Skip to content Skip to navigation

Jonas Karolis Chodkevičius, švedų Kuoknesėje nugalėtojas ir pirmosios bažnyčios Kretingoje įkūrėjas

Jonas Karolis Chodkevičius, švedų Kuoknesėje nugalėtojas ir pirmosios bažnyčios Kretingoje įkūrėjas

Pateikta: 2021-03-02 10:00 (atnaujinta: 2021-03-02 10:00)
Minėdami Jono Karolio Chodkevičiaus metus, prisiminkime vieno žymiausių Abiejų Tautų Respublikos karvedžių ir Kretingos valdovų didžius darbus ir pergales. Vieną pirmųjų žymesnių pergalių jis pasiekė prieš 420 metų Kuoknesės mūšyje, kaudamasis su švedais. Ši pergalė ne tik buvo ženklus žingsnis asmeniniame karvedžio kelyje į šlovę, bet ir suvaidino žymų vaidmenį Kretingos istorijoje. 
***
Vienuolika metų trūkusį pirmąjį Abiejų Tautų Respublikos ir Švedijos karą sukėlė konfliktas dėl Švedijos karaliaus sosto, kilęs tarp Zigmanto Vazos ir jo dėdės Karolio. Zigmantas Vaza (1566–1632) buvo vienintelis švedų karaliaus Jono III ir lietuvių kilmės karalienės Kotrynos Jogailaitės sūnus, pakrikštytas senelio Žygimanto Senojo garbei. Motina nuo ankstyvos vaikystės auklėjo jį katalikybės dvasia ir ruošė Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostui. Jos viltys ir pastangos netruko pasiteisinti: 1587 m. Lenkijos didikai Zigmantą Vazą išsirinko karaliumi, o 1588 m. jis priėmė ir didžiojo Lietuvos kunigaikščio karūną. Tėvui 1592 m. mirus, Zigmantas tapo ir Švedijos karaliumi, kuriuo karūnuotas buvo 1594 metais.
 
Asmenine unija apjungęs Abiejų Tautų Respubliką ir Švedijos karalystę, Zigmantas Vaza parvyko į Lenkiją. Švediją valdyti paliko dėdei, Siodermanlando kunigaikščiui Karoliui, Valstybės tarybos išrinktam karalystės regentu. Tačiau šis, pasinaudodamas tuo, kad Zigmanto valdymo pradžioje šalyje ėmė augti katalikų bažnyčios įtaka ir iškilo katalikiškosios reformacijos grėsmė, pasiskelbė protestantiškosios opozicijos lyderiu, protestantizmo gynėju ir ėmėsi žygių brolėnui nuversti nuo karaliaus sosto. Iš Švedijos parlamento 1597 m. gavęs neribotus įgaliojimus, ėmėsi uždarinėti katalikų bažnyčias ir vienuolynus, užiminėti brolėno šalininkų pilis, priversdamas katalikus ir karaliaus šalininkus protestantus bėgti iš šalies ir ieškotis prieglobsčio Lenkijoje.
 
Siekdamas šalyje atkurti tvarką, Zigmantas su 5 000 karių 1598 m. išsilaipino Švedijoje netoli Nišiopingo, tačiau rugsėjo 25 d. mūšyje prie Stongebru pralaimėjo ir buvo priverstas grįžti į Lenkiją. Švedijos parlamentas 1599 m. paskelbė jį netekusiu karūnos, o visa šalis, kol bus išrinktas naujas karalius, liko regento Karolio valdžioje. Tačiau Zigmantas Vaza nesiruošė nuleisti rankų ir ryžosi stoti į ginkluotą kovą dėl prarasto Švedijos karaliaus sosto. Tokiu būdu asmeninis konfliktas peraugo į karinę priešpriešą tarp dviejų kaimyninių šalių, siekusių viešpatauti Baltijos jūros regione.
 
Pretekstu karui pradėti tapo Zigmanto pasižadėjimas, duotas renkant jį Lenkijos karaliumi, prijungti prie Abiejų Tautų Respublikos valdomos vasalinės Livonijos kunigaikštystės švedų kontroliuojamą Estijos kunigaikštystę. Karaliui 1600 m. kovo 12 d. seime paskelbus apie Estijos kunigaikštystės prijungimą prie Abiejų Tautų Respublikos, buvo atvertas kelias karo veiksmams.
 
