Skip to content Skip to navigation

Gaudučiai. Kaimas prie Alanto ir Karkluojės santakos

Gaudučiai. Kaimas prie Alanto ir Karkluojės santakos

Pateikta: 2020-09-09 10:00 (atnaujinta: 2020-09-09 10:00)

Piliakalnis – Pilies kalnas, Pilalė, Čerčesnagis. Fot. Julius Kanarskas, 2019 m. Į rytus nuo Kartenos miestelio, prie Palangos–Šiaulių plento stūkso Gaudučių dvaro sodybos liekanos. Jos ženklina Gaudučių kaimą, kurio žemės driekiasi nuo plento iki pat Alanto ir Karkluojės upelių santakos. Tai sena Kartenos dvaro ir valsčiaus žemdirbių gyvenvietė, kurios istorinę raidą ne kartą keitė XIX a.–XXI a. žemės ir administracinės-teritorinės reformos.

***

Dvaro sodybos vaizdas iš vakarų-šiaurės vakarų pusės. Fot. Julius Kanarskas, 2019 m. Šiandien Gaudučiams priklauso 462,77 ha žemės. Joje 2015 m. buvo registruotos 8 sodybos, kuriose 2011 m. gyveno 36 gyventojai. Rytiniame pakraštyje plyti Klaipėdos sklandytojų klubo Kartenos aerodromas, kurio administraciniai ir pagalbiniai pastatai glaudžiasi Daiginio miško pakraštyje. Vakaruose kaimas ribojasi su Gintarais, pietvakariuose – su Vėlaičiais, pietuose – su Lygnugariškiais, pietryčiuose – su Kupšiais ir Mamiais. Šiaurėje Gaudučius nuo kaimynystėje esančių Dauginčių skiria Palangos–Šiaulių plentas, o rytuose nuo Baltmiškių kaimo – jau minėtas Daiginio miškas.

Pietvakariniu pakraščiu teka Alantas, pietine dalimi – šio intakas Karkluojė, rytine ir centrine dalimi – kitas Alanto intakas Rupšupis, ant kurio šalia dvaro sodybos įrengtas Gaudučių tvenkinys. Per kaimą eina vienintelė gatvė, prasidedanti nuo Palangos–Šiaulių plento ties Dauginčiais, o pietinėje dalyje susijungianti su Kartenos–Vėlaičių–Gaudučių keliu. Rytinę kaimo dalį kerta rajoninis kelias Gaudučiai–Kuliai, jungiantis Palangos–Šiaulių ir Plungės–Rietavo–Vėžaičių plentus.

Kaimas iš šiaurės pusės, nuo plento Palanga–Šiauliai. Fot. Algirdas Mulvinskas. 1996 m. Kretingos muziejaus ikonografijos rinkinys (KM GEK-25091) Gaudučiai – sena gyvenvietė. Alanto slėnyje išliko upės paplautas Pilimi, Pilale (Zablockio pilale) arba Čerčesnagio kalnu vadinamas piliakalnis, kuris liudija, kad žmonių šioje vietoje buvo gyvenama nuo priešistorinių laikų. Padavimai mena, kad šalia piliakalnio stovėjo didelis miestas, kuris vėliau sunyko. Kai kurie archeologai šį klampaus upės slėnio juosiamą piliakalnį priskiria prie piliakalnių-slėptuvių, kuriose nuo priešų slėpėsi užpultos atokiau buvusios gyvenvietės moterys, vaikai ir seneliai. Istorijos populiarintojo, archeologo Petro Tarasenkos nuomone, tai buvęs apeiginis piliakalnis, t. y. alkakalnis, ant kurio buvo atliekamos senovės baltų tikėjimo apeigos. Gal būt ši versija teisinga, kadangi 1996 m. piliakalnį tyrinėjęs archeologas Bronius Dakanis centrinėje aikštelės dalyje aptiko labai senos laužavietės liekanų, kurią datuoti nesant radinių nepavyko.

Senosios kaimo kapinės – Maro kapeliai. Fot. Julius Kanarskas, 1988 m. Kretingos muziejaus ikonografijos rinkinys (KM GEK-30271) Piliakalnio rytinėje papėdėje išliko klampaus Alanto ir bevardžio upelio santakos slėnio apjuosta terasa lygiu paviršiumi, kurią iš vakarų saugo piliakalnis, o šiaurėje – akmenų ir grunto pylimas, ties kurio viduriu matosi įgriuvusių vartų vieta. Akivaizdu, kad čia buvusi senovės įtvirtinta gyvenvietė, naudota priešistoriniais laikais. Galbūt tai ir yra padavimuose menamas senovės miestas?

