Skip to content Skip to navigation

Cigonaliai – Čigonėliai

Cigonaliai – Čigonėliai

Pateikta: 2020-04-30 11:00 (atnaujinta: 2020-04-30 20:07)
Kretingos rajono rytiniame pakraštyje prie Minijos upės plyti Cigonaliai. Tai atokioje vietoje esantis vienas mažiausių Kartenos seniūnijos kaimų, įsikūręs vaizdingame upės senslėnyje ir jį puslankiu juosiančioje aukštumoje. Didžiąją kaimo dalį apima miškai ir miško žemė, patenkantys į valstybės saugomą teritoriją – Salantų regioninį parką.
***
Kaimas susiformavo XVII–XVIII a. žemdirbiams įdirbant plėšininę Kartenos dvaro pievų, ganyklų ir iškirstų miškų žemę, plytėjusią Minijos kairiojo kranto slėnyje ir pakrantės aukštumose tarp dvarui priklausančių Dauginčių ir Dyburių kaimų.
 
Per kaimą ėjo svarbus tuo metu kelias, jungęs Karteną su Šateikiais ir Plateliais, o XIX a.–XX a. pradžioje – Šateikiuose rezidavusios grafų Pliaterių giminės Šateikių ir Kartenos dvarus. Per Miniją tarp Puidogalio ir Cigonalių buvusi šio kelio brasta, o XIX a.–XX a. pradžioje upei ištvinus keleiviai kėlėsi mediniu plaustu.
 
Pasakojama, kad prie brastos Minijos kairiojo kranto slėnyje vasaromis įsikurdavo klajoklinį gyvenimo būdą praktikuojančių romų, seniau vadintų čigonais, taboras. Slėnio pievose jie ganydavo savo arklius, pagelbėdavo persikeliantiems per upę. Čigonės siūlydavosi brastą įveikusiems ir poilsiui apsistojusiems keleiviams išburti likimą, vaikščiodavo po apylinkės kaimus rinkdamos išmaldą.
 
Dėl to vietovę ir joje besikuriantį kaimą pradėta vadinti Cigonaliais. Rašytiniuose šaltiniuose lenkiškai vietovardis rašomas „Cygoniele“, rusiškai – „Цыгонели, Цыгaнелe“. Lietuviškai kaimas kitaip vadintas dar Čigonėliais.
 
1845 m. jame buvo 4 katalikų šeimos, kurias sudarė 29 asmenys: 12 vyrų ir 17 moterų. Pirmoje sodyboje gyveno Mykolas Gaudutis su žmona Veronika, dukra Ona, įnamiais Pranciškumi Skargiu ir jo dukra Magdalena, Juozapu Bučniu ir jo vaikais Barbora bei Pranciškumi.
 
Kitoje sodyboje šeimininkavo našlė Magdalena Sidzienė su dukromis Antanina, Petronėle, Magdalena, Apolonija, sūnumis Jurgiu, Juozapu bei samdine Veronika Jedenkiene su jos dukra Ona. 
 
Trečios sodybos šeimininkai buvo Pranciškus ir Marijona Kniukštos su dukromis Veronika, Magdalena ir Barbora. Jų šeimynai priklausė ir Antanas Skurdauskis.
 
Ketvirtojo ūkio šeimyną sudarė Martynas Lukšas su sūnumis Mykolu ir Antanu bei kartu su jais gyvenęs Nikodemas Kumpis su dukromis Teresija ir Rože.
 
1849 m. kaime gyveno 32 baudžiauninkai, priklausę grafo Prano Pliaterio valdomam Kartenos dvarui. Panaikinus baudžiavą, iš dvaro žemę išsipirkę laisvieji valstiečiai buvo priskirti Kartenos valsčiaus Kartenos seniūnijai.
 
Nors kaimą sudarė tik kelios sodybos, tačiau būdamas prie strategiškai svarbaus šio regiono kelio, jis žymimas visuose XIX a. antrosios pusės–XX a. pradžios Rusijos ir Vokietijos imperijų generalinių štabų parengtuose topografiniuose žemėlapiuose. 
 
Jų duomenimis 1895–1916 m. Cigonaliuose buvo 5 ūkiai. Trys sodybos stovėjo šalia brastos, viena – toliau nuo jų slėnyje prie kelio į Karteną, o penktoji – aukštumoje prie to paties kelio. Jose 1902 m. gyveno 24 žmonės.
 
Įsibėgėjant Pirmajam pasauliniam karui, 1915 m. kaimo apylinkėse vyko susirėmimai tarp Minijos pakrantėse įsitvirtinusių rusų ir į kraštą įsiveržusių vokiečių karinių dalinių. Mūšių metu žuvę abiejų kariuomenių kariai buvo palaidoti prie Minijos įrengtose Liepgirių karių kapinėse.
 
