Skip to content Skip to navigation

Karolštato arba Kretingos rotušei – 400 metų

Karolštato arba Kretingos rotušei – 400 metų

Pateikta: 2021-03-01 13:31 (atnaujinta: 2021-03-01 13:36)
Šiemet sukanka 400 metų, kai žymaus Abiejų Tautų Respublikos karvedžio Jono Karolio Chodkevičiaus įkurto Karolštato arba Kretingos miesto aikštėje iškilo rotušė – administracinis ir reprezentacinis savivaldybės pastatas. Iki XVIII a. pabaigos apie ją telkėsi Magdeburgo teisės globojamų miestiečių ir miesto svečių visuomeninis gyvenimas bei ūkinė-komercinė veikla. Be to, beveik iki XIX a. vidurio šis pastatas buvo architektūrinė miesto dominantė.
***
Suteikdamas Karolštatu pavadintam Kretingos miestui Magdeburgo teisę, Žemaičių seniūnas ir Lietuvos didysis etmonas Jonas Karolis Chodkevičius 1609 m. sausio 21 d. Berzaunės pilyje pasirašytoje privilegijoje nurodė, kad „su Dievo pagalba miestui įsikūrus, už bendrus miestiečių pinigus leidžiame miesto papuošimui pasistatyti rotušę, kurioje leidžiama turėti vieną varpą“.
 
Rotušė buvo pagrindinė savivaldą turinčio miesto įstaiga. Joje vyko magistrato, t. y. miesto tarybos, ir teismo posėdžiai, dirbo vaitas, burmistras, raštininkas, į susirinkimus rinkosi miesto piliečiai, veikė prekių sandėliai, buvo saugomi matavimo sistemų etalonai. Šios miesto įstaigos pavadinimas į Lietuvą atėjo iš lenkų, kurie ją vadina „ratusz“. Tuo tarpu lenkai šį terminą pasiskolino iš magdeburgijos kūrėjų vokiečių, kurių kalboje žodis „Rathaus“ reiškia – Tarybos namai.
 
Ilgą laiką neturėjome patikimų duomenų apie Karolštato (Kretingos) rotušės pastatymo datą. Ją nustatyti padėjo netikėtas radinys, aptiktas tyrinėjant 1992–1994 m. rotušės vietą. Atkastų pastato rytinės dalies pamatų kertinio akmens skiedinyje archeologai aptiko 1621 m. kaldintą Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Zigmanto Vazos pusantrokas. Tuo metu vyravo tradicija su kertiniu akmeniu į pamatą įmūryti monetą, kurios kaldinimo data ateities kartoms liudijo apie pastato statybos laiką. Todėl aptikta moneta leidžia teigti, kad Kretingoje rotušė buvo pastatyta 1621 m., t. y. prabėgus 12-kai metų nuo miesto savivaldos įkūrimo. Iki ją pastatant, rotušės paskirčiai laikinai naudotas kitas miesto iždui priklausęs namas: turgavietės šiaurės vakariniame kampe buvęs medinis pastatas, kuriame vėliau veikė užvažiuojamieji namai, arba pietvakariniame kampe stovėjusi mūrinė iždinė, atlikusi ir muitinės funkcijas.
 
Archeologiniai tyrinėjimai atskleidė, kad rotušė buvusi stačiakampio plano, pailga rytų (pietryčių)–vakarų (šiaurės vakarų) kryptimi, 32 m ilgio ir 26 m pločio. Jos pamatai buvę nuo 1–2 m pločio ir iki 1,1 metro aukščio, lauko akmenų mūro, surišti rusvos spalvos kalkių skiediniu, į kurį tarp akmenų įterpti pavieniai raudoni plytgaliai ar plytų duženos. Kretingos valsčiaus (grafystės) inventoriai liudija, kad pastatas buvęs dviejų aukštų, degtų plytų mūro, su raudonų čerpių stogu. Manoma, kad rotušę mūrijo J. K. Chodkevičiaus į Lietuvą pakviestas Krokuvos mūrininkas Tomas Kasparas (kitų vadinamas Kasparu Arkonu), taip pat išmūrijęs Kretingos ir Tytuvėnų bernardinų vienuolynų ansamblius.
 
