragyvenimui užsidirbti. Uždarbiavo privačiomis pamokomis ir iš savo uždarbio išlaikė jaunesnįjį brolį gimnazistą.
 
J. Zubrickas jau tuomet buvo patriotiškai nusiteikęs ir besimokydamas šeštoje klasėje turėjo drąsos caro gimimo dienos šventės metu jaunesnius draugus gimnazistus nuvesti ne į cerkvę, o į bažnyčią. Už tokį poelgį gimnazijos vadovybė įrašiusi trejetą iš elgesio, jį pašalino iš Kauno gimnazijos. Bandė įstoti į Vilniaus gimnaziją, tačiau kaip maištininkas nebuvo priimtas. Teko grįžti į Marijampolę, nes gimnazijos vadovybė jį gerai pažinojo ir vertino jo gabumus.
 
IV Lietuvos Ministrų Kabinetas, Kaunas, 1919 m. Iš kairės į dešinę sėdi: Justinas Zubrickas, Juozas Paknys, Mykolas Sleževičius, Antanas Merkys, Steponas Kairys, Jonas Vileišis. Stovi iš kairės: Aleksandras Stulginskis, Jokūbas Šernas, Voldemaras Vytautas Čarneckis, Ministrų kabineto reikalų vedėjas Tadas Petkevičius. Vyriausybė pradėjo savo darbą 1919 m. birželio 12 d. Atleista 1919 m. spalio 2 d. Nuotrauka iš Wikipedijos1891 m. gavęs brandos atestatą, daug prisiklausęs apie studentų gyvenimą, J. Zubrickas drąsiai, tik su keliais rubliais kišenėje išvyko į Peterburgą ir įstojo į Peterburgo universiteto Matematikos fakultetą. Baigęs pirmą kursą, bandė stoti į Kalnakasybos institutą, o neįstojęs grįžo į universitetą, tačiau ėmė studijuoti teisę. Peterburge susitiko Adolfą Gavėną, su kuriuo mokėsi toje pačioje Marijampolės gimnazijoje. Abu išsinuojo butą, gyveno iš Adolfo brolio siunčiamų 15 rub. bei Justino uždarbio už pamokas – taip pat 15 rub. Dar abu gaudavo pašalpą po 5 rub. iš komiteto universiteto studentams šelpti. Kadangi gimnazijos mokslus baigė pavyzdiniais pažymiais, J. Zubrickas buvo atleistas nuo mokesčio už mokslą. Adolfas J. Zubricką supažindino su Peterburgo lietuvių bendruomene. Peterburge viešas lietuvių gyvenimas pasireikšdavo mažų vakarėlių organizavimu, kuriuos rengdavo latvių vardu, nes valdžia lietuviškų sueigų neleisdavo. Tačiau 1892 metais lietuviai surinkę 15 parašų padavė ministrui prašymą bei kuriamos draugijos įstatus ir netikėtai gavo teigiamą atsakymą – tokiu būdu oficialiai įkurta pirmoji legali Peterburgo lietuvių ir žemaičių labdaros draugija. J. Zubrickas sekretoriavo šioje draugijoje, uoliai padėjo rengti vakarus, vedė pamokas vakariniuose darbininkų kursuose prie šv. Kotrynos bažnyčios. Vėliau kartu su Maironiu, prof. P. Būčiu, S. Baltramaičiu buvo Peterburgo lietuvių ir žemaičių labdaros draugijos garbės nariais. Kai 1893 m. Rusijoje siautė cholera, studentai, tikėdamiesi apšviesti Lietuvos žmones, padedami „P. L. Labd. Dr.“ perrašė daug lietuviškų knygelių apie šią ligą ir atostogų metu jas platino Lietuvoje. J. Zubrickas buvo įskųstas, kad užsiima propaganda ir dalina uždraustas (lietuviškas) knygeles. Suvalkų policija susisiekė su Peterburgu ir J. Zubricko bei A. Gavėno (tuo metu jie jau nuomojosi atskirus butus) namuose slaptoji policija surengė kratas. Justino namuose nieko ypatingo nerado, tačiau atėmė visus rankraščius – eilėraščių, dainų, pasakų rinkinius – bei keletą senų lietuviškų knygų. J. Tumas Vaižgantas ir K. Grinius mini, kad J. Zubrickas buvo suimtas ir tris mėnesius laikytas kalėjime, tačiau pusmetį kalinamas buvo A. Gavėnas, o J. Zubrickas prisiminimuose rašo, kad jį patį policija paliko laisvą, tik privertė pasirašyti, jog be policijos žinios niekur neišvyks, kurį laiką jį sekiojo pareigūnas, kelis kartus teko „apsilankyti III-jame skyriuje ir praleisti po kelias valandas Potockio, žandarų pulkininko, ir prokuroro draugystėje“.
 
