Skip to content Skip to navigation

Kretingiškiai lietuvių tautinio sąjūdžio dalyviai

Kretingiškiai lietuvių tautinio sąjūdžio dalyviai

Pateikta: 2018-02-14 14:57 (atnaujinta: 2018-02-14 15:23)
Draudžiamos lietuviškos spaudos spausdinimo ir knygnešystės organizatorius, vienas iš lietuvių tautinio sąjūdžio pradininkų vyskupas Motiejus ValančiusMūsų valstybingumo ištakos siekia XIII amžių, kai didysis kunigaikštis Mindaugas įkūrė Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Prabėgus daugiau kaip 500 metų valstybė buvo panaikinta. Tautą pavergusios carinės Rusijos jungo lietuviai bandė atsikratyti per XIX a. sukilimus, kuriuos numalšinę engėjai uždraudė viešai naudoti lietuvių kalbą ir raštą. Tačiau patirtos represijos nepalaužė mūsų tautos. Užgydžiusi žaizdas, ji palengva vėl kilo į žygį dėl savarankiško, už lietuvių kalbą ir spaudą. Tai paspartino tautinį sąmonėjimą ir subrandino tautinio atgimimo sąjūdį, kuriame dalyvavo ir kretingiškiai, prisidėję prie Lietuvos valstybingumo atkūrimo.
 
***
 
Lietuvių tautinio sąjūdžio pradžia reikėtų laikyti priešinimąsi lietuvių spaudos draudimui. Šio judėjimo pradininku tapo iš Salantų krašto kilęs vyskupas Motiejus Valančius (1801–1875). Jis organizavo lietuviškų knygų spausdinimą užsienyje ir jų gabenimą į Lietuvą, kūrė slaptų mokyklų tinklą, puosėlėjo blaivybės sąjūdį, padėjo pagrindus lietuvių realistinei prozai. Vyskupo dorovinė ir kultūrinė veikla leido palaikyti pavergtame krašte lietuvybę ir katalikybę, subrandino tautinį sąjūdį.
 
Į brandesnį tautinio sąjūdžio etapą lietuvius išvedė Jono Basanavičiaus 1883 m. pradėta leisti „Aušra“, propagavusi Lietuvos istoriją, lietuvių kalbą ir tautinį sąmoningumą. Jos veiklą tęsė 1889 m. pasirodęs Vinco Kudirkos redaguojamas „Varpas“, pasisakęs prieš patvaldystės režimą.
 
Pirmo lietuviško spektaklio „Amerika pirtyje“ dalyviai. I eil. iš kair. gyd. Žalnieriukynas, mok. Jadvyga Teofilė Juškytė-Juškevičiūtė, gyd. Liudas Vaineikis, režisierė Stanislava Jakševičiūtė, Kretingos gyd. Feliksas Janušis; II eil. medicinos studentas Vladas Mongirdas iš Mišučių dvaro (Kartenos vls.), Kretingos verslininkas Edvardas Empacheris, teisės studentas Augustinas Janulaitis, rašytojas, režisierius Povilas Višinskis, Gabalis ir gimnazistas Stanislovas Kuizinas. Fot. P. Mongirdaitė, 1899 m. LLBMVarpininkų judėjime dalyvavo gydytojas Feliksas Janušis (1867–1920), 1895 m. atsikėlęs į Kretingą. Čia jis greitai rado bendraminčių, tarp kurių buvo pirmosios lietuviškos krautuvės vedėjas Edvardas Empacheris. Abu jie dalyvavo 1899 m. rugpjūčio 20 d. Palangoje surengtame pirmame viešame lietuviškame vaidinime „Amerika pirtyje“. Tarp vaidinusiųjų buvo ir medicinos studentas Vladas Mongirdas (1877–1960) iš Kartenos valsčiaus Mišučių dvaro. Šis spektaklis parodė, kad pasaulyje greta kitų yra ir lietuvių tauta su unikalia kalba, tinkama ne tik bendrauti tarpusavyje, bet ir viešiems renginiams. Su šiuo vaidinimu organizatoriai ruošėsi apsilankyti ir kituose miestuose. Tačiau rusų valdžios pareigūnai aktyviausius vaidintojus, tarp jų gydytoją Feliksą Janušį ir Vladą Mongirdą, suėmė, pasodino į kalėjimą bei porai metų ištrėmė į kitas Rusijos gubernijas.
 