Gaudučių kaimas kaip žemdirbių gyvenvietė susiformavo XVI a. antrojoje pusėje, vykdant Valakų reformą. Manoma, kad jis buvęs pavadintas pirmojo naujakurio Gaudučio šeimos garbei. Rašytiniuose šaltiniuose vardas lenkiškai rašomas „Gauducie, Gajducie“, rusiškai – „Гавдуце, Говдоте, Гавдуци, Гайдуце“. Žemaičiai kaimo vardą taria – „Gaudotē“.

Gaudučių kaimas (Гавдуце) ir užusieniai (З. Гавдуце, З. Говдоте) carinės Rusijos generalinio štabo 1872 m. išleistame Kretingos apylinkių topografiniame žemėlapyje Iki pat baudžiavos panaikinimo tai buvęs tipinis valakinis-gatvinis kaimas. Visos kaimo gyvenvietės sodybos stovėjo abipus gatvės kaimo žemių pietiniame pakraštyje, dešiniajame Alanto upės krante, tarp Karkluojės ir Rupšupio upelių. Į šiaurės rytus ir rytus nuo gyvenvietės plytėjo ariamos dirvos, padalintos į tris didelius laukus, kuriuose kiekviena žemdirbio šeima turėjo po rėžį dirbamos žemės. Šiaurės vakarinėje ir rytinėje kaimo dalyje augo miškai ir driekėsi pavieniais medžiais bei krūmais apaugusios akmeningos bendrosios ganyklos.

Ganyklų pakraštyje, į rytus nuo gyvenvietės, aukštumos viršūnėje nuo XVI a. veikė kapinės, kuriose laidoti kaime mirę žemdirbiai ir jų šeimų nariai, XVII a. viduryje ir 1709–1711 m. siautėjusio maro aukos. Sanitariniais tikslais, kad kasant duobes naujiems kapams nebūtų platinamas maro užkratas, po 1795 m. jos buvo uždarytos, o mirusiuosius pradėta vežti į Kartenos parapines kapines. Senąsias kapines žmonės ėmė vadinti Maro kapais, Kapeliais (žem. Kapālē), Senkapiais, apjuosė jas akmenų pylimu, o mirusiems atminti pastatė koplytėlę ir keletą monumentalių kryžių.

Palivarko administracinis pastatas. Fot. Juozas Mickevičius, 1968 m. Kretingos muziejaus ikonografijos rinkinys (KM IF-2258) Plečiantis dirbamos žemės plotams, šiaurės rytinėje ir šiaurinėje kaimo dalyje susiformavo trys vienkieminės nausėdijos, vadinamos Gaudučių užusieniais. Per šiaurinį užusienį XIX a. pirmoje pusėje rusai nutiesė plentą, kuris tiesesne linija sujungė Karteną su Liepgiriais (Aleksandravu).

1846 m. kaime buvo 13 dūmų, t. y. Kartenos dvaro baudžiauninkų sodybų, o 1849 m. Kartenos ir Šateikių grafui Pranui Pliateriui lažą ėjo 169 valstiečiai.

Akmuo su fundaciniu įrašu svirno sienoje. Fot. Vilma Norvaišienė, 2018 m. Kultūros paveldo departamento Klaipėdos skyriaus skaitmeninis archyvas Vykdant pobaudžiavinę žemės reformą valakinis-gatvinis kaimas buvo panaikintas, o jo žemėje įkurtas Kartenos dvaro ūkinis padalinys – Gaudučių palivarkas. Dalis buvusių baudžiauninkų liko tarnauti kumečiais ir samdiniais palivarke, o laisvaisiais valstiečiais tapę žemdirbiai buvo priversti keltis į kitus kaimus, kuriuose išsimokėtinai gavo iš dvaro dirbamos žemės sklypus.

Palivarko statybos darbus pradėjo Kartenos dvaro paveldėtojas grafas Adomas Pliateris. Laukuose tarp buvusios kaimo gyvenvietės ir Palangos–Šiaulių plento jis pastatė palivarko sodybą, kurią sudarė mūrinis administracinis pastatas su skliautiniais raudonų plytų mūro rūsiais, medinis kumetynas, pora raudonų plytų mūro tvartų, akmenų ir raudonų plytų mūro svirnas, keletas medinių ir akmenų mūro įvairios paskirties ūkinių-gamybinių pastatų. Šalia Palangos–Šiaulių plento buvo pastatytas akmenų mūro kumetynas, o prie pat kelio – akmeninė kalvė, kurios kitam gale buvę įrengti užvažiuojamieji namai: smuklė su patalpomis keleivių nakvynei (dabar šis pastatas priklauso Dauginčių kaimui).

