Skip to content Skip to navigation

Kretingiškių generolas

Kretingiškių generolas

Pateikta: 2018-11-08 10:19 (atnaujinta: 2018-11-08 10:40)

Gimnazistas Vladislovas Antanas Nagevičius su motina Marija Magdalena Nagevičienė. Apie 1895 m. Kuriant prieškario Lietuvos Respubliką, vieną ryškiausių pėdsakų krašto istorijoje paliko tautinio judėjimo dalyvis, visuomenės ir valstybės veikėjas, Vytauto Didžiojo karo muziejaus įkūrėjas ir ilgametis vadovas, archeologas, karo gydytojas, generolas Vladas Nagevičius.

***

Būsimasis generolas gimė 1880 m. birželio 17 d. (naujuoju stiliumi – birželio 29 d.) Kretingoje, bajoro, muitinės tarnautojo Vladislovo Kiprijono Nagevičiaus (1848–1881) ir valstiečių luomui priklausančios miesto gyventojos Marijos Magdalenos Eitavičiūtės (1847–1927) šeimoje. Naujagimį kitą dieną parapinėje bažnyčioje kunigas Gabrielius Beržanskis pakrikštijo Vladislovu Antanu. Krikšto tėvai buvo bajoras Antanas Ruika ir motinos sesuo Praksėda Eitavičiūtė. Prieš tai šeima buvo susilaukusi dukterų Olimpijos ir Oktavijos, tačiau jos neilgai džiugino tėvus, nes netrukus mirė. 1881 m. rugsėjo 10 (22) d. tėvui dėl džiovos iškeliavus amžinybėn, motina pasiaukojo sūnaus auklėjimui, lavinimui ir mokymui: jam mokantis Palangoje, Rygoje ir Peterburge, nuomojosi šiuose miestuose butą, rūpinosi sūnaus buitimi, gamino valgyti.

Rusijos imperijos karo laivyno gydytojas, mičmanas Vladislovas Antanas Nagevičius. Apie 1915 m. Pradinį išsilavinimą gavęs Kretingos rusiškoje liaudies mokykloje, berniukas įstojo į Palangos progimnaziją. Tačiau būdamas katalikas ir lietuvis, jis atsisakė dalyvauti stačiatikių pamaldose, todėl iš mokyklos buvo pašalintas. Mokslus tęsė Rygos Aleksandro vokiečių gimnazijoje, kurią baigęs 1902 m. išvyko į Rusijos imperijos sostinę Sankt Peterburgą. Jame 1904 m. baigė Archeologijos institutą, įsijungė į mokslo tiriamąją veiklą, 1905–1912 m. tyrinėjo Vakarų Žemaitijos (Kartenos, Kiauleikių, Kretingos, Maciuičių, Norgėlų, Pocių, Senkų, Skomantų, Šateikių, Viekšnių, Pryšmančių) kapinynus, 1907 m. balandžio 7 d. dalyvavo pirmajame Lietuvių mokslo draugijos susirinkime, o vėliau, 1918–1919 m., buvo draugijos valdybos narys.

Archeologija liko pomėgiu, o pragyvenimo šaltiniu turėjo tapti gydytojo profesija, kurios pagrindus jaunuolis įgijo Sankt Peterburgo karo medicinos akademijoje. Studijų metais jis dalyvavo Lietuvos socialdemokratų partijos būreliuose. Nuo 1905 m. bendradarbiavo laikraščiuose „Vilniaus žinios“, „Lietuvos žinios“, „Viltis“. 1905 m. buvo Didžiojo Vilniaus Seimo dalyvis, Kretingos ir Palangos miestelėnams aiškino jo nutarimus, ragino tautiečius būti aktyviais savo pilietinių ir tautinių teisių gynėjais. Netrukus buvo suimtas, atsidūrė Telšių, vėliau – Kauno kalėjime. Jam buvo iškelta byla dėl socialdemokratinės literatūros laikymo, kurioje studentą gynė socialdemokratas, advokatas Vladas Stašinskas ir žymus rusų gydytojas, fiziologas, medicinos Nobelio premijos laureatas, Karo akademijos profesorius Ivanas Pavlovas. Bylą nagrinėję Kauno teismo rūmai studentą V. Nagevičių 1906 m. paleido į laisvę be teisės grįžti į Kretingą.

