Skip to content Skip to navigation

Grafų Tiškevių pėdsakai Užnemunėje

Grafų Tiškevių pėdsakai Užnemunėje

Pateikta: 2020-06-04 09:20 (atnaujinta: 2020-06-04 09:30)
Apie garsios Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir Ukrainos didikų Tiškevičių giminės palikimą šiandien ryškiausiai pasakoja Palangos, Užutrakio, Lentvario, Trakų Vokės, Astravo, Kretingos dvarai, tapę gausiai lankomais kultūros paveldo objektais. Kurdamiesi Lietuvoje, šios giminės atstovai buvo apsigyvenę ir Užnemunėje – Suvalkijoje bei Dzūkijoje.
 
Žemaičių ir Vilniaus vyskupas Jurgis Tiškevičius
 
Istorinėje literatūroje nurodoma, kad Suvalkijoje, Vištyčio dvare, gimė vienas žinomiausių grafų Tiškevičių giminės atstovų, Lahoisko (Baltarusija) ordinato Jono Eustachijaus Tiškevičiaus ir Sofijos Višnioveckos sūnus Jurgis Tiškevičius (1596–1649).
 
Užaugęs pagrindiniame šeimos dvare Lahoiske, jis apsisprendė tapti jėzuitu. Po filosofijos ir teologijos studijų Vilniaus, Liublino, Poznanės ir Krokuvos akademijose, 1622 m. buvo įšventintas kunigu. Pastoracinio darbo įgūdžių įgavo tarnaudamas Krokuvos vyskupo valdose, kuriose rezidavo jo dėdė, jėzuitų ordino provincijolas Jurgis Tiškevičius († 1625 m.).
 
Grįžęs į Lietuvą, 1627 m. buvo paskirtas Vilniaus sufraganu – vyskupo padėjėju. Uoliai vykdydamas ganytojišką veiklą, garsėjo taip pat kaip geras pamokslininkas ir labdarys, Vilniaus ligoninės vargšams įkūrėjas. 1632 m. Seinuose konsekravo domininkonų Švč. Mergelės Marijos, šv. Jurgio ir šv. Jackaus bažnyčią. 1633 m. elekciniame seime buvo išrinktas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždo tribunolo nariu.
 
1633 m. pabaigoje buvo paskirtas Žemaičių vyskupu ordinaru, o 1634 m. vasarą konsekruotas Žemaičių vyskupu. Atvykęs į vyskupiją, aplankė parapijas, susipažino su bažnyčios padėtimi ir ėmėsi pertvarkymų. Pirmiausia ragino didikus statyti naujas bažnyčias, steigė parapines mokyklas, rūpinosi kunigų parengimu, o 1635 m. vyskupijos sostinei Varniams išrūpino Magdeburgo teisę.
 
Būdamas tvirtas katalikiškosios reformacijos šalininkas, tęsė kovą su protestantiškąja reformacija ir atsigavusiomis pagonybės tradicijomis, greta katalikų bažnyčių ėmėsi steigti vienuolynus. Taip jo rūpesčiu ėmė veikti Linkuvos (1634 m.) ir Kudirkos Naumiesčio (1644 m.) karmelitų, Žemaičių Kalvarijos (1636 m.), Virbalio ir Raseinių (1643 m.) domininkonų vienuolynai, Kražiuose 1639 m. – pirmasis Žemaitijoje moterų – benediktinių, vienuolynas, o Krakėse 1645 m. įsikūrė vienuolės kotrynietės.
 
Katalikybės pozicijoms sustiprinti naujasis vyskupijos vadovas 1636–1647 m. sušaukė keturis sinodus – kunigų suvažiavimus. Sinodai nutarė steigti dorą gyvenimą ir pamaldumą skatinančias artojų globėjo šv. Izidoriaus brolijas, įpareigojo kunigus neauginti barzdų, nelošti kortomis ir nemedžioti, uoliau kovoti su burtininkavimu ir raganavimu, didesnį dėmesį skirti pamokslams ir katekizmo mokymui, kasmet lankyti parapijiečius, pastoraciniame darbe glaudžiai bendradarbiauti su vienuoliais, neturtinguosius laidoti nemokamai, statyti prie bažnyčių prieglaudas, bažnyčios dokumentus perduoti saugoti į katedros archyvą, kasmet atsiskaityti vyskupui apie parapijoje nuveiktą pastoracinį darbą ir pan. Sinodų nuostatai tapo klebonų ir vikarų veiklos gairėmis.
 
