Skip to content Skip to navigation

Kalnalis. Vyskupo Motiejaus Valančiaus krikštą menantis kaimas

Kalnalis. Vyskupo Motiejaus Valančiaus krikštą menantis kaimas

Pateikta: 2020-01-17 08:40 (atnaujinta: 2020-01-17 08:47)
Vaizdingoje vietovėje tarp Salantų ir Nasrėnų įsikūręs Kalnalio kaimas. Prieš porą šimtmečių jis buvo svarbi Salantų krašto gyvenvietė, turėjusi miestelio, o vėliau – bažnytkaimio statusą. Sovietmečiu kaimas buvo tapęs apylinkės administraciniu, ūkiniu ir švietimo centru. Šiandien tai – turistų pamėgta lankytina vieta, į kurią lankytojai atvyksta pamatyti Šv. Lauryno bažnyčios bei pakilti į Kalnalio apžvalgos bokštą.
***
Kalnalis įsikūręs didžiulės, tarp Salanto ir Kūlupio upių įsiterpusios ir iki Kūlupėnų nusitęsusios aukštumos šiauriniame gale. Ją maždaug prieš 26 000 metų suformavo besitraukiantis ledynas. Jo tirpsmo metu vandens srautas išskobė platų klonį – Salanto senslėnį, ties Kalnaliu išsišakojantį į dvi šakas, kurios ties Kūlupėnais vėl sueina į vieną slėnį.
 
Kaimo pavadinimas žemaičių tarme reiškia „didelį kalną“ ir žemaitiškai tariamas „Kalnalis“, rečiau – „Kalnalės“. Rašytiniuose šaltiniuose rašomas „Kałnele, Kalnieli“ (lenkiškai), „Колнялисъ, Калнеле, Калнелѣ, Кальнели, Кальналис, Калналис“ (rusiškai), „Kalnalės, Kalnalis“ (lietuviškai).
 
Manoma, kad senų senovėje ant kalvos stovėjusi pagonių šventykla, nuo kurios atsiverdavo Salanto slėnis su kitapus upės besistiebiančiais Imbarės pilies kuorais bei tolumoje dunksančiu Alkos kalnu.
 
Šalia esantis gilus Salanto slėnis vadinamas Nasrais. Pasakojama, kad jis mena kovų su kryžiuočiais laikus, kai senieji šio krašto gyventojai ties Kalnaliu gynybai buvo užtvenkę upę. Slėniu atžygiuojantiems kryžiuočiams artėjant prie Imbarės pilies, iš atidarytos užtvankos paleistas vanduo netikėtai užliedavo priešus, kurie nuskęsdavo tarsi pakliuvę į žvėries nasrus. Dėl to slėnis ir pavadintas Nasrais.
 
XVI–XVIII a. Kalnalio vietovė priklausė Platelių dvaro Klausgalvų kaimui. Manoma, kad čia nuo XVI a. veikė kaimo kapinės, kurių viduryje tikintieji pasistatė koplyčią, minimą XVII a. Salantų parapijos vizitacijose. Joje Salanto dešiniajame krante esančių kaimų gyventojai rinkdavosi į liturgines apeigas per kalendorines šventes ir pavasario–rudens potvynių metu, kai ištvinus upei neįmanoma buvo pasiekti parapinės Salantų bažnyčios.
 
Koplyčiai sunykus, Platelių dvaro valdytojas, kunigaikštis Andrejus Oginskis 1777 m. pastatė medinę Šv. Lauryno bažnytėlę, kuri tapo parapinės Salantų bažnyčios filija. Joje tarnavo vienas kunigas – parapijos klebono paskirtas altarista arba mansionaras. Iš pradžių bažnytėlėje buvo aukojamos šv. Mišios, šarvuojami ir amžinybėn išlydimi mirusieji, o nuo 1793 m. pradėtas teikti Krikšto sakramentas. 1801 m. vasario 17 d. (naujuoju stiliumi – kovo 1 d.) joje buvo pakrikštytas būsimasis Žemaičių vyskupas Motiejus Kazimieras Valančius († 1875 m.).
 
