Skip to content Skip to navigation

Feliksas Vincentas Tiškevičius – šeimos rezidencijos ir kurorto Palangoje kūrėjas

Feliksas Vincentas Tiškevičius – šeimos rezidencijos ir kurorto Palangoje kūrėjas

Pateikta: 2019-09-30 11:37 (atnaujinta: 2019-09-30 11:48)
Jauniausias Juozapo ir Sofijos Tiškevičių sūnus gimė 1869 m. liepos 19 d. grafų šeimai tebegyvenant pirmojoje savo rezidencijoje – Lentvario dvare. Tų pačių metų rugpjūčio 17 d. Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikoje buvo pakrikštytas Feliksu Vincentu.
 
Prižiūrimas guvernančių berniukas augo Lentvario ir Kretingos dvaruose bei Vilniuje, Trakų gatvėje stovinčiuose tėvų rūmuose. Su šeima ir giminaičiais vasarodavo Palangoje, mokslo žinių drauge su broliais siekė Sankt Peterburge. Tęsdamas giminės tradicijas, mokėsi kadetų korpuse ir karo inžinerijos mokykloje, kurią baigęs tapo Rusijos imperijos kariuomenės paporučikiu. Tarnavo 1-ame Kaukazo inžineriniame pulke, iš kurio po trijų metų tarnybos išėjo į atsargą.
 
Jo sesuo Elena Klotilda prisimena, kad Feliksas „buvo nepaprastai gražus, ypač jaunystėje: ryškus blondinas, taisyklingų veido bruožų, šviesių akių, tamsių antakių ir blakstienų [...] Feliksas buvo uždaro būdo, tylus, švelnus. Su mumis [seserimis] nebendraudavo, nepaisant to, kad buvo panašaus amžiaus [...]“. Matyt dėl uždarumo, švelnumo ir kuklumo, skirtingai nuo visuomeninėje ir politinėje veikloje aktyviai besireiškiančių vyresniųjų brolių, jis visą savo gyvenimą, intelektą ir finansinius išteklius paskyrė šeimai, jos ir valdų gerovei.
 
Nuo gimimo gavęs paveldimą grafo titulą ir bajorišką giminės herbą „Leliva“, tėvui 1891 m. mirus paveldėjo apie 9 500 ha žemės apėmusį Palangos dvarą su Joskaudų, Valteriškių, Vilimiškių, Virkštininkų, Virbališkės ir Želvių palivarkais. Netrukus Vokietijoje sukūrė šeimą: Noištate (dab. Lvuvekas, Lenkija) 1893 m. vedė įtakingo Poznanės kunigaikštystės žemvaldžio ir politinio veikėjo, Kožboko herbo grafo Vladislovo Tomo Juozapo Lonckio ir Antaninos Skuževskos-Lonckos dukterį Antaniną Sofiją, gimusią 1870 m. sausio 27 d. Posadovo dvare.
 
Šeimos rezidencija jaunieji pasirinko Palangą. Parvykę ėmėsi pertvarkyti dvarą, o šalia Palangos buvusį Virbališkės palivarką Feliksas žmonos garbei pavadino Antaniškėmis.
 
Senoji dvaro sodyba netenkino jaunųjų grafų poreikių ir užmojų. Todėl jie nutarė pasistatyti naują rezidenciją su reprezentaciniais rūmais ir parku. Rūmams projektuoti pakvietė vokiečių architektą Francą Heinrichą Švechteną, o parkui – prancūzų parkų architektą-dendrologą Eduardą Fransua Andrė. Abu šie kūrėjai išgarsėjo Poznanės kunigaikštystėje prikeldami naujam gyvenimui Samosčelio dvaro rūmus ir parką. Šis dvaras nuo seno priklausė Lonckių giminei, o vėliau vedybų keliu atiteko jų giminaičiams Bninskiams. Abiejų architektų darbai ir asmenybės susilaukė ne tik grafų Lonckių, o taip pat jų žento Felikso Tiškevičiaus dėmesio. Todėl jiems ir buvo patikėta sukurti naująją Palangos dvaro sodybą su rūmais ir parku.
 
Vieta naujajai rezidencijai buvo parinkta arčiau jūros, pušyne netoli legendinio Birutės kalno. Čia, ant paaukštintos reliktinės kopos, 1895–1897 m. iškilo neoklasicistiniai dviaukščiai tinkuoto mūro rūmai, turintys renesanso ir baroko bruožų. Jų frontoną papuošė didelis kartušas su jungtiniu Tiškevičių ir Lonckių giminių herbu, kuris iš tolo bylojantis kas yra šių rūmų šeimininkai. Mažesni kartušai su Tiškevičių herbais buvo išmūryti šoniniuose fasaduose.
 