Plėtodamas katalikiškas tradicijas, vyskupijos Gardų dvaro žemėje 1637 m. ėmėsi statyti Kalvarijas – Kryžiaus kelio stotis. Užbaigęs statybą, 1639 m. su gausia kunigų ir tikinčiųjų palyda apėjo visas koplyčias, barstydamas tarp jų esančius takus iš Jeruzalės Kalvarijų parvežta šventa žeme. Nuo to laiko Gardus imta vadinti Žemaičių Kalvarija, kurią kasmet lanko būriai piligrimų. Naująja maldininkų šventove rūpintis jis patikėjo vienuoliams domininkonams.
 
1635 m. vyskupas buvo išrinktas senatoriumi rezidentu – karaliaus patarėju, atskaitingu Seimui. 1638 m. karaliaus Vladislovo Vazos pavedimu lankėsi Romoje pas popiežių Urboną VIII, iš kurio gavo garbės prelato titulą. 1645 m. vadovavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės katalikų delegacijai Torūnės derybose su protestantais.
 
1649 m. gruodžio 9 d. Jurgis Tiškevičius tapo Vilniaus vyskupu. Prasidėjus karui su Rusija, 1655 m. vyko pas Švedijos karalių Karolį X Gustavą prašyti karinės pagalbos prieš Rusijos kariuomenę, dalyvavo pradiniame Kėdainių unijos – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Švedijos politinės sąjungos, sudarymo etape.
 
Rusijos kariuomenei veržiantis į Vilnių, pasitraukė į Prūsiją. Mirė 1656 m. sausio 17 d. Dumnavoje netoli Karaliaučiaus. Po šimtmečio Žemaitijoje vyskupavusio giminaičio Antano Domininko Tiškevičiaus (1692–1762) rūpesčiu palaikai 1762 m. pradžioje buvo parvežti į Žemaičių Kalvariją ir palaidoti senosios bažnyčios presbiterijos požemiuose. Šiandien tiksli kapo vieta nežinoma. Manoma, kad palaikai tarp 1780–1824 m., statant dabartinę bažnyčią, galėjo būti perkelti į Varnių katedrą.
 
Vilniaus arkikatedroje vyskupui atminti šalia šv. Kazimiero koplyčios 1762 m. buvo įrengta barokinė epitafija su portretiniu vyskupo Jurgio Tiškevičiaus biustu. 
 
Kudirkos Naumiesčio įkūrėjas Jonušas Tiškevičius Skuminas
 
Vieną ryškiausių pėdsakų Suvalkijoje paliko iš Tiškevičių giminės Skuminų šakos kilęs karvedys Jonušas Skuminas Tiškevičius (1572–1642). Kaip ir daugelis to meto Lietuvos didikų sūnų, jaunystėje jis studijavo Padujos (Italija) universitete. Po studijų grįžęs į tėvynę nuo 1610 m. tarnavo Lietuvos didžiuoju raštininku, 1619 m. benediktinams Gardine dovanojo posesiją vienuolyno ir bažnyčios statybai. Tapęs 1621 m. Mstislavlio vaivada, dalyvavo karuose su švedais, 1625 m. vadovavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės daliniams Joniškio ir Mintaujos (Jelgavos) mūšiuose. 1626 m. buvo paskirtas Trakų vaivada, o 1640 m. pasiekė tarnybinės karjeros viršūnę – tapo Vilniaus vaivada, t. y. antruoju valstybėje asmeniu po didžiojo kunigaikščio. 
 
