Skip to content Skip to navigation

Grafų Tiškevičių koplyčios duris pravėrus

Grafų Tiškevičių koplyčios duris pravėrus

Pateikta: 2018-10-18 13:40 (atnaujinta: 2018-10-18 14:07)
Koplyčia-mauzoliejus iš vakarų pusės. Nežinomas fotografas. 1902–1912 m. Kretingos muziejus
Įvažiuojant Vilniaus gatve į Kretingą mus pasitinka abipus plytinčios senosios miesto kapinės. Kairėje pusėje stūkso neogotikinė tvora su grakščiomis vartų kolonomis, o atokiau nuo jos stovi neseniai restauratorių atkurtas vienas gražiausių ir seniausių miesto pastatų – grafų Tiškevičių šeimos koplyčia-mauzoliejus. 
***
Koplyčią-mauzoliejų 1893 metais pastatė Kretingos dvaro paveldėtojas Aleksandras Tiškevičius (1864–1945) su motina Sofija Tiškevičiene (1837–1919). Jų sumanymu koplyčios kripta turėjo tapti šeimos ir giminės narių amžinojo poilsio vieta.
 
Koplyčia-mauzoliejus iš šiaurės pusės. Dail. Gerardas Bagdonavičius. Šiauliai, apie 1922–1929 m. Šiaulių „Aušros“ muziejus
Tai buvo pirmasis Lietuvoje sakralinės architektūros statinys, iškilęs pagal Liepojoje apsigyvenusio ir Kuršo gubernijos architektu dirbti pradėjusio švedų kilmės architekto Karlo Eduardo Strandmano (1867–1946) projektą. Vėliau šis autorius projektavo Palangos, Švėkšnos, Salantų, Ylakių, Kelmės, Gruzdžių ir kitas bažnyčias. 
 
Koplyčios-mauzoliejaus statybai naudotos raudono molio plytos, išdegtos Kretingos dvaro plytinėje, o sudėtingo profilio figūrinės plytos buvo vežamos iš Įsruties (Prūsija) plytų fabriko. Pamatams ir cokoliui panaudoti natūralūs ir skaldyti lauko akmenys, surinkti aplinkui plytėjusioje dvaro ir vienuolyno žemėje.
 
Pastatas erdvus, dviejų aukštų, ištęsto stačiakampio plano, kompaktinio tūrio, vienanavis, su siauresniu ir žemesniu prienaviu priekinio fasado pusėje ir apside galiniame fasade. Jo ilgis 15,88 m, plotis – 6,12 m, aukštis su kryžiumi siekia 17,78 metro. Cokolinėje dalyje įrengta laidojimo kripta, virš kurios kyla koplyčia – maldai ir susikaupimui skirta patalpa. Cokolinę dalį iš abiejų šonų ir galo apjuosė aukštas atvežtinio grunto sampilas. Jo viršus ir priešais koplyčią įrengta aikštelė buvo išgrįsti lauko akmenų grindiniu.
 
Koplyčios durys, puoštos neogotikinėmis rozetėmis ir grafų Tiškevičių giminės herbais. Fot. Julius Kanarskas. 2014 m.
Pagrindinis fasadas siauras ir aukštas, suremtas išlakiais kontraforsais, užsibaigia lygiagrečiais smailiais navos ir prienavio skydais, kurie, žiūrint iš arti, tarsi susilieja į vieną, krabais ir fialomis pagyvintą kontūrą. Fasado centre dominuoja ryškus smailiaarkis, gausiai dekoruotu masverku puoštas langas bei reljefiška, ornamentuota pokarnizinė juosta. Apačioje įkomponuotas smailiaarkis mauzoliejaus portalas su dviverėmis metalinėmis, kaltiniais ornamentais puoštomis durimis. Vizualiai pastato aukštį mažina abipus išmūryta atraminė siena su bokšteliais, kurioje įrengti į viršų vedantys akmeniniai laiptai.
 
