Skip to content Skip to navigation

Grafai Tiškevičiai. Nuo Berdyčivo iki Kretingos

Grafai Tiškevičiai. Nuo Berdyčivo iki Kretingos

Pateikta: 2020-03-24 10:31 (atnaujinta: 2020-03-24 10:46)

Grafų Tiškevičių giminės didysis herbas. XIX a. Iš: Tyszkiewicz, Józef. Tyszkiewiciana. Poznań, 1903 Šiemet sukanka 185 metai, kai gimė grafas Juozapas Tiškevičius, prieš 145 metus oficialiai pradėjęs valdyti Kretingos dvarą, kuriame įkūrė šeimos rezidenciją su nuostabiu Vasaros sodu, didžiausiu Europoje privačiu Žiemos sodu, pirmuoju Kretingoje telegrafu, pirmąja Lietuvoje telefono ryšio linija ir elektrine.

Grafų Tiškevičių giminė kilo iš Ukrainos. Iš ten per Baltarusiją atsikėlė į Lietuvą. Šiandien apžvelgsime šios giminės istorinį kelią, susipažinsime su ištakomis, simboliais, ryškesnį pėdsaką istorijoje palikusiomis asmenybėmis.


Giminės pradininkai
Grafų Tiškevičių šaknys glūdi Berdyčive (Ukraina). Giminės pirmtakas buvo Kijevo kunigaikščio Švitrigailos Algirdaičio patarėjas bajoras Kalenikas Miškovičius, už ištikimą tarnybą 1437 m. gavęs nemažas valdas Voluinėje, Žytomyro ir Ovručo pavietuose.

Tiškevičių giminės pradininkas bajoras Tiška (Timotiejus) Kalenikovičius (~1452–1501). Nežinomas dailininkas, XVIII a. II p. Varšuvos nacionalinis muziejus (MP 4306) Tiškevičių pradininku laikomas Kaleniko Miškovičiaus sūnus Tiška (~1452–1501). Jo sūnūs rašytiniuose šaltiniuose vadinami Tiškovičiais, o vėliau, lenkų kalbos įtakoje – Tiškevičiais. Iš pradžių jie buvo stačiatikiai. Nuo XVII a. dauguma Tiškevičių priėmė katalikybę ir sulenkėjo.

Giminės herbas ir devizas
Grafai Tiškevičiai naudoja modifikuotą herbą „Leliwa“, kurio ištakos siekia XI amžių. Manoma, kad šis ženklas atsirado Artimuosiuose Rytuose, iš kurių į Europą per Kryžiaus karus atsivežė riteriai. Herbo pavadinimo etimologija ir simbolių reikšmė iki šiol neturi argumentuoto paaiškinimo, todėl jo išversti į kitas kalbas ir paaiškinti neįmanoma.

Iš Lenkijos šlėktų herbą Horodlės unijos aktu 1413 m. pirmasis Lietuvoje priėmė Vilniaus vaivada Albertas Vaitiekus Manvydas. Vėliau šį herbą naudojo daugiau kaip 830 Lenkijos, Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos bajorų giminių.

Kretingos grafo Aleksandro Tiškevičiaus naudotas Lelivos herbas su penkiakampe žvaigžde. XX a. pr. Kretingos muziejus Grafų Tiškevičių herbo skydo mėlyname lauke puikuojasi auksinis pusmėnulis ir virš jo pakilusi šešiakampė žvaigždė. Virš skydo kyla brangakmeniais inkrustuota auksinė grafo karūna su 9 sidabro rutuliukais, o viršūnę vainikuoja penkios, rečiau – trys, stručio plunksnos, ant kurių, kaip ir skyde, yra geltonas pusmėnulis ir šešiakampė žvaigždė. Tiesa, XIX a. pab. – XX a. 1–2 dešimtmetyje kai kurios Tiškevičių šeimos, tame tarpe ir Kretingos grafo Aleksandro Tiškevičiaus šeima, vietoje šešiakampės naudojo penkiakampe žvaigždę.

