Skip to content Skip to navigation

Anduliai. Kretingos pilies žemėje plytėjęs kaimas

Anduliai. Kretingos pilies žemėje plytėjęs kaimas

Pateikta: 2019-02-04 09:56 (atnaujinta: 2019-02-04 10:05)
Andulių kaimo žemės ribų planas. 1910 m.
Istorinis Andulių kaimas buvo Kretingos ir Klaipėdos rajonų savivaldybių teritorijų sandūroje, į pietus nuo Bajorų, abipus Dangės upės, žemiau Tenžės žiočių. Kaimui priklausė apie 152 hektarus žemės, kuri driekėsi Kretingalės seniūnijos Šlikių kaimo rytinėje dalyje tarp Klaipėdos–Kretingos kelio bei Dangės upės, Žalgirio seniūnijos Ėgliškių kaimo pietinėje dalyje tarp kelio Kretinga–Triušiai ir Šaltupio, Tolių kaimo žemių vakariniame pakraštyje į rytus nuo Šaltupio ir Degalo santakos esančios aukštumos kyšulyje bei Valėnų kaimo žemių šiaurės vakariniame pakraštyje.
***
Andulių (Ėgliškių) alkakalnis, vad. Perkūnkalniu. Juliaus Kanarsko nuotr., 2003 m.
Andulių kaimo ištakos siekia XVI amžių. Jis susiformavo kryžiuočių pavergtos istorinės Kretingos pilies apygardos šerdyje, kuri nuo XIII a. priklausė vokiečių valdytam Klaipėdos kraštui.
 
Istoriniai duomenys liudija, kad Andulių žemėje, kuri dabar priklauso Ėgliškių kaimui, žmonės gyveno jau nuo I tūkstantmečio prieš Kristų pabaigos. Dešiniajame Šaltupio krante netoli Dangės ir Degalo santakos esančioje aukštumoje iki XIII a. jie laidojo mirusiuosius, o aukštumos kyšulyje šalia kapinyno įsirengė alkakalnį, kuriame veikė pagonių šventykla. Ši kalva nuo seno vadinama Perkūnkalniu (Perkūno kalnu), todėl manoma, kad alkakalnyje buvo atliekamos dievo Perkūno garbei skirtos apeigos. Pasakojama, kad baigiantis Antrajam pasauliniam karui kalvos viršūnėje tebegulėjo masyvus apeiginis akmuo, vadinamas Apierų (t. y. Aukų) akmeniu.
 
Kovų su vikingais laikotarpiu kaimo žemėje gyvenusi bendruomenė tarp alkakalnio ir kapinyno apie X–XI a. įsirengė piliakalnį, ant kurio pasistatė medinę pilį. Istorikai ir archeologai ją tapatina su Livonijos ordino rašytiniuose šaltiniuose 1253–1290 metais minima Kretingos pilimi, kurioje tuo metu rezidavo kuršių kunigaikštis Veltūnas.
 
Andulių (Ėgliškių) piliakalnis, vad. Švedkalniu (vok. Schweden Schanze, Alte Schanze). Juliaus Kanarsko nuotr., 1997 m.
Po Durbės mūšio 1260 m. vasarą prasidėjus kuršių sukilimui, Kretingos pilis tapo priešakine sukilėlių tvirtove, iš kurios jie puldinėjo Klaipėdos pilį. Prieš sukilėlius kryžiuočiai 1263 m. surengė porą karo žygių. Pirmojo metu jie patyrė gėdingą pralaimėjimą, o žygiui vadovavęs Klaipėdos pilies komtūras pateko į sukilėlių nelaisvę ir buvo sudegintas ant laužo, t. y. paaukotas pagonių dievams. Per antrąjį žygį, kuriam vadovavo Livonijos ordino magistras Verneris fon Breithauzenas, kryžiuočiai pilies įgulą klasta įviliojo į pasalą ir išžudė, o pilį su likusiais gynėjais ir gyventojais sudegino.
 
Negailestingai kalaviju ir ugnimi krikštydami kraštą, pietinių kuršių apgyventas žemes užkariautojai pavertė dykromis. Jas apgyvendinti pradėta tik XV a., nustačius valstybinę sieną tarp Lietuvos ir Vokiečių ordino. Apgyvendinimo procesas pagreitėjo XVI a., kai sparčiai vystantis miestams Europoje išaugo žemės ūkio produkcijos paklausa. Į dykras kėlėsi lietuvininkai, žemaičiai, kuršininkai ir vokiečiai.
 
Vokiečių tyrinėtojai Andulių istorijos pradžia laiko 1540 metus, kai pirmąkart rašytiniuose šaltiniuose buvo paminėti vienas šalia kito buvę Ceipių (vok. Greger Zceyp) ir Kaulių (vok. Jorgen Kaull) kaimai. Laikui bėgant pirmojo kaimo pavadinimas buvo rašomas Gergen Zeippe, Zeipen Gerge, Zeipen Görge ir Zeipen, o antrojo – Gergen Urbahn Kaull, Urban Kiaul, Kaul Urbohn Gerge, Kiaul Urban, Kiaul Urban Gerge, Kaulen Görge, Kaulen Gerge ir Kaulen. Nuo 1796 m. kartografinėje medžiagoje greta senojo Ceipių (Zeipen) vardo atsiranda antrasis: Andullen, Andeln. Abu šio kaimo vietovardžius vokiečių tyrinėtojai laiko latviškos kilmės asmenvardžiais. Andulių pavadinimą jie tapatina su vardu Andulis, kuris yra latviškas Andrejaus vedinys, o Zeipen sieja su pavarde Ceipe.
 