1896 m. J. Zubrickas baigė studijas, gavo teisininko diplomą ir įsidarbino Peterburgo Rusijos valstybiniame banke. Iš pradžių dirbo be atlyginimo, o po pusės metų jau gavo mėnesinį 37 rub. 50 kap. atlygį. Sukniai kildamas tarnybos laiptais per 20 metų pasiekė vyr. buhalterio posto su 256 rub. mėnesiniu atlyginimu. Šiame banke išdirbo iki 1917 metų revoliucijos.
 
1907 m. tapo Lietuvių mokslo draugijos nariu. 1908–1912 m. vaidino įvairiuose lietuvių spektakliuose, renginių metu buvo tvarkdariu. Pirmojo pasaulinio karo metais dirbo lietuvių tremtinių komitete, globojo našlaičių prieglaudą.
 
1918 m. liepą J. Zubrickas su grupe inteligentų (A. Prūsu, K. Petrausku, S. Šilingu ir kt.) po vargingos vieno mėnesio kelionės iš Peterburgo pasiekė Vilnių. Iš pradžių gyveno iš atsivežtų „dumskų“ ir „kerenkų“ keitimo į ostpinigius.
 
E. Galvanausko Ministrų Kabinetas, atvedęs Lietuvą į Steigiamąjį Seimą. Iš kairės į dešinę stovi: T. Petkevičius, V. Čarneckis, Antanas Merkys, J. Voronko. Sėdi: J. Zubrickas, L. Noreika, E. Galvanauskas, J. Tubelis, E. Draugelis. 1920 m. gegužės 15 d. G. Petkevičaitės Bitės bibliotekos archyvas1918 m. spalio mėn. pradėjo veikti Lietuvos prekybos ir pramonės bankas, kurio direktoriumi buvo paskirtas J. Zubrickas. 1918 m. gruodžio 12 d. jis išvyko į Kauną steigti Lietuvos prekybos ir pramonės banko Kauno skyrių, tačiau šiame skyriuje direktoriavo trumpai, nes 1919 m. vasario 23 d. buvo paskirtas Valstybės kontrolieriumi. Valstybės kontrolės instituciją jam pačiam teko sukurti – nebuvo specialistų, patalpų, norminių aktų, tradicijų, darbuotojai turėjo tik pradinį išsilavinimą, todėl reikėjo organizuoti net jų apmokymus. Palikdamas šias pareigas J. Zubrickas rašė: „...prisirišau prie tos organizacijos, nes čia nuo pradžios iki galo mano rūpestis, mano sumanymas, mano darbas. Gavau įstaigą tik su vienu žmogumi, su kurjeriu, o palieku didžiulę, su trimis departamentais, su daugeliu skyrių. Čia man teko susidurti su visokiais spekuliantais ir blogos valios žmonėmis; ne vienas jų nustojo vietos, ne vienas pateko net į kalėjimą; kovojau nuolatinę įtemptą kovą, begindamas valstybę nuo išnaudotojų... Atskiri žmonės manęs neįveikė“.
 
J. Zubrickas Valstybės kontrolei vadovavo neįprastai ilgai – iki 1924 m. vasario mėn., t.y. net penkerius metus. Pasitraukęs iš Valstybės kontrolieriaus pareigų, iki mirties dirbo Lietuvos banko Kretingos skyriaus direktoriumi.
 
Justino Zurbicko literatūrinis autografas. Iš knygos Sūduva. Suvalkiečių poezijos ontologija. [red. Juozas Tysliava], Kaunas-Marijampolė: „Divos“ bendrovės leidinys, 1924, p. 74Dar viena J. Zubricko gyvenimo pusė – poezija. Eilėraščius rusų kalba kurti pradėjo dar besimokydamas gimnazijoje, tačiau universitete ėmė rašyti gimtąja kalba. Pirmuosius lietuviškus kūrinius siuntė Amerikos spaudai pasirašydamas gimtojo kaimo pavadinimo slapyvardžiu – J. Turčiniškis. Vėliau slapyvardžio forma įvairavo: J. Z., Justins isz Turczinų, Justins iš Turčinų, Peterburgiškis, Turčiniškis, Turčiniškis J., Turčiniškis, Z., Turčinskis, Turčinskis, Z., Turčyniškis Z., Zub..., Zubrickas-Turčiniškis, Justinas.
 