Rotušės pamatams buvo panaudoti apylinkėje surinkti rieduliai. Tačiau lieka neaišku, kur buvo degamos statybai reikalingos plytos ir čerpės. Panašu, kad Kretingos dvare tuo metu plytinės dar nebuvo. Galbūt jos buvo atvežtos iš Nesvyžiaus, iš kurio plytos ir čerpės buvo gabenamos bernardinų vienuolyno ir bažnyčios statybai.
 
Rašytiniuose šaltiniuose taip pat nurodoma, kad rotušė turėjo apskardintą bokštą. Jo vieta pastato plane nenurodyta, todėl dalis architektų manė, kad kretingiškių rotušė galėjusi būti panaši į XVI a. pabaigoje statytą Merkinės rotušę, kurios bokštas kilo ties pagrindinio fasado viduriu. Tačiau archeologiniai tyrinėjimai tos prielaidos nepatvirtino. Be to, Kretingos architektūrinius bruožus tyrinėjęs Antanas Pilypaitis spėjo, kad bokšto viršūnė turėjusi būti renesansinio ar barokinio profilio, kurio negalima buvo uždengti čerpėmis, ir dėl to jos dangai naudota skarda. 
 
Mūsų žinias apie rotušės išorę papildė švedų grafiko Jörano Nordbergo ir vokiečių raižytojo Jono Hasso, 1745–1752 m. sukurta ir Hamburge išleista graviūra, kurioje įamžintas 1704 m. įvykęs susirėmimas tarp Švedijos ir Rusijos–Lietuvos kariuomenių prie Plungės. Graviūroje gan detaliai pavaizduotas magdeburginis miestas su mūrine vienbokšte bažnyčia, turgaus aikšte ir joje stovinčia rotuše. Kaip žinia, Plungė tuo metu dar tebebuvo miestelis, neturėjęs magdeburgijos, leidžiančios pasistatyti rotušę, o mūrinė bažnyčia joje iškilo tik XX a. pirmoje pusėje. Šią graviūrą 2005 m. išleistoje „Senosios Lietuvos istorijoje“ publikavęs profesorius Alfredas Bumblauskas pirmasis iškėlė prielaidą, kad švedų autorius galėjo supainioti karo žygio metu matytas vietoves ir vietoje Plungės miestelio pavaizdavo Kretingos miestą su jo rotuše ir mūrine bernardinų bažnyčia. 
 
Graviūroje pavaizduota rotušė dviejų aukštų, stačiakampio plano, su dvišlaičiu stogu, stovinti ties aikštės viduriu. Jos pirmojo aukšto sienos aklinos, be langų. Tai suprantama, nes pirmajame aukšte veikė prekių sandėliai, kuriuos reikėjo apsaugoti nuo vagių, plėšikų ir kitų piktavalių žmonių kėslų. Antrajame aukšte matosi penkios stačiakampės langų angos, pro kurias šviesa krito į pastato viduje buvusias administracines patalpas. Į pastatą vedė ties pagrindinio fasado viduriu įrengtas portalas, kurį iš viršaus pridengė trišlaitis stogelis. 
 
Virš stogo ties pastato viduriu kilo keturkampis bokštas su piramidės pavidalo keturšlaičiu stogeliu, primenančiu toje pačioje ir vėlesnėje XVIII a. graviūroje vaizduojamą bernardinų bažnyčios bokšto viršūnę. Bokštelyje buvusi įrengta varpinė, iš kurios varpo garsai mieste ir apylinkėje sklisdavo pro sienose įrengtas atviras angas.  
 