Palivarko medinis kumetynas. Fot. Juozas Mickevičius, 1968 m. Kretingos muziejaus ikonografijos rinkinys (KM IF-2259) Pagrindiniai statybos darbai vyko 1889–1892 metais. Pirmiausia iškilo ūkiniai-gamybiniai, o tik po to – gyvenamieji pastatai. Apie tai liudija svirno sienoje, medinio kumetyno cokolio akmenyje ir akmenų mūro kumetyno sienoje iškaltos datos su dvaro savininko inicialais kirilicos rašmenimis „A. П.“ („A[domas] P[liateris]“), kai kur kartu su grafo karūna.

Pasistatęs palivarką, Adomas Pliateris į Gaudučius perkėlė Kartenos valdų administracinį centrą, o administraciniame pastate įsirengė savo apartamentus, kuriuose įsikurdavo parvykęs į Karteną. Grafas daug laiko praleisdavo kelionėse ir Šateikių dvare, o Gaudučių palivarką patikėjo administruoti ūkvedžiui Antanui Pacevičiui, kilusiam nuo Plungės.

Gaudučių kaimas (Gauducie) ir palivarkas (Vw. Gauducie) Prūsijos karalystės kartografų 1915 m. parengtame Kartenos apylinkių topografiniame žemėlapyje Senieji žmonės pasakojo, kad grafas savo samdinių neskriaudė, stengėsi jiems padėti, o vienam kumečiui netgi iškėlė vestuves, kuriose groti pasamdė kūlsodiškio Petro Laučio vadovaujamą dūdų orkestrą. Senatvėje retsykiais su samdiniais mėgo ir palėbauti. Vienos tokios išgertuvės pasibaigė tragiškai – grafas mirė ir buvo palaidotas Kartenos kapinėse, koplyčios rūsyje.

Pobaudžiavinė reforma smarkiai sumažino dvarų pajamas. Todėl grafai Pliateriai ėmėsi pardavinėti savo žemes, pirmiausia – plėšininę ganyklų ir miško žemę. Taip Gaudučių palivarko ganyklų pietiniame pakraštyje, tarp jo sodybos ir Karkluojės, Kupšių kaimo paribyje įsigytoje žemėje pasistatytose vienkieminėse sodybose XIX a. 8–9 dešimtmečiais įsikūrė pirmieji naujakuriai, atkūrę Gaudučių kaimą.

Palivarko svirnas. Fot. Juozas Mickevičius, 1968 m. Kretingos muziejaus ikonografijos rinkinys (KM IF-2260) 1895 m. Gaudučių kaime buvo 3 sodybos, kuriose 1906 m. gyveno 13 valstiečių. Dvarininkui toliau parduodant žemę, į Gaudučius kėlėsi naujos valstiečių šeimos. Visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis 1923 m. kaime jau buvo 28 ūkiai ir 113 gyventojų, o dvaru vadintame palivarke – 7 kiemai ir 37 gyventojai.

Vykdant Lietuvos žemės reformą, dvaras buvo išparceliuotas. Sodyba su jai palikta žeme paskelbta valstybės nuomojamu pavyzdiniu ūkiu. Jį tarpukariu valdė pulkininkas Stanislovas Derbutas, 1930–1934 m. tarnavęs Kretingos apskrities viršininku. Likusi dvaro žemė buvusi išdalinta kumečiams ir Nepriklausomybės kovose dalyvavusiems kariams. Iš pradžių dvaras ir naujakurių gyvenvietė buvo vadinamas Gaudučių II kaimu, o 1927 m. oficialiai pavadinta Raštų kaimu. Tokiu būdu istorinėje Gaudučių žemėje atsirado du kaimai – Gaudučiai ir Raštai.

Palivarko klojimas. Fot. Juozas Mickevičius, 1968 m. Kretingos muziejaus ikonografijos rinkinys (KM IF-2261) Laikui bėgant rytinėje kaimo dalyje plytėjusios krūmais ir medžiais apaugusios ganyklos virto dirbamais laukais, viduryje kurių liko stūksoti vienišos nenaudojamos senosios kapinės. XIX a. ir iki XX a. 2 deš. pabaigos jose retsykiais be kunigo artimieji palaidodavo savižudžius, nekrikštytais mirusius kūdikius, šiltinės, dizenterijos, ispaniškojo gripo ir kitų užkrečiamų ligų aukas.