Daug nepublikuotų J. Zubricko raštų paskolintų paskaitymui taip ir liko pas pažįstamus, daug jų, ypač patriotinio turinio, pats sunaikino 1920 m. skubiai besitraukdamas iš Vilniaus, daug rankraščių liko ir dingo Vilniuje. Publikacijoje, skirtoje J. Zubricko 10-ųjų mirties metinių minėjimui, V. Bičiūnas apgailestavo, kad per savo gyvenimą poetas neišleido nė vieno savo poezijos rinkinio, todėl jo kūryba sparčiai grimzta užmarštin, o juk „retai kurio kito mūsų poeto poezijoje užtiksime tolygiai ryškų, didingą ir, kiek poezija leidžia, tikrą Lietuvos prisikėlimo atvaizdavimą“.
 
Daugiausia kūrė proginius, publicistinius eilėraščius Lietuvos gyvenimo aktualijų temomis, skatino ginti tėvynę, priminė pavergtą Vilnių, minėjo garbingą Lietuvos senovę, guodė aušrininkus ir kitus tautos patriotus, džiaugėsi Klaipėdos atgavimu. Jo kūryba kupina karšto patriotizmo ir pilietinio aktyvumo. J. Zubrickas buvo pirmasis poetas rašęs apie šaulius ir šauliams.
 
Septintojo Ministrų kabineto (1922 02 02–1923 02 23) posėdis. Iš kairės į dešinę sėdi: Domininkas Siemaška, Vincas Karoblis, Kazimieras Oleka, Vytautas Petrulis, Stasys Lozoraitis, Ernestas Galvanauskas, Jonas Aleksa, Balys Sližys, Petras Juodakis, Justinas Zubrickas, Benediktas Tomaševičius. Lietuvos nacionalinio muziejaus archyvasYpač aktyviai jis kūrė poeziją pirmais Lietuvos Nepriklausomybės metais. Eilėraščius publikavo beveik visuose Europos lietuvių laikraščiuose „Aidas“, „Apžvalga“, „Karys“, „Kariškių žodis“, „Laisvė“, „Lietuva“, „Lietuvos ūkininkas“, „Lietuvos žinios“, „Šaltinis“, „Tiesos kardas“, „Trimitas“, „Ūkininkas“, „Varpas“, „Vilniaus žinios“, almanachuose „Gabija“, „Sūduva“, kalendoriuose. L. Gudaitis rašė, jog J. Zubrickas ketverius metus aprūpino „Lietuvą“ ir kitus leidinius ištęstais proginiais eiliavimais, o M. Biržiška prisiminė, kad J. Zubrickas „ligi mirties nenustojęs eiliavęs kiekviena reikšminga lietuvių tautai ar Lietuvos valstybei proga“.
 
Vis dėlto literatūros specialistai jo kūrybą įvertino kaip patetišką, daugiažodę, meniškai silpną, eiles – taisyklingomis, bet šaltomis. J. Tumas-Vaižgantas apibūdino: „Turčiniškis buvo gana miklus savo mintis dėstydamas metruoti. Gaila tik, kad, įsivėlęs į šabloną, jau nepajėgė ne tik nieko originalaus duoti, bet ko nors įvairesnio. Vaizduotė Turčiniškio turėta siaura; savo kūrybai jo semtasi temos vis iš tos pat srities, pilietinės, iš niekur daugiau“. Sovietiniu laikotarpiu J. Zubrickas, J. Rainis (Papečkys), V. Kadugys (Bukoveckas) ir kiti XX a. pradžios eilių kūrėjai priskiriami prie rašiusių realistine dvasia, vengusių dekadentizmo, bet dėl mažo kūrybinio pajėgumo ir dėl to, kad atvirai reiškė buržuazines tendencijas, nepaliko vertingesnių poezijos kūrinių.
 
Pats J. Zubrickas apie savo eiles buvo labai geros nuomonės ir tai dažnai su pasigėrėjimu jas deklamuodavo. Jis tikėjo atperkančiu, išvaduojančiu meno vaidmeniu, todėl stengėsi ir materialiai paremti Lietuvos menininkus, visus savo honorarus skirdamas Lietuvių meno kūrėjų draugijai. Už publikuotas eiles sau nė karto nepaėmė jokio atlygio.
 