Būdamas vaivada, administravo Breslaujos, Jurbarko ir Naugarduko seniūnijas. Jurbarko seniūnijos Duliebaičių kaimo žemėje, pasienyje su Prūsijos kunigaikštystės Širvintos miesteliu, 1639 m. įkūrė miestą, kuris, jau po įkūrėjo mirties, 1643 m. gavo Magdeburgo teisę ir Lenkijos–Lietuvos valdovo – karaliaus ir didžiojo kunigaikščio Vladislovo Vazos garbei buvo pavadintas Vladislavovu. Tiesa, vietos gyventojai naująją gyvenvietę vadino Naumiesčiu, o 1934 m. miestas buvo pavadintas Kudirkos Naumiesčiu.
 
Kapčiamiesčio dvarininkas Pijus Tiškevičius 
 
Pijus Tiškevičius (~1759–1858) užaugo Baltarusijoje, giminės lopšyje – Lahoisko dvare, kurį paveldėjo mirus tėvui Fecilijui Tiškevičiui (~1719–1762). Jis plėtojo ūkinę veiklą, 1815 m. pastatė naujus mūrinius ampyro stiliaus rūmus, rengė juose tradicinius kamerinės muzikos koncertus, pats griežė smuiku.
 
Domėdamasis giminės istorija, rašė jos kroniką, kaupė archyvą, išplėtė rūmuose saugomą žymesnių giminės atstovų portretų galeriją, kurios paveikslų kopijos kabėjo visose grafų Tiškevičių giminės I (Lahoisko), II (Biržų) ir III (Užutrakio) linijų tęsėjų šeimyninėse rezidencijose.
 
Be Baltarusijoje ir Vilniaus krašte turėtų valdų, Užnemunėje XVIII a. pab. ar XIX a. pr. įsigijo Kapčiamiesčio bei Justinavo (Vainežerio) dvarus, rekonstravo ir išpuošė Kapčiamiesčio katalikų koplyčią, paversdamas ją bažnyčia. Maždaug po 25-erių valdymo metų, Kapčiamiestį ir Justinavą pardavė.
 
1794 m. Pijus Tiškevičius tapo Tado Kosciuškos sukilimo dalyviu. Sukilimą numalšinus, toliau rūpinosi ūkine savo valdų veikla, 1814–1820 m. buvo renkamas Barysavo pavieto bajorų maršalka. Mirė ir palaidotas Lahoiske, giminės kriptoje.
 
Žymų pėdsaką mūsų krašte paliko Pijaus Tiškevičiaus ir jo antrosios žmonos Augustos Pliaterytės sūnūs, Lietuvos istorijos ir materialinės kultūros tyrinėjimų pradininkai, mokslinės-tiriamosios ekspedicijos Nerimi organizatorius ir vadovas, ekonomistas, archeologas, etnografas, geografas, dailės istorikas, kolekcininkas Konstantinas Benediktas Stanislovas Tiškevičius (1806–1868) ir jaunesnysis jo brolis, Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos ir Senienų muziejaus (1857 m.) įkūrėjas Eustachijus Tiškevičius (1814–1873).
 
Balbieriškio Tiškevičiai
 
Ilgiausiai Užnemunėje grafai Tiškevičiai valdė Balbieriškio dvarą. Jį iš Kauno pavieto vėliavininko Liudviko Chelchovskio 1782 m. įsigijo grafų Tiškevičių I (Lahoisko) linijos tęsėjo Teodoro Tiškevičiaus (~1680–1748) vyriausiasis sūnus, Mstislavlio kaštelionas, o nuo 1783 m. – Žemaičių kaštelionas, Ariogalos tijūnas ir Notėnų seniūnas, Lenkijos kariuomenės generolas Stanislovas Antanas Tiškevičius (1727–1801), gimęs ir augęs Lahoiske.
 
Tuo pat metu jo valda tapo prie Ivoniškio ežero šalia Gudelių miestelio stovėjęs dvaras, vėliau virtęs Balbieriškio dvaro ūkiniu padaliniu – palivarku, taip pat – Daugirdiškių ir Liudvikavo palivarkai.
 
