Skip to content Skip to navigation

Kada nustosime būti savo pačių priešais?

Kada nustosime būti savo pačių priešais?

Pateikta: 2017-11-03 17:13 (atnaujinta: 2017-11-03 21:59)


Karo muziejui padovanota gnomo (nykštuko) skulptūra iš Kretingos dvaro fontano. Fot. Donatas Butkus, 2007 m.

Šiuolaikiniame vis labiau globalėjančiame pasaulyje žmonės, miestai ir šalys nori turėti bei išsaugoti savo veidą ir savitumą. Viena sričių, geriausiai padedančių išsiskirti iš kitų tai padaryti, – istorinio ir kultūrinio paveldo išsaugojimas ir jo atkūrimas.

Kretingai, pilkam carinės Rusijos imperijos pakraščio provincijos miesteliui, savotiškai pasisekė, kad ją savo rezidencija 1875 metais pasirinko garsios, kilmingos ir turtingos Tiškevičių giminės atstovas – grafas Juozapas Tiškevičius (1835–1891). Iki pat 1940 metų sovietinės okupacijos Kretingos dvaras garsėjo savo puošniais rūmais, meno dirbinių ir paveikslų kolekcijomis, fontanais papuoštu parku ir visoje Europoje garsėjusiu Žiemos sodu-oranžerija. Čia lankėsi gausybė garbingų svečių, politikos ir valstybės veikėjų, vyko turtingas kultūrinis gyvenimas. Nors sovietinės okupacijos laikotarpiu dvaras neteko daug meno ir kultūros vertybių, nukentėjo oranžerija, parkas ir pastatai, vis dėlto šiandien jis priklauso prie nedaugelio Lietuvoje išlikusių dvarų, išsaugojusių beveik visus savo statinius, o taip pat dalį grafų Tiškevičių vertybių.

1992 metais jame įsikūrus Kretingos muziejui, dvaras atgimė iš naujo, pamažu tapęs miesto kultūrinio ir dvasinio gyvenimo centru. Energingos ir kūrybingos direktorės Vidos Kanapkienės vadovaujamas kolektyvas per muziejaus 25 metų gyvenimo laikotarpį nuveikė daug gerų darbų, saugant Kretingos Tiškevičių giminės išlikusias kultūros ir meno vertybes, jos kultūrinį bei materialinį paveldą.

Sėkmingai panaudojant Europos Sąjungos lėšas atkuriami ir restauruojami išlikę dvaro pastatai, nugriautas silikatinių plytų sovietinis priestatas, atkurtas pirmasis dvaro parko fontanas ir atlikta daugybė kitų darbų.

Kretingos Tiškevičių rūmai vieninteliai Lietuvoje gali didžiuotis išsaugota grafų gyvenimo aplinka su autentiškomis jų sukauptomis kultūros ir meno vertybėmis, buityje naudotais daiktais, atkurta dvaro oranžerija, kai kiti išlikę jų giminės dvarai Lietuvoje – Palangoje, Užutrakyje, Trakų Vokėje ar Lentvaryje – to beveik neturi ar net šiuo metu stovi apleisti. Toliau atstatant ir puoselėjant dvarą bei garsinant pasaulyje Kretingą, kaip Lietuvos grafų Tiškevičių giminės rezidenciją, galima tikėtis didesnio visuomenės bei šalies ir užsienio turistų dėmesio, galinčio suteikti miestui ir jo žmonėms ne tik kultūrinę, bet ir ekonominę naudą. Deja...

Ne veltui žmonės sako, kad savo krašte pranašu nebūsi. Puoselėjant planus atkurti dar vieną parko fontaną, kuriame būtų panaudota 1923 metais Kauno karo muziejui grafo Aleksandro Tiškevičiaus padovanota čia kažkada buvusio fontano-skulptūros „Nykštuko“ kopija, susidurta su nenumatyta problema – buvusio fontano vietoje sovietiniais metais įkurtos asfaltuotos krepšinio aikštelės panaikinimu. Kai kurie Kretingos rajono tarybos nariai šios apleistos ir seniai nenaudojamos aikštelės išardyme įžvelgė net ir baisų nusikaltimą, jį įvardiję Kretingos sporto genocidu. Iš gilaus miego prabudę veikėjai kažkodėl nepastebėjo, kaip visai neseniai buvo sudarkytas istorinis Kretingos futbolo stadionas, dar menantis legendinės „Minijos“ pergales, jos čia iškovotus medalius ir taures. Jo nedidelėje teritorijoje „įmontavus“ didžiulį krepšinio salės pastatą, oficialiai vadinamą Sporto centru, nors už poros šimtų metrų Savanorių gatvėje yra laisvių žemės sklypų su infrastruktūros vystymo perspektyva, Kretingos futbolo mėgėjai neteko galimybės įsirengti normalių išmatavimų dirbtinės dangos futbolo aikštę, tinkančią oficialioms futbolo varžyboms ir taip reikalingą tolesniam šios populiariausios pasaulyje sporto šakos vystymui Kretingoje puoselėjant ir tęsiant jos garbingas tradicijas. Žmonės, regėję šiame stadione fantastinį „Minijos“ žaidimą ir jos pergales prieš Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio ir kitų miestų komandas, iškovotus medalius, taip neturėtų elgtis.

Didžiulis sporto salės pastatas tapo istorinio stadiono fiziniu ir vizualiniu svetimkūniu, sukursiančiu ateityje infrastruktūros, automobilių parkavimo ir gyvenimo kokybės problemą šalia gyvenantiems žmonėms. Nenustebsiu, jei po kiek laiko antrosios futbolo aikštės liekanos virs automobilių stovėjimo aikštele, nes futbolo stadiono Nidos gatvėje, tinkančiu labiau vaikų treniruotėms vasarą, sureikšminimas kelia įvairių minčių.

Krepšinio aikštelės dvaro parke išardymo klausimui nagrinėti rajono Savivaldybėje buvo sudaryta net ir komisija, gal ieškosianti šioje aikštelėje sportavusių „fizkultūrininkų“ ar nagrinėsianti staiga neaiškiomis tapusias čia privatizuoto bendrabučio istorijos peripetijas. Bet juk dvaro fontanas „Nykštukas“ neturėtų laukti, kol politikos mėgėjai tai išsiaiškins, nes kai kurie procesai Lietuvoje turi savybę gerokai užsitęsti. O eilinis kretingiškis čia galėtų įžvelgti ir psichologų aprašytą Saljerio sindromą – pavydą gabesniam ir darbštesniam, turinčiam savo tikslus ir atkakliai jų siekiančiam, nes muziejui vadovaujanti energinga ir nepriklausoma direktorė moteris sėkmingai dirba ir kuria, panaudodama Europos Sąjungos lėšas, ir žino, kaip tai daryti.

Ir vis dėlto norisi tikėti, kad sveikas protas nugalės, ir Kretingos muziejus galės toliau sėkmingai vystyti savo projektus, atkuriant grafų Tiškevičių istorinį ir kultūrinį paveldą. Manau, kad prie to galėtų prisidėti ir muziejaus pavadinimo patikslinimas pavadinant jį „Kretingos grafų Tiškevičių rūmais-muziejumi“.

Apie Tiškevičių giminės istorinio ir kultūrinio paveldo atkūrimą šios giminės istorijos tyrinėtoja ne vienos knygos apie ją autorė istorikė Liliana Narkovič rašė: „Skubėkime daryti gera, nes gyvenimas yra per trumpas, kad leistum jį vėjais. Išėjus žmogui, lieka jo darbai. Didelė laimė gyvenimo kelią nueiti prasmingai.“

Romualdas BENIUŠIS