Kapinių koplytėlėje esančioms skulptūroms gyventojai priskyrė stebuklingą galią. Prie jų ateidavo apsižadėti, prašyti pagalbos nelaimei ar ligai ištikus. Seniau visas kaimas prie koplytėlės rinkdavosi Gegužinių pamaldų, šlovindavo giesmėmis Švč. Mergelę Mariją, o mirusius senuosius kaimo gyventojus pagerbdavo giedodami Visų šventųjų litaniją.

Palivarko karčema-kalvė. Fot. Juozas Mickevičius, 1968 m. Kretingos muziejaus ikonografijos rinkinys (KM GEK-18621) Seniesiems kryžiams ir koplytėlei sunykus, ūkininkas Antanas Venckus 1949 m. pastatė naują kryžių ir koplytėlę, į kurią perkėlę senas, meniškas Nukryžiuotojo skulptūrinės grupės šventųjų statulėles. Tiesa, kapines juosusio akmenų pylimo beliko tik pamatiniai rieduliai, o kitus akmenis tarpukariu statyboms išsivežiojo naujakuriai.

Tarpukariu viename iš buvusio dvaro pastatų Kartenos valsčiaus savivaldybė atidarė Gaudučių pradžios mokyklą. 1939 m. joje buvo du I–IV skyrių komplektai, kuriuose mokėsi 93 vaikai.

Palivarko tvartas. Fot. Juozas Mickevičius, 1968 m. Kretingos muziejaus ikonografijos rinkinys (KM IF-2262) 1939–1941 m. mokykloje mokytojavo Maksas Kiupelis. Jis buvo kilęs iš Klaipėdos krašto ir garsėjo prokomunistinėmis pažiūromis, už kurias dažnai buvo kilnojamas iš mokyklos į mokyklą. Po 1940 m. birželio įvykių jis trumpai dirbo Kartenos valsčiaus partorgu, organizavo rinkimus į vadinamąjį Liaudies seimą, bandė įkurti pionierių organizaciją. Po to grįžo į Gaudučių mokyklą ir dirbo vedėju, aktyviai dalyvavo nusavinant stambių ūkių žemes ir jas išdalinant bežemiams ir mažažemiams valstiečiams. Prasidėjus nacių Vokietijos okupacijai, 1941 m. birželio mėn. už komunistinį veikimą mokytojas buvo suimtas, įkalintas Kretingoje ir rugpjūčio mėn. sušaudytas.

Gaudučių I ir Gaudučių II (Raštų) kaimų planas po Lietuvos žemės reformos. Ištrauka iš Lietuvos kariuomenės generalinio štabo kartografų apie 1939 m. išleisto Plungės–Kartenos apylinkių žemėlapio Nuo 1944 m. rudens Gaudučių mokyklos vedėju dirbo Česlovas Barkauskas, o drauge su juo 1945 m. mokytojavo Jurgis Šauklys. Nuo rugsėjo 1 d. mokytoju buvo paskirtas 24-metis Alfonsas Arlauskas, kuris netrukus, Č. Barkauskui 1945 m. rugsėjo 15 d. dingus be žinios, tapo mokyklos vedėju.

Alfonsas Arlauskas buvo legaliai gyvenęs Lietuvos laisvės armijos Žemaičių legiono partizanas, slapyvardžiu Pavasaris. Paaiškėjus apie jo priklausymą antisovietiniam pogrindžiui, 1945 m. lapkričio 11 d. mokytojas buvo suimtas, kalintas Telšiuose ir Vilniuje. Iš darbo oficialiai atleistas 1945 m. gruodžio 1 d., o gruodžio 22 d. Karo tribunolo nuteistas 20-čiai metų lagerio ir 5-riems metams tremties. 1946 m. sausio mėn. buvo išvežtas į Vorkutos lagerius, veikusius Komijoje (Rusija). Po 11-kos metų katorgininko gyvenimo, sumažinus bausmės laiką, 1957 m. gegužės 3 d. buvo apgyvendintas Vorkutoje tremtyje. Į Lietuvą grįžo 1957 metais.