Šoninių fasadų sienos stačiakampės, su laiptuotais kontraforsais, skaidančiais plokštumą į tris vertikalias dalis, kurių centre įrengta po langą su masverkais ir smailiaarkėmis sąramomis. Stogas dvišlaitis, buvo uždengtas skalūno žvynais. Kairiajame prienavio šone įrengtas įėjimas į koplyčią. Jo durys medinės, dvivėrės, filinginės, puoštos Tiškevičių herbų, neogotikinių rozečių ir stilizuotų keturlapių žiedų raižiniais. Jas darė dvaro stalius Pranciškus Suchanekas su sūnumi Vladislovu.
 
Apsidė stačiakampė, su dominuojančiu smailiaarkiu, masverku puoštu langu ir reljefiška, ornamentuota pokarnizine juosta. Jos stogas trišlaitis, o galiniame šlaite iš šviesesnio atspalvio stogo dangos plokštelių sudėliota kryžiaus mozaika.
 
Altorius, krucifiksas ir apsidės vitražas. Fot. L. Kazakevičius. Kaunas, 1933 m. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
Koplyčios interjerą papuošė kryžminiai betoniniai skliautai, kuriuos remia 14 pusapvalių kolonų, užsibaigiančių trimis ogivomis. Viršutinėje kolonų dalyje yra lipdytiniai augalinio motyvo kapiteliai, o apačia – platesnė, be bazės, remiasi į mozaikines, betoninių plytelių grindis. Skliautuose buvo nutapytas žiedais aprėmintas žydras dangus su geltonomis žvaigždėmis. Sienas puošė horizontalios tamsios ir baltos spalvų juostos.
 
Apsidės langą puošė 1893 m. nežinomo autoriaus sukurtas spalvotas vitražas su penkiakampe žvaigžde viršūnėje. Jo dešinėje pusėje, ornamentuotos koplytėlės fone, buvusi pavaizduota Švč. Mergelė Marija su vaikeliu Jėzumi, o kairėje pusėje – tokiame pat fone stovintis Jėzus Kristus. Šoniniuose languose buvo įrengti nesudėtingi vitražai. Apie prienavio lango vitražą duomenų nėra, tačiau senieji kretingiškiai pasakojo, kad lange buvęs grafų Tiškevičių herbas.
 
Prienavyje meistrai Pranciškus ir Vladislovas Suchanekai įrengė ąžuolinį, neogotikiniais ornamentais puoštą choro balkoną, į kurį veda palei sieną kylantys laipteliai.
 
Altorius. Fot. Antanas Lūža. 1993 m.
Presbiterijoje buvo pastatytas 1894 m. Varšuvoje (Lenkija), Antonio F. Grmelos stalių dirbtuvėse pagamintas medinis neogotikinis altorius. Jo mensos ir retabulo nugarėlėse išliko dirbtuvių savininko parašai su pagaminimo data, o mensos vidinėje pusėje – firminė, poligrafiniais dažais spausdinta etiketė su dirbtuvių produkciją reklamuojančiu reklaminiu užrašu lenkų kalba. Altoriaus retabulą puošė nišose stovėjusių 4-rių evangelistų skulptūros ir Nukryžiuotojo bareljefas. Vėliau virš altoriaus buvo pakabintas masyvus medinis kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra, kurį iš Oberamergau (Vokietija) parvežė Aleksandras Tiškevičius.
 
Koplyčioje vyko pamaldos, buvo aukojamos šv. Mišios grafų Tiškevičių šeimos narių ir dvaro tarnautojų laidotuvių ir mirties metinių metu.
 
Mauzoliejaus prienavis skliautuotas, sienos tinkuotos. Tarp jo ir kriptos įrengti metaliniai, dvivėriai ažūriniai varteliai. Kripta tinkuoto mūro, jos perdengimo konstrukcija strėlinė, gelžbetoninė, o galinė dalis – skliautuota. Sienos tinkuotos, kiekvienoje pusėje suskaidytos 3-jų stačiakampių nišų su segmentinėmis sąramomis, pro kurias patalpa ventiliuojasi ir apšviečiama. Grindys buvo išgrįstos raudonomis plytomis.
 