Herbas yra skiriamasis ženklas, liudijantis apie giminės priklausimą kilmingųjų luomui ir užimamą vietą šio luomo hierarchijoje. Juo buvo puošiami rezidencijų pastatų ir laidojimo koplyčių portalai, kartušai, durys, interjero puošybos detalės, porcelianiniai ir tauriųjų metalų indai, firminiai vokai ir laiškų popierius, antspauduojama korespondencija ir pan.

Dauguma šaltinių nurodo, kad Tiškevičių devizu buvusi lotyniška frazė „Nec aspera terrent!“ (Ir sunkumai nebaugina!). Ji nusako giminės motyvaciją ar intenciją, ragina giminės atstovus būti bebaimiais, ryžtingai ir kryptingai darbuotis bei kovoti dėl šeimos, giminės, tėvynės ir valstybės gerovės bei šviesios ateities. Tuo tarpu 1903 m. Poznanėje išleistoje Tiškevičių istorijoje „Tyszkiewiciana“ rašoma, kad giminės devizas lotyniškai skelbė „Deligas quem diligas!“ (Išsirink, ką myli!).

Skuminai ir Kalenikai – Tiškevičių giminės šakos
Grafų Tiškevičių Lahoisko linijos pradininkas Bazilis Tiškevičius (Vasilis Tiškovičius; 1455–1571). Nežinomas dailininkas. XIX a. II p. Kretingos rūmus iki 1940 m. puošęs portretas. Telšių Žemaičių „Alkos“ muziejus (D 292) Tiškevičių giminė susidėjo iš dviejų šakų: Kaleniko ir Skumino. Skumino šakos pradininku laikomas Tiškos anūkas, Levo Tiškovičiaus sūnus Skuminas. Šios šakos atstovai dažniausiai vietoje giminės pradininko pavardės arba kartu su ja vartojo Skumino pravardę.

Iš Skuminų šakos atstovų su Žemaitija tampriausiai susijęs Juozapas Skuminas Tiškevičius (~1694–1754), nuo 1737 m. buvęs Žemaičių kaštelionu, o nuo 1742 m. – Žemaičių seniūnu.

Paskutiniuoju šios šakos atstovu tapo Lietuvos didysis maršalka Liudvikas Skuminas Tiškevičius (1748–1808). Jis 1795 m. prisijungė prie Rusijos sąjungininkų, jų įgaliotas vyko į Sankt Peterburgą pareikšti dėkingumą imperatorienei Jekaterinai II už teikiamą paramą kovoje dėl valdžios Abiejų Tautų Respublikoje. Jam mirus, Skuminų linija baigėsi.

Lahoisko dvaras – grafų Tiškevičių giminės lopšys. Dail. Janas Krajevskis, 1883 m. Iš: Tygodnik Ilustrowany, 1883 11 24, Nr. 47 (1260), p. 321 Tuo tarpu kiti Tiškos palikuonys pagal giminės pirmtako Kaleniko Miškovičiaus vardą buvo vadinami Kalenikais. Šiai šakai priklauso iš Ukrainos į Baltarusiją, vėliau – Lietuvą, persikėlę Tiškevičiai, gavę grafo titulą ir įkūrę šios giminės I (Lahoisko), II (Biržų) ir III (Užutrakio) linijas.

Lahoisko linijos Tiškevičiai
Daliai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rytinių žemių XVI a. atitekus Lenkijos Karalystei, Tiškos sūnus, Lietuvos maršalka ir Smolensko vaivada Vasilis Tiškovičius (1455–1571), kitaip istorinėje literatūroje vadinamas Baziliu (Vosyliumi) Tiškevičiumi, persikėlė arčiau sostinės Vilniaus ir apsigyveno netoli Minsko 1531 m. įsigytame Lahoisko dvare.

Čia jis 1567 m. įkūrė majoratą, o 1569 m. iš karaliaus Žygimanto Augusto gavo paveldimą grafo titulą. Majoratas tapo nedaloma giminės valda, kurią paveldėti turėjo teisę tik vyriausiasis sūnus – ordinatas. Taip atsirado grafų Tiškevičių giminės I (Lahoisko) linija, o Lahoisko dvaras tapo šios giminės lopšiu, iš kurio jie plačiai pasklido baltarusių, lietuvių, žemaičių ir lenkų žemėse.