Kad ir neįvertintas savo laikmečio literatų bendruomenės, J. Zubrickas buvo žinomas: kartu su B. Sruoga, K. Puida ir kitais jis padėjo kurti scenarijus Vilkolakio teatrui, 1914 m. pradėto leisti literatūros žurnalo „Vaivorykštė“ redaktorius L. Gira pasiūlė jam išversti Dantės „Dieviškąją komediją“, tačiau J. Zubrickas dėl laiko stokos atsisakė.
 
J. Zubricko eilėraščiai turėjo savo skaitytoją ir atliko tautos politinio švietimo, patriotinio ugdymo misiją. Jis rašė apie tai, kas jam rūpėjo, kas buvo skaudu, ką norėjo išsakyti – išrėkti savo tautiečiams. Justino brolis prisiminė, kad dar būdamas studentu jis eiliavo to laiko lietuvių vargus. Sulaukęs Lietuvos Nepriklausomybės, vėl kalbėjo apie tai, kas tuo metu buvo svarbiausia. 1919 metais J. Turčiniškis nepaprastai skaudžiai išgyveno Vilniaus krašto netektį, pasitraukimą į Kauną, tad jo eilėraščiai kupini kartėlio ir atviro, aistringo kvietimo nepasiduoti politinėms vingrybėms, o kilti į kovą. Todėl laikraščiai vietoje atsibodusių politinių straipsnių ar agitacinių tekstų mieliau publikavo nuoširdžias ir uždegančias Turčiniškio eiles, kurios ragino skaitytojus neabejoti, kad pajėgsime apginti Nepriklausomybę, kad jokia galybė Lietuvos atgimimo proceso nepajėgs sustabdyti, nes tai yra mūsų kraujyje, tam pagrindus padėjo mūsų protėviai.
 
1925 m. rugsėjo 12 d. J. Zubrickas tarnybiniais ir sveikatos reikalais nuvykęs į Klaipėdą staiga mirė važiuodamas tramvajumi. Kudirkos Naumiesčio bažnyčios metrikų knygoje įrašyta, kad jis mirė nuo širdies ligos, sulaukęs 57 metų amžiaus, nevedęs, dirbo Lietuvos banko Kretingos skyriaus direktoriumi.
 
Lietuvos banko Kretingos skyriaus tarnautojai. Sėdi iš kairės į dešinę: Juozas Šostakas ir J. Zubrickas. Kretingos muziejaus archyvasRugsėjo 16 d. rytą Kauno traukinių stotyje atvežamą velionį pasitiko keli šimtai žmonių: ministras pirmininkas ir finansų ministras Vytautas Petrulis, teisingumo ministras Antanas Tumėnas, užsienio reikalų ministras Valdemaras Vytautas Čarneckis, žemės ūkio ministras Mykolas Krupavičius, krašto apsaugos ministras Teodoras Daukantas, susisiekimo ministras Balys Sližys, Respublikos Prezidento kanceliarijos viršininkas Pijus Bielskis, Ministrų Kabineto reikalų vedėjas Bronius Edmundas Dailidė, valstybės kontrolierius Vincas Karoblis, Lietuvos banko valdytojas Vladas Jurgutis, Kauno burmistras Jonas Vileišis, Čekoslovakijos konsulas, daug Seimo atstovų, valstybės kontrolės tarnautojai, susisiekimo, finansų ir kitų ministerijų, spaudos atstovai, J. Zubricko Peterburgo laikų bendradarbiai ir kt. Traukinio vagonas buvo apkaišytas žalumynais, puoštas vainiku. Klaipėdoje ant velionio karsto buvo uždėtas Respublikos Prezidento A. Smetonos vainikas. Kauno stotyje ant platformos buvo paruoštas altorius šv. Mišioms, kurias konsekravo kanauninkas Juozas Tumas Vaižgantas. Pabaigoje kan. Tumas sugiedojo „Libera“, pašventino kartą ir vagonas buvo išlydėtas į Vilkaviškio stotį. Visi periodiniai leidiniai publikavo šio iškilaus vyro nekrologą.
 
Palaidotas valstybės lėšomis 1925 m. rugsėjo 17 d. Kudirkos Naumiestyje, Meištų kapinėse. Laidotuvių iškilmėms vadovavo prof. prel. Aleksandras Grigaitis. Justino brolio Vinco Zubricko sūnus Juozas (g. ~1897 m., gydytojas, nuo 1951 m. gyvenantis Klyvlende, JAV) suprojektavo ir savo lėšomis pastatė antkapinį paminklą.
 