Šventoriuje aplinkui bažnyčią buvo laidojami vietos gyventojai. Žemaičių vyskupui XVIII a. pab. paliepus uždaryti kaimų ir bažnytines kapines, o mirusiuosius laidoti tik parapinėse kapinėse, kalnališkiai atsidūrė keblioje padėtyje, kadangi pavasario ir rudens potvynių metu ištvinus Salantui neįmanoma buvo pasiekti Gargždelėje veikiančių Salantų parapijos kapinių. Dėl to mirusieji ir toliau laidoti šventoriuje, o XIX a. 6 deš. ar 7 deš. Klausgalvų kaimo pakraštyje prie Salanto buvo atidarytos filijinės kapinės, kurias pašventino vyskupas Motiejus Valančius. Jas tikintieji apjuosė akmenų pylimu, pastatė medinę koplyčią.
 
Šv. Lauryno bažnyčios pajamos buvusios nedidelės. Vyskupas Motiejus Valančius savo veikale „Žemaičių vyskupystė“ teigia, kad jos kunigas Jonas Kontrimas „vos turi kuo misti“.
 
Priešais bažnyčią prie senojo Salantų–Kretingos kelio atsirado kelių kiemų gyvenvietė, kuri XIX a. vadinama Kalnalio miesteliu. Tarp jame gyvenusių asmenų 1808–1816 m. minimi iš bajorų luomo save kildinę Antanina Astrauskaitė, Kotryna Narbutaitė, Jonas ir Kazimieras Jonušai. Čia gyveno vyskupo Motiejaus Valančiaus sesuo Petronėlė Bagdzevičienė-Beresnevičienė (1845–1867), gyvenimo pabaigoje persikėlusi pas brolį į Varnius.
 
1821 metais miestelyje buvo 6 kiemai su 36 gyventojais, 1843 m. – 6 sodybos ir 34 katalikai, 1845 m. – 76 katalikų tikėjimo gyventojai, o 1848 m. – 8 dūmai, t. y. prievolininkų kiemai.
 
Iš 1845 m. surašytų katalikų 32 buvo vyrai ir 34 moterys. Sąrašas liudija, kad jame registruoti ne tik nuolatiniai gyventojai, bet ir jų namuose apsigyvenę samdiniai bei kampininkai su šeimomis. Tuo metu Kalnalyje gyveno Pranas Alkaitis, Juozapas Bertašius su žmona Barbora, vaikais Juozapu, Pranu, Leonu, Kazimieru, Dementijumi, Petronėle, Julijona ir Ona, Petronelė Branienė su dukromis Monika ir Marijona, Jurgis Branys su žmona Magdalena, vaikais Leonu, Juozapu, Pranu ir Marijona, Kazimieras Branys su žmona Barbora, vaikais Juozapu, Kazimieru, Liudvika ir Marijona, Pranas Brynas su broliu Juozapu, Juozapas Grigalauskis su žmona Kotryna ir sūnumi Dionizu, Ona Jašmontaitė, Antanas Jurevičius, Karolis Jurevičius su sūnumis Antanu ir Andriejumi, Barbora Jurevičiūtė, Kristina Miknienė, Jonas Preibys su žmona Ona ir dukra Anele, Pranas Preibys, Pranas Rimkus su žmona Kotryna, vaikais Kazimieru, Kotryna ir Apolonija, Elena Simaitienė, Jonas Skridaila, dvi Onos Stankutės, Elena Venckienė, Juozapas Venckus su žmona Veronika, Pranas Venckus su sūnumis Juozapu, Bernardu ir Laurynu bei Magdalena Venckutė.
 