Žemaičių Kalvarijos įkūrėjas, Žemaičių ir Vilniaus vyskupas Jurgis Tiškevičius (1596–1656). Nežinomas dailininkas. XIX a. II p. Kretingos rūmus iki 1940 m. puošęs portretas. Telšių Žemaičių „Alkos“ muziejus (D 293) Ne vienas jų paliko ryškų pėdsaką Lietuvoje ir Žemaitijoje. Žemaičių vyskupu 1633–1649 m. buvo Jurgis Tiškevičius (1596–1656), vėliau pakeltas į Vilniaus vyskupus. Jis statė naujas bažnyčias, steigė parapines mokyklas, rūpinosi kunigų profesiniu paruošimu. Garduose 1637 m. įkūrė domininkonų vienuolyną, šalia kurio per porą metų pastatė Kryžiaus kelio (Kalvarijų) stotis. Nuo to laiko Gardus imta vadinti Žemaičių Kalvarija, kurią kasmet lanko būriai maldininkų.

Jurgio pėdomis žengė nuo 1740 m. Žemaičių vyskupu tarnavęs Antanas Domininkas Tiškevičius (1692–1762), rezidavęs Alsėdžių dvare, o palaidotas Varnių katedros Vyskupų kriptoje. Jis taip pat siekė kelti kunigų profesinį pasiruošimą, iš Kražių į vyskupijos centrą Varnius perkėlė Žemaičių dvasinę seminariją, kuriai vadovauti pakvietė vienuolius pijorius. Varniuose įsteigė Šv. Roko gailestingumo brolių (rokitų) vienuoliją, besirūpinančia prieglaudose gyvenančiais vargšais ir ligoniais. Kražiuose įkūrė Marijos gyvenimo seserų (marijavičių) kongregaciją, kuriai pavedė rūpintis neturtingų mergaičių, ypač našlaičių, švietimu.

Abiejų Tautų Respublikos nepriklausomybės šalininku buvo Tadas Tiškevičius (1774–1852), 1794 m. tapęs Lietuvos sukilėlių vado Jokūbo Jasinskio adjutantu, vėliau – Varšuvos kunigaikštystės brigados generolu. 1812 m. jis dalyvavo Napoleono kariuomenės žygyje į Rusiją, o per 1831 m. sukilimą buvo paskirtas Laikinosios lenkų centrinės vyriausybės Lietuvoje pirmininku. Sukilimą numalšinus, emigravo į Prancūziją ir gyveno Paryžiuje.

Biržų, Valažino, Kosino, Dubingių, Palangos, Darbėnų ir Grūšlaukės dvarininkas Mykolas Juozapas Tiškevičius (1761–1839), 1828–1837 m. pirmasis iš Tiškevičių valdęs ir Kretingos dvarą. Nežinomas dailininkas. XIX a. II p. Kretingos rūmus iki 1940 m. puošęs portretas. Telšių Žemaičių „Alkos“ muziejus (D 311) Lietuvos istorijos ir materialinės kultūros tyrinėjimų pradininkais buvo mokslinės-tiriamosios ekspedicijos Nerimi organizatorius ir vadovas, ekonomistas, archeologas, etnografas, geografas, dailės istorikas, kolekcininkas Konstantinas Benediktas Stanislovas Tiškevičius (1806–1868) ir jaunesnysis jo brolis, Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos ir Senienų muziejaus (1857 m.) įkūrėjas Eustachijus Tiškevičius (1814–1873).

Biržų linijos Tiškevičiai
Tiškevičiams kuriantis etninėse Lietuvos žemėse, pagrindine jų valda virto Biržų (Astravo) dvaras, tapęs lietuviškos grafų Tiškevičių giminės II (Biržų) linijos branduoliu.

Pirmasis į Biržų valdą įžengė Lahoisko linijos įkūrėjo Vasilio Tiškovičiaus (Bazilio Tiškevičiaus) VII kartos palikuonis, Kosino, Dubingių ir Valažino valdytojas, pulkininkas Juozapas Ignotas Tiškevičius (1724–1815). Jis nepilnamečio Biržų savininko kunigaikščio Domininko Jeronimo Radvilos globėjams paskolino nemažą pinigų sumą ir už tai kaip skolos garantą užstatu 1804 m. gavo valdyti Biržų dvarą, kurį galėjo išsipirkti paveldėjimo teise.