Lietuvos kariuomenės karo gydytojas, pulkininkas leitenantas Vladas Nagevičius. Apie 1919 m. Peterburge jis tęsė lietuvišką veiklą, priklausė lietuvių studentų draugijai, 1908 m. drauge su Vladu Ingelevičiumi, Kaziu Oželiu ir Pranu Sližiu įkūrė Karo medicinos akademijos lietuvių medikų korporaciją „Fraternitas Lituanica“, kurios tikslas – išsaugoti lietuvybę ir tautinę kultūrą.

Baigęs akademiją, buvo paskirtas į Baltijos jūros karo laivyną. Tarnavo gydytoju Liepojos jūrininkų karo ligoninėje, vyr. gydytoju kanonierėje „Chrabryj“ ir šarvuotyje „Slava“. Be tradicinių gydymo metodų taikė hipnozę. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje dalyvavo mūšiuose su priešo laivais ir pakrantės artilerija, buvo apdovanotas visais karo metais teikiamais pasižymėjimo ženklais. Vėliau rūpinosi karo sanitarijos reikalais Suomijos įlankos pakrantėje. 1917 m. pabaigoje buvo perkeltas į Juodosios jūros karo laivyną, kur jam pavesta sutvarkyti Krymo pakrantės sanatorijas, įvesti jose per revoliuciją pakrikusią tvarką, paruošti vietas kelioms dešimtims tūkstančių grįžtančių gydytis tuberkuliozininkų. Tarnaudamas karo laivyne nepamiršo lietuviškos veiklos: Liepojoje įsteigė lietuvių draugiją, subūrė lietuvius karo tremtinius Helsinkyje ir Sevastopolyje. 1917 m. Petrograde vykusiame Rusijos lietuvių seime sudarė kairiųjų karininkų bloką, kurio balsais seimas priėmė rezoliuciją, pasisakančią už nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą.

Karo sanitarijos tarnybos viršininkas, Vytauto Didžiojo karo muziejaus viršininkas, brigados generolas Vladas Nagevičius. Apie 1936 m. Atkūrus Lietuvos valstybingumą, 1918 m. rugpjūčio mėn. grįžo į tėvynę, įstojo savanoriu į karinę tarnybą, buvo pirmasis Lietuvos kariuomenės karo gydytojas. 1918 m. spalio 15 d. įsteigus Apsaugos komisiją, paskirtas jos prezidiumo sekretoriumi, o lapkričio 23 d. – Krašto apsaugos tarybos nariu, dalyvavo kuriant kariuomenę. 1918 m. gruodžio 21 d. paskirtas Karo sanitarijos valdybos viršininku. Nuo 1919 m. gegužės dirbo kariuomenės lauko sanitarijos inspektoriumi, o nuo gruodžio 19 d. iki 1940 m. rugpjūčio mėn. vadovavo Karo sanitarijos tarnybai. Įkūrė Sanitarijos puskarininkių mokyklą, Aukštuosius karo sanitarijos kursus. 1920 m. jam suteiktas generolo leitenanto, o 1936 m. – brigados generolo karinis laipsnis.

Vladas Nagevičius tapo pirmuoju profesionaliu Lietuvos archeologu, vykdžiusiu plataus masto stacionarius archeologijos objektų tyrinėjimus. Vienas žymiausių tarpukariu tyrinėtų objektų – šalia Kretingos 1921 m. tirtas Pryšmančių kapinynas, kurio tyrinėjimus stebėjo iš Vokietijos atvykęs baltų archeologijos ir kultūros tyrinėtojas, Karaliaučiaus universiteto profesorius Adalbertas Becenbergeris. Apie kapinyno tyrinėjimų rezultatus 1930 m. II Baltijos šalių archeologų konferencijoje Rygoje generolas skaitė mokslinį pranešimą, o išanalizavęs radinių metalo sudėtį, papuošalų ornamentiką, atrinkęs skandinavų kraštuose aptiktas analogijas, tyrimų medžiagą 1935 m. paskelbė Vytauto Didžiojo universiteto leidinyje „Senovė“.