Pakelėje netoli bažnyčios Platelių grafai Šuazeliai-Gufjė XIX a. pastatė akmenų mūro karčemą, kurios stogas buvo medinis, dengtas skiedromis. Pastato viename gale veikė maitinimo užeiga ir kambariai keliauninkams apsistoti, o kitame gale – patalpos keliauninkų arkliams laikyti.
 
XIX a. antrosios pusės bažnytiniuose ir valdiniuose dokumentuose pateikiama statistinė medžiaga apie miestelį labai skiriasi. Salantų parapijos vizitacijos 1866 m. akte jame registruota 11 katalikų kiemų su 186 gyventojais. Tuo tarpu Rusijos generalinio štabo karininkų surinktoje statistinėje medžiagoje 1861 m. nurodoma, kad miestelyje yra tik 2 kiemai su 24 gyventojais ir katalikų filijinė bažnyčia. Toks ženklus statistinių duomenų skirtumas gali liudyti, kad parapijos vizitacijose Kalnaliui buvo priskiriama dalis šalia miestelio stovėjusių Klausgalvų kaimo sodybų.
 
Kauno gubernijos statistikos komiteto metraštis liudija, kad Kalnalis pobaudžiavinės administracinės reformos metu išsaugojo miestelio statusą. Tačiau skirtingai nuo kitų neturėjo teisės rinktis miestelėnų valdybos. Dėl to čia gyvenę prekybininkai ir amatininkai priklausė Salantų miestelėnų savivaldai. Tuo tarpu valstiečių luomui priskirti žemdirbiai tapo Grūšlaukės (nuo 1880 m. – Salantų) valsčiaus Kalnalio bendruomenės nariais.
 
Miestelyje tebevyko pora metinių mugių – gegužės 2 d. ir rugpjūčio 10 d. Daugiausia prekių buvo atvežama į pavasarinę mugę. Pvz., 1883 m. joje buvo pasiūlyta prekių už 2 800, o parduota – už 1 800 rublių. Nuo XX a. pradžios mugės vyko tik rugpjūčio 10 d.
 
1882 m. liepos 28 d. perkūnijos sukelta žaibo iškrova sudegino bažnyčią. Kunigas Simonas Jucevičius su parapijiečiais 1883 m. ją atstatė. Senosios bažnyčios rąstus panaudojo klebonijos statybai, o naujajai medieną ruošė Klausgalvų miške, vadintame Joniškių pievomis.
 
Naujoji bažnyčia yra Žemaičių kraštui būdingo kryžminio plano, su nedideliu bokštu ties viduriu. Bokšto ir visų keturių fasadų pusėse esančių bokštelių viršūnes papuošė kalvio rankų darbo ažūriniai, geometrinio ir stilizuoto augalinio motyvų ornamentais puošti kryžiai. Prie didžiojo kryžiaus buvo pritvirtinti bažnyčios statybos datą liudijantys skaičiai „1883“. Ta pati data iškalta ir į cokolį įmūrytame pamatiniame akmenyje.
 
Bažnyčią sudaro nava, presbiterija ir dvi zakristijos, o virš įėjimo įrengtas choro balkonas. Joje stovi meniškais raižiniais papuošti pagrindinis Šv. Lauryno ir šoniniai Švč. Mergelės Marijos bei Kristaus krikšto altoriai. Kairėje zakristijoje kabo Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus portretas, o dešinėje – atminimo lenta su lietuviškos spaudos draudimo metais rašytu žemaitišku užrašu, kuris skelbia: „Pirma bażniczy Kałnaly pabudawota par Kunygajkszti Oginski 1777 metusie. Sudegy 1882 m. 28 Liepas m. isz perkunijos. Stojosy dabar bażnyczie Kałnaly, par storonie Kuniga Simona Jucewiczes, wargajs ir kasztu żmoniu nauja pabudawota 1883 m. Dżiaukities żmones Kałnaly, jog Diewas neaplejda musu ir tos wietos turiemie kamie duszes ir sumnienie patiesziti. Uż fundatorios kajp giwus tejp ir numirosius, Skajtitojau 3. sweika Maria.“
 