Ieškant Lietuvos ir kaimyninių kraštų miestuose XVI a. pabaigoje – XVII a. pirmoje pusėje statytų rotušių, pastebėta, kad panašių bruožų turėjo Skuodo rotušė. Ji, kaip leidžia teigti 1768 m. miesto panoramos eskizas, išsiskyrė stambesniu bokštu, užsibaigiančiu renesansine viršūne. Labiausiai minėtoje 1704 m. graviūroje pavaizduotą rotušę primena Bauskės rotušė. Įdomu ir tai, kad Bauskė magdeburgiją gavo tais pačiais 1609 m., kaip ir Kretinga, o leidimas statytis rotušę magistratui buvo išduotas 1615 metais. Tuo metu Bauskė priklausė Livonijos kunigaikštystei, kurią valdė Karolštato arba Kretingos miesto įkūrėjas Jonas Karolis Chodkevičius. Galbūt šios sąsajos nėra atsitiktinės, juolab, kad statant Bauskės rotušę, anot Latvijos rotušių tyrinėtojos, architektės Irenos Bakulės, Livonijoje buvo jaučiama stipri Abiejų Tautų Respublikos kultūrinė įtaka. Tiesa, abiejų rotušių architektūroje buvo ir esminių skirtumų. Kretingos rotušė buvusi didesnė, o Bauskės rotušės bokštas buvo fachverkinis, su Livonijos renesansui būdinga aukšta smaile.
 
Iš rašytinių šaltinių žinome, kad greta prekių sandėlių Karolštato (Kretingos) rotušės pirmajame aukšte buvusi įrengta atskira patalpa, kurioje stovėjo prie akmenų prikaustytos kontrolinės svarstyklės, taip pat buvo laikomi ilgio, svorio, saiko ir kitų matavimo sistemų etalonai. Turgaus dienomis joje ant kontrolinių svarstyklių buvo persveriami pirkėjams abejonę sukėlę pirkiniai, tikrinami sukčiavimu įtariamų prekiautojų naudojami matavimo įrankiai ir prietaisai.  
 
Antrajame aukšte veikė visuomeninės-administracinės patalpos. Čia buvo saugomi pagrindiniai magistrato juridiniai dokumentai: Saksų teisynas, kuriuo buvo grindžiama Magdeburgo teisė, Kretingos arba Karolštato magdeburgijos privilegija bei miesto nuostatai, vaito ir burmistro antspaudai, taip pat raštininko rašomos magdeburgijos knygos, kuriose buvo registruojami mieste sudaryti sandoriai ir sutartys, pateikti skundai ir ieškiniai, turto paveldėjimas, magistrato teismų nutarimai ir pan. 
 
Didžiąją dalį aukšto užėmė erdvi posėdžių salė. Joje kiekvienų metų sausio pirmąjį pirmadienį miesto piliečiai iš savo tarpo rinko magistrato narius – burmistrą, suolininkus, tarėjus ir raštininką, kurie iškilmingai rinkėjų akivaizdoje duodavo priesaiką. Tiesa, nuo XVIII a. burmistro rinkimai vyko atskirai nuo kitų pareigūnų rinkimų: jis buvo renkamas gegužės mėnesį, o savo kadenciją pradėdavo kitų metų gegužės 1 dieną, per Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo šventę. Salėje posėdžiaudavo iš piliečių išrinkto magistrato narių sudaryti vaito ir burmistro teismai. Šalia posėdžių salės buvusioje mažesnėje patalpoje veikė parapinė mokykla, 
 
Kaip ir nurodyta privilegijoje, rotušės bokšte kabėjo vario lydinio varpas, kurio naudojimą reglamentavo miesto nuostatai. Pagal juos skambinti varpu buvo leidžiama tik mušant valandas, kviečiant gyventojus į turgų, prekymečius, susirinkimus ir teismą, pranešant apie bausmių vykdymą, gaisrą, nelaimingus įvykius, artėjantį priešą ar kitą pavojų. Nuostatuose nurodyta, kad „dėl kitų priežasčių varpą liesti ir juo skambinti draudžiama. O jeigu tai kas nors padarytų, tą, kaip ramybės drumstėją, turi teisti magistratas. Taip pat ypatinga sargyba turi saugoti varpą, kad pasiutėliai ir girtuokliai kokių nors maišačių mieste nesukeltų“. Tai, kad varpas mušdavo valandas, liudija, jog bokšte buvęs įrengtas ir laikrodis, apie kurį rašytiniuose šaltiniuose detaliau neužsimenama.
 