Marijos Magdalenos Eitavičiūtės-Nagevičienės namas Valsčiaus gatvėje (dab. V. Nagevičiaus g. 5), kuriame gimė ir augo generolas Vladas Nagevičius. XX a. 4 deš. Reikšmingiausius archeologijos tyrinėjimus jis 1931–1932 m. atliko Apuolės, o 1933–1934 m. – Senosios Įpilties piliakalniuose. Padarė pylimų pjūvius, ištyrė vartų vietas, tyrinėjo pilies aikšteles. Jam talkino archeologai prof. Eduardas Volteris, dr. Jonas Puzinas, Karolis Mekas, dirvožemio tyrėjas prof. Viktoras Ruokis, inžinieriai, braižytojai, karo fotografai, topografai ir pan. Kasimo darbus vykdė samdomi darbininkai ir kareiviai. Visi darbai buvo fotografuojami ir filmuojami iš lėktuvo. Tyrinėjimų eigą plačiai nušvietė Lietuvos spauda. Jų stebėti atvykdavo smalsuolių ir vasarotojų ekskursijos, Senosios Įpilties kasinėjimuose lankėsi Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona, Latvijos mokslų akademijos profesorius ir universiteto prorektorius Francis Baluodis. Abiejų piliakalnių tyrinėjimų medžiaga saugoma Vytauto Didžiojo karo muziejuje, o rezultatai liko nepaskelbti. 1921–1925 m. generolas buvo Valstybinės archeologijos komisijos narys, rūpinosi archeologijos paminklų apsauga, ruošė pranešimus ir paskaitas.

Vladas Nagevičius buvo aktyvus visuomeninkas. 1920 m. įsteigė Karo muziejų (oficialiai atidarytas 1921 m. vasario 16 d.) ir jam vadovavo. Rūpinosi lietuvių tautos kovų už laisvę ir valstybingumą, tautos didvyrių atminimo įamžinimu, kūrė memorialinį Karo muziejaus sodelį. Jo iniciatyva sukurta ir muziejuje sukaupta daug istorinių paveikslų, įrengtas Kauno kariljonas, pastatyta Knygnešių sienelė, skirta lietuvių tautos kovai su lietuviškos spaudos draudimu atminti.

Atminimo lenta prie namo, kurio vietoje iki 1940 m. stovėjo gimtasis generolo Vlado Nagevičiaus namas. Fot. Julius Kanarskas. 2016 m. 1922 m. įsteigė karininkų Ramovę ir jai vadovavo. Nuo 1922 m. buvo Gyvūnų globos draugijos valdybos vicepirmininku, nuo 1934 m. – pirmininku. 1923 m. išrinktas į Vyriausiąjį Lietuvos komitetą tautiniam laivynui steigti. Vadovavo Lietuvos sporto lygai, organizavo olimpinį sąjūdį. 1923 m. įkūrė Lietuvos jūrininkų sąjungą bei jūrininkų mokyklą, nuo 1940 m. – Jūrininkų sąjungos Garbės pirmininkas. 1924 m. įsteigė Karo invalidų šelpimo komitetą, organizavo karo invalidų gydymą, aprūpinimą protezais, atidarė dirbtuves, kuriose karo invalidai buvo mokomi amatų. Iš karo invalidų subūrė pučiamųjų orkestrą, ir Karo muziejaus garbės sargybą. Palangoje vasarojęs invalidų orkestras per Parciunkulio atlaidus generolo nurodymu atvykdavo į Kretingą ir per atlaidams skirtas šv. Mišias grodavo bažnyčioje.

1925–1928 m. V. Nagevičius vadovavo Lietuvai pagražinti draugijai. Įkūrė Moterų komitetą, išaugusį į Didžiosios kunigaikštienės Birutės draugiją, kuri rūpinosi kariais ligoniais. Jis buvo Vyčio Kryžiaus ordino įsteigimo iniciatorius, nuo 1927 m. Vyčio Kryžiaus ordino, nuo 1928 m. – Savanorių medalio komisijų narys.