Koplyčios sienų tapybos fragmentas. Fot. Julius Kanarskas. 2018 m.
Pirmasis kriptoje buvo palaidotas Tiškevičių giminės Kretingos rezidencijos kūrėjas Juozapas Tiškevičius, miręs 1891 m. gegužės 26 d. (naujuoju stiliumi – birželio 7 d.) Kretingoje. Jis buvęs pašarvotas Palangoje, iš kurios puošniame metaliniame sarkofage parvežtas į Kretingą ir laikinai palaidotas senųjų kapinių Šv. Jurgio koplyčioje. Baigus statyti šeimos koplyčią, sarkofagas su palaikais 1893 m. iškilmingai buvo perkeltas į jos kriptą.
 
1896 m. kovo 16 (28) d. greta grafo atgulė penkių metukų anūkė, vyriausioji Aleksandro Tiškevičiaus ir Marijos Puslovskos duktė Marija, kurią tėvai taip pat iškilmingai palaidojo puošniame metaliniame sarkofage.
 
Baigiantis 1919 m. lapkričiui, greta Juozapo Tiškevičiaus karsto buvo pastatytas metalinis sarkofagas su Palangoje lapkričio 24 d. mirusios 82-metės žmonos Sofijos Tiškevičienės palaikais. Į paskutinę kelionę ją lydėjo negausus Pirmojo pasaulinio karo ir po jo sekusių socialinių-politinių perturbacijų išblaškytų vaikų, anūkų, giminių, artimųjų ir pažįstamų būrelis.
 
Choro balkonas. Fot. Julius Kanarskas. 2014 m.
Tarpukariu kriptoje atsirado ketvirtasis sarkofagas. Muziejininkas Juozas Mickevičius užrašė dvaro tarnautojų pasakojimus, pasak kurių koplyčioje palaidota iš Škotijos kilusi guvernantė Margaret Saint-Clair (1865–1924). Tačiau istoriniai duomenys liudija, kad 1924 m. sausio 29 d. Palangoje mirusią Jemimą Margaret Evart St. Clair jos globėja grafaitė Marija Tiškevičiūtė (1871–1943) palaidojo Palangos kapinėse, netoli koplyčios, greta pasilikdama vietą ir sau.
 
Vis tik manoma, kad minėtame sarkofage galėjo būti palaidota 1931 m. sausio 19 d. mirusi Kretingos dvaro tarnautoja, buvusi Aleksandro Tiškevičiaus guvernantė, vėliau – dvaro vaistininkė, iš Vilniaus krašto bajorų kilusi Sofija Stefanija Šostakaitė-Tiškevičienė (1842–1931), Kretingoje ištekėjusi už grafų Tiškevičių bendrapavardžio bajoro, dvaro finansininko Mikalojaus Juozapo Karolio Tiškevičiaus (1834–1901).
 
Prabėgus nedaug laiko po paskutinio palaidojimo, Aleksandras Tiškevičius visus keturis sarkofagus kriptoje užbetonavo. Taip kriptos gale atsirado viena plati (dviem karstams), o šonuose – dvi siauros pakylos. Manoma, kad taip buvo pasielgta siekiant apsaugoti palaikus nuo kapų plėšikų. Tuo metu augo politinė įtampa tarp Lietuvos ir Lenkijos dėl Vilniaus krašto, o pasaulį sukrėtusi didžioji ekonominė krizė kėlė pavojų, kad bet kuriuo metu gali prasidėti karas ar kiti socialiniai sukrėtimai, lydimi plėšikavimų ir suirutės.
 