2012 m. Turčinuose buvo atidengtas kuklus paminklas Justinui Zubrickui: blokinis, rudeninėmis gėlėmis apsodintas vazonas, – tokiu būdu Turčinų seniūnas P. Kuncaitis išpildė lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Natalijos Manikienės priešmirtinį prašymą pagerbti iškilaus kraštiečio atminimą.
 
Išsamiausią J. Zubricko charakteristiką surašė J. Tumas Vaižgantas: „Tipiškas senosios kartos Lietuvos inteligentas. Rimtai mokytas, sumanus dalyko specialistas, darbštus, sąžiningas Zubrickas vis dėlto visur ir visados tėra vargo pelė. Aplink jo vardą nežaibuoja žaibai, negriaudžia perkūnai; nesimatė, kad kada nors būtų valstybiniu automobiliu bent per Kauną pervažiavęs. Net iš paskutinės pamėgtos vietos tylomis išvažiavo, į provinciją ištremiamas. Tik privatinis laiškas dabar pareiškė, kaip jam buvo skaudu. Tačiau ir naują, nors daug žemesnę vietą banke, tiek vėl pamėgsta, jog geresnės už ją nebemato visame pasaulyje, net tame pat Ministerių Kabinete, kur už jokius turtus sakos nenorįs grįžti. Ypatingas žmogus, gana retas dabar egzempliorius, be jokių didelių aspiracijų, pasitenkinąs savo paties sąžiningai einamomis pareigomis. Tylus pareigų ėjėjas, nesikišąs į jokius partijų ginčus, Zubrickas ne vadas, net ne meteoras padangėje, bet ta pozityvi, kuriamoji galybė, kuri leidžia „vadovams“ mandrauti ir save svietui rodyti“. J. Zubricko giminaitė prisiminė, jog jis visuomet visiems buvo pasiruošęs padėti, daugeliui ne vien giminių, bet ir kaimynų vaikų suteikė galimybę išsimokslinti. Tuometinis politikas, visuomenės ir kultūros veikėjas Kazys Grinius Justiną Zubricką apibūdino kaip teisingą, darbštų, tėvynei atsidavusį, geros širdies vyrą. VI-ojo Ministrų Kabineto vidaus reikalų ministras Rapolas Skipitis sakė, jog J. Zubrickas buvęs „tyliausias Ministrų Kabineto posėdžių dalyvis, kuris tik būtiniausiam reikalui esant tardavo savo nuomonę“, tačiau jis buvo „poetiškos sielos, gilus patriotas, zanavykas, Turčinų kaimo sūnus“. Lietuvos Banko vadžia gedėjo „sąžiningo ir uolaus bendradarbio“, o Antanas Smetona su nostalgija prisiminė, kad „velionis plaukė visur su atgimstančia lietuvių srove, visur tarp savųjų ir svetimųjų jis rodėsi lietuvio veidu, neslėpdamas jo nei šiokios, nei kitokios karjeros akivaizdoje“.
 
Justino Zubricko kapas Kudirkos Naumiesčio kapinėse. Iliustracija iš knygos Aleknavičius B., Aleknavičius V. Novužės krašto vaikai. Marijampolė, 1999, kn. 1, p. 166Žvelgiant į J. Zubricko kūrybą ir nuveiktus darbus matome, jog jis buvo jautrios širdies, nuoširdžiai atsidavęs iš visų jėgų dirbo Lietuvos labui vardan laisvos ateities kviesdamas žmones vienybei, nesavanaudiškumui, pasiaukojimui, kilnumui ir karžygiškumui (kokie tai šiandien pamiršti žodžiai! – aut. past.).
„Šie eilėraščiai, nors jie politikos straipsnio pavidalu rašyti, neturi paskęsti jūroje laikraščio smulkmenų: eiliuotoji jų forma juos išgelbės ir anksčiau ar vėliau susikaups į vieną leidinėlį. Ir būsimoji bent viena karta tikrai mielai juos paskaitys. Ir atgaivins Turčiniškis toje kartoje praeitos kartos širdies troškimus“ – pranašavo Juozas Tumas Vaižgantas.
 