Be liberalias idėjas platinusių varpininkų, tautiniame sąjūdyje susiformavo konservatyvioji srovė, kurią atstovavo tautiškai nusiteikusi dvasininkija. Šios srovės idėjas skleidė katalikiški leidiniai „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“ ir „Tėvynės sargas“. „Apžvalgą“ 1889 m. Tilžejė padėjo įsteigti iš Imbarės seniūnijos Gedgaudžių kaimo kilęs kunigas Kazimieras Pakalniškis (1866–1933), kuris laikomas vienu iš Kauno dvasinės seminarijos klierikų sambūrio lietuviškai spaudai platinti „Lietuvos mylėtojų draugijos“ steigėjų, o vėliau – vienas aktyviausių Šv. Kazimiero draugijos, leidusios lietuvišką spaudą, kūrėjų ir veikėjų. Jis paskatino rusų valdžios į Kretingos vienuolyną už lietuvišką veiklą uždarytą kunigą Felicijoną Lelį 1896 m. įsteigti ir pradėti leisti „Tėvynės sargą“.
 
XX a. pradžioje tautinis sąjūdis subrandino mintį dėl lietuvių tautos kultūrinės ir politinės autonomijos ar net valstybės atkūrimo. Palankios sąlygos tai padaryti susidarė kilus 1905 m. Rusijoje judėjimui prieš patvaldystę. Todėl 1905 m. gruodžio 4–5 d. Vilniuje buvo sušauktas visuotinis lietuvių suvažiavimas – Didysis Vilniaus Seimas. Tarp šio seimo atstovų buvo kunigas Pranas Urbonavičius iš Salantų ir kretingiškis studentas Vladas Nagevičius.
 
Didžiojo Vilniaus Seimo (1905 m.) ir Vilniaus konferencijos (1917 m.) dalyvis, karių savanorių organizatorius (1919 m.), prelatas Pranas Urbonavičius. XX a. 4 deš. Pauliaus Vaniuchino asmeninis archyvasPranas Urbonavičius (1868–1940) gimė Kartenos valsčiaus Baublių dvare. Besimokydamas Kauno dvasinėje seminarijoje, kartu su Kazimieru Pakalniškiu 1888 m. įkūrė slaptą Lietuvos mylėtojų draugiją, kurios nariai siekė išmokti sakyti pamokslus lietuviškai, platinti lietuvišką spaudą. 1890–1891 m. redagavo laikraštį „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, platino katalikiškus lietuviškus leidinius. Paskirtas Plungės vikaru, 1893 m. organizavo maldininkus budėti prie Kražių bažnyčios, kurią rusų valdžia ketino uždaryti. Nuo 1905 m. administravo Salantų parapiją. Kaip gerai pažįstantis žemaičius, buvo pakviestas į Seimą atstovauti jų interesų.
 
Kitas delegatas Vladas Nagevičius (1880–1954) gimė Kretingoje. Išauklėtas lietuvybės dvasia, dar Palangos progimnazijoje atsisakė dalyvauti rusiškose pamaldose ir už tai buvo išmestas iš mokyklos. Tęsdamas mokslus Rygoje ir Peterburge, dalyvavo slaptų lietuvių moksleivių ir studentų organizacijų veikloje, Lietuvos socialdemokratų partijos būrelyje, įsitraukė į 1905 m. revoliucinius įvykius, atvyko į Vilniuje sušauktą lietuvių suvažiavimą.
 
Į Seimą susirinkę lietuviai pareikalavo, kad caras suteiktų Lietuvai autonomiją, leistų visuotiniu balsavimu rinkti Vilniuje posėdžiausiantį seimą, įvestų mokyklose ir valsčių savivaldybėse lietuvių kalbą. Delegatai pasižadėjo sugrįžę platinti Seimo nutarimus, raginti tautą kovoti už savo teises ir gimtąją kalbą.
 
Lietuvių tautinio sąjūdžio dalyvis, rašytojas, redaktorius, kunigas Kazimieras Pakalniškis. 1928 m.Kunigo Kazimiero Olšausko knygoje apie Praną Urbanavičių rašoma, kad jis „vieną šventadienį savo parapijiečius sukvietė į kalno altariją ir čia nupasakojo pergyventus įspūdžius. Kalbėjo, kad Lietuvai auštanti nauja gadynė, kad lietuviai, Vilniuje susirinkę, aptarė bendrai savo reikalus [...]. Toliau klebonas susirinkusiems parodė iš Vilniaus parsivežtą Lietuvos Vyčio paveikslą, [...] vėliavą, mėgindamas juose užžiebti lietuvybės ugnelę. Kad parapijiečiai tą sykį savo kleboną nedaug tesuprato, galima jau iš to spręsti, kad išėję kitiems pradėjo pasakoti, jog klebonėlis buvęs Vilniuje ir iš ten parvažiavęs apdovanotas medalikais“.
 