Generolas Vladas Nagevičius su žmona Veronika Baronaite prie Karo muziejaus. XX a. 3 deš. pab. Puoselėdamas lietuvybę ir lietuviškas tradicijas, generolas skatino moteris vilkėti tautiniais rūbais, pasitikdavo jais vilkinčias Karo muziejaus ir sodelio lankytojas ir pats asmeniškai įteikdavo rožės žiedą. Mėgdamas kryždirbystę, ragino piliečius statyti pagal dailininko Adomo Varno sukurtus projektus mažosios architektūros statinius (kryžius, stogastulpius ir pan.), pats pastatė kryžius prie paminklo Nežinomam kariui Kaune, ant tėvų kapų Kretingoje, prie Apuolės piliakalnio, savo dvarelyje netoli Babtų, kurį pavadino Žemaitkiemiu. Jo lėšomis buvo prižiūrimas koplystulpis ant Stabaunyčios kalno – pirmasis Lietuvoje paminklas, skirtas įamžinti Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydį per Atlantą. Grįždamas prie lietuviškų šaknų, 1940 m. greta lenkiškos savo pavardės pradėjo naudoti lietuvišką jos atitikmenį, pasivadindamas Nagiumi. Dėl to istorinėje literatūroje generolas vadinamas dar Nagiumi arba Nagevičiumi-Nagiumi.

Paniręs į tarnybinę ir visuomeninę veiklą, generolas mažai laiko rasdavo savo asmeniniam gyvenimui. Šeimą sukūrė jau būdamas solidaus amžiaus, vesdamas iš aukštaitę, aktyvią birutietę Veroniką Baronaitę. Įsisūnijo Maskvoje gyvenusį pusbrolio sūnų Leoną Nagevičių, kurį iš sovietų Rusijos į Kauną pasikvietė per Lietuvos ambasadorių Jurgį Baltrušaitį. Čia jaunuolis įsigijo aukštąją išsilavinimą, būdamas studentu dirbo braižytoju įtėvio vadovaujamoje Senosios Įpilties piliakalnio archeologinių tyrinėjimų ekspedicijoje.

Lietuvos prezidentas Antanas Smetona su žmona Sofija ir brigados generolas Vladas Nagevičius su žmona Veronika prie Kretingos Lurdo. 1937 m. Generolas Vladas Nagevičius buvo įtakingas asmuo, bendravęs su aukščiausiais valstybės pareigūnais. Jo Babtų dvarelyje, gimtosios Žemaitijos garbei pavadintame Žemaitkiemiu, į įvairias tautines šventes atvykdavo Vyriausybės nariai, aukšto rango Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchai, Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona. Įspūdingus renginius svarbioms istorinėms datoms ir tautinėms šventėms paminėti generolas rengdavo Karo muziejaus sodelyje prie Nežinomo kario paminklo ir šalia Laisvės paminklo. Jose dalyvaudavo minios kauniečių, kariuomenės įgula, valstybės vadovai. Jam 1939 m. buvo patikėta Vilniuje organizuoti Vilniaus krašto susigrąžinimo šventę.  

Generolas Vladas Nagevičius (stovi dešinėje) su Pryšmančių kapinyno archeologinių tyrinėjimų ekspedicijos dalyviais. 1921 m. Sovietų okupacijos pradžioje, kaip ir dauguma patriotiškai nusiteikusių Lietuvos karininkų, jis buvo atleistas iš visų pareigų, tačiau represijų išvengė. Prasidėjus 1941 m. Birželio sukilimui, buvo Lietuvių aktyvistų fronto Kauno štabo patarėju. 1943 m. paskirtas pirmojo generalinio tarėjo generolo Petro Kubiliūno patariamosios tarybos nariu, o 1944 m. aktyviai pasisakė už Vietinę rinktinę, prieš lietuvių SS legiono formavimą. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, o 1949 m. persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas. Gyveno Klivlende, kuriame 1954 m. rugsėjo 15 d. mirė.

Prie Senosios Įpilties piliakalnio didžiojo pylimo pjūvio (iš dešinės į kairę): archeologas Karolis Mekas, kretingiškis provizorius Vladas Grudzinskas (sėdi), generolas Vladas Nagevičius, Raguviškių ūkininkas Maštaras ir jo sūnus, Pranciškonų gimnazijos gimnazistas, būsimas gydytojas chirurgas Adolfas Maštaras. 1934 m. Už nuopelnus Vladas Nagevičius buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus 5-ojo laipsnio (1920 m.), II rūšies Vyčio Kryžiaus 2-ojo laipsnio (1928 m.), Vytauto Didžiojo 2-ojo laipsnio (1936 m.) ir didžiojo kunigaikščio Gedimino 2-ojo laipsnio (1928 m.) ordinais, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių ir Lietuvos nepriklausomybės medaliais (1928 m.), Šaulių Žvaigždės ordinu (1931 m.), skautų Svastikos ordinu (1931 m.), ugniagesių „Artimui pagalbon“ 1-ojo laipsnio kryžiumi (1938 m.), Šaulių Žvaigždės ordino medaliu (1939 m.), Belgijos, Čekoslovakijos, Estijos, Latvijos, Rumunijos, Suomijos ir Švedijos valstybiniais ordinais ir medaliais. 2003 m. generolas pripažintas Lietuvos kariu savanoriu.