Koplyčios interjero vaizdas nuo altoriaus pusės. Fot. Julius Kanarskas. 2014 m.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, iš 1939 m. Raudonosios armijos okupuoto Vilniaus krašto į Kretingą atvyko Aleksandro Tiškevičiaus brolienė, Užutrakio dvarininkė, kunigaikštytė Jadvyga Stefanija Marija Juozapina Tiškevičienė (1891–1939) su sūnumi Zdislovu Stanislovu Kostka Tiškevičiumi ir jo šeima. Po patirtų sunkių išbandymų, kunigaikštytė pasiligojo ir 1939 m. lapkričio 27 d. mirė. Pašarvota buvo Baltojoje salėje, o lapkričio 30 d. amžinam poilsiui atgulė Tiškevičių koplyčios kriptoje. Velionė buvo palaidota mediniame karste, kuris pastatytas ant vienos iš minėtų betoninių pakylų. Matyt, sūnus tikėjosi, kad karas ilgai neužtruks ir jis motinos kūną parveš į šeimos koplyčią Užutrakyje. 
 
Paskutinis kriptoje buvo palaidotas Aleksandro ir Marijos Tiškevičių sūnus, Lietuvos atsargos karininkas, agronomas, Kretingos apskrities politinis ir visuomenės veikėjas Kazimieras Viktoras Justinas Marija Tiškevičius (1896–1941). Sovietų okupacijos metais jis pasitraukė į motinai priklausiusį Židikų dvarą, prisidėjo prie 1941 m. birželio sukilimo, vokiečių kareivių per klaidą buvo nušautas 1941 m. birželio 24 d., kai trofėjiniu rusišku sunkvežimiu vežė į ligoninę sunkiai sužeistus sukilėlius. Jo palaikus tėvas iš Narvydžių (Skuodo) kapinių parvežė mediniame karste, kurį pastatė šeimos koplyčios kriptoje.
 
Taigi, iš viso 1893–1941 metais grafų Tiškevičių koplyčios-mauzoliejaus kriptoje buvo palaidoti 6 asmenys, kurių palaikai ilsisi 4 metaliniuose sarkofaguose ir 2 mediniuose karstuose.
 
Kripta prieš 2001–2004 m. restauraciją. Fot. Julius Kanarskas. 2001 m.
Po Antrojo pasaulinio karo koplyčia-mauzoliejus buvo nacionalizuota ir perduota Kretingos miestui. Iš pradžių ji stovėjo nenaudojama. Pastatą juosusio sampilo atraminė sienelė dar XX a. 4 dešimtmetyje dėl drėgmės pradėjo irti, o po karo buvo nuardyta. Mediniuose karstuose buvę palaikai išniekinti, ieškant brangenybių išversti iš karstų. Išmušus skylę didžiosios betoninės pakylos sienoje, apie 1954–1958 m. buvo apiplėšti grafų Juozapo ir Sofijos Tiškevičių metaliniai sarkofagai. Iš koplyčios dingo krucifiksas ir altoriaus apaštalų skulptūros.
 
1971 m. koplyčią-mauzoliejų paskelbus vietinės reikšmės architektūros paminklu, bandyta pastatą pritaikyti kultūriniams poreikiams. 1975 m. koplyčios patalpa (viršutinis pastato aukštas) buvo perduota Kretingos kraštotyros muziejui etnografijos eksponatų saugyklai įsirengti. Ta proga 1976 m. Kretingos statybos remonto valdyba, padedama pranciškonų vienuolyną restauravusių Klaipėdos restauratorių, atliko koplyčios-mauzoliejaus remontą. Tuo metu buvo užmūryta kapų plėšikų pažeista didžioji pakyla, o skersai kriptos išmūryta aklina siena, už kurios liko pakylos su sarkofagais ir mediniai karstai. Likusia kriptos dalimi ir prienaviu naudojosi kapinių sargai ir duobkasiai, laikę joje darbo inventorių, sumesdavę duobėse aptiktus pavienius žmonių kaulus. Kad į kriptą negalėtų patekti pašaliniai asmenys, buvo užbetonuotos ventiliacijos šachtų angos.
 