Pasinaudodamas tuo, kad pagrindinės Abiejų Tautų Respublikos karinės pajėgos dalyvavo žygyje į Moldaviją, 1600 m. rugpjūčio 19 d. Estijoje išsilaipino Švedijos regento kunigaikščio Karolio vadovaujama 10 000 švedų armija, prie kurios prisijungė dar apie 4 000 Estijos didikų suburtų vietos karių. Tuo tarpu Livonijos kunigaikštystės gynybai vadovavęs Cėsių vaivada Jurgis fon Farensbachas disponavo tik 2 400 samdytų karių ir 2 100 savanorių, kuriuos sudarė latviai, vietiniai vokiečiai ir totorių būrys. Rugsėjo 13 d. švedų kariuomenė įsiveržė į Livonijos kunigaikštystę, užėmė svarbias Pernu, Tartu, Viljandi, Valmieros ir kitas tvirtoves. Vasarį švedai pasiekė Dauguvos upę, nuo kurios atsivėrė keliai į krašto gilumą bei link Rygos uosto.
 
Švedams pradėjus karinius veiksmus, Žemaičių seniūnas ir Kretingos dvarininkas Jonas Karolis Chodkevičius dalyvavo žygyje į Moldaviją ir Valakiją. 1600 m. spalio 20 d. mūšyje šalia Ploješčio sutriuškinę Valakijos karaliaus Michajaus Narsiojo kariuomenę, Lenkijos ir Lietuvos kariai padėjo į valdžią sugrįžti Moldavijos kunigaikštystės valdovui Jeremijui Movilai, o jo broliui Simonui Movilai – užimti Valakijos valdovo sostą. Tarp geriausių šiame žygyje pasirodžiusių savo pavaldinių vadas, karūnos didysis etmonas Jonas Zamoiskis pažymėjo Joną Karolį Chodkevičių, kuris tais pačiais metais buvo paskirtas Lietuvos lauko etmonu – antruoju pagal rangą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės vadu po didžiojo etmono. 
 
Švedams užėmus šiaurinę Livonijos kunigaikštystės dalį, 1601 m. pavasarį Abiejų Tautų Respublikos seimas paskelbė apie kariuomenės dalinių kūrimą su Livonija besiribojančiose Žemaičių seniūnijoje ir Kuršo kunigaikštystėje, o vyriausiuoju jungtinės Lenkijos ir Lietuvos kariuomenės vadu paskyrė iš Moldavijos atšauktą karūnos didįjį maršalką J. Zamoiskį. 
 
Viena iš trijų tvirtovių, trukdžiusių švedų kariuomenei brautis gilyn į Livonijos kunigaikštystę, buvo Kuoknesė, esanti Dauguvos dešiniajame krante, jos santakoje su Perse. Joje buvusią Lietuvos karių įgulą 1601 m. kovo 10 d. apsupo 2 000 švedų, o atvykus pastiprinimui su artilerija ir pačiam kariuomenės vadui kunigaikščiui Karoliui, kovo 28 d. prasidėjo apgultis, balandžio 1 d. pasibaigusi miesto užėmimu. Tačiau lietuvių įgula nepasidavė ir įsitvirtino pilyje. Po keturių nesėkmingų mėginimų šturmuoti pilį, kunigaikštis Kuoknesėje paliko savo nesantuokinio sūnaus Karolio Julenjelmo (Gyllenhielm) vadovaujamą 2 600 karių dalinį, o pats patraukė link Erglių pilies.  
 
Siekdamas padėti Kuoknesės pilyje įsitvirtinusiai įgulai, Lietuvos didysis etmonas Kristupas Radvila Perkūnas, nelaukdamas kol ateis J. Zamoiskio suburta kariuomenė, 1601 m. gegužės 12 d. pradėjo Kuoknesės apsiaustį. Neturėdamas sunkiosios artilerijos, kuri padėtų išstumti švedus iš miesto, jis pavedė pulkininkui Jonui Sičinskiui su 1 000 karių blokuoti miestą, kad švedai negautų provizijos ir negalėtų išeiti už miesto sienų. Tokiu būdu pilį su lietuvių įgula apgulę švedai patys atsidūrė apgultyje.
 
Į pagalbą didžiajam etmonui buvo išsiųstas iš Moldavijos sugrįžęs lauko etmonas Jonas Karolis Chodkevičius, kuris su artilerija ir 3 000 karių birželio 8 d. apsupo Kuoknesę. Tuo tarpu švedų karvedys K. Julenjelmas birželio 23 d. lietuvių apgulčiai pralaužti atsivedė 5 000 karių su patrankomis.
 