Tuo tarpu jaunatviška dvasia trykštąs studentas Vladas Nagevičius Seimo nutarimus ėmėsi aiškinti Kretingoje ir Palangoje, ragino tautiečius būti aktyviais savo pilietinių ir tautinių teisių gynėjais. Už tai buvo suimtas, o bylą nagrinėję Kauno teismo rūmai jį 1906 m. paleido į laisvę be teisės grįžti į Kretingą.
 
Po 1905 m. įvykių atsigavusi patvaldystė suskubo užgniaužti imperijoje kilusius tautinius ir demokratinius judėjimus. Carinės valdžios prislopintas Lietuvos valstybės atstatymo siekis atgijo 1915 m., kaizerinei Vokietijai užėmus kraštą. Atsižvelgdama į lietuvių tautos norus dalyvauti krašto valdyme, 1917 m. vokiečių valdžia numatė įsteigti lietuvių patikėtinių tarybą. Jai įkurti buvo nutarta sušaukti lietuvių atstovų konferenciją. Jai rengiantis, Kretingos apskrityje 1917 m. rugpjūtį lankėsi organizacinio komiteto narys, Brevikių (Alsėdžių vls.) dvarininkas Stanislovas Narutavičius. Jis ragino visuomenę rinkti atstovus į konferenciją, aiškino jos svarbą krašto ateičiai.
 
Vilniaus konferencijos (1917 m.), pirmasis Kretingos šaulys, provizorius, Kretingos rajono garbės pilietis Vladas Grudzinskas. XX a. 4 deš. Romualdo Beniušio asmeninis archyvasVilniaus konferencija įvyko 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Joje Kretingos apskritį atstovavo kretingiškis Vladas Grudzinskas, Mišučių dvarininkas Vytautas Mongirdas, Vaitkių ūkininkas Martynas Sragys ir Salantų klebonas Pranas Urbonavičius.
 
Kretingiškių atstovas Vladas Grudzinskas (1868–1936) buvo kilęs iš Gintališkės. Tapęs farmacininku, atidarė vaistinę Sankt Peterburge. 1914 m. persikėlė į Kretingą, 1915 m. buvo paskirtas miesto seniūnu, rūpinosi miestiečių reikalais, jų aprūpinimu maisto produktais.
 
Mišučių dvare gimęs ir gyvenęs Vytautas Mongirdas (1888–1943) turėjo teisininko išsilavinimą. Sekdamas vyresniojo brolio Vlado Mongirdo pėdomis, kuris 1917 m. Vilniaus konferencijoje atstovavo Aukštadvario (Trakų r. sav.) krašto gyventojus, anksti tapo aktyviu Lietuvos valstybingumo atkūrimo šalininku.
 
Iš Imbarės kilęs Martynas Sragys (1869–1941) baigęs gimnaziją ūkininkavo tėvų ūkyje. Per 1905 m. revoliuciją agitavo salantiškius nuversti rusų valdžios pareigūnus, kovoti už lietuvių kalbos ir spaudos grąžinimą. Už tai buvo suimtas, kalintas Telšiuose ir Kaune, 3 metams ištremtas iš Rusijos į užsienį. Apie 1912 m. įsigijo Vaitkių palivarką šalia Aleksandravo. Dažnai lankėsi Salantuose, bendravo su bendramoksliu, kunigu P. Urbonavičiumi, kuris jį paskatino kartu vykti į Vilniaus konferenciją.
 
Vilniaus konferencija, numatė atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje, o valstybės ateičiai apsvarstyti sušaukti Steigiamąjį seimą. Šiems tikslams įgyvendinti ji išrinko vykdančiąją instituciją – Lietuvos Tarybą, kurią sudarė 20 asmenų. Žemaičių atstovu į Tarybą buvo išrinktas kunigas Pranas Urbonavičius. Tačiau kairiųjų partijų atstovams užprotestavus, kad joje per daug kunigų ir pagrasinus sugriauti konferencijos darbą, jis savo mandatą perleido vienam iš konferencijos organizatorių, socialdemokratų atstovui Stanislovui Narutavičiui.
 