Buvęs Babtų dvaras, kurį tarpukariu įsigijęs generolas Vladas Nagevičius pavadino Žemaitkiemiu. XX a. 4 deš. Generolas buvo dažnas svečias Kretingoje. Joje jis lankėsi su žmona, dalyvaudavo pranciškonų, apskrities ir miesto savivaldybių rengiamose šventėse, atveždavo į jas garbingų svečių.  Pavyzdžiui, 1924 m. su juo Porciunkulės atlaiduose pranciškonų bažnyčioje lankėsi tautos patriarchas Jonas Basanavičius, poetas, Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos rektorius Jonas Mačiulis-Maironis, anglų literatas, majoras Edwardas Owemas Rutteris ir 7 Lietuvos kariuomenės generolai. 1937 m. pranciškonų bažnyčią, vienuolyną ir Lurdą generolas aplankė kartu su Lietuvos prezidentu Antanu Smetona, o juos lydėjo abi žmonos.

Kretingiškiai labai gerbė savo generolą. Apie tai liudija 1930 m. gen. V. Nagevičiaus (karo metais – gen. Nagiaus) vardu Kretingoje pavadinta gimtoji jo gatvė (iki tol vadinta Valsčiaus gatve). Tai vienintelė gatvė mieste, kuriai suteiktas iš Kretingos kilusio asmens vardas jam dar esant gyvam.

Nagevičių šeimos kapavietė Kretingos senosiose kapinėse. Fot. Julius Kanarskas, 2013 m. Gatvėje stovėjusio Nagevičių namo neišliko. Po motinos mirties generolas jį pardavė seserims Riaukaitėms iš Raguviškių (Būdviečių) kaimo. Tačiau name buvo paliktas kambarys, kuriame jis galėjo apsistoti atvykęs į Kretingą. Generolui viešint Kretingoje, liepos 22 d. per Marijos Magdalenos vardadienį jo prašymu motinos garbei buvo iškeliama tautinė trispalvė. Sykį patruliavęs jaunas policininkas pamatė ne valstybinės ar tautinės šventės metu iškeltą vėliavą ir bandė namo savininkes nubausti. Tačiau pasirodžius generolui ir paaiškinus situaciją, jis savo ketinimų atsisakė. 1940 m. senąjį namą savininkės nugriovė, o jo vietoje pastatė mūrinį. Minint V. Nagevičiaus 111-ąsias gimimo metines, Kretingos muziejaus iniciatyva prie namo 1991 m. buvo pritvirtinta atminimo lenta, kurią pagamino Kretingos rajono gyventojų buitinio aptarnavimo kombinato Paminklų dirbtuvių meistrai.

Nagevičių šeimą mena šeimos kapas, esantis Kretingos senosiose kapinėse. Čia palaidoti generolo tėvai Vladislovas Kiprijonas ir Marija Magdalena Nagevičiai, sesutės Olimpija ir Oktavija, teta Praksėda Eitavičiūtė. Greta jų 1995 m. atgulė iš Klivlendo parvežti Vlado Nagevičiaus ir žmonos Veronikos Baronaitės-Nagevičienės palaikai. Kapas paskelbtas nacionalinio reikšmingumo lygmens registriniu kultūros paveldo objektu (u. k. 32626), Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Kauno apskrities skyriaus iniciatyva 2006 m. sutvarkytas. Prie kapo stovi medinis skulptūrinis stogastulpis su karių globėjo Šv. arkangelo Mykolo horeljefu ir kaltiniu kryželiu-saulute (aut. tautodailininkas Adolfas Teresius, 2006 m.).

Julius Kanarskas,
istorikas, Kretingos muziejus