Rūmų pusrūsiuose buvusios įrengtos skalbykla, maisto saugykla, virtuvė, gyvenamieji kambariai tarnams. Pirmame aukšte buvo didelis kambarys šeimynai, pokylių salė, svečiams skirtas Raudonasis salonas, Žaliasis salonas, kuriame valgydavo grafų šeima, damų buduaras, šeimininkų miegamasis, vaikų kambariai, o greta jų – vonios kambarys ir tualetai. Antrame aukšte buvo 14-ka kambarių vaikams bei svečiams, vonios kambariai ir biblioteka, iš kurios galima išeiti į terasą. Rūmuose buvo centrinis šildymas, kanalizacija, šiltas vanduo, tarnybinis liftas, jungęs virtuvę su svetaine.
 
Interjeras buvęs įrengtas subtiliai ir skoningai. Į rūmus įžengę svečiai atsidurdavo erdviame dviejų aukštų marmuriniame vestibiulyje, kurio galeriją rėmė kolonos, o į viršų vedė laiptai su meniškais kalvio darbo turėklais. Reprezentacinius kambarius puošė paveikslai, graviūros, Tiškevičių giminės atstovų portretai, bronzos dirbiniai, marmuriniai biustai, antikvariniai laikrodžiai, rytietiški kilimai, gobelenai, veidrodžiai, įrėminti į raižiniais puoštus ir auksuotus rėmus. Raudonajame salone puikavosi rokoko stiliaus sienų ir lubų lipdiniai, šviesaus marmuro židinys, bronzos ir krištolo sietynas, Liudviko XVI stiliaus baldai. Žaliasis salonas buvo ampyro stiliaus, su raudonmedžio baldais ir mediniu sietynu su žvakėmis.
 
Rūmuose veikė biblioteką. Joje buvo per 3 000 tomų knygų įvairiomis kalbomis ir šeimos archyvas, kuriame greta kitų dokumentų saugoti pas Tiškevičius vasarojusių rašytojo, Nobelio literatūros premijos laureato Henriko Senkevičiaus ir poeto, dramaturgo Liucijono Rydelio laiškai. Bibliotekos knygos taip pat buvo išduodamos skaityti vilose apsistojusiems vasarotojams.
 
Rūmus 1897–1899 m. apsupo apie 60 ha parkas, kurį E. F. Andrė kūrė kartu su sūnumi Renė Eduardu Andrė ir belgų dendrologu Beisanu de Kulonu. Kūrėjai siekė atskleisti natūralų vietos grožį, todėl parko pagrindu tapo jame augusios pušys, o specialiai sodinti augalai tik pabrėžė natūraliai susiformavusį vaizdą. Atokiau nuo rūmų augusį mišką jie paliko mažai paliestą: iškirto tik proskynas takams, keliams, statinių vietoms, apžvalgos aikštelėms, įrengė tvenkinį. Pro šias proskynas nuo rūmų atsivėrė vaizdas į jūrą ir į tvenkinį su sala. Aplinkui rūmus augę senieji medžiai buvo išrauti, o jų vietoje pasodinta apie 2 000 vietinių bei introdukuotų medžių ir krūmų.
 
Parke įrengta daug mažosios architektūros statinių – pavėsinių, paviljonų, fontanų, o taip pat klasikinių skulptūrų bei iš Paryžiaus parvežtų meniškų vazų, kuriose augo palmės ir gėlės.
 
Antanina ir Feliksas buvo giliai tikintys katalikai. Apsilankę Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo vietoje Lurde (Prancūzija), jie nutarė šalia rūmų įrengti Lurdą. Birutės kalno šlaite 1898–1900 m. prancūzų meistras Bonomas pastatė grotą, į kurią grafai įdėjo Švč. Lurdo Marijos skulptūrą, parvežtą iš Prancūzijos. Priešais rūmus apie 1907–1912 m. iškilo Paryžiaus dirbtuvėse išlieta Švenčiausios Jėzaus Širdies skulptūra, pabrėžianti dvaro šeimininkų tikėjimą.
 
Prie rūmų vakarinio fasado pagal F. H. Švechteno projektą 1907–1908 m. buvo pristatyta koplyčia. 1913 m. grafai specialiai vyko į Romą pas popiežių, kad gautų leidimą laikyti koplyčioje šv. Mišias ir kitas pamaldas, priimti Švč. Sakramentą. Koplyčioje šeimyna pradėdavo ir užbaigdavo dieną pamaldomis, o per šventadienius rinkdavosi į šv. Mišias.
 