Piktadariams, nusikaltėliams ir kitiems piktavaliams nuo visuomenės izoliuoti centrinėje rotušės dalyje po bokštu buvo įrengtas kalėjimas. Jame sulaikyti įtariamieji laukdavo teismo dienos, o nuteisti kaliniai atlikdavo jiems skirtą bausmę.
 
Turgaus aikštėje priešais rotušę šauklys paskelbdavo magistrato teismo nutarimus. Čia pat aikštėje, magistrato pareigūnų, miesto piliečių ir svečių akivaizdoje turgaus dienomis būdavo baudžiami nusikaltėliai, kuriuos budelis viešai plakdavo rykštėmis arba bausdavo mirties bausme. Nuteisti šmeižikai privalėjo, laikydami rankose akmenį arba keliais eidami aplinkui rotušę, viešai atšaukti savo nepagarbius žodžius, pasakytus įžeistiems asmenims. Rotušę, joje teismų dienomis posėdžiaujantį magistratą saugojo ir viešąją tvarką turgaus, prekymečių ir bausmių vykdymo dienomis turgavietėje palaikė keturi uniformuoti sargybiniai, vadovaujami vachmistro.
 
Kretingos grafystės valdymo nuostatai reikalavo iš magistrato nuolat prižiūrėti rotušę, remontuoti ją pagal dvaro vietininko arba savininko patvirtintus brėžinius. Jai remontuoti plytos, kalkės ir kitos statybinės medžiagos turėjo būti perkamos iš miesto iždo lėšų. Magistratas taip pat privalėjo mokėti atlyginimą rotušę remontuojančiam meistrui, jo pagalbininkams bei statybines medžiagas atvežusiems asmenims.
 
Rusijos imperijai aneksavus Lietuvą, Kretinga XVIII a. pabaigoje prarado Magdeburgo teisę. Nelikus savivaldos institucijų, rotuše toliau naudojosi pirkliai į užsienį ar iš jo gabenamoms savo prekėms sandėliuoti; čia taip pat veikė rusų pasienio kariuomenės sandėliai. Antrojo aukšto patalpose tarp 1810 ir 1830 m. buvo įsikūrę laikini Kretingos evangelikų liuteronų bendruomenės maldos namai. Neremontuojamam pastatui pradėjus irti, 1845 m. jis buvo parduotas už 60 sidabro rublių ir nugriautas, o plytos panaudotos naujų mūrinių miesto namų statybai. 1854 metų miesto sklypų planas liudija, kad vietoje rotušės turgavietės centre buvo belikęs tvora apjuostas skverelis. Jame 1870 m. iškilo stačiatikių Šv. kunigaikščio Vladimiro cerkvė, 1925 m. susilaukusi rotušės likimo.
 
Atgimimo pradžioje buvo atsiradusi viltis, kad aikštę vėl papuoš rotušė. Dėl to reprezentacinė miesto erdvė buvo pavadinta Rotušės aikšte, o rotušės vietoje 1992–1994 m. atlikti archeologiniai tyrinėjimai, suteikę nemažai informacijos apie užmarštin iškeliavusį didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus įkurto Karolštato arba Kretingos miesto savivaldos simbolį. Šiai vilčiai atitolus, belieka džiaugtis kaimynų latvių Bauskės savivaldybe, kuri 2011 m. atstatė savo rotušę, įrengdama joje turizmo informacijos centrą, svarstyklių ir kitokių senųjų matavimo įrankių ekspoziciją, civilinės metrikacijos skyrių, pokylių salę, o bokšte – miesto apžvalgos aikštelę.
 
Julius KANARSKAS,
Kretingos muziejus