Parapijiečių lėšomis buvo padaryti suolai-klauptai. Puošnų klauptą bažnyčiai 1884 m. dovanojo Terespolio (Tintelių) dvaro savininkas Steponas Stančikas. Apie tai liudija klaupto viduje išlikęs įrašas: „Dyrbynta Korstije, Stepona Stanczika. 1884 m. junia. 4 die.“
 
Šventorių apjuosė lauko akmenų pylimas, kuriame priešais bažnyčią iškilo mediniai vartai. Šalia jų, šventoriaus kampe 1884 m. pastatyta trijų tarpsnių piramidės pavidalo varpinė. Virš jos durų įrengtas balkonėlis, iš kurio didžiųjų religinių švenčių metu kunigas sakydavo pamokslą šventoriuje susirinkusiems maldininkams.
 
Į varpinę įkeltas senasis žalvarinis varpas, kurį puošė reljefinis vynuogių kekių motyvo ornamentas, rėminęs įrašą lotynų kalba: „SOLI DEO GLORIA MEFECIT . I A . BELLMANN ANNO 1778“. Įrašas liudija, kad varpą Viešpaties Dievo garbei 1778 m. išliejo Karaliaučiaus varpų liejikas Jonas Albrechtas Belmanas. Manoma, kad varpą pirmajai bažnyčiai dovanojo jos statytojas kunigaikštis Andrejus Oginskis.
 
Apie 1892–1898 m. šv. Lauryno bažnyčioje filialistu tarnavo kunigas Juozapas Žiogas. Jis domėjosi senove, tyrinėjo Imbarės piliakalnį ir kapinyną, žvalgė Kūlsodžio kapinyną, rinko ir kaupė archeologinių radinių kolekciją, kuri šiuo metu saugoma Šiaulių „Aušros“ muziejuje.
 
1895 m. ir 1915 m. Salantų apylinkės topografiniuose žemėlapiuose Kalnalyje žymimi 4 kiemai. Juose gyveno nuo 21 (1896 m.) iki 45 (1910 m.) gyventojų.
 
Per 1923 m. pirmąjį Lietuvos apgyvendintų vietų surašymą gyvenvietė vadinama Kalnalių bažnytkaimiu, kuriame buvo 12 kiemų ir 65 gyventojai. Tarpukariu Kalnalis priklausė Salantų valsčiui ir tebebuvo seniūnijos centras. Jame veikė pašto agentūra, kurioje apylinkės gyventojai prenumeravo laikraščius ir galėjo pasinaudoti telefonu. Kitas telefonas Kalnalyje 1937 m. buvo įvestas į kleboniją.
 
Nors kaimas apėmė nedidelę teritoriją, tačiau jame buvę laukai, pievos, linmarkos ir kitos vietovės turėjo savo žemėvardžius. Rytiniame kaimo pakraštyje, Salanto slėnyje plytėjo Lankos (Lonkos) – pusės hektaro dydžio užliejamos pievos. Šalia jų buvo pora vietų linams merkti. Viena jų, vadinama Katildugniu, buvo įrengta upės senvagėje, kurios gylis siekė iki dviejų metrų. Kita linmarka, vadinama Lugninėmis, buvusi kairiajame Salanto krante. Ji apėmė apie ¼ ha plotą, kuris net per didelius karščius neišdžiūdavo ir kuriame veisdavosi žuvys. Į šiaurę nuo Lugninės esanti apie 30 m ilgio Salanto upės dalis buvusi vadinama Poviline. Pasakojama, kad šioje vietoje nuskendęs Povilu vadintas žmogus.
 
