Skip to content Skip to navigation

Gedgaudžiai. 350 metų istoriją menantis kaimas

Gedgaudžiai. 350 metų istoriją menantis kaimas

Pateikta: 2019-12-31 11:09 (atnaujinta: 2020-09-08 14:08)
Į pietryčius nuo Salantų, abipus senojo Salantų–Plungės kelio išsimėčiusios vienkieminės Gedgaudžių kaimo sodybos. Tai viena iš XVI–XVII amžiais įsikūrusių Salantų krašto žemdirbių gyvenviečių, pirmąkart rašytiniuose šaltiniuose paminėta daugiau kaip prieš 350 metų. Lietuvoje kaimą išgarsino Gedgaudžiuose gimęs lietuvybės puoselėtojas, blaivybės propaguotojas, rašytojas, kunigas kanauninkas Kazimieras Pakalniškis (1866–1933).
***
Pirmąkart Gedgaudžių kaimo vardas paminėtas 1668 m. Salantų dvaro inventoriuje. Vietovardis kilo nuo asmenvardžio „Gedgaudis“ daugiskaitos. Rašytiniuose šaltiniuose jis lenkiškai rašoma „Giedgawdzie, Giedgowdzie“, rusiškai – „Гедговдзе“, vokiškai – „Gedgowdse“, o žemaitiškai tariamas „Gedgaudē“.
 
Kaimas kūrėsi Vakarų Žemaičių lygumoje, abipus magistralinio to laikmečio kelio, jungusio Plungę su Salantais, Skuodu ir Kuršo kunigaikštystės prekybos centrais. Jam priklausė apie 221,5 ha žemės, kuri sudarė apie 1,8 km ilgio šiaurės rytų–pietvakarių ir 1,3 km pločio stačiakampį. Pietryčiuose kaimas ribojosi su Žeimių, pietvakariuose – su Imbarės, šiaurės vakaruose – su Jurgaičių kaimų žemėmis. Į šiaurės rytus ir šiaurę plytėjo Salantų dvaro bendrosios ganyklos.
 
Nuo XVII a. kaimas buvo didikų Vainų giminės nuosavybė. Jame gyvenusių žemdirbių dvasiniais reikalais rūpinosi, naujagimius krikštijo, jaunavedžius tuokė ir mirusius amžinybėn lydėjo Salantų katalikų bažnyčios kunigai.
 
Gedgaudžiai XVII–XVIII a. buvo vidutinio dydžio gyvenvietė, kurioje 1750 m. stovėjo 14 sodybų ir smuklė. Kaimas buvęs kupetinio plano, sodybos išsibarsčiusios keliomis grupėmis stūksojo kairėje, o viena – dešinėje kelio į Salantus pusėje. Didžioji jų dalis telkėsi vakarinėje kaimo dalyje, dabartinių žemės sklypų Gedgaudžių 1 ir 1A rajone, dešiniajame Gedgaudų upelio aukštupio krante.
 
Kaip ir daugelis XVI–XVIII a. Žemaitijos kaimų, Gedgaudžiai turėjo savo kapines. Jas gyventojai XVII a. įsirengė vakariniame kaimo žemių pakraštyje buvusiose bendrose ganyklose, Gedgaudų upelio kairiajame krante stūksančioje nedidelėje, 16 x 14 m dydžio vienišoje moreninėje kalvelėje, primenančioje pilkapį. Nemažai čia atgulė XVII a. viduryje ir 1790–1711 m. siautusios maro epidemijos aukų, dėl to kapines imta vadinti Marų kapeliais (Maro kapalē). Žemaičių vyskupijos vadovybės nurodymu XVIII a. pabaigoje visas kaimų kapines uždarius ir pradėjus mirusiuosius laidoti tik parapinėse kapinėse, senosiose kapeliuose retsykiais be liturginių apeigų laidoti savižudžiai, nekrikštyti mirę kūdikiai ir pan.
 