Prasidėjus karui dėl atkurtos Lietuvos valstybės nepriklausomybės, iš Cigonalių kaimo tėvynės ginti savanoriu 1919 m. birželio 11 d. išėjo Pilypas Stupelis. Jis gimė 1902 m. gegužės 1 d. Kartenos dvare, Plungės valsčiaus valstiečių Prano ir Petronėlės Karčiauskaitės Stupelių šeimoje. Tą pačią dieną, dalyvaujant krikštatėviams Juozapui Lingiui ir Barborai Jazdauskaitei, buvo pakrikštytas Kartenos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje.
 
Dalyvaudamas kare su lenkais, pateko į nelaisvę, iš kurios grįžęs 1922 m. vasario 1 d. demobilizavosi ir grįžo į Karteną. Apsisprendęs sukurti šeimą, lydimas Stasio Viskonto, Juozo Eglinsko ir kitų liudytojų, 1929 m. sausio 29 d. Kartenos bažnyčioje vedė karteniškių miestelėnų Juozapo ir Petronėlės Paulauskaitės Januševičių dukrą Magdaleną Januševičaitę (Januševičiūtę). Apsigyvenęs Martynaičių kaime ūkininkavo, užsiėmė žirgų auginimu, kuriuos pristatinėjo Lietuvos kariuomenės Plungės įgulos ulonų daliniui. 1930 m. buvo apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.
 
Pirmojo visuotinio Lietuvos gyvenamųjų vietovių surašymo metu 1923 m. Cigonaliuose, kurie tarpukariu oficialiai vadinti Čigonėliais, buvo 3 ūkiai su 24 gyventojais. Vykdant Lietuvos žemės reformą, kaimo ribos prasiplėtė, prijungiant prie jo dalį iki tol Kartenos dvaro Gaudučių palivarkui priklausiusios žemės.
 
Kaimo žemėje matininkas suformavo daugiau kaip 10 vienkieminių ūkių, kuriuose įsikūrė senbuviai ir naujakuriai: buvę dvaro kumečiai ir Lietuvos nepriklausomybės karuose kovoję kariai. Tarp naujakurių buvo Lietuvos kariuomenės kūrėjai savanoriai Kazys Petrauskas, kilęs iš Platelių valsčiaus Kadžių kaimo, ir Pranas Vaišvila, atsikėlęs nuo Kartenos valsčiaus Baublių kaimo.
 
Čigonėliai buvo priskirti Kartenos valsčiaus Dauginčių seniūnijai. Dirbami laukai sudarė didžiąją kaimo žemių dalį. Tik pietinėje jo dalyje, Paminijės daubose ir šlaituose augo nedidelis, 17 ha plotą apėmęs miškas, vadintas Kuičiu (žem. Koits), kuriame dominavo spygliuočiai. Tarp jo ir upės slėnyje plytėjusios pievos ir dirvos vadintos Pakuičiu.
 
Per kaimą einantį Šateikių–Kartenos kelią nuo brastos iki Dauginčių kaimo ribos, taip nuo brastos link Pecelių einantį tarpkaiminį kelią privalėjo prižiūrėti ūkininkai. Kiekvienam jų buvo priskirtas kelių šimtų metrų ilgio tvarkytinas kelio ruožas. Pačią brastą ir 300 m ilgio kelio ruožą prižiūrėjo ir tvarkė šalia jos apsigyvenęs ūkininkas Antanas Stuopelis.
 
Šia brasta 1944 m. spalio mėn. nuo Puidogalio kėlėsi raudonarmiečių tankai, toliau per Cigonalius, Dauginčius ir Gintarus riedėję keliu link Kartenos, o iš jos – link Kretingos ir Palangos.
 
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui prasidėjo sovietų represijos, kurios palietė ir kaimo ūkininkus. Ieškodamas šeimai saugesnio kampo, Nepriklausomybės kovų dalyvis Pranas Vaišvila 1945 m. išsikėlė į Smilgynus, arčiau Klaipėdos. Bet ir ten nerado ramybės. Už tai, kad buvo savanoris, bolševikai jį suėmę įkalino kalėjime, o vėliau išvežė į Vorkutos lagerius, iš kurių sugrįžo tik po 10 katorgos metų.
 
Pokariu Čigonėliai priklausė Dauginčių apylinkei. Ją panaikinus, 1959 m. buvo priskirtas Kartenos apylinkei. Tuo metu jame gyveno daugiausia – net 34 gyventojai. Vėliau kaimas imtas oficialiai vadinti Cigonaliais. Plečiant ariamos kolūkių žemės plotus ir įsibėgėjant melioracijai, laukuose išsibarsčiusias vienkiemines sodybas imta griauti, o jų gyventojai kėlėsi į Dauginčius, Karteną ir kt. Tokiu būdu 1970 m. kaime buvo likę 27, 1979 m. – 25, o 1989 m. – tik 7 gyventojai.
 