Šiais metais, minint Lietuvos valstybės 100-ąjį jubiliejų, J. Turčiniškio eilės skamba kaip niekad aktualiai:
 
ŠAULIAMS
Susispieskit krūvon, Lietuvos sakalėliai,
Išblaškykit miglas jūs galingais sparnais,
Ir stovėkit tvirtai, kaip jauni ąžuolėliai,
Kovą skelbkit audrom, ir sunkiausiais laikais
Kraštui būkit sargais!
 
Kam tėvynė brangi, kas už ją nor kovoti,
Kas nor jai sudaryt apgynėjų būrius,
Kas ir laimę dėl jos pasirengęs aukoti,
Ir užtikrinti nor jai į garbę kelius,
Teeinie į Šaulius!
 
Kas pavojaus metu, nepraradęs drąsumo,
Priešus rankoj ginklu pasitikti išeis,
Kas krūtinėj jaunoj daug tur karšto narsumo,
Kas nužeminti vardo tėvynės neleis,
Tasai bus su Šauliais!
 
Jei gali reikale dėl kitų pasišvęsti,
Jei jautiesi širdy didvyriu būt galįs.
Jei už brolius tinki nesiskųsdamas kęsti,
Jei nelaimė šalies tau širdies skaudulys, –
Tu – tikrasis Šaulys.
 
Jei tėvynei gali atsidavęs tarnauti,
Kaip tarnavo pirmi savanorių būriai,
Jeigu vertas esi dėkingumą jos gauti,
Ir jos meilė yra širdy tavo giliai,
Su tavim bus Šauliai!
 
Bet jei stoti kovon nejauti pašaukimo,
Jei tau žinomas baimės bjaurus šiurpulys,
Jei tėvynei apgint neturi patraukimo
Ir buvai visuomet nelaimingas bailys,
Tuomet tu – ne Šaulys.
 
TAUTOS ŠVENTĖ
Miglotas dangus valandėlei nušvito,
Saulutė pažvelgė į žemę linksmiau,
Ūmai našta, slėgusi sielą, nukrito,
Nuvargus krūtinė alsuoja lengviau.
 
Kasdieninį triūsą šalin atidėję,
Tautos šventę tinkamai leiskim sau švęst,
Kad ryt vėl iš naujo dvasia sustiprėję
Toliau sunkų darbą galėtume tęst.
 
Tegu šita šventė tautos iškilminga
Kiekvieną šiaudinę bakūžę palies,
Tegu sugiedos visur himną galingą
Nuo Klaipėdos lig Gedimino pilies!
 
Pagerbkime šiandie aukų kraują brangų –
Teskamba trimitai, tegaudžia varpai,
Tekyla galingi garsai jų į dangų,
Tegu juos išgirs mūs didvyrių kapai!
 
Užmirškim vargus, kurie laukia ryt dieną, –
Šviesios mūsų šventės lai nieks nesudrums!
Pavojuj mirties atsidurt – ne naujiena,
Nes priešai klastingi nuolat gresia mums.
 
Išvien su mumis pirmąsyk Klaipėdiečiai
Tautos šventę švęst iškilmingai galės,
Tik jos nesupras mūsų broliai Vilniečiai...
Bet greit susilauks ir jie savo eilės!
 
Mes ir švęsdami rankoj ginklą turėsim,
Kiekviens užpuolikas atsakymą gaus...
Nepriklausomybės sargyboj budėsim, –
Suktumais ir pinklėmis mūs nepagaus.
 
Nors daug padaryta; bet eilės dar lieka,
Prie visa ko reikia dar mums pasirengt;
Kad mūsų darbai nenueitų per nieką,
Įtempt visas pajėgas reik pasistengt.
 
Spėkas mus įvertinant neapsirikim,
Užmirškime partijų smulkius ginčus,
Kiekviens geriau pareigas savo atlikim...
Šalin sabotažą, šalin kivirčus!
 
Daugiau reik darbštumo, doros ir vienybės,
Mažiau atkaklumo ir žodžių tuščių,
Turėkim daugiau ištvermės ir kantrybės,
Mokėkim pasmerkt ydas mūsų pačių!..
 
Tėvynės vardan visi stoję į darbą,
Tikėkime skaisčia žvaigžde Lietuvos;
Nors priešai mūs dūksta, su Dievo pagalba
Išeisim laimėtojai mes iš kovos.
 
Valio, nepriklausoma mūsų Tėvynė!
Valio, jos gynėjai, valio jos valdžia!
Tikėkim – ateis laimingesnė gadynė,
Jai laidas geriausias kloties mūs pradžia.
 
Jolanta Klietkutė,
Kretingos muziejus