Ceipių (Zeipen) ir Kaulių (Kaulen) kaimai XIX a. II pusėje parengtame topografiniame žemėlapyje. Žemiau pažymėtas Crottingen (dab. Šlikių) dvaras
Vis tik, pažvelgus į aplinkinių esamų ir buvusių kaimų vardus – Bajorai, Šlažiai (t. y. Šležai), Venckai, Tarvydai, Eglynai (dab. Ėgliškiai), Toliai, Valėnai, Sarčiai, Kėkštai, Žviliai ir pan., peršasi išvada, kad kaimo pavadinimas galėjo turėti lietuviškas šaknis. Panašu, kad pirmasis naujakurys, kuris vokiškai vadinamas Greger Zceyp, yra buvęs lietuvis (žemaitis) Grigalius Čiapas. Tuo tarpu vėlesnis Andullen, Anduln pavadinimas galėjo kilti iš lietuviška pavarde virtusios mažybinės vardo Antanas formos Antulis (žemaičių Untulis), o Andeln – iš to paties vardo pravardės Antelė. Kaip žinia, antulis ir antelė lietuvių kalboje yra vandens paukščio anties sinonimas. Nors šių paukščių prie upės įsikūrusiame kaime netrūko, tačiau vargu ar jų garbei galėjo būti pavadintas kaimas. Tais laikais gyvenvietės tradiciškai buvo vadinamos jose įsikūrusių naujakurių vardais (pavardėmis).
 
Rašytinių šaltinių duomenys abejonių nekelia, kad Kaulių kaimui vardą davė pirmasis naujakurys Jurgis Kaulis (vok. Jorgen Kaull), o vėliau nausėdijoje šeimininkavo Urbonas Kaulis (Kiaulis). Kaimui augant naujakurių šeimos pavardė tapo bendriniu gyvenvietės pavadinimu.
 
Kretingalės apylinkių XVIII a. žemėlapio fragmentas. Apatiniame dešiniajame kampe pažymėti Kaulių Jurgučiai (Kulwie Jurgiuden), virš jų – Šilgaliai (Schilgale), šalia kurių – kalnas su kryžiumi (Klaipėdos komtūro 1253 m. žūties vieta?). Iš Klaipėdos Mažosios Lietuvos muziejaus rinkinių
Asmenvardis Greger (Gergen, Gerge, Görge) sutinkamas prie daugelio Klaipėdos krašto vietovardžių. Tai graikų kilmės vardo Gregorijus (liet. Grigalius, Grigas) vokiškas įvairių laikotarpių variantas. Išvertus iš graikų kalbos, vardas reiškia „budrus; budriai budintis“. Kol kas neaišku, ar taip susiklostė, kad pasienyje su Lietuva įsikūrę naujakuriai turėjo Grigaliaus (Grigo) vardą, ar tiesiog šį vardą nausėdijoms jie suteikdavo vildamiesi, kad Šv. Grigalius apsaugos nuo lietuvių puldinėjimo. 
 
Ceipių (vok. Zeipen) kaimo gyvenvietė įsikūrė Dangės dešiniojo kranto slėnio terasoje, priešais santaką su Degalu, dabartinio indėnų kaimo Vinetu vietoje. Jam priklausanti žemė vakaruose driekėsi iki Kretingos–Klaipėdos plento, už kurio ribojosi su Tarvydais (vok. Tarwieden). Į šiaurę buvo Ėglynų-Ėgliškių (vok. Eglien Niclau, Eglischken), o į pietvakarius – minėtas Kaulių kaimas. Už jo stovėjo Bajoriškosios Kretingos (vok. Adlig Crottingen; dab. Šlikių) dvaras, iš kurio buvo administruojamos aplinkinių kaimų žemės.
 
Andulių kaimo žemių rytinės dalies vaizdas skrydyje iš pietvakarių pusės. Pirmame plane ties viduriu – piliakalnis su alkakalniu. Toliau kairėje – kapinynas, kuriame auga dvikamienė liepa, žyminti senosios Blyžų sodybos vietą. Algirdo Mulvinsko nuotr., 1995 m.
Viename XVIII a. Kretingalės apylinkės gyvenviečių žemėlapyje Ceipių ir Kaulių vietoje pažymėta gyvenvietė vadinama Kulwie Jurgiuden (Kulviai Jurgučiai). Panašu, kad tai iškraipytas tuometinis Kaulių pavadinimas: kaime gyvenę Jurgio Kaulio palikuonys lietuviškai turėjo būti vadinami Kaulio Jurgučiais.
 
Tame pačiame žemėlapyje kitapus Dangės upės esančioje aukštumoje, dešiniajame Šaltupio krante matome Šilgalių (vok. Schilgale) kaimą. Greičiausiai po XVIII a. siautėjusio maro ši gyvenvietė ištuštėjo, o jos žemė atiteko Ceipių-Andulių ir Eglynų-Ėgliškių kaimams. Čia kūrėsi vienkieminės ūkininkų