Astravo dvaro rūmai – Lietuvos grafų Tiškevičių giminės II (Biržų) linijos pagrindinė valda. Juliaus Kanarsko nuotr., 2011 m. Biržų dvarą išsipirkti Juozapas Ignotas 1811 m. leido sūnui Mykolui Juozapui Tiškevičiui (1761–1839), po tėvo mirties paveldėjusiam ir kitas valdas. Iš pradžių šis rezidavo Valažine, o vėliau savo šeimos rezidenciją perkėlė į Biržų valdos administracinį centrą – Astravo dvarą.

Plėsdamas savo žemės valdas, Mykolas Juozapas pirmasis iš grafų Tiškevičių susidomėjo Lietuvos pajūriu: 1824 m. už 177 171,88 sidabro rublio iš lenkų generolo Pranciškaus Ksavero Niesiolovskio nupirko Palangos valdą su Darbėnų ir Grūšlaukės dvarais, o 1828 m. iš rusų generolo Dmitrijaus Zubovo už 250 000 sidabro rublių išsinuomojo 9 metams Kretingos valdą. Nuo to laiko grafai Tiškevičiai tapo pajūrio žemaičių žemėse plytėjusių dvarų savininkais. Atvykę į naująsias savo valdas dažniausiai apsistodavo Darbėnų dvare, kuris tuo metu buvo Palangos valdos administracinis centras.

Po Mykolo Juozapo mirties Biržų dvaras atiteko vyriausiajam sūnui Jonui Konstantinui Tiškevičiui (1801–1862). Jis įsteigė dvare valstiečių vaikams lietuvišką mokyklą, 1857–1861 m. pastatė mūrinę Biržų šv. Jono Krikštytojo bažnyčią. Prie Biržų esantį Astravo dvarą pasirinko nuolatine savo rezidencija, ėmėsi statyti jame naują sodybą, 1862 m. įsteigė Biržų majoratą su 50 000 ha žemės, tapo pirmuoju ordinatu ir grafų Tiškevičių II (Biržų) linijos įkūrėju.

Keliautojo, egiptologo, kolekcininko, Biržų ordinato, grafo Mykolo Tiškevičiaus (1826–1897) portretas. Brukmano heliograviūra. Miunchenas, XIX a. pab. Kretingos muziejus (IF 6933) Jaunesnysis Jono Konstantino brolis Benediktas Emanuelis Tiškevičius (1801–1866) paveldėjo Dubingių dvarą, o vėliau įsigijo Nemėžio ir Raudondvario dvarus. Raudondvario pilį jis restauravo, įrengė joje šeimos rezidenciją, šalia kurios įkūrė parką, pastatė Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčią ir įsirengė šeimos mauzoliejų.

Šios valdos paveldėtojus neoficialiai imta vadinti Raudondvario Tiškevičiaus. Iš jų plačiai garsėjo keliautojas, fotografas Benediktas Henrikas Tiškevičius (1852–1935), sėkmingai dalyvavęs pasaulinio mąsto fotografijų parodose. Jis ne kartą lankėsi Kretingoje. Šiuos vizitus mena jo darytos kretingiškių grafų nuotraukos bei paskutiniojo bernardinų vienuolyno gvardijono tėvo Jeronimo Juozapo Beržanskio portretas.

Jauniausias Jono Konstantino ir Benedikto Emanuelio brolis Juozapas Mykolas Tiškevičius (1805–1844) paveldėjo Valažino, Maladečino, Palangos, Grūšlaukės ir Darbėnų dvarus. Reziduodamas Valažine, pastatė Šv. Juozapo bažnyčią. Vilniuje jam atiteko prabanga ir puošnumu garsėję paskutiniojo Skuminų šakos atstovo Liudviko Skumino Tiškevičiaus rūmai, kuriuose šeima su artimaisiais leisdavo žiemas.