Kautis pasiruošusios abi kariuomenės tą pačią 1601 m. birželio 23 d. užėmė pozicijas į rytus nuo tvirtovės, atviroje vietovėje, apie 600 m pločio lauke, kuris pietuose rėmėsi į Dauguvos upę, o šiaurėje – į mišką ir pelkes. Ruošdamasis mūšiui, didysis etmonas K. Radvila Perkūnas apie 500 karių paliko toliau blokuoti apsuptus švedus, o likusius beveik 3 000 karių su 9 pabūklais padalino į keturias dalis. Vengdamas susidūrimo su pajėgiais švedų pėstininkais, didžiąją savo pajėgų dalį jis dislokavo centre ir dešiniajame sparne. Centre atsidūrė pagrindinės pajėgos – apie 1 000 sparnuotųjų husarų, vadovaujamų lauko etmono J. K. Chodkevičiaus ir Jonušo Radvilos (didžiojo etmono sūnaus), o už jų – artilerija ir dalis pėstininkų. Dešiniajame sparne išsidėstė Lietuvos didžiojo maršalkos Kristupo Dorohostaiskio sparnuotieji husarai. Tuo tarpu kairiajame sparne atsidūrė Pernu pilininko Petro Stabrovskio kavalerija ir pėstininkai. Didysis etmonas įsitaisė ant kalvos, buvusios keli šimtai metrų už pagrindinių pajėgų, nuo kurios galėjo stebėti mūšio lauką.
 
Švedų karvedys K. Julenjelmas ėmėsi kai kurių taktinių gudrybių. Savo kariuomenės pozicijų centre jis išrikiavo pėstininkus, kuriems apsaugoti buvo supilti pylimai bei pastatytos medinės užtvaros. Už pėstininkų paslėpė visas 17-ka patrankų, tikėdamasis, kad lietuvių kavalerija atakuos neva silpnai apgintus pėstininkus ir pateks po artilerijos ugnimi. Visa savo kavaleriją padalino pusiau ir išdėstė abipus pėstininkų: kairiajame sparne – suomių reitarus, o dešiniajame – švedų Livonijos pulkus. Dešinįjį švedų sparną taip pat saugojo gurguolės vežimų užtvara, pastatyta lygiagrečiai miškui. Vėliau pastebėjęs, kad lietuvių pajėgos koncentruotos į kairįjį švedų flangą, K. Julenjelmas suprato, kad dislokuodamas kariuomenę padarė didelę klaidą, nes dėl siauro mūšio lauko negalėjo per visą fronto plotį manevruoti savo pajėgomis. 
 
Neturėdamas laiko ir galimybių pergrupuoti dalinių, K. Julenjelmas nutarė įgauti taktinį pranašumą pirmasis apšaudydamas iš pabūklų ir atakuodamas didžiausią pavojų švedams keliantį Lietuvos kariuomenės kairįjį sparną. Tačiau suomių reitarų puolimą K. Dorohostaiskio husarai atrėmė ir kontratakuodami nubloškė atgal. Tada K. Julenjelmas atakavo kairiajame lietuvių sparne esančius kavalerijos ir pėstininkų dalinius, kurie, neatlaikydami švedų spaudimo, ėmėsi trauktis. Tačiau jiems į pagalbą išsiųstas rezerve stovėjęs J. Radvilos sparnuotųjų husarų pulkas išskaidė puolančios švedų Livonijos kavalerijos gretas ir privertė raitelius iš mūšio lauko sprukti ir pasislėpti šalia esančiame miške. Tuo tarpu artilerijos palaikomi lauko etmono Jono Karolio Chodkevičiaus vedami sparnuotieji husarai, drąsiai įveikdami gynybinius pylimus ir užtvaras, atakavo atkakliai besikaunančius švedų pėstininkus ir juos dengusius raitelius, priversdami juos žūti arba pasiduoti.
 
Mūšio metu žuvo apie 2 000 švedų, o Kuoknesėje apgulta 1 800 karių įgula pasidavė. Tuo tarpu lietuviai neteko nuo 100 iki 200 karių. Lietuvių sėkmę nulėmė staigus sparnuotųjų husarų puolimas, laiku į mūšį mestas rezervas ir tinkamai panaudota artilerija. Švedai tikėjosi Kuoknesės įgulos pagalbos, tačiau Oto Denhofo vadovaujami lietuvių pėstininkai sugebėjo ją užblokuoti mieste. Šis mūšis, laikomas garsiausia sparnuotųjų husarų pergale. Šiek tiek vėliau gyvenęs prancūzų kavaleristas François-Paulin Dalairac (1626–1689) atsiminimuose apie šiuos Lenkijos ir Lietuvos karius rašė: „Husarai čia yra pirmieji karalystės kariai, panašiai kaip asmens sargybiniai Prancūzijoje; tai neginčijamai pati dailiausia kavalerija Europoje, tiek dėl puikaus vyrų stoto bei dailių žirgų, tiek dėl didingos aprangos bei prakilnių ginklų“.
 