Paskutiniu kaimo savininku iš didikų Vainų giminės buvo Užvenčio seniūnas Jurgis Vainą. Po jo mirties maždaug nuo 1745 m. iki 1785 m. Salantų dvarą su Gedgaudžiais valdė žmona Ona Vainienė. Jai mirus, valdą paveldėjo duktė Marijona Regina, užrašiusi paveldėjimą vyrui, Žemaičių kaštelionui Mykolui Gorskiui. Tokiu būdu XVIII a. pabaigoje Gedgaudžiai tapo grafų Gorskių giminės valda.
 
Grafų Gorskių valdymo laikais XIX a. pirmoje pusėje žemdirbių sodybų kaime sumažėjo iki vienuolikos. Jose 1821 m. gyveno 71, 1843 m. – 68, o 1845 m. – 65 katalikai.
 
Iš 1845 m. surašytų katalikų 29 buvo vyrai, o 36 moterys. Tuo metu Gedgaudžiuose žemdirbyste vertėsi Kasparas Puškorius su seserimi Marijona ir jos sūnumi Karoliu, Stanislovas Bružas su žmona Barbora, seserimis Pranciška ir Marijona Bružaitėmis, Juozapas Simutis, Jonas ir Agota Sileniai, Antanas Vičius su žmona Barbora, dukromis Uršule ir Elena bei seserimi Petronėle, Jonas Laukys su žmona Antanina, dukromis Elžbieta, Petronėle ir Barbora, Antanas Skėrys su žmona Kotryna, sūnumi Juozapu, dukromis Petronėle ir Kotryna, Jonas ir Kotryna Beniušiai, Antanas Šatkauskis su žmona ir dukterimi Barboromis, Kazimieras Simutis, Antanas ir Petronėlė Grigaičiai, Juozapas Kubilius su žmona Uršule, sūnumis Juozapu ir Antanu.
 
Gausiausios buvo Juozapo ir Prudencijos Domarkų bei Jokūbo ir Barboros Jasevičių šeimynos, kurias sudarė 10–11 asmenų. Juozapo Domarko šeimoje augo duktė Ona, sūnūs Juozapas, Kazimieras ir Leonas. Kartu su sodybos šeimininku gyveno seserys Magdalena ir Barbora Domarkaitės bei broliai Motiejus ir Pranas Domarkai.
 
Jokūbo Jasevičiaus namuose gyveno dukros Ona ir Marijona, taip pat glaudėsi sūnaus Prano šeima: žmona Rozalija, dukros Amalija, Marijona ir Barbora bei sūnūs Dionizas ir Jokūbas.
 
Antano Vičiaus ūkyje gyveno kampininkas Jonas Barauskis su dukra Kotryna, o Juozapo Kubiliaus namuose – kampininkė Ona Rėpšienė. Pas Joną Beniušį tarnavo samdiniai Jonas Skobutis ir Antanina Jasaitė, pas Antaną Šatkauskį – bernas Antanas Skobutis, o pas Antaną Grigaitį – merga Antanina Žeblecka.
 
Visi kaimo žemdirbiai didikų Vainų ir Gorskių laikais buvo baudžiauninkai, ėję Salantų dvare lažą ir atlikinėję kitas baudžiavines prievoles. Panaikinus baudžiavą, 1861 m. laisvaisiais žmonėmis tapę valstiečiai buvo priskirti Mosėdžio valsčiaus Salantų bendruomenei. Jie įsigijo iki tol nuomotus dirbamos žemės rėžius, už kuriuos Salantų dvarui ir naujajam jo savininkui kunigaikščiui Bogdanui Oginskiui mokėjo nustatytus mokesčius.
 
1866 metais Gedgaudžiuose tebebuvo 11 sodybų, kuriose gyveno 98 katalikai. 1872 metų Rusijos imperijos kariuomenės generalinio štabo parengtas Kretingos apylinkių topografinis žemėlapis liudija, kad kaime buvo 12 sodybų. Jų kiemuose, kelio į Salantus dešinėje pusėje ir kaimo kapinėse stovėjo monumentalūs kryžiai ir koplytėlės su šventųjų skulptūromis.
 
