Skip to content Skip to navigation

Atminimo ženklas – archeologų autoritetui

Atminimo ženklas – archeologų autoritetui

Pateikta: 2019-12-19 11:05 (atnaujinta: 2020-03-20 11:12)
Penktadienį, dalyvaujant buvusiems kolegoms, šeimos nariams, būreliui draugų archeologų, rajono vadovams, Lazdininkų, arba kitaip vadinamame Kalnalaukio kapinyne, atidengtas atminimo akmuo, skirtas prieš metus anapilin išėjusiam archeologijos tyrinėtojui Donatui Butkui.
 
 
Užuomina ir apie monografiją
 
„Jaudinantis momentas, – atviravo ceremonijoje dalyvavusi D. Butkaus žmona Zita Butkienė. – Nors Donato kūnas palaidotas Palangos kapinėse, bet širdis tikrai yra čia, nes čia jo gyvenimo prasmė. Išaušus šeštadieniui sekmadieniui, Donatas pasižiūrėdavo į dangų: lyja ar nelyja, o aš – į jį. Klausdavau: ar nori į Lazdininkus? Nors atsakymą iš anksto žinodavau. Kartais per tuos laukus eidavom abu.“
 
Pasak Kretingos muziejaus direktorės Vidos Kanapkienės, kapinyne atidengtas atminimo akmuo – tai ištesėtas pernai gegužės 24-ąją prie bendradarbio kapo duobės duotas tylus muziejininkų pažadas Donatui. „Mielas mūsų žmogau, gyvenimas – trapus, bet šis atminimo akmuo yra įrodymas, kad tavo darbai nebus pamiršti ne tik ekspozicijose, bet ir mūsų širdyse, ir čia, tavo pamiltame Kalnalaukio kapinyne, kuriame ilsisi mūsų protėvių istorija, o mes ją skaitome iš rastų papuošalų, darbo įrankių, kovos ginklų“, – tokius žodžius ceremonijos metu ji adresavo prieš metus šį pasaulį palikusiam archeologui.
 
Ir vis dėlto direktorės pavaduotojas istorikas Julius Kanarskas išprovokavo dar vieną pažadą – esą paminklas bus visiškai baigtas tik tuomet, kai, muziejaus pastangomis, su D. Butkaus kaip autoriaus vardu bus išleista monografija, skirta Kalnalaukio kapinynui, pradedant nuo jo tyrinėjimų 1940-aisiais, baigiant paskutiniais paties Donato tyrinėjimais 2015-aisiais.
 
„Įpareigoju imtis darbo, rašyti projektą“, – pritarė V. Kanapkienė.
 
Radiniuose ieškojo istorijos
 
Muziejaus darbuotojų moterų rankomis iš Kretingos dvaro parke augančių eglių šakų nupinta girlianda apjuostą rausvą atminimo akmenį su širdies formą primenančiu kontūru, kuriame akmentašys Juozas Žilinskis iškalė asmenybės vardo raides, gimimo ir mirties datas, pašventino brolis Bernardas, tokius archeologus-autoritetus, koks buvo D. Butkus, prilyginęs švietėjams, knygnešiams, iš radinių skaityti istoriją perduodantiems kartų kartoms.
 
Prisiminimais apie pažintį su Donatu ir kaip jo bičiulis paniro į Lazdininkų (Kalnalaukio) kapinyno tyrinėjimus, pasidalijo J. Kanarskas. Akis į akį jiedu pasimatė 1984-aisiais, vykstant kasinėjimams Pryšmančiuose, nors apie šešeriais metais anksčiau mokslus baigusį kolegą kaip apie itin gerą preparatorių, metalui bei keramikai sutvirtinti naudojantį chemijos medžiagas, universiteto auditorijose Juliaus buvo girdėjęs iš archeologijos tėvu tituluojamo docento Prano Kulikausko.
 
„Nei aš tuomet Kretingoje gyventi ruošiausi, nei žinojau, kad čia atsidursiu, Savivaldybės administracijoje dirbsiu paminklotvarkininku, ir kad mūsų su Donatu keliai susieis“, – sakė J. Kanarskas. 1990-aisiais jiedu išsiruošė į istorinę ekspediciją fiksuoti atgimimo laikais rajone pastatytus kryžius, atkurtus nepriklausomybės paminklus, objektus, susijusius su rezistencija ir Lietuvos gyventojų genocidu, Lazdininkuose informaciją rinko Petro Grabio sodyboje, mat po karo čia veikė NKVD areštinė, ir buvo kalinami suimtieji žmonės.
 
Tyrinėtojas iš pašaukimo
 
Apie Lazdininkų kaime, kurio šiaurinė dalis anksčiau buvo savarankiška ir vadinosi Kalnalaukiu, esantį kapinyną jiedu žinojo, tad tuo pačiu nusprendė patikrinti – esą laukas pavasarį ariamas, gal šalia gyvenantys pasodybinio sklypo šeimininkai Milašiai ką ten atranda? Ir neapsiriko – dar tą patį pavasarį žmonės iškasė ir keraminį puodelį, ir Romos imperijos laikų monetų, ir tikra sensacija tapusią kiauraraštę emaliuotu paviršiumi segę, kaip paaiškėjo, – vienintelę tokią ne tik Lietuvoje, bet analogų neturinčią visoje Europoje. Paprašytas šiuos radinius atvežė ir muziejui padovanojo Kretingoje gyvenantis Milašių sūnus Kęstutis.
 
Nors 1991-aisiais buvo numatyta tyrinėti arčiau Kretingos esantį Kvecių smėlingą kapinyną, kur ir darbo sąlygos gerokai lengvesnės, tačiau atrastoji segė sugriovė planus – Donatas ilgam sugrįžo į ekspediciją Lazdininkuose (Kalnalaukyje). Būtent čia esantis kapinynas bei radiniai jį subrandino kaip archeologą. „Jis buvo itin kruopštus, pedantiškas – iš kiekvieno atkapstyto radinio trupinėlio bandydavo atkurti daikto formą tokią, kokia ji atrodė, kol dar nebuvo suirusi“, – sakė J. Kanarskas.
 
Apie D. Butkų, kaip apie žmogų, pašauktą šiai sričiai, šiltai kalbėjo ir šventojiškis kraštotyrininkas, krašto metraštininku vadinamas Palangos miesto garbės pilietis Mikelis Balčius.
 
„Kai ir dabar važiuoju Darbėnų link, žvelgiu į tuos Lazdininkų laukus, vis atrodo, kad štai iš už krūmo pasirodys Donatas, pasitaisys akinius, pasirems tau ant peties “, – prisiminimais dalijosi jis ir pridūrė nepažįstantis kito tokio žmogaus, kuris išėjęs į tyrus matytų amžinybės laukus. Donatas toks buvo.
 
Audronė GRIEŽIENĖ,
Pajūrio naujienos, 2019-12-17