Šiaurinėje kaimo dalyje porą hektarų žemės apėmė Pastauninku (Pastaunyks) vadinama dirva. Į rytus nuo jos telkšojo šaltinėlis, šalia kurio seniau veikė nedidelė degtinės varykla (bravorėlis). Šiauriniame pakraštyje, ties riba su Barzdžių kaimu 7 ha plote, šlapioje ir akmenuotoje žemėje augo alksnynas, vadinamas Pamončiškiu. Šiaurės vakarinėje kaimo dalyje buvusi apie 120 x 40 m dydžio griova, vadinama Dauba, kurios stačiuose šlaituose augo vyšnios.
 
Vakarinėje kaimo dalyje plytėjo pora ariamos žemės laukų, žemėjančių į vakarus. Vienas jų, Paupelis (Paupalis) apėmė apie 5 ha, o kitas, Užsodis – apie 2 hektarus. Abiejų laukų žemė buvusi molinga. Palei Paupelio lauką tekėjo vasaromis išdžiūvantis Upaliu vadintas upelis, Lankose įtekantis į Salantą. Vakariniame kaimo pakraštyje apie 7 ha apėmė Ganyklale vadinamas akmenuotas, durpingas ir krūmais apaugęs laukas. Jo vardas liudija, kad seniau čia plytėjusios bendrosios ganyklos. Sklido kalbos, kad Ganyklalėje sutemus vaikšto degančios žvakelės.
 
Pietinėje kaimo dalyje ¾ hektaro apėmė Galviais (Galvē) vadinamos duobės. Netoli jų tarpukariu riogsojo baigiamo griauti akmeninio vėjo malūno griuvėsiai, vadinami Melniče.
 
Bažnytkaimyje veikė J. Didelaičio laikrodžių remonto dirbtuvės ir fotografijos ateljė „FotoFuks“, Mortos Eisalaitės kolonialių smulkių prekių krautuvė. Ji nelabai tenkino pirkėjus, nes ne visados jie čia rasdavo nusipirkti labai reikalingo žibalo, o ir kainos buvo didelės. Todėl 1940 m. kalnališkiai ėmėsi žygių, kad bažnytkaimyje savo parduotuvę atidarytų Kretingos vartotojų bendrovė.
 
Tarpukariu Kalnalyje apsigyveno iš Klausgalvų kaimo kilęs karys savanoris Stasys Eglinskas, 1929 m. kovo 23 d. apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.
 
Gyvenimas bažnytkaimyje pastebimai pagyvėjo suteikus 1926 m. Kalnalio šv. Lauryno bažnyčiai parapijos teises. Greta bažnyčios oficialiai pradėjo veikti parapinės kapinės, kurias parapijiečiai apjuosė akmenų mūro tvora, o buvusias filijines kapines Klausgaviuose apleido.
 
Parapijiečiai stengėsi visokeriopai pagelbėti savo bažnyčiai. St. Beronto, Antano Bertašiaus ir Petronėlės Sodytės lėšomis buvo pastatyti septynių balsų vargonai su manualine (rankine) ir pedaline klaviatūromis bei su prospektu. Vargonų vamzdžiai mediniai ir metaliniai, o traktūra – pneumatinė. Jų autorius – čekų kilmės vargonų meistras Otas Kratokvilas, gyvenęs ir dirbęs Lietuvoje.
 
1932 m. parapijiečiai surinko 1 500 litų, už kuriuos nupirko baltą baldakimą ir per Velykų šventę juo papuošė bažnyčią. Barzdžių gyventoja Barbora Petkienė su vyru bažnyčiai „įsteigė sidabrinius liktorius prie cimborijos ir varpą“. Varpas kainavo 1 200 litų ir svėrė 9 centnerius. 1932 m. jis parvežtas ir pakabintas varpinėje.
 
Klebono Simono Žulpos rūpesčiu 1931 m. buvo pastatyta špitolė – parapijos namai, kuriuose įrengti butai zakristijonui, vargonininkui, varpininkui ir skalbėjai (pročkai). Per Salantą nutiestas tiltas, sujungęs bažnytkaimį su kitapus upės esančiais parapijos kaimais.
 