Koplyčia-mauzoliejus iš šiaurės pusės prieš restauraciją. Fot. Julius Kanarskas. 2014 m.
1989 m. koplyčia vėl kentėjo nuo plėšikų, kurie išplėšė altoriuje buvusį Kristaus bareljefą bei durų dekoratyvines lenteles su neogotikinėmis rozetėmis bei Tiškevičių giminės herbu. Išlikęs raižinys su Tiškevičių herbu 1990 m. buvo perduotas saugoti Kretingos kraštotyros muziejui.
 
Muziejaus ir rajono kultūros skyriaus iniciatyva 1990 m. pradėta ruoštis koplyčios-mauzoliejaus restauravimo darbams: į karstus sudėti mirusiųjų palaikai, atlikti priešprojektiniai istoriniai ir inžinieriniai-geologiniai tyrimai. Tačiau finansavimui nutrukus, pastatas nebuvo restauruojamas. Siekiant jį užkonservuoti, 1995 m. Kretingos rajono savivaldybės lėšomis UAB „Edija“ tvarkė ištrupėjusias fasado dalis, išardė rūsyje sovietmečiu atsiradusią mūrinę pertvarą, sutvarkė lietvamzdžius ir aplinką.
 
1992 m. birželio 2 d. koplyčia-mauzoliejus buvo įrašyta į Lietuvos Respublikos kultūros paveldo objektų registrą, 2005 m. paskelbta regioninio reikšmingumo lygmens valstybės saugoma kultūros vertybe (unikalus kodas 1428).
 
2000 m. pradėta ruoštis naujam koplyčios-mauzoliejaus tvarkymo darbų etapui. Kultūros vertybių apsaugos departamento užsakymu Vilniaus universiteto docentas dr. Rimantas Jankauskas atliko mediniuose karstuose buvusių palaikų antropologinius tyrimus ir preliminariai nustatė, kad šiuose karstuose palaidoti kretingiškis Kazimieras Tiškevičius († 1941 m.) ir jo teta Jadvyga Tiškevičienė († 1939 m.) iš Užutrakio dvaro.
 
Koplyčios šoninis fasadas iš pietvakarių pusės po restauravimo. Fot. Julius Kanarskas. 2018 m.
2001–2004 m. UAB „Pamario restauratorius“ (vadovas Aldas Kliukas) atliko koplyčios-mauzoliejaus tvarkymo darbus (projekto autorė architektė Janina Naujalienė). Restauratoriai tvarkė mauzoliejaus ir koplyčios vidaus sienas, atidengė ir užkonservavo porą koplyčios sienų polichromijos fragmentų, restauravo mauzoliejaus metalinės duris ir vidinius vartelius, medinius karstus ir koplyčios duris, atidengė autentišką keramikinių plytų dangą, įrengė informacinį stendą apie koplyčioje palaidotus asmenis. Darbų metu buvo išardytas ir liko nesumontuotas altorius. Šiuo metu jis pargabentas į Kretingos muziejų ir laukia medžio dirbinių restauratorių rankų prisilietimo.
 
2014 m. pradėtas naujas koplyčios-mauzoliejaus restauravimo darbų etapas. Jo užduotis buvo atkurti pirminį koplyčios-mauzoliejaus vaizdą, hidroizoliuoti cokolinės dalies sienas, surasti grafų Tiškevičių laidojimo vietas, pritaikyti koplyčią-mauzoliejų lankymui ir muziejinei paskirčiai.
 