Kuoknesės pergalė sustabdė švedų veržimąsi į Livonijos kunigaikštystės gilumą ir padėjo atlaikyti Rygos apgultį. Po pergalės Kuoknesėje didysis etmonas K. Radvila Perkūnas be didelio vargo atsiėmė iš švedų Cėsių tvirtovę, bet toliau pergalingo žygio pratęsti nebuvo lemta. Valstybei nesugebant išmokėti samdiniams atlyginimo, kariai ėmė skirstytis, o kitus pradėjo persekioti karų palydovės – epideminės ligos. Rugpjūčio viduryje K. Radvilai Perkūnui buvo belikę 1 400 karių, su kuriais jis atvyko į pagalbą švedų apsuptai J. fon Farensbacho vadovaujamai Rygos įgulai. Tik prie Rygos priartėjus J. Zamoiskio vadovaujamai kariuomenei, miesto apgultis buvo nutraukta. Jai vadovavęs karvedys Karolis grįžo į Švediją ruoštis naujoms kovoms, o per pirmąją karinę kampaniją užkariautoms Livonijos tvirtovėms ginti paliko apie 7 400 karių, vadovaujamų grafo Johano Nasau.  
 
Kuoknesės mūšis buvo ne tik pirmasis stambus susirėmimas Abiejų Tautų Respublikos ir Švedijos kare dėl Livonijos žemių ir viešpatavimo Baltijos jūroje, bet ir pirmoji Lietuvos lauko etmono ir Kretingos dvarininko Jono Karolio Chodkevičiaus pergalė. Jai įamžinti pagrindinėje savo valdoje Liachavičuose ir Kretingoje 1602 m. jis pastatė katalikų bažnyčias.
 
Pirmoji Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia, kaip tuo metu buvo įprasta, iškilo kaimo kapinėse, veikusiose Akmenos dešiniajame krante, dabartinės J. Basanavičiaus gatvės dešinėje pusėje. Kaip atrodė šie pirmieji kretingiškių maldos namai, duomenų neišliko. Manoma, kad tai buvusi Žemaičių kraštui būdinga medinė, išilgintos apsidės arba kryžminio plano koplyčia su masyviu, šiaudais ar skiedromis dengtu stogu. Pastatęs bažnyčią, fundatorius įsteigė Kretingos katalikų parapiją, kuriai priskyrė jam pavaldžių Kretingos valsčiaus kaimuose gyvenusių žemdirbių šeimas.
 
Naująja bažnyčia ir parapijiečiais J. K. Chodkevičius patikėjo rūpintis 1602 m. Radome mažesniųjų brolių observantų Lenkijos provincijos kapituloje įkurtam Kretingos bernardinų (pranciškonų observantų) vienuolynui. Didžiojo karvedžio sumanymu, bernardinų (pranciškonų observantų) vienuolynas su bažnyčia turėjo tapti katalikiškosios reformacijos židiniu ir priešakine katalikybės tvirtove protestantiškosios Prūsijos pasienyje. Šiai misijai įgyvendinti Kauno bernardinų vienuolyno gvardijonas Andrejus Grondskis į Kretingą išsiuntė 10 vienuolių: 8 kunigus ir 2 brolius. Vienų šaltinių teigimu, jie apsigyveno šalia kapinių pastatytame mediniame vienuolyne, o pasak kitų – laikinai įsikūrė Kretingos dvare.
 
Kitapus Akmenos upės priešais kuriamą miestą J. K. Chodkevičiui su žmona Sofija pastačius mūrinį vienuolyną su bažnyčia, senoji bažnytėlė nuo 1617 m. atliko kapinių koplyčios funkciją, kol sunyko arba per antrąjį Abiejų Tautų Respublikos ir Švedijos karą sudegė. Jai atminti nuo seno kapinėse buvo statoma ir atnaujinama koplytėlė, o 2003 m. pastatyta trimituojančio angelo skulptūra (aut. Adolfas Viluckis).  
 
Julius KANARSKAS,
Kretingos muziejus