Juozapui Mykolui anksti iškeliavus amžinybėn, našlaičiais likusiais jo vaikais ėmėsi rūpintis bevaikis brolis, Biržų ordinatas Jonas Konstantinas Tiškevičius. Jis rėmė visų trijų sūnėnų mokslus Sankt Peterburgo vidurinėse ir karo mokyklose, kiekvienam testamentu užrašė pasakiškas tuo metu sumas – po milijoną sidabro rublių.

Valažino (Baltarusija) dvaro rūmai, kuriuose vaikystę leido būsimasis Kretingos dvarininkas Juozapas Tiškevičius. Fot. Futurel, 2012 m. Iš: Wikimedia Commons Po Jono Konstantino žūties Biržų majoratą su naujai pastatytais Astravo dvaro rūmais paveldėjo ir antruoju Biržų ordinatu tapo vyriausias sūnėnas Mykolas Tiškevičius (1828–1897), po tėvo Juozapo Mykolo mirties jau valdęs Kosino dvarą. Jis gyveno Paryžiuje ir Romoje, daug keliavo, kolekcionavo meno vertybes ir senienas, domėjosi archeologija, dalyvavo Egipto, Pompėjos ir Herkulanumo archeologiniuose kasinėjimuose.

Gyvendamas užsienyje, neturėjo laiko deramai prižiūrėti savo dvarų. Nutaręs persikelti nuolat gyventi į Romą, Biržų majoratą 1872 m. perdavė vyriausiajam sūnui Juozapui Tiškevičiui (1850–1905). Šis taip pat buvo linkęs į kolekcionavimą, labiausiai domėjosi numizmatika. Todėl majoratą 1880 m. užrašė jaunesniajam broliui Jonui Antanui Tiškevičui. Išvykęs į Poznanės kraštą, apsigyveno žmonos dvare Voinove. Ten parašė ir Poznanėje 1903 m. išleido istorinį veikalą apie grafų Tiškevičių giminę „Tyszkiewiciana“.

Ketvirtasis Biržų ordinatas Jonas Antanas Tiškevičius (1852–1901) tapo vienu turtingiausių Lietuvos didikų. Iš pradžių su žmona Klementina gyveno Paryžiuje, o grįžę į Lietuvą įsikūrė Vilniuje įsigytuose namuose. Netoli jų Neries krantinėje priešais Žemutinę pilį 1884–1888 m. pasistatė rūmus, kuriuose šiuo metu veikia Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka.

Paskutiniuoju Biržų ordinatu 1901 m. tapo vienintelis Jono Antano sūnus Alfredas Jonas Tiškevičius (1882–1930). Baigęs Krokuvos Jogailos universitetą, jis tarnavo Rusijos husarų daliniuose, dalyvavo Rusijos–Japonijos kare. Demobilizavęsis Sankt Peterburge baigė diplomatų kursus, dirbo valdininku Rusijos užsienio reikalų ministerijoje ir ambasadoje Londone. 1918 m. palaikė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą, 1919 m. atstovavo mūsų šalį Paryžiaus taikos konferencijoje, su diplomatine misija vyko į Vatikaną tartis su popiežiumi Benediktu XV dėl Lietuvos ir Šventojo Sosto diplomatinių santykių, 1920–1921 m. buvo Lietuvos diplomatiniu atstovu Londone. Vėliau iki mirties gyveno Paryžiuje.

Jaunesnysis Biržų ordinato Mykolo Tiškevičiaus brolis Jonas Vytautas Emanuelis Juozapas Tiškevičius (1831–1892) Vilniaus ir Kauno gubernijose bei Lenkijos karalystėje valdė 7 dvarus. Pagrindinis buvo Valažino dvaras, iš kurio šeimos rezidenciją grafas sumanė perkelti arčiau Vilniaus, į įsigytą Trakų Vokės dvarą. Jame dar 1856 m. pastatė koplyčią, į kurią pervežė tėvo Juozapo Mykolo ir sesers Kristinos palaikus, o 1857 m. palaidojo motiną Oną Tiškevičienę.

Sumanęs čia įrengti šeimos rezidenciją, pagal architekto Leandro Jano Markonio projektą virš senųjų rūmų rūsių 1876–1880 m. išmūrijo neoklasicistinius rūmus, primenančius Lenkijos karalių rezidenciją Varšuvos Lazenkose. Interjerą papuošė tapybos ir taikomojo meno kūriniais, kurių didžiąją dalį įsigijo 1864 m. Paryžiuje surengtose brolio Mykolo kolekcijos varžytinėse.