1880 metais kaimas priskirtas naujai suformuotam Salantų valsčiui. Vykdant pobaudžiavines žemės ir administracinę reformas, ūkių Gedgaudžiuose sumažėjo perpus. 1895 m. ir 1915 m. buvo belikusios 6 sodybos, kuriose 1902 m. gyveno 108 valstiečiai.
 
Reformų metu keitėsi ir Gedgaudžių kaimynai. Po 1866 m. nebeliko Jurgaičių kaimo, kurio žemėje buvo suformuotas Salantų palivarkas. Salantų dvaro ganyklų žemių rytinėje dalyje buvo įkurtas Salantėlių palivarkas, o vakarinėje dalyje dar XIX a. pirmoje pusėje atsirado Gargždelės kaimas. Į pietus nuo Gedgaudžių plytėjusiose Imbarės kaimo bendrosiose ganyklose Platelių grafai Šuazeliai-Gufjė įsteigė Naujosios Imbarės (Tridvario) palivarką.
 
Kaime stovėjo tipinės šiam Žemaitijos regionui etninės architektūros sodybos. Pagrindiniai jų pastatai buvo šiaurės rytinėje sodybos dalyje stovinti troba (gyvenamasis namas), priešais ją, kitapus gerojo kiemo esanti klėtis (svirnas), į vakarus nuo namo stūksančios kūtės (tvartas) su daržine po vienu stogu. Atokiau nuo šių statinių, prie vandens telkinio stovėjo jauja (kluonas) su pirtimi (javų džiovykla). Nors Gedgaudžiai nebuvo didelis kaimas, bet jis turėjo savo kalvę.
 
Visi pastatai buvo mediniai, vienaukščiai, stačiakampio plano, su valminiais čiukuriniais stogais, dengtais ilginiais šiaudais. Pradėjus naudoti dangai skiedras, trobų ir klėčių stogus, paprastai rytiniame pastato gale, imta perdirbti į pusvalminius, o tarpukariu – į dvišlaičius.
 
Gedgaudžių valstiečių Antano ir Onos Domarkaitės Pakalniškių šeimoje 1866 m. vasario 10 d. (naujuoju stiliumi – 22 d.) gimė sūnus, Salantų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje pakrikštytas Kazimieru. Ūgtelėjęs mokslo žinių jis siekė Mosėdžio parapinėje mokykloje ir Liepojos gimnazijoje. Pajutęs dvasininko pašaukimą, 1885 m. įstojo į Sankt Peterburgo dvasinę akademiją, o grįžęs į Lietuvą studijas tęsė Kauno kunigų seminarijoje. Kaune su bendraminčiais 1888 m. įsteigė Lietuvos mylėtojų draugiją, prisidėjo prie draudžiamos lietuviškos spaudos platinimo, o 1889 m. su kitais pradėjo leisti žurnalą „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, kuris buvo spausdinamas Tilžėje.
 
Baigęs 1889 m. seminariją, buvo įšventintas kunigu. Nuo 1890 m. tarnavo vikaru Mosėdžio, Akmenės ir Tenenių bažnyčiose. Tęsdamas lietuvišką veiklą, 1891–1896 m. faktiškai redagavo „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgą“, bendradarbiavo katalikiškoje spaudoje.
 
1899 metais buvo paskirtas Žvingių, o 1916 m. – Raudėnų parapijos klebonu. Toliau aktyviai dalyvaudamas tautinėje ir katalikiškoje veikloje, tapo vienu iš Šv. Kazimiero draugijos organizatorių, aktyviu lietuviškos spaudos bendradarbiu, spausdino beletristinius savo kūrinius, išleido apsakymų ir apysakų.
 