Vargonininkas Narušis 1931 m. subūrė bažnytinį chorą. Vėliau jis iširo, todėl mokytojas Antanas Šernius 1940 m. organizavo naują chorą, kuriam vadovauti ėmėsi vargonininkas Žaštartas.
 
Vietoje zakristijono buto 1940 m. pradžioje buvo įrengta vyskupo M. Valančiaus parapijos salė. Joje vyko katalikiškųjų ir pasaulietinių organizacijų susirinkimai ir renginiai, buvo planuojama įrengti knygynėlį-biblioteką ir nedidelį muziejų.
 
Iš parapijoje besidarbuojančių visuomeninių katalikiškų organizacijų veikliausia buvo lietuvių katalikiškojo jaunimo federacijos „Pavasaris“ kuopa. Pavasarininkai rinkdavosi parapijos salėje, skaitė laikraščius ir žurnalus, žaidė šachmatais ir šaškėmis, įsirengė knygynėlį, rengė kultūrinius vakarus, 1940 m. pradžioje pastatė penkių veiksmų dramą „Meksikos kankinys“.
 
Siekdami pagelbėti Vilniaus krašto lietuviams, 1940 m. balandžio pradžioje pavasarininkai surengė vakarą, kuriame platino Vilniaus pasus ir ženklelius. Vyrų kuopos vadas Anicetas Puškorius, gyvenęs Skaudalių kaime, iš savo lėšų užsakė Vilniaus krašto lietuviams „Pavasario“ žurnalą. Aktyvumu pasižymėjo B. Žvinklytė, P. Preibytė, J. Viskantas, M. ir Z. Viskantaitės. Pavasarininkų kuopa 1940 m. pavasarį išleido savo laikraštėlį „Velkė“.
 
Be pavasarininkų, prie bažnyčios veikė vaikų Angelo Sargo kuopa, lietuvių katalikių moterų ir lietuvių katalikų vyrų draugijų skyriai.
 
Greta katalikiškų organizacijų, veiklumu pasižymėjo Kalnalio šaulių būrys, susibūręs 1930 Vytauto Didžiojo metais. Jo įkūrėju, valdybos pirmininku, o vėliau ir vadu buvo Klausgalvų pradžios mokyklos vedėjas Juozas Kudarauskas, kurio žmona mokytoja Bronė. Kudarauskienė buvo būrio valdybos sekretore.
 
Mokytojams Kudarauskams persikėlus į Mosėdžio pradžios mokyklą, šaulių būriui ėmėsi vadovauti naujasis mokyklos vedėjas Antanas Šernius. Pirmasis ir seniausias būrio šaulys buvo Adomas Beržanskas, kurį draugai 1935 m. garbingai palydėjo į paskutiniąją kelionę. Tarp pirmųjų šaulių buvo Pr. Vaičius, K. Beržanskis, J. Milašius.
 
Vos susibūrę, šauliai sulaikė ir Salantų policijos nuovadai perdavė daug eibių apylinkėje pridariusį V. Astrauską, persekiojo iš Kretingos kalėjimo pabėgusį V. Venckų, kuriam nebeliko nieko kito, kaip pasiduoti ir grįžti į kalėjimą.
 
Šauliai rengė gegužines ir viešus vaidinimus, kurie dažniausiai vyko šalia Kalnalio veikusioje Klausgalvų pradžios mokykloje. 1931 m. vasario 8 d. būrys surengė viešą vakarą, kuriame suvaidino spektaklį „Varpininkai“, 1933 m. – „Aš numiriau“ ir „Išdykėlė“, 1936 m. – „Lietuvos didvyriai“, 1939 m. – „Teta iš Amerikos“, o 1940 m. – vieno veiksmo komediją „Viršaitis ieško šlaviko“.
 
1936 m. šaulių būrys įsigijo vėliavą, kurią pašventino per Šv. Jokūbo atlaidus. Šios šventės metu netoli bažnyčios buvo iškeltos Lietuvos, Latvijos ir Estijos vėliavos, tarp kurių šauliai pasodino Baltijos vienybės medį – ąžuolą. Ta proga iškilmingas kalbas sakė Kretingos šaulių rinktinės vadas kapitonas Petras Buragas ir girininkas Dornas.
 