Grafui mirus, 1892 m. Trakų Vokės ir Valažino savininku tapo sūnus Jonas Tiškevičius (1867–1903). Trakų Vokėje jis įsteigė žuvivaisos ūkį, o 1898–1900 m. atnaujino parką, kurį projektavo ir kūrė prancūzų landšafto architektas Eduardas Fransua Andrė.

Jonui anksti apleidus šį pasaulį, jo valdas paveldėjo mažametis sūnus Jonas Mykolas Tiškevičius (1896–1939). Jis augo Lenkijoje, o Trakų Vokės ir Valažino dvarus perėmė sulaukęs pilnametystės. Jonas Mykolas buvo Vilniaus ulonų pulko atsargos poručikas, aukščiausio Lenkijoje karinio apdovanojimo – ordino „Virtuti Militari“ kavalierius, 1930–1935 m. – Lenkijos seimo narys. Žuvo 1939 m. dviviečio lėktuvo katastrofoje. Pagal iš anksto pareikštą jo valią, karstas su palaikais buvo parvežtas į Trakų Vokę ir palaidotas šalia koplyčios.

Siekiant atskirti Trakų Vokės valdytojų šeimas iš kitų grafų giminės atstovų, jie dažniausiai neoficialiai vadinami Vokės Tiškevičiais.

Kretingos (Lentvario) Tiškevičiai
Rusijos husarų kariuomenės pulkininkas, Kretingos grafas Juozapas Tiškevičius (1835–1891). A. Štrauso ir J. Bžozovskio fotoateljė. Vilnius, 1876 m. Kretingos muziejus (IF 6942) Valažino dvare vaikystę su broliais leido jauniausias Biržų ordinato Mykolo ir Trakų Vokės valdytojo Jono Vytauto Emanuelio brolis Juozapas Tiškevičius (1835–1891). Tėvui mirus, jis Vilniuje paveldėjo Tiškevičių rūmus bei kuklias Izabelino ir Palangos dvarų valdas. Sėkmingai investavęs iš dėdės testamentu gautą milijoną rublių, gyvenimo pabaigoje valdė jau 27 dvarus Kuršo, Kauno, Minsko ir Vilniaus gubernijose. Tuo metu jo šeimą reprezentavo senoji rezidencija Lentvaryje su vielos ir vinių fabriku bei 1878 m. įkurta naujoji rezidencija Kretingos dvare su garsiuoju Žiemos sodu, pirmąja Lietuvoje elektros stotimi ir telefono ryšio linija.

Juozapo šeima nesudarė atskiros grafų Tiškevičių šeimos linijos. Iš pradžių jie neoficialiai vadinosi Lentvario, o nuo XIX a. 8 deš. pabaigos – Kretingos Tiškevičiais. Juozapo sūnūs aktyviai dalyvavo krašto politiniame ir visuomeniniame gyvenime, globojo mokslą ir meną. Vladislovas, Juozapas ir Feliksas Vincentas Tiškevičiai pastatė iki šių dienų lankytojus traukiančias reprezentacines Lentvario, Užutrakio ir Palangos dvarų sodybas su gražiausiais krašte parkais. Sūnus Antanas Tiškevičius steigė ir plėtojo Vilniaus pramonės ir prekybos infrastruktūrą, duktė Marija Tiškevičiūtė 1898 m. Kretingoje įkūrė pirmąjį Lietuvoje lietuvišką vaikų darželį. Sūnus Juozapas Tiškevičius 1901 m. įsteigė Užutrakio majoratą ir tapo pirmuoju jo ordinatu bei grafų Tiškevičių giminės III (Užutrakio) linijos pradininku.

Plačiau apie Kretingos grafus Tiškevičius, jų kultūrinį palikimą ir pėdsakus mūsų krašto istorijoje pokalbį tęsime kitose publikacijose.

Julius KANARSKAS,
Kretingos muziejus

Pajūrio naujienos“ 2020-02-21
Pajūrio naujienos“ 2020-03-20