1927 metais jam buvo suteiktas Telšių vyskupijos garbės kanauninko titulas, o 1933 m. paskirta valstybinė pensija. Mirė 1933 m. liepos 1 d. Raudėnuose ir buvo palaidotas parapijos kapinėse. Pagerbiant Lietuvai nusipelniusį dvasininką, jo vardu Žvingiuose pavadinta gatvė, o Raudėnuose – aikštė.
 
Gimtajame Kazimiero Pakalniškio kaime 1923 m. vykusio pirmojo Lietuvos gyventojų visuotinio surašymo metu buvo registruota 5 ūkiai ir 100 gyventojų. Per Lietuvos žemės reformą kaimo ribos vėl buvo koreguojamos, o jo ganyklų ir pievų žemėje suformuoti nauji vienkieminiai ūkiai. Įsikūrus naujakuriams, 1935 m. Gegaudžiuose buvo jau 16 sodybų.
 
Žemės reformos metu atsirado naujų kaimynų: Salantėlių palivarko žemėje įsikūrė Perkūnkaimio, Naujosios Imbarės (Tridvario) palivarke – Gaivališkės, o Salantų dvaro palivarke – Žvainių naujakurių kaimai.
 
Senosios kaimo kapinės nuo XX a. pradžios buvo nebenaudojamos. Jas bepriminė kalvelėje stūksantis baigiantis sunykti kryžius ir pasakojimai apie sutemose besivaidenančias šmėklas bei pasirodančias ugneles. Žemės reformą vykdęs matininkas aplinkui kapines suformavo vienkieminį ūkį, kuris buvo paskirtas ūkininkui Einikiui. Naujasis žemės savininkas greta jų pastatė sodybos trobesius, o kalvelėje – naują monumentalų kryžių, prie kurio gyventojai retsykiais rinkdavosi per Gegužines pamaldas pasimelsti už mirusiuosius.
 
Lietuvos žemės reforma keitė ne tik planinę kaimų struktūrą, ūkininkavimo tradicijas, bet taip pat grasino sunaikinti senuosius žemėvardžius. Todėl 1935 m. vasarą Imbarės pradinės mokyklos mokytojas Vaclovas Vinčas surašė visus kaimo vietovardžius, kurių suregistravo 16-ką. Pagrindiniu duomenų pateikėju tapo ūkininkas Pranas Stanius.
 
Žemės vardyno anketos duomenimis rytinę kaimo dalį kirto Kylis – apie 15 hektarų dydžio šlapia pieva, išilgai kurios buvęs iškastas gilus melioracijos griovys. Pietinėje dalyje Kylis rėmėsi į Šaltinius (Šaltinē) – 5 hektarų dydžio durpingą ir akmenuotą pievą. Į rytus nuo Šaltinių pievos 15 ha užėmė ariamas Paganyklio laukas. Su šiuo lauku ir Šaltinių pieva ribojosi apie 3 ha dydžio Žvyzdreliais (Žvyzdralē) vadinama žvyringa dirva.
 
Pietinėje kaimo dalyje prie Salantų–Plungės vieškelio buvusi nedidelė, vieno hektaro dirva, vadinama Lanka (Lonka). Tarp jos ir Paganyklio lauko 10 hektarų apėmė Palankė (Palonkė) – kalvota molinga dirva, besitęsianti į vakarus. Nuo Palankės toliau į vakarus 10 ha dirvų plote driekėsi Palieknelių laukas (Paleiknalē), o už jo tokį pat 10 ha ariamos žemės plotą apėmė Lieknelių laukas (Leiknalē), vakariniu galu įsirėmęs į Žvainių kaimo ribą. Tarp Palieknalių lauko ir Žvainių kaimo buvusi Kesuotė (Kesoutė) – apie 5 ha dydžio akmenuota šlapia pieva.
 