Stanislovas Antanas Tiškevičius 1788–1792 m. buvo Ketverių metų seimo narys, tačiau 1792 m. prisidėjo prie seimo priimtomis valstybės reformomis ir Gegužės trečiosios konstitucija nepatenkintų įtakingų Abiejų Tautų Respublikos politikos veikėjų įkurtos Targovicos konfederacijos. 
 
Vedęs buvo du sykius. Pirmąja žmona tapo Ieva Ona Bialozoraitė, kuri pagimdė sūnų Jurgį ir dukrą Eleonorą. Jai 1770 m. mirus, antrąsyk susituokė su Liudvika Petravičiūte, kuri istorinėje literatūroje dar vadinama Bialopiotrovičiūte. Su ja susilaukė dviejų sūnų – Jono ir Tado. Mirė 1801 m. gruodžio 29 d. ir buvo palaidotas Balbieriškyje.
 
Balbieriškio dvaro ir jam priklausančių palivarkų paveldėtoju tapo jauniausias Stanislovo Antano ir jo antrosios žmonos Liudvikos sūnus Tadas Tiškevičius (1774–1852), palikęs ryškų pėdsaką lenkų ir lietuvių tautų kovų dėl laisvės ir nepriklausomybės istorijoje.
 
Baigęs Vilniuje ir Varšuvoje karo mokslus, nuo 1790 m. tarnavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Myriaus kavalerijos gvardijos pulke, o perkeltas į Pinsko lengvosios kavalerijos brigadą, 1792 m. dalyvavo Lenkijos–Lietuvos ir Rusijos kare.
 
Prasidėjus Tado Kosciuškos sukilimui, 1794 m. tapo Lietuvos sukilėlių vado Jokūbo Jasinskio adjutantu, vadovavo vienam iš Vilniaus sukilėlių būrių. Vėliau gynė Varšuvos priemiestį Pragą nuo Rusijos kariuomenės. Sukilimui pralaimėjus, pasitraukė į Austrijos Galiciją. Iš ten 1801 m. persikėlė į Paryžių, kuriame baigė karo inžinerijos ir artilerijos mokyklą.
 
Grįžęs į Napoleono įkurtą Varšuvos kunigaikštystę, 1806 m. įstojo į kavalerijos dalinį. Tapęs pulkininku, 1809 m. dalyvavo Prancūzijos–Austrijos kare. Už tai buvo apdovanotas aukščiausiu lenkų kariniu ordinu – kryžiumi „Virtuti Militari“, o netrukus pakeltas į brigados generolus.
 
Napoleono kariuomenės 1812 m. žygyje į Rusiją vadovavo kavalerijos brigadai, dalyvavo Myriaus, Smolensko ir Borodino mūšiuose. Patekęs į rusų nelaisvę, išbuvo joje iki 1814 metų. 
 
Parvykęs iš nelaisvės, 1815 m. vedė Juozapą Oną Mariją Solohubaitę-Potockienę, nutraukusią santuoką su Stanislovu Florijonu Potockiu (1776–1830). Su šeima netrukus apsigyveno Svisločiaus dvare, kurį testamentu jam paliko giminaitis Vincentas Tiškevičius (1757–1816). Nuo 1820 m. buvo Lenkijos karalystės senatoriumi-kaštelionu. Žmonai 1828 m. vasario 16 d. mirus, ją palaidojo šeimos koplyčioje Svisločiuje.
 
Prasidėjus 1830 m. sukilimui, ėmėsi vadovauti sukilėlių kariuomenės daliniams. Sukilimo metu sudaryta Laikinoji lenkų centrinė vyriausybė 1831 m. birželio mėnesį jį paskyrė Vyriausybės pirmininku Lietuvoje. Po mėnesio, spaudžiamas Rusijos imperijos kariuomenės, pasitraukė į Prūsiją, gyveno Drezdene.
 
1832 m. persikėlė į Paryžių, kuriame 1852 m. balandžio 15 d. mirė. Lenkijos vyriausybės ir giminaičių iniciatyva, 1939 m. grafo palaikai buvo parvežti į Varšuvą ir sausio 14 d. iškilmingai perlaidoti svarbiausiose ir seniausiose sostinėje Povonzkų kapinėse.
 