Bendradarbiaudami su katalikiškomis organizacijomis, šauliai bažnytkaimyje ir jo apylinkėje rengė bendras šventes. 1940 m. gegužės 5 d. per Šv. Pilypo ir Jokūbo atlaidus vyko didelė šaulių ir lietuvių katalikų vyrų draugijos jungtinė šventė. Į ją atvyko Salantų, Kartenos, Grūšlaukės ir Šateikių šauliai. Katalikiškųjų organizacijų Telšių regiono direktorius kunigas Barauskas pašventino pavasarininkų vyrų vėliavą. Šventines kalbas sakė Kretingos apskrities agronomas Dailidė, Salantų rajono agronomas Žilinskas, Salantų policijos nuovados viršininkas Jonas Dvareckas ir kiti svečiai.
 
Šauliai apylinkėje rengė karinius mokymus bei varžybas. 1940 m. birželio 9 d. vykusiose pratybose jie buvo mokomi veikti ir apsisaugoti priešui panaudojus cheminį ginklą, o šaudymo varžybose I vietą iškovojo šaulys J. Eidukas.
 
Kalnalio bendruomenė buvo sumaniusi 1940 m. pastatyti bažnytkaimyje paminklą vyskupui Motiejui Valančiui. Tam buvo sudarytas komitetas, pradėtos rinkti aukos ir kaupti medžiagos. Tačiau sklypą paminklui dovanoti pažadėjusiai gyventojai persigalvojus, sumanymas buvo atidėtas, planuojant monumentą statyti vietoje seno namo bažnyčios žemėje. Tačiau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ši idėja liko neįgyvendinta.
 
Dauguma mokyklinio amžiaus vaikų lankė Kalnalio jaunųjų ūkininkų ratelį. Jame jie mokėsi ūkininkavimo paslapčių ir visuomeninės veiklos pagrindų, padedami Mikelionienės 1940 m. balandžio 28 d. pastatė trijų veiksmų vaidinimą „Jaunasis ūkininkas“. Dalį vakaro metu surinktų lėšų paskyrė Vilniaus krašto lietuviams paremti.
 
Po Antrojo pasaulinio karo gyvenvietė 1944 m. tapo Kalnalio apylinkės, o 1949 m. – Kalnalio kolūkio administraciniu centru. Per prievartinę kolektyvizaciją žmonės neteko savo žemės, dalies ūkinių pastatų, inventoriaus, naminių gyvulių ir paukščių, kurie virto kolektyvine nuosavybe, administruojama sovietų valdžios parinktos kolūkio valdybos. Kolūkio nuosavybe tapo iš jo teritorijos ištremtų ūkininkų šeimų turtas. Turimais duomenimis, iš Kalnalio kaimo 1949 m. kovo 28 d. į Krasnojarsko krašto Ust Abakano rajoną buvo išvežti 3 žmonės – Vladas Račinskas su žmona Petre ir dukra Anele, kuriems tremtyje buvo lemta išbūti ilgus septynerius metus.
 
Iš apylinkės kaimų į Sibirą ištremtų ūkininkų gyvuliai buvo suvaryti į Kalnalyje įrengtus aptvarus, kuriuose jais rūpinosi kolūkio melžėjomis, piemenimis, kiaulių šėrikais tapę kolūkiečiai. Karčemos viename gale buvo apgyvendinti būsto neturintys ūkio darbininkai, o ūkiniame gale įrengtos arklidės.
 
