Skip to content Skip to navigation

Kretingiškis pulkininkas Adolfas Birontas

Kretingiškis pulkininkas Adolfas Birontas

Pateikta: 2018-03-01 11:32

Kretingiškis karys savanoris, pulkininkas Adolfas Birontas. Apie 1930 m. Pasienis.lt

Atkūrus 1918 metais Lietuvos valstybingumą, metų pabaigoje jaunai valstybei ginti buvo pradėta kurti kariuomenė. Jos vadovaujančios sudėties pagrindą sudarė iš Rusijos grįžtantys karininkai, tarp kurių buvo kretingiškis Adolfas Birontas (1885–1958).
 
***
 
Adolfas Birontas gimė 1885 metų gegužės 3 dieną (pagal naująjį stilių – gegužės 15 dieną) Kretingoje, grafienės Sofijos Tiškevičienės dvaro tarnautojų Tadeušo ir Kotrynos Birontų šeimoje. Kitą dieną naujagimį Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje pakrikštijo kunigas pranciškonas Juozapas Laniauskis. Krikštatėviais tapo valstiečiai Stanislovas Adomavičius ir Anastasija Simonaitė (rusiškai rašoma Simeonovna).
 
Tėvas Tadeušas Birontas buvo kilęs iš Grūšlaukės valstiečių, priklausė Darbėnų valsčiaus Vaineikių bendruomenei, tarnavo grafienės Sofijos Tiškevičienės palivarkuose, tame tarpe – Vaineikių dvarelyje, vadinamame Kirmindvariu. Lankydamasis Kretingos dvare jis susipažino su grafienės vyriausiąja šeimininke, taip pat iš valstiečių luomo kilusia Kotryna Galdikaite, su kuria sukūrė šeimą.
 
Todėl būsimasis Lietuvos kariuomenės kūrėjas su broliu Juozapu bei seserimis Bronislava ir Justina augo grafų Tiškevičių Kretingos dvare ir jo palivarkuose. Baigęs Palangos progimnaziją, mokslus tęsė Sankt Peterburge. Jame 1902 metais baigė gimnaziją, nuo 1903 metų tarnavo savanoriu Rusijos imperijos kariuomenėje, 1905 metais gavo praporščiko (t. y. puskarininkio) laipsnį. 1906–1914 metais dirbo farmacininku Sankt Peterburge, Maskvoje ir Piatigorske, studijavo Karo medicinos akademijoje, kurią baigęs 1909 metais įgijo vaistininko padėjėjo kvalifikaciją. 
 
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1914 metų rudenį buvo mobilizuotas į carinės Rusijos kariuomenę, baigė karininkų mokyklą ir buvo išsiųstas į Austrijos–Vengrijos frontą. 1915 metais pateko į vengrų nelaisvę, iki 1916 metų buvo laikomas karo belaisvių stovyklose. Grįžęs iš nelaisvės, Maskvos universiteto Farmacijos skyriuje tęsė studijas, kurias baigęs 1918 metais gavo provizoriaus kvalifikaciją.
 
Po bolševikų surengto karinio perversmo Rusijoje 1918 metais prasidėjus pilietiniam karui, grįžo į Lietuvą. Sužinojęs apie kuriamą Lietuvos kariuomenę, 1919 metų vasario 7 dieną tapo kariu savanoriu. Jam buvo suteiktas kapitono laipsnis ir pasiūlyta tarnyba Krašto apsaugos ministerijoje. 1919 metų balandžio 17 dieną buvo paskirtas Šiaulių miesto ir Šiaulių apskrities komendantu, rūpinosi apskrities karinių objektų ir stambesnių gyvenviečių gynyba nuo Šiaurės Lietuvą iš Latvijos užplūdusių bermontininkų. Už tai 1919 metais buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus 5-ojo laipsnio ordinu. 1919 metų lapkričio 3 dieną pakeltas į majorus, lapkričio 27 dieną paskirtas Lietuvos geležinkelių kariniu viršininku, o 1922 metų rugsėjo 2 dieną – 2-ojo pasienio pulko vadu. Pulką išformavus, 1923 metų lapkričio 6 dieną išleistas į atsargą.
 
1922 metų lapkričio 5 dieną Viekšnių šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje susituokė su Emilija Butkaite ir sukūtęs šeimą susilaukė sūnaus ir dukters. Nuo 1924 metų tarnavo Klaipėdos muitinėje, redagavo laikraštį „Valstybinis valdininkas“.
 
Po karinio perversmo grįžo į kariuomenę ir apsigyveno Kaune. 1928 metų sausio mėnesį gavo pulkininko leitenanto laipsnį, buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu ir paskirtas Vyriausiojo štabo Rikiuotės skyriaus viršininku. Kaip nusipelnęs karys savanoris, 1928 metų balandžio 23 dieną buvo apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (liudijimo Nr. 15), o 1930 metais jam įteiktas Vytauto Didžiojo 3-ojo laipsnio ordinas.
 
Be pagrindinių pareigų, 1928–1932 metais buvo Vyčio Kryžiaus ordino tarybos narys, 1929–1934 metais – Lietuvos karininkų Ramovės seniūnų tarybos narys, 1930 metais – Vytauto Didžiojo komiteto narys, 1933 metais – Baltijos valstybių ugniagesių sąjungos viceprezidentas. Nuo 1928 metų iki 1938 metų pirmininkavo Karių savanorių komisijai, kuri pripažindavo Nepriklausomybės kovų dalyviams kario savanorio statusą ir teikė juos Krašto apsaugos ministerijai apdovanoti Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. Priklausė Lietuvių tautininkų sąjungai, buvo jos Centro valdybos narys.
 
Be minėtų apdovanojimų, 1928 metais buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, 1930 metais – Latvijos išsivadavimo karo 10-mečio medaliu, 1933 metais – Estijos ugniagesių sąjungos žvaigžde.
 
1934 metų rugpjūčio 31 dieną baigė karinę tarnybą ir buvo paleistas į dimisiją. Parašė ir 1934 metais išleido atsiminimų knygą „Bermontininkams Lietuvą užpuolus: Atsiminimai iš kovų už Lietuvos Nepriklausomybę“.
 
Per pirmąją sovietų okupaciją represijų išvengė. Sovietų ir nacių karo pradžioje dalyvavo 1941 met birželio sukilime, nuo birželio 25 dienos iki liepos 15 dienos dirbo Kauno komendantūroje. 1944 metais pasisakė prieš generolo Povilo Plechavičiaus organizuojamą Vietinę rinktinę ir prisidėjo prie jos likvidavimo. Vokiečių buvo paskirtas Mobilizacinio štabo viršininku, bandė organizuoti jaunuolių šaukimą į Vokietijos armiją. 1944 metų liepos mėnesį dalyvavo kuriant Tėvynės apsaugos rinktinę (Žemaičių legioną).
 
Baigiantis karui, 1944 metais pasitraukė į Vokietiją, iš kurios 1949 metais emigravo į Jungtines Amerijos Valstijas. Išeivijoje parašė ir 1956 metais išleido brošiūrą „Vardan teisybės“, pasakojančią apie Antrojo pasaulinio karo įvykius. Mirė 1958 metų birželio 8 dieną Klivlende, Ohajo valstijoje.
 
Julius KANARSKAS,
Kretingos muziejus