Po 1831 m. sukilimo Rusijos imperijos valdžia Balbieriškį ir kitus Tado Tiškevičiaus dvarus nusavino. Tik po energingų apeliacijų caro nurodymu 1846 m. nuosavybė buvo grąžinta jo dukterims Marijonai Lempickai ir Juozapai Vodzinskai.
 
Žemosios Panemunės Tiškevičiai
 
Balbieriškio dvarininko ir Žemaičių kašteliono Stanislovo Antano Tiškevičiaus šeimos nuosavybe apie 1783 m. tapo žmonos Ievos Onos Bialozoraitės kraitis – Žemosios Panemunės dvaras.
 
Kaštelionui mirus, motinos kraitį paveldėjo vyriausiasis sūnus Jurgis Tiškevičius (1768–1831). Jis tarnavo lengvosios kavalerijos rotmistru, kartu su tėvu 1788–1792 m. dalyvavo Ketverių metų seime, aktyviai rėmė 1791 m. priimtą Gegužės 3-iosios konstituciją – pirmąją Europoje ir antrąją pasaulyje po JAV rašytinę konstituciją. 
 
Vedęs kunigaikštytę Liuciją Prancišką Liubomirską, susilaukė 6 sūnų ir 2 dukterų. Vyriausias sūnus Liudvikas ir priešpaskutinis Mauricijus mirė kūdikystėje, o kiti vaikai užaugo, sukūrė šeimas.
 
Antrasis sūnus Henrikas Jurgis Vincentas Tiškevičius (1792–1854) 1811 m. įstojo į 2-ąjį Varšuvos kunigaikštystės ulonų pulką, kuriam vadovavo dėdė, pulkininkas Tadas Tiškevičius. po santuokos gyveno gimtajame Žemosios Panemunės dvare, kuriame su žmona Eufrozina Šolaiskaite susilaukė sūnų Mykolo, Stanislovo, Henriko, Mikalojaus ir Vincento. 
 
Žemąją Panemunę pardavęs, su šeima rezidavo Očeretnos dvare Ukrainoje, tarnavo Rusijos valstybės slaptuoju patarėju, buvo renkamas Kijevo gubernijos bajorų maršalka. Palaidotas giminės koplyčioje Berdyčive.
 
Jo vyriausias sūnus Mykolas Tiškevičius (1820–1853) vedė tolimą giminaitę, grafų Tiškevičių II (Biržų) linijos atstovę, giminės dvaro Raudondvaryje įkūrėjo Benedikto Emanuelio Tiškevičiaus dukterį Joaną, o jai mirus – jos seserį Mariją. Su Marija susilaukė vienintelio sūnaus Benedikto Henriko (1852–1935), paveldėjusio Raudondvarį, Nemėžį bei kitus dvarus, tapusio aistringu keliautoju ir žymiu fotografu. Jo dvarus valdė ūkvedžiai, o nuolatine grafo gyvenamąja vieta tapo Paryžius, kuriame gimė ir augo sūnūs Benediktas Jonas (1875–1948) ir Edvardas (1880–1951).
 
Kiti Henriko Jurgio Vincento ir Eufrozinos Tiškevičių sūnūs tarnavo karininkais, o Henrikas Tadas Tiškevičius (1827–1897) dirbo Kijevo banko direktoriumi.
 
Trečiasis Jurgio ir Liucijos Pranciškos Tiškevičių sūnus Vincentas Tomas Tiškevičius (1796–1856) gimė šeimai priklausančiame Kolbušovos dvare Lenkijos Užkarpatėje. Su vyresniuoju broliu 1811 m. tapo dėdės Tado Tiškevičiaus vadovaujamo Varšuvos kunigaikštystės 2-ojo ulonų pulko kariu, dalyvavo 1812 m. žygyje į Maskvą ir 1813 m. spalio 16–19 d. Leipcigo (Tautų) mūšyje, buvo apdovanotas aukščiausiu Prancūzijos kariniu apdovanojimu – Garbės legiono ordinu.
 