1959 m. Kalnalyje gyveno 50 žmonių, veikė 1949 m. iš Klausgalvų atkelta mokykla, ryšių skyrius, parduotuvė, biblioteka. Reformuojant žemės ūkio sistemą, kolūkis 1959 m. reorganizuotas į Kalnalio tarybinį ūkį, kuris 1961 m. prijungtas prie Salantų tarybinio ūkio. Ūkio administracinį centrą iškėlus į Salantus, 1963 m. buvo panaikinta ir Kalnalio apylinkė, o kaimas atiteko Imbarės apylinkei.
 
Iš apylinkės ir ūkinio centro pagalbine virtusi gyvenvietė neištuštėjo, o atvirkščiai – ženkliai ūgtelėjo. Jei 1970 m. ji turėjo 48, tai 1979 m. – net 79 gyventojus. Už kitus kaimus Kalnalis buvo patrauklesnis tuo, kad jame tebeveikė parapinė Šv. Lauryno bažnyčia, biblioteka, parduotuvė ir aštuonmetė mokykla.
 
Mokykla veikė erdviame buvusios ūkininkų sodybos name, prie kurio, didėjant mokinių skaičiui, buvo pristatytas mūrinis priestatas. Atokiau nuo mokyklos buvo pastatyti du mūriniai daugiabučiai namai ir įrengtas apie 20 vietų savaitinis bendrabutis iš atokių kaimų atvykstantiems mokiniams.
 
Vėliau prasidėjęs masinis jaunų žmonių kėlimasis į miestą palietė ir Kalnalį. Per dešimtmetį kaimas neteko daugiau kaip trečdalio gyventojų: baigiantis sovietmečiui jame 1989 m. buvo registruoti tik 46 žmonės. Mažėjant Kalnalyje ir apylinkėje gyventojų, nebeliko parduotuvės, mokyklos (2002 m.) ir bibliotekos (2009 m.).
 
Pradėjus kurtis šalyje kaimų bendruomenėms, 2004 m. kalnališkiai susivienijo į Kalnalio bendruomenės centrą „Kalnalis“. Nuo 2009 m. veikia Kalnalio seniūnaitija, vienijanti Barzdžių, Barzdžių Medsėdžių, Klecininkų, Klausgalvių Medsėdžių, Klausgalvų, Kalnalio ir Šalyno kaimus.
 
Šiandien Kalnaliui priklauso 56,61 ha žemės, kurioje 2011 m. gyveno 42 žmonės. Rytiniu kaimo pakraščiu vingiuoja Salanto upė, už kurios prasideda Skaudalių ir Imbarės žemės. Iš pietų ir vakarų pusių kaimą juosia Klausgalvai, o šiaurės vakaruose jis susisiekia su Barzdžiais. Vakariniu-šiaurės pakraščiu praeina naujoji krašto kelio Kartena–Salantai atkarpa, kaime vadinama Motiejaus Valančiaus gatve, prie kurios registruotos visos Kalnalyje esančios 13 sodybų, klebonija ir bažnyčia su kapinėmis.
 
Kalnalis patenka į valstybės saugomą teritoriją – Salantų regioninio parką. Nuo Kalnalio atsiverianti Salanto senslėnio panorama yra viena vertingiausių Salanto hidrografinio kraštovaizdžio draustinio teritorijų. Jai apžvelgti parko direkcijos iniciatyva 2006 m. pastatytas 15 m aukščio apžvalgos bokštas, kurį su priešingame Salanto krante stūksančiu Imbarės piliakalniu 2018 m. sujungė pažintinis takas.
 
Pagrindinė Kalnalio įžymybė – Šv. Lauryno bažnyčios ir varpinės pastatų kompleksas su jame esančiomis vertybėmis, registruotas Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registre. Tai unikalus architektūrinį, dailės, kraštovaizdžio ir istorinį vertingųjų savybių pobūdį turintis valstybės saugomas objektas, pasakojantis apie Žemaitijos sakralinės architektūros ir dailės tradicijas bei menantis istorines sąsajas su didžiuoju Lietuvos švietėju ir Žemaičių vyskupu Motiejumi Kazimieru Valančiumi.
 
Julius KANARSKAS,
istorikas