Feliksas su Antanina rėmė 1898–1907 m. prelato Juozapo Šniukštos iniciatyva statomą naują Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią (projekto autorius Karlas Eduardas Strandmanas), paskyrė statybai medžiagas ir paaukojo trečdalį reikalingų lėšų. Neogotikinė vienbokštė mūrinė bažnyčia papuošė kurortą, suteikė jam solidumo.
 
Įkūręs reprezentacinę sodybą, senąjį dvarą Feliksas paliko kurorto plėtrai, o senuosius medinius rūmus – motinai Sofijai Tiškevičienei, kuri juose priimdavo vasaroti atvykusius gimines ir artimuosius. Priešais senuosius rūmus stovėjęs kurhauzas tapo augančio kurorto centru ir mėgstamiausia vasarotojų lankymosi vieta. XX a. pradžioje grafas pastatą praplėtė, prie tėvo pastatyto medinio kurhauzo pristatydamas mūrinę dalį. Kurhauze veikė viešbutis, restoranas, skaitykla, cukrainė, žaidimų salės, vyko šokių vakarai, koncertai, vaidinimai, buvo rodomas kinas. 1905 m. jame atidarytas informacinis biuras, kuriame privalėjo užsiregistruoti visi atvykę poilsiautojai. Čia buvo renkama kurorto rinkliava, išduodami mokami leidimai į Tiškevičių parką ir rūmus, kurhauzo parką, paplūdimį.
 
Senojo dvaro parkas buvo pavadintas Kurhauzo parku. Jame ir arčiau jūros, Feliksas su motina Sofija pastatė vilas „Komoda“, „Sofija“, „Jūros akis“, „Romeo ir Džiuljeta“, „Mahorta“, „Danuta“, „Uršula“, „Basia“ ir kt. Arčiausiai jūros tilto esančioje viloje atidarė kavinę. Joje galima buvo pasimėgauti ledais, pyragėliais, desertais, išgerti puodelį kavos, arbatos, kakavos arba rūgpienio, kurį kurorto gydytojai rekomenduodavo gerti karštomis dienomis ir pajutus nuovargį.
 
Feliksas paplūdimį sutvarkė pagal geriausius užsienio pavyzdžius. Pliaže stovėjo suolai, pavėsinės, stacionarios persirengimo kabinos, arklių traukiami maudyklių nameliai, kuriuos vasarotojų maudymuisi raitas važnyčiotojas nutempdavo į jūrą, o baigus maudytis – partempdavo į krantą. Paplūdimys tuo metu jau buvo pradėtas skirstyti į bendrąjį ir moterų pliažus. Nuo 1892 m. tik poilsiautojų reikmėms buvo paliktas jūros tiltas, kurio pradžioje įrengta pavėsinė. Tiltas tapo užgimstančio kurorto simboliu, mėgstamiausia vasarotojų lankymosi vieta.
 
XIX a. pabaigoje grafas įrengė elektros jėgainę, tiekusią elektros energiją vasarnamiams, kurhauzui ir dvaro parkui apšviesti. 1902–1903 m. prie jūros pastatė restoraną „Undinė“ ir maudykles su voniomis ir pašildytu jūros vandeniu bei specializuotas gydyklas. 1905 m. vasarviete rūpintis pavedė įkurtai Direkcijai, 1910 m. išgręžė pirmąjį artezinį šulinį, į kurhauzą ir vilas nutiesė vandentiekį, kuris aprūpino kurortą geresniu geriamuoju vandeniu.
 
XX a. pradžioje į romantine Birutės ir Kęstučio meilės istorija bei gydomosiomis savybėmis garsėjančią vasarvietę atvykdavo vis daugiau vasarotojų – daugiausia lenkų ir rusų, šiek tiek vokiečių. Lenkų spaudoje Palanga buvo reklamuojama kaip vienintelis lenkų kurortas prie Baltijos jūros. Iš Lenkijos Karalystės vasarotojai vykdavo per Vokietijai priklausiusią Klaipėdą. Norintieji išvengti pasų kontrolės ir patikrinimo muitinėje, keliaudavo iš Varšuvos traukiniu per Vilnių iki Liepojos, iš kurios Palangą pasiekdavo po varginančios 12-kos valandų kelionės vežimais.
 