Didžiojo Vilniaus Seimo (1905 m.), Lietuvos kariuomenės karininkas savanoris, Karo sanitarijos tarnybos viršininkas Vladas Nagevičius. 1928 m.Sugrįžę į Kretingą, Vladas Grudzinskas su Vytautu Mongirdu vienuolyno salėje sukvietė visuomenės atstovų susirinkimą. Jame Vytautas Mongirdas aiškino susirinkusiems konferencijos nutarimus dėl valstybingumo atkūrimo ir jų svarbą Lietuvai. Po to kilo diskusijos dėl būsimos Lietuvos valstybės santvarkos. Parapijos klebonas tėvas Antanas Živatkauskas siūlė pasirinkti monarchiją, o Vytautas Mongirdas aktyviai ginė prezidentinės respublikos idėją.
 
Lietuvos Tarybai 1918 m. vasario 16 d. paskelbus apie Lietuvos valstybės atkūrimą ir pradėjus kurti krašto valdymo ir gynybos struktūras, buvę Vilniaus Didžiojo Seimo ir Vilniaus konferencijos dalyviai neliko nuošalyje.
 
Karininkas Vladas Nagevičius prisidėjo kuriant Lietuvos kariuomenę, buvo Krašto apsaugos tarybos nariu, vadovavo Karo sanitarijos tarnybai, įsteigė Karo muziejų, dalyvavo visuomeninėje ir politinėje veikloje, užsitarnavo brigados generolo laipsnį, dukart buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu, po sykį – Vytauto Didžiojo ir DLK Gedimino ordinais. Po karo pasitraukęs į Vakarus, mirė 1954 m. Klivlende (JAV). 1995 m. palaikai perlaidoti Kretingos senosiose kapinėse.
 
Pranas Urbonavičius pastatė naują Salantų bažnyčią, įkūrė „Saulės“ draugijos mergaičių mokyklą, 1918 m. lapkričio pab. sušaukė Katalikų sodiečių komitetą, kuris 1919 m. tapo Salantų valsčiaus savivaldybės branduoliu. 1919 m. subūrė pirmuosius valsčiuje karius savanorius ir organizavo jų karinį mokymą. 1926–1940 m. buvo Telšių vyskupijos generalvikaru, rūpinosi vyskupo rūmų ir kunigų seminarijos statyba. Mirė 1940 m. Salantuose, palaidotas šventoriuje.
 
Vladas Grudzinskas dalyvavo kuriant Kretingos apskrities ir valsčiaus savivaldą, aprūpino karius savanorius ginklais ir amunicija. 1921 m. įstojo Lietuvos šaulių sąjungą, tapo pirmuoju Kretingoje šauliu. Būdamas aktyvus valstiečių liaudininkų sąjungos narys ir spaudos bendradarbis, už visuomeninę veiklą apdovanotas DLK Gedimino ordinu. Mirė 1936 m., palaidotas Kretingos II kapinėse. Jam (po mirties) 1989 m. suteiktas Kretingos rajono garbės piliečio vardas.
 
Vilniaus konferencijos (1917 m.), teisininkas, Sibiro kankinys Vytautas Mongirdas. Fot. Ignas Končius. 1926 m.Marcelijus Martynas Sragys 1918–1940 m. buvo renkamas Kartenos valsčiaus ir Kretingos apskrities tarybų nariu, 1932 m. – Kretingos apskrities ypatinguoju tautos atstovu Lietuvos Respublikos prezidentui rinkti. Jo namuose lankydavosi progimnazijos laikų bendramoksliai, Salantų klebonas Pranas Urbonavičius ir Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. 1941 m. birželį enkavedistų buvo suimtas. Prasidėjus karui, išėjo į laisvę, tačiau netrukus mirė.
 
Vladas Mongirdas 1919 m. įstojo savanoriu į kariuomenę, tarnavo karo sanitarijos tarnyboje, parengė metodinius nurodymus dezinfekatoriams. Išėjęs į atsargą gyveno žmonos paveldėtame Aukštadvario dvare, vertėsi gydytojo praktika, augino upėtakius, bendradarbiavo spaudoje. 1941 m. su šeima ištremtas į Sibirą. Paleistas 1957 m. grįžo į Lietuvą. Mirė 1960 m. Kėdainiuose.
 
Jaunesnysis jo brolis Vytautas Mongirdas 1918 m. lapkritį buvo paskirtas Švietimo ministerijos atstovu Kretingos apskrityje, o gruodį – Kretingos, Sedos ir Vėžaičių apskričių taikos teisėju. 1919 m. paveldėjęs Mišučių dvarą, iš politinio gyvenimo ir valdiško darbo pasitraukė, ūkininkavo, vertėsi advokato praktika. 1941 m. suimtas ir išvežtas į Krasnojarsko kraštą. Mirė 1943 m. Rešotų lageryje.
 
Julius KANARSKAS,
istorikas, Kretingos muziejus