Vedęs Fabroniją Šolaiską, gyveno Voluinėje, valdė Očeretos dvarą, susilaukė trijų sūnų ir dukters. Aktyviai prisidėjo prie 1830–1831 m. sukilimo, 1831 m. gegužės 26 d. kovėsi viename didžiausių sukilėlių ir Rusijos kariuomenių susirėmime – Ostrolenkos mūšyje, buvo apdovanotas aukščiausiu Lenkijos kariniu apdovanojimu – ordino „Virtuti Militari“ aukso kryžiumi.
 
Po sukilimo emigravo į Belgiją, dalyvavo lenkų emigrantų organizacijos veikloje, Briuselyje redagavo jos laikraštį. Nutaręs grįžti į Lenkiją, 1848 m. apsigyveno vokiečių valdomoje Poznanės Didžiojoje Kunigaikštystėje. Mirė Gryleve, palaidotas miesto kapinių koplyčioje.
 
Žemojoje Panemunėje gimęs ketvirtasis Jurgio ir Liucijos Pranciškos sūnus Jurgis Henrikas Tadas Tiškevičius (1797–1862) palikęs gimtinę valdė Kolbušovo ir Verynios dvarus Galicijoje (Lenkija), o mirė Krokuvoje. Jauniausias jo brolis Jaroslavas Tiškevičius (1806–1859) mirė Vilniuje ir palaidotas Rasų kapinėse.
 
Grafų Tiškevičių Išlaužo dvaras
 
Išlaužo dvarą XIX a. antroje pusėje valdė žemvaldys Stanislovas Puslovskis (1820–1905). Visas savo valdas jis užrašė šiame dvare užaugusiai vienturtei dukrai Marijai Puslovskai-Tiškevičienei (1866–1939), 1877 m. ištekėjusiai už grafo Aleksandro Tiškevičiaus (1864–1945).
 
Iš pradžių jauna šeima gyveno Lentvaryje, o vėliau persikėlė į Aleksandro paveldėtą Kretingos dvarą. Lankydami savo valdas ir tvarkydami Kauno gubernijos valdyboje nuosavybės ir kitus reikalus, jaunieji grafai dažnai apsistodavo Išlaužo dvare, ankstesnio jo savininko Juozapo Godlevskio (1773–1867) statytuose mūriniuose rūmuose.
 
Išlauže 1893 m. liepos 15 d. gimė antroji jų duktė Aleksandra Marija Sofija Marcelina Tiškevičiūtė, kuri augo ir mokėsi Kretingos dvare. 1914 m. ji įstojo kandidate į Kenčiančios Jėzaus Širdies seserų uršuliečių kongregacijos vienuolyną, Pirmojo pasaulinio karo metais Petrapilyje vadovavo lenkų vaikų darželiui, mokytojavo lenkiškoje jūreivių vaikų mokykloje Helsinkyje ir lenkų karo pabėgėlių vaikų našlaičių prieglaudoje Alborge (Danija). 1920 m. davė vienuolės įžadus ir pasirinkusi vienuolinį sesers Antaninos vardą užsiėmė karitatyvine veikla Romoje, Poznanės krašte, Vilnijoje ir Vilniuje. Nuo 1931 m. iki 1956 m. Lenkijoje vadovavo Seradzo, Kelcų ir Lipnicos Murovanos uršuliečių vienuolynams. Mirė 1983 m. balandžio 23 d., palaidota Seradzo parapijos kapinėse.
 
Prasidėjus Lietuvos žemės reformai, Išlaužo dvarą valstybė iš Marijos Tiškevičienės 1922–1926 m. nusavino ir išparceliavo. Dvaro rūmus su pagalbiniais gyvenamaisiais pastatais ir 8 ha žemės perdavė katalikų bendruomenei, kuri mūrinius rūmus 1933 m. rekonstravo į bažnyčią.
 
Julius KANARSKAS,
istorikas, Kretingos muziejus