Kapinių koplytėlė. Fot. Julius Kanarskas, 1991 m. Kretingos muziejaus ikonografijos rinkinys (KM IF-2251) Prie Kartenos apylinkėse veikusių Žemaičių apygardos Kardo rinktinės partizanų prisijungė valstietis Juozas Šlyžius. Būdamas kaimo muzikantu, jis tapo legaliai gyvenančiu Buganto kuopos ryšininku. Sovietų saugumui susekus, buvo suimtas, atgabentas į Kartenos saugumo būstinę, kurioje tardymo metu nužudytas. Jo brolis Vincas Šlyžius su žmona Kazimiera, sūnumis Juozu ir Albertu 1949 m. kovo 29 d. buvo ištremti į Krasnojarsko krašto Jemeljanovo rajoną. Šeimos galva tremtyje mirė, o žmona su vaikais iš tremties paleisti 1958 m. balandžio 29 d.

Neramiais pokario metais 1948 m. buvo nužudyta kaimo valstiečio D. Pociaus keturių žmonių šeima. Tuo tarpu prie piliakalnio gyvenęs Kostas Zablockis karteniškių stribų buvo sunkiai sužeistas ir liko neregiu.

Pokariu Gaudučių dvare įsikūrė Kretingos tarybinio ūkio padalinys, po 1949–1951 m. kolektyvizacijos tapęs „Tarybinės žemės“ kolūkio administraciniu-ūkiniu centru. Kaime, kuriame 1959 m. gyveno 58 žmonės, 1961 m. buvo atidaryta biblioteka, veikė kolūkio kontora, mechaninės dirbtuvės, fermos, sandėliai, lentpjūvė, pradinė mokykla. Palei šiaurinį jo žemių pakraštį, už Kartenos–Plungės kelio, ėmė kurtis kolūkio centrinės gyvenvietės – dabartinis Dauginčių kaimo sodybos.

Skulptūrinė grupė. Fot. Steponas Kaštaunas, 1968 m. Kretingos muziejaus ikonografijos rinkinys (KM IF-2256) Gaudučių pradinės mokyklos vedėja 1947–1949 m. dirbo Grasilda Petrūnienė, kuri dėl nepakankamo mokslo cenzo buvo atleista ir mokyklos turtą perdavė mokytojai Marijai Prušinskienei. Iki 1960 m. mokyklos vedėja buvo Eugenija Bakšinskaitė, o ją pakeitė Feliksas Venckus. Su jais mokytojavo Regina Galvonaitė, Stefa Prižgintaitė, Adelė Venckienė, Irena Spičiuvienė ir kt. pedagogai. Mokyklą nuolat lankė apie 40 vaikų.

Mokyklos patalpų plotas 1970 m. siekė 135 kv. metrų. Pusę jo teko dviem klasėms, kuriose sutilpo visi I–IV klases lankę vaikai ir dirbo du mokytojai. Likusiose patalpose gyveno mokytojai ir buvo įrengta mokyklos biblioteka, kurioje buvę sukaupta apie 260 knygų, žurnalų ir brošiūrų.

Po ūkių stambinimo vajaus, XX a. 8 dešimtmetyje „Tarybinės žemės“ kolūkis buvo prijungtas prie Kartenoje įsikūrusio Žemaitės kolūkio. Gaudučiai ir šalia esantis Dauginčių kaimas tapo pagalbine naujojo ūkio gyvenviete. Dvaro sodybos pastatus imta naudoti tik ūkiniams ir gamybiniams poreikiams, buvusių fermų vietoje išaugo gyvulininkystės kompleksas, buvo statomi nauji ūkiniai pastatai, o dauguma senųjų dvaro pastatų apleista, dalis nugriauta.

Antano Venckaus 1949 m. pastatytas kapinių kryžius. Fot. Julius Kanarskas, 1991 m. Kretingos muziejaus ikonografijos rinkinys (KM IF-2252) Vykdant administracinio-teritorinio suskirstymo reformas, prie Gaudučių buvo prijungta sovietų okupacijos metais statomo aerodromo sunaikinto Raštų kaimo žemė. Tokiu būdu kaimas susigrąžino iki Lietuvos žemės reformos turėtas ribas.

Išlikę Gaudučių dvaro sodybos fragmentai – administracinis pastatas, medinis kumetynas, svirnas, kalvė-smuklė, registruoti Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registre ir paskelbti vietinio reikšmingumo lygmens kultūros paveldo objektu.

Kultūros vertybėmis buvo paskelbtos ir koplytėlėje buvusios medinės, polichromuotos Marijos Maloningosios, šv. Roko, Marijos Sopulingosios, šv. Morkaus ir po kryžiumi klūpančios šventosios skulptūros, kurių, deja, iki mūsų dienų neišliko.


Julius KANARSKAS,
istorikas