Šiaurinėje-šiaurės rytinėje kaimo dalyje buvę Aukštasis laukas (40 ha dirva) ir Pievdaržiu vadinama durpinga šlapia dirva (35 ha). Tarp Pievdaržio lauko ir Kūlupio slėnyje veikusio valdiško durpyno 15 ha plote plytėjo Margiais (Margē) vadinta dirva. Aukštojo lauko pietvakarine puse ėjo vieškelis Salantai–Plungė. Tarp šio vieškelio ir Žvainių kaimo, Gedgaudžių šiaurės vakariniame pakraštyje, buvo įsiterpusi 40 hektarų dydžio dirva, vadinama „Treineitē“ (Trikampiu).
 
Tarp Pievdaržio ir vieškelio centrinėje kaimo dalyje buvo Apluoko (Aplouks) laukas – 5 ha dydžio molinga dirva. Į vakarus nuo vieškelio, tarp jo ir senosios gyvenvietės sodybų apie 3 hektarus apėmė molinga ir akmenuota dirva, vadinama Bendine.
 
Prasidėjus 1941 m. birželio sukilimui, Salantuose susibūrė sukilėlių būrys, kurį sudarę savanoriai ėmėsi mieste ir valsčiuje palaikyti viešąją tvarką, saugoti nuo plėšikų be šeimininkų likusį turtą. Šio būrio nariais tapo Gedgaudžių valstiečiai, Salantų šaulių būrio nariai, Lietuvos kariuomenės atsargos puskarininkis Jonas Petrauskas ir eilinis Jurgis Meškys.
 
Pasibaigus karui, Gedgaudžiuose stovėjo 17 sodybų. Dalis jų savininkų jau nuo pirmųjų sovietų okupacijos dienų susilaukė represinių struktūrų dėmesio. 1944 m. spalio 23 d. buvo suimtas ir į Vorkutos lagerį išvežtas 1941 m. birželio sukilimo dalyvis Jurgis Meškys, miręs 1947 m. spalio 12 d. Permės srities Ponyšlago lageryje.
 
Tais pačiais 1944 m. į Karelijos lagerius buvo išvežtas Juozas Skersis, vėliau grįžęs į Lietuvą. 1951 m. spalio 2 d. į Krasnojarsko krašto Bogotolo rajoną buvusi ištremta Ona Jasienė – Leono Jasevičiaus žmona, su sūnumis Zenonu, Leonu ir Stasiu, tremtyje praleidę beveik septynerius metus.
 
Nuo pokario laikų kaimas priklausė Imbarės apylinkei. Jame 1959 m. gyveno 77, 1970 m. – 71, 1979 m. – 36, 1989 m. – 27 žmonės, o 2001 m. buvo 19 gyventojų. Šiaurės rytiniu Gedgaudžių pakraščiu sovietmečiu buvo nutiestas naujasis Plungės–Skuodo plentas, aplenkiantis gyvenvietę.
 
Šiandien Gedgaudžiams priklauso 193,03 ha žemės, kurioje 2011 m. gyveno 9 žmonės. Šiaurėje kaimas ribojasi su Gargždele, rytuose – su Žeimiais, pietuose – su Gaivališke, pietvakariuose – su Imbare, o vakaruose – su Žvainiais. Pietrytiniu pakraščiu iš Gargždelės link Reketės prateka Kūlupis, o centrinėje kaimo dalyje išteka ir vakarine dalimi link Imbarės teka kitas Blendžiavos intakas – Gedgaudų upelis. Per kaimą praeina rajoninės reikšmės kelias Nr. 2313, jungiantis Salantus su Skaudaliais ir Nasrėnais. 
 
Minint Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį, salantiškio Pauliaus Vaniuchino iniciatyva, padedant Kretingos rajono savivaldybės administracijos Imbarės seniūnijai, Gedgaudžiuose 2018 m. pastatytas ir atidengtas paminklas iš kaimo kilusiam tautinio lietuvių atgimimo judėjimo dalyviui, rašytojui, spaudos bendradarbiui, kunigui kanauninkui Kazimierui Pakalniškiui (1866–1933) atminti.
 
Julius KANARSKAS,
istorikas, Kretingos muziejus