Šiandien kaimui priklauso 86,83 ha žemės, kurioje, dauboje prie Minijos, stovi 2 sodybos. Vienoje jų gyveno prieš kelis metus amžinybėn iškeliavęs šio kaimo senbuvis Kazimieras Stuopelis. Kitoje veikia Laimos Paulauskienės kaimo turizmo sodyba „Cigonaliai“.
 
Šiauriniu-šiaurės rytiniu pakraščiu vingiuoja Minijos upė, skirianti kaimą nuo kitame krante esančių Prystovų ir jau išnykusio Puidogalio. Rytuose Cigonaliai ribojasi su Peceliais, o iš pietų ir vakarų pusių jį supa Dauginčių kaimo žemės.
 
Įstrižai kaimo link Minijos vingiuoja nuo Pecelių atitekantis Dubeikupio upelis. Dauboje esančias sodybas juosiančios aukštumos pakraščiuose ir šlaituose bei slėnyje ošia Valužindės miškas, kuris pietryčiuose ribojasi su senuoju Kuičio, o šiaurės vakaruose – su Šilpelkės mišku.
 
Didžioji Cigonalių dalis patenka į Salantų regioninio parko Minijos kraštovaizdžio draustinį. Jame saugomas vaizdingas, šaltiniuotų raguvų išraižytas erozinės kilmės Minijos slėnis su salpinėmis slėnio pievomis ir šlaituose augančiais natūraliais miškais bei saugomų augalų populiacijomis.
 
Kairiajame Minijos krante, antros viršsalpinės terasos šlaite stūkso 25 m pločio, 5,5 m aukščio ir 39,7 m absoliutaus aukščio atodanga. Joje atsidengia labai kietas, kompaktiškas, su žvirgždu ir gargždu maišytas pilkas abliacinis moreninis Medininkų ledynmečio priemolis, susiformavęs prieš 130–175 tūkstančius metų, kvartero periodo pleistoceno laikotarpiu.
 
Centrinėje kaimo dalyje, Valužindės miške išliko Cigonalių praeitį menančios senosios kapinės. Jos įrengtos Dubeikupio kairiajame krante, į jo ir Minijos santakos slėnį įsiterpiančiame kyšulyje, iki 6 m aukščio smėlingoje kalvelėje, esančioje šalia senojo kelio į Karteną.
 
Kapinės veikė nuo XVII a. iki XVIII a. pabaigos. Jose laidoti Cigonalių ir aplinkinių kaimų gyventojai, daugiausia XVII a. vidurio bado ir maro bei 1709–1711 m. Didžiojo maro aukos. Dėl to ši laidojimo vieta nuo seno vadinama Maro (Marų) kapeliais. Mirusiuosius pradėjus laidoti Kartenos parapijos kapinėse, XIX a. ir XX a. pradžioje čia retsykiais laidodavo nekrikštytus mirusius kūdikius, savižudžius, iš Minijos ištrauktus neatpažintų skenduolių kūnus.
 
Paskutiniai kapeliuose palaidoti nuo 1917–1920 m. Kartenos valsčiuje siautusios dizenterijos ir ispaniškojo gripo mirę apylinkės gyventojai. Apie 1920 m. kapinės apkastos grioviu bei apjuostos žemių ir akmenų pylimu, o viduryje pastatyta medinė koplytėlė su Švč. Mergelės Marijos ir kitų šventųjų skulptūromis bei ąžuolinis monumentalus kryžius.
 
Šiandien kapinės nebenaudojamos, apaugusios spygliuočių mišku. Jos netaisyklingo stačiakampio plano, 30 m ilgio ir 17–27 m pločio, tebejuosiamos vietomis jau užslinkusio griovio ir iki 0,4 m aukščio suplokštėjusio 93 m ilgio pylimo. Paviršius nelygus, žemėja į šiaurės pusę. Laidojimo žymių nebesimato, o buvę kryžius ir koplytėlė sunykę. 
 
Nuo 1998 m. kapinės registruotos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąraše kaip memorialinį vertingųjų savybių pobūdį turinti regioninio reikšmingumo lygmens valstybės saugoma kultūros vertybė. Pietryčių pusėje ant pylimo stovi kryžiaus su dvišlaičiu stogeliu pavidalo kultūros paveldo objekto anotacinis ženklas, pastatytas 2001 m. Salantų regioninio parko direkcijos lėšomis. 
 
Julius KANARSKAS,
istorikas