Vasarotojai apsistodavo kurhauze, išsinuomotose vilose ir miestelėnų namuose. Vasarvietei tapus populiaria ir pelninga, 1909 m. Feliksas suteikė Palangai kurorto teises ir leido žmonėms už tam tikrą mokestį naudotis dvaro mišku, pajūriu ir parku. Per vasaros sezoną vasarotojai turėdavo pakankamai geras sąlygas pailsėti, pasigydyti ir papramogauti, o palangiškiai – užsidirbti pragyvenimui likusiu metų laiku. Jei XIX a. pabaigoje į Palangą atvykdavo 200–400 poilsiautojų, tai 1908 m. čia jau vasarojo ir gydėsi apie 4 000 žmonių. Nuo 1913 m. kurorto tvarkymu rūpintis buvo pavesta Palangos mylėtojų draugijai, kuri daug dėmesio skyrė reklamai kituose kraštuose, įkūrė meteorologijos stotį. Taip grafo Felikso sumanumo ir investicijų dėka buvo įgyvendinta jo tėvo svajonė: Palanga iš žvejų ir žemdirbių kaimo tapo prestižiniu ir elitiniu vasaros kurortu.
 
Kurorte vyko aktyvus kultūrinis gyvenimas, gastroliuodavo grafo pakviesti lenkų artistai, parke ir pajūryje grodavo iš Varšuvos atvykęs pučiamųjų orkestras, kurhauze veikė biblioteka-skaitykla. Vaidinimai ir koncertai vykdavo kurhauzo salėje, vaidinimams pritaikytame prekių sandėlyje prie jūros tilto, o vėliau – Vasaros teatre. 
 
Feliksas buvo išauklėtas lenkiška dvasia. Tačiau užaugęs Lietuvoje jis neliko abejingas šio krašto istorijai, lietuvių tautinio kultūrinio sąjūdžio siekiams. Jis gerbė romantikų išpopuliarintą Lietuvos praeitį, suteikė patalpas 1911–1914 m. veikusiai „Saulės“ draugijos lietuviškai pradinei mokyklai, 1913 m. dovanojo pastatą progimnazijai, kurioje mokėsi ne tik bajorų, bet ir kitų luomų vaikai, atvykę iš tolimiausių Lietuvos kampelių. Grafas parėmė lietuvių inteligentų sumanymą surengti 1899 m. pirmąjį viešąjį lietuvišką spektaklį „Amerika pirtyje“ ir suteikė jam patalpas.
 
Rūmuose Feliksas sukaupė vertingus tapybos, dailės, skulptūros kūrinius, o 1897–1907 m. surinko senovės gintaro dirbinių rinkinį. Dalį šio unikalaus rinkinio 1908 m. padovanojo Vilniaus mokslo bičiulių draugijai, kurios nariu buvo iki Pirmojo pasaulinio karo. Likusią rinkinio dalį, saugotą Palangos rūmuose, grafienė Antanina 1936 m. perdavė Kretingos muziejui. Iš jo gintaro dirbinius 1937 m. deponavo ir nebegrąžino Vytauto Didžiojo kultūros muziejus. Sovietmečiu rinkinį perėmė Vytauto Didžiojo karo muziejus, deponavęs jį Palangos gintaro muziejui. Tokiu būdu unikalus gintaro dirbinių rinkinys grįžo į grafų Tiškevičių Palangos rūmus.
 
Didelės įtakos Felikso šeimai turėjo Poznanės kraštas – žmonos Antaninos tėviškė. Šeimai daug padėjo Antaninos tėvas Vladislovas Tadas Juozapas Lonckis, broliai Steponas Antanas Juozapas ir Stanislovas Antanas Ignotas Lonckiai. Pas juos Tiškevičiai rasdavo pastogę politinių ir socialinių suiručių metu. Poznanėje 1913 m. buvo išleista Stanislovo Karvovskio knygelė „Połąga i Kretynga“, populiarinanti Palangos dvarą, kurortą ir jo kūrėjus grafus Tiškevičius.
 
Kilus Pirmajam pasauliniam karui, didelę dalį vertingiausių baldų, interjero įrangos elementų ir meno kūrinių Feliksas išgabeno į Vilnių, iš kurio tarpukariu viskas buvo perkelta į Varšuvos Tiškevičių rūmus, kuriuose sudegė per 1944 m. sukilimą. Grafo šeima 1914 m. išvyko į Vokietijai priklausančią Poznanės kunigaikštystę ir apsigyveno Posadove pas grafienės brolį Stanislovą Antaną Ignotą Lonckį. Vokiečių karo laivams 1915 m. kovo 23 d. apšaudant Palangą, dalis vilų buvo apgriauta, kai kurios sudegė, o vienas artilerijos sviedinys pataikė į rūmų koplyčią ir pamušė sieną. Karo metais dvare šeimininkavo vokiečiai, kurie nesirūpino pastatų remontu. Sugrįžęs į Palangą, Feliksas 1922–1924 m. rūmus atstatė. Siekdamas gauti lėšų rūmų remontui, jis turėjo parduoti keletą jam priklausančių vilų ir žemės sklypų kurortinėje zonoje.
 
Iškilus Lietuvos ir Latvijos teritoriniam ginčui dėl Palangos, 1921 m. pas grafus apsistojo derybas stebėjusio tarptautinio arbitražo komisijos pirmininkas, anglų diplomatas Džeimsas Simpsonas. Jis išklausė Felikso argumentus, palaikančius lietuvių tautos interesus, grafo patarimu surengė Palangos katalikų bažnyčioje neoficialų gyventojų balsavimą, į kurio rezultatus atsižvelgė priimdamas sprendimą atiduoti Palangą Lietuvai.
 
Rusijos revoliucija ir Lietuvos žemės reforma smarkiai pakirto ekonominę grafų Tiškevičių galią. Šeima neteko Baltarusijoje turėtų valdų. Lietuvos žemės reformos metu Palangos dvaro valdos 1923 m. buvo nusavintos, o Feliksui ir Antaninai palikta tik po 150 ha žemės Vilimiškės ir Virkštininkų (Vydmantų) palivarkuose. Palangoje jiems liko tik kurortinė zona ir dvaro teritorija, o likusi dalis buvo nusavinta arba išpirkta. Kurorto valdymą perėmė prie Palangos valsčiaus savivaldybės 1921 m. įsteigtas kurortui valdyti komitetas.
 
Stengdamasis išlaikyti dvarą, mokėti atlyginimus ir pensijas tarnautojams, tarnams ir samdiniams, grafas buvo priverstas pardavinėti vilas, žemės sklypus kurorto zonoje, dirbamą žemę. Šiek tiek pajamų duodavo pajūryje veikęs restoranas, kuriame vasaros sezono metu vakarais grodavo muzika, vykdavo šokiai.
 
Pasiligojęs Feliksas netrukus išvyko gyventi ir gydytis į Paryžių, kuriame į mokslus leido savo vaikus. Vaikai Palangoje taip pat neužsibūdavo, dažniausiai čia atvykdavo vasarai, o nuo mokslų likusį laiką leido pas motinos brolius Silezijoje – Posadovo ir Lvuveko dvaruose.
 
Pagal archyvinius dokumentus Feliksas mirė 1932 m. balandžio 14 d. Paryžiuje. Tuo tarpu lenkų spaudoje publikuotame nekrologe nurodoma, kad po ilgos ir sunkios ligos jis mirė balandžio 15 d. Nekrologe esanti žinutė liudija, kad jo kūną buvo ruošiamasi pargabenti iš Paryžiaus į Posadovą arba Palangą.
 
Po grafo mirties Palangą valdė žmona, vėliau – sūnus Stanislovas Marija. Smukus gyvenimo lygiui, dvarą išlaikyti buvo vis sunkiau. Vien rūmams šildyti žiemą per dieną reikėdavo mažiausiai 3 vežimų malkų. Bandydama gauti daugiau pajamų, grafienė vasaroti priimdavo Lietuvos dvarininkus ir kunigus, o prieš Antrąjį pasaulinį karą rūmuose atidarė mokamą pensionatą, kuriame poilsiaudavo Lenkijos ambasados Kaune bei konsulato Klaipėdoje personalas.
 
Grafienė planavo savo turtą parduoti ir su vaikais persikelti į Poznanės kraštą pas brolį ir sūnus. Dvaro kaina buvo didžiulė: jį nupirkti būtų įstengęs tik milijonierius arba valstybė. Todėl 1938 m. buvo pradėtos derybos su Lietuvos vyriausybe dėl dvaro, o su miesto savivaldybe – dėl kurhauzo pardavimo-pirkimo sąlygų. Tačiau artėjant karui, derybų užbaigti nepavyko. 1939 m. rugpjūčio 15 d. grafienė su sūnumi Stanislovu Marija išvyko į Lenkiją, o prasidėjus karui – per Italiją, Prancūziją ir Portugaliją persikėlė į Londoną. Iš jo po karo emigravo į Kanadą. Mirė ir palaidota 1953 m. Monrealyje.
 
Feliksas ir Antanina susilaukė 10 vaikų, kurių dauguma gimė Palangoje. 1893 m. gimęs pirmagimis Juozapas mirė po poros savaičių, o kiti 4 sūnūs ir 5 dukros užaugo. Amžiaus skirtumas tarp vyriausios dukters Marijos Teresės ir jauniausio sūnaus Alfredo siekė 19-ką metų. Vaikai buvo auginami pagal tos epochos didikų tradicijas ir papročius. Juos nuo mažens auklėjo ir mokė guvernantės, specialių žinių mokė samdyti Palangos progimnazijos pedagogai. Akiračiui praplėsti ir bendravimo pagrindams formuoti vaikai su tėvais vykdavo į užsienio keliones, Vokietijos, Austrijos, Lenkijos, Prancūzijos ir Italijos kurortus. Jie taip pat daug bendravo su rūmuose ilgesniam laikui apsistojusiais ir vasarojančiais giminaičiais, kitų giminių didikais. Religiniu mokymu rūpinosi dvaro kapelionas.
 
Vyriausioji duktė Marija Teresė Irena Gabrielė gimė 1894 m. spalio 12 d. Varšuvoje 1927 m. ištekėjo už Romano Antano Mečislovo Leono Žyščevskio, bet po 10-metį trukusio bendro gyvenimo metų 1937 m. mirė.
 
Antroji duktė Sofija Marija gimė 1896 m. birželio 9 d. Posadove. 1921 m. Pnievuose (Lenkija) įstojo į Kenčiančio Jėzaus Širdies seserų uršuliečių kongregacijos vienuolyną, pasirinko vienuolinį sesers Imakulatos vardą, 1924 m. davė iškilmingus įžadus. Gyveno ir darbavosi Pnievuose, Vilniuje, Lodzėje, Seradze, o nuo 1933 m. – Romoje. Per 1944 m. mūšį dėl Romos slaugė sužeistus sąjungininkų kariuomenės karius ir už tai buvo apdovanota Lenkijos valstybiniu ordinu: kryžiumi „Už nuopelnus“ su kardais. Mirė 1970 m. balandžio 9 d. Palaidota Romoje, Verano kapinėse.
 
Trečioji duktė Kristina Marija gimė 1897 m. lapkričio 4 d. Ištekėjusi už Pavlovicų dvarininko grafo Kristupo Leono Mielžinskio, 1920 m. pagimdė sūnų Andrių Kristupą Mariją Motiejų Feliksą Stanislovą Antaną Rapolą, o 1922 m. – Feliksą Kristupą Mariją Antaną Stanislovą. Vyrui 1927 m. Berlyne mirus, vaikus augino viena. Mirė 1932 m. birželio 16 d. Drezdene. Artimieji ją palaidojo Pavlovicuose, šeimos koplyčioje šalia vyro. Abu Kristinos Marijos sūnus 1932 m. įsivaikino ir užaugino brolis Jonušas Marija Tiškevičius-Lonckis.
 
Ketvirtoji duktė Alicija gimė 1899 m. sausio 2 d. Su vyru Vitoldu Šebeko gyveno Varšuvoje, per Antrąjį pasaulinį karą įstojo į Armiją Krajovą, dalyvavo 1944 m. Varšuvos sukilime, buvo apdovanota sidabro kryžiumi „Už nuopelnus“ su kardais. Žuvo 1944 m. spalio 2 d. atsitiktinės kulkos sunkiai sužeista į galvą. Palaidota Varšuvos Povonzkų kapinėse, giminės kapavietėje.
 
Jos brolis Jonušas Marija gimė 1900 m. liepos 28 d. Didesniąją gyvenimo dalį praleido Posadove pas bevaikį dėdę Stanislovą Antaną Ignotą Lonckį, kuris berniuką įsivaikino, suteikdamas jam Tiškevičiaus-Lonckio pavardę. Paveldėjęs Posadovo dvarą, 1926 m. Poznanėje vedė grafaitę Elžbietą Zamoiską. Tapęs agronomu, šeimininkavo paveldėtose valdose, augino žirgus, buvo Maltos ordino riteris ir Lenkijos kavalerijos atsargos paporučikis. Posadove ėmėsi rengti arklių kinkinių varžybas, kurios iki šių dienų išliko tradiciniu renginiu. 1942 m. paskirtas Lenkijos ginkluotųjų pajėgų kapitonu, o už kovinius nuopelnus apdovanotas Narsiųjų Kryžiumi. Po karo su žmona pasitraukė į Vakarus, vėliau persikėlė į JAV, gyveno Santa Barbaroje. Mirė 1987 m. lapkričio 30 d.
 
Motinos garbei pakrikštyta penktoji grafų duktė Antanina gimė 1901 m. Jos gyvenimas truko tik 19-ką metų: slaugydama jaunėlį brolį Alfredą susirgo sunkia liga ir 1920 m. lapkričio 29 d. mirė. Tėvai ją palaidojo rūmų koplyčioje, iš kurios palaikai 1956 m. buvo perkelti į Palangos senąsias kapines.
 
Tėvo garbei Feliksu pakrikštytas trečiasis sūnus gimė 1905 m. gegužės 5 d. Jį tėvai taip pat leido įsivaikinti grafienės broliui Stanislovui Antanui Ignotui Lonckiui. Gavęs naują Tiškevičiaus-Lonckio pavardę, jaunuolis paveldėjo Lvuveko (Nove Miasto) majoratą. 1939 m. jis tapo Lenkijos ulonų pulko atsargos poručiku, karo metais buvo apdovanotas Narsiųjų Kryžiumi. Vedęs buvo du sykius. Pirmąkart 1930 m. Varšuvoje vedė Jadvygą Ževuską, kuri 1931 m. pagimdė dukterį Janiną Mariją Antaniną. Baigiantis karui su šeima pasitraukė į Paryžių, kuriame 1948 m. išsiskyrė. Persikėlęs į Londoną, 1949 m. vedė anglę Elisabeth Margaret Bristow-Loynes, su  kuria susilaukė sūnaus Stepono Antano. Feliksas mirė 1970 m. rugpjūčio 27 d. Kempton Hause (Velse).
 
Ketvirtasis sūnus Stanislovas Marija gimė 1907 m. spalio 9 d. Tėvui mirus, jis kartu su motina valdė Palangos dvarą. 1935 m. Kaune vedė Žeimių (prie Jonavos) dvarininkaitę Vandą Liudviką Kosakovską, su kuria metų pabaigoje Palangoje susilaukė pirmagimės dukters Marijos Teresės. Karo pradžioje su šeima išvyko į Lenkiją, iš kurios netrukus pasitraukė į Angliją. Apsigyveno Londone, kuriame 1943 m. gimė sūnus Juozapas Steponas. Po karo persikėlęs į Monrealį (Kanada) 1950 m. susilaukė antros dukters Kristinos Onos. Vėliau persikėlė į San Franciską, dirbo JAV kongreso bibliotekoje. Mirė 1979 m. gruodžio 2 d., palaidotas Vašingtone.
 
Jauniausias sūnus Alfredas Marija gimė 1913 m. lapkričio 17 d. Krokuvoje, tėvams grįžtant iš Romoje įvykusio susitikimo su Popiežiumi. Užaugo Palangoje, mokėsi namuose, o nuo 1926 m. – Paryžiuje. Iš pradžių lankė licėjų, o vėliau studijavo Sorbonos universiteto Tarptautinių santykių institute. Vasarą grįždavo į Palangą, bendravo su miestelio bendraamžiais, iš kurių išmoko puikiai kalbėti lietuviškai. 1938 m. baigęs institutą, grįžo į Lietuvą, pašauktas į kariuomenę Šančiuose baigė mechanizuotos kuopos puskarininkių mokyklą ir tarnavo štabe. 1939 m. pradžioje išvykęs į Lenkiją ieškotis diplomatinio darbo, Varšuvoje vedė grafaitę Liudviką Mariją Sobanską. Broliui Stanislovui ir motinai išvykus į Lenkiją, su nėščia žmona parvyko į Lietuvą tvarkyti Palangos dvaro reikalų. Baimindamasis dėl gimdyti besiruošiančios žmonos ir kūdikio sveikatos, ją 1940 m. pradžioje išvežė į Kauną, kur vasario 10 d. gimė sūnus Adomas Marija. 
 
Įsibėgėjant Antrojo pasaulinio karo įvykiams, bandydamas gauti leidimą su šeima persikelti pas gimines į nacistinės Vokietijos okupuotą Lenkiją, 1940 m. gegužės 31 d. mėgino vykti į vokiečių valdomą Klaipėdą. Tačiau prie sienos perėjimo punkto Nemirsetoje gestapininkų buvo suimtas, apkaltintas bendradarbiavimu su Prancūzijos žvalgyba ir išvežtas į Rytų Prūsijos policijos direkcijos būstinę Tilžėje, kurioje tardytas ir kalintas 4 mėnesius.
 
Jam kalint, Palangos dvare įsikūrė NKVD (SSRS Vidaus reikalų liaudies komisariato) pasienio kariuomenės daliniai. Žmona Liudvika Tiškevičienė su kelių mėnesių sūneliu prisiglaudė pas buvusius dvaro tarnautojus, slapstėsi rūsyje. Paleistas iš kalėjimo ir vengdamas patekti į čekistų rankas, Alfredas atvyko į pasienio zoną ir apsigyveno pas lietuvį ūkininką. Iš ten susisiekė su patikimais žmonėmis, kurie padėjo slapta per sieną iš Palangos į Klaipėdos kraštą išgabenti žmoną su kūdikiu. Gavęs pažymėjimą, kad yra Lietuvos pilietis ir politinis pabėgėlis, Alfredas su šeima išvyko į nacių administruojamą Lenkijos teritoriją, įsikūrė žmonos tėviškėje Guzove netoli Varšuvos. Tačiau neilgai trukus, 1941 m. sutuoktinių keliai išsiskyrė.
 
Karo metais Alfredas vertėsi prekyba. Prasidėjus 1944 m. Varšuvos sukilimui, įstojo į Armijos Krajovos gretas, tapo sukilėliu slapyvardžiu „Budrys“. Tačiau jau po kelių dienų sukilėlių saugumo tarnybos buvo suimtas įtariant, kad kalinamas Tilžėje galėjo duoti sutikimą bendradarbiauti su Vokietijos gestapu. Be tardymo areštinėje praleido iki pat sukilimo pabaigos.
 
Pokarinėje Lenkijos Liaudies Respublikoje vengė kalbėti apie savo kilmę ir aukštąjį diplomato išsilavinimą, dėl kurių galėjo atsidurti kalėjime ar lageryje. Todėl po karo kelis metus dirbo Guzovo cukraus fabrike. Vėliau grįžo į Varšuvą, kurioje praleido likusį gyvenimą. Iš pradžių atidarė krautuvėlę, vėliau dirbo inspektoriumi gyvūnų globos draugijoje, invalidų vartotojų kooperatyve, Vyslos upės laivininkystėje, buvo geležinkelių traukinio sanitarijos švietimo vadovu.
 
Nuo 1992 m. su žmona Uršule kasmet atvykdavo vasaroti į Palangą. Atgavęs Lietuvos pilietybę ir jam priklausančią Palangos dvaro valdų dalį, rūmus ir parką padovanojo valstybei. Už grafų Tiškevičių nuopelnus kuriant ir vystant kurortą, 1997 m. liepos 13 d. jam buvo suteiktas Palangos miesto garbės piliečio vardas. Alfredas mirė 2008 m. liepos 10 d. Varšuvoje. Jo valia palaikai buvo kremuoti, parvežti į Palangą ir palaidoti senosiose kapinėse greta sesers Antaninos.
 
Iš Palangos grafo Felikso Tiškevičiaus palikuonių grafų Tiškevičių giminę šiandien atstovauja trys jo anūkai ir du proanūkiai. Anglijoje gyvena jauniausiais anūkas – 1949 m. Kento grafystės Margito mieste gimęs Felikso Tiškevičiaus-Lonckio sūnus Steponas Antanas Tiškevičius, 1993 m. Pule (Dorseto grafystė) vedęs lenkų kilmės grafaitę Aną Ruškovską.
 
JAV tebegyvena 1943 m. Londone (Anglija) gimęs Stanislovo sūnus Juozapas Steponas ir du jo sūnūs: 1977 m. gimimo Steponas (Stefan) su žmona Chelsea Peters auginantis dukrą Degan, bei iš antrosios tėvo santuokos 1994 m. gimęs Mykolas (Michal).
 
Vyriausias palikuonis yra Kaune 1940 m. gimęs vienintelis Alfredo sūnus Adomas Marija. Jis užaugo Lenkijoje, mokėsi Ružanystoko vienuolių saleziečių mokykloje, baigė medicinos studijas Varšuvoje, stažavosi Lenkijos geležinkelininkų ligoninėje. 1969 m. išvyko į Londoną, o iš ten – į JAV. Gyveno Los Andžele, dirbo ligoninėje gydytoju radiologu, sveikatos draudimo firmoje, užsiėmė labdaringa veikla, vertėsi privačia gydytojo praktika, gavo JAV pilietybę, dalyvavo politinėje veikloje, bendravo su Prezidentu Ronaldu Reiganu, 1973 m. vedė iš Vilniaus krašto kilusią inžinierę projektuotoją Haną Mariją Šlykovič. Nuo 2000 m. lankosi Lietuvoje. 2002 m. jam suteikta Lietuvos pilietybė.
 
Julius KANARSKAS,
Kretingos muziejus