Paruošiamųjų darbų metu Kretingos muziejaus archeologai Daiva Jazbutytė ir Donatas Butkus aptiko ir tyrinėjo buvusios atraminės sienos fragmentus, o kriptos pakylose rado 4 sarkofagus. Gavus Kultūros paveldo departamento leidimą, sarkofagai 2014 m. spalio 17 d. buvo ištraukti iš betoninių pakylų ir tyrimų -restauravimo darbų laikotarpiui parvežti į Kretingos muziejų. Tą pačią Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros profesorius dr. Rimantas Jankauskas, doktorantė Justina Kozakaitė, Lietuvos dailės muziejaus P. Gudyno restauravimo centro archeologinių radinių restauratorė Vytautė Lukšėnienė ir metalo dirbinių restauratorius-ekspertas Gintaras Kazlauskas atliko sarkofagų ir juose palaidotų asmenų identifikavimo tyrimus. Tyrimai patvirtino iki tol surinktas istorines žinias apie kriptoje palaidotų penkių asmenų tapatybę. Tuo tarpu ketvirtajame sarkofage palaidotos moters tapatybės nustatyti nepavyko.
 
Nustatyta, kad visi sarkofagai pagaminti iš alavu dengtos cinko skardos, kuri vidaus pusėje padengta juodais dažais. Ženklų ar įrašų, patvirtinančių sarkofagų gamybos vietą nerasta. Visi karstai puošti štampuotais augalinio motyvo ornamentais, su liūto letenų pavidalo kojomis, profiliuotomis ir ornamentuotomis lieto cinko rankenomis. Iš kitų išsiskiriantis grafo Juozapo Tiškevičiaus sarkofagas neoklasicistinis, sudėtingos kompozicijos, įmantrių formų, be tradicinio augalinio motyvo ornamento puoštas cinko skardoje štampuotomis sparnuotų angeliukų pusfigūrėmis ir meniniais simboliais. Karstas turėjo dvigubą lovį ir dangtį, kurio viršuje įrengtas stiklinis langelis. Iš Sofijos Tiškevičienės užrašų nustatyta, kad sarkofagas parvežtas iš Karaliaučiaus verslininko Ekerto. 2015 m. visi sarkofagai buvo registruoti Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių registre (unikalūs kodai 38775, 38776, 38777, 38778).
 
Juozapo, Sofijos ir Marijos Tiškevičių sarkofagai kentėjo nuo kapų plėšikų: karstų dangčiuose išpjautos skylės, palaikai, ieškant įkapių, išjudinti. Tik ketvirtasis sarkofagas liko nepaliestas. Atlikus tyrimus, Kultūros paveldo departamento ir Kretingos rajono savivaldybės lėšomis metalo restauratorius Gintaras Kazlauskas 2017–2018 m. restauravo Juozapo Tiškevičiaus, o UAB „Mažoji restauracija“ (direktorius Rimantas Žvinys) 2018 m. – Sofijos Tiškevičienės sarkofagą.
 
Prieš grąžinant sarkofagus į kriptą, 2017–2018 m. UAB „Pajūrio restauratorius“ pagal UAB „Monresta“ parengtą projektą (architektė Marija Nemunienė) atliko koplyčios-mauzoliejaus restauravimo darbus, kuriuos finansavo Europos Sąjungos struktūriniai fondai ir Kretingos rajono savivaldybė. Restauravimo metu hidroizoliuoti kriptos pamatai-sienos, įrengti nedideli postamentai karstams, sutvarkytos grindys, įvestas elektrinis palaikomasis šildymas, įdėti varstomi langai, įrengtos apsauginė bei gaisrinė signalizacijos, atkurta koplyčią juosusi atraminė sienelė.
 
Senosios gelžbetoninės pakylos demontuotos. Palikta tik dešinėje navos pusėje buvusi pakyla, kurioje buvo užmūrytas Marijos Tiškevičiūtės sarkofagas. Išlaikant pagarbų atstumą nuo karstų su palaikais, kriptoje sumontuota grūdinto berėmio stiklo pertvara. Koplyčioje ir mauzoliejaus prienavyje įrengta ekspozicija, supažindinanti su pastato istorija, kriptoje palaidotais asmenimis ir mūsų buityje naudotomis devocionalijomis.
 
Julius Kanarskas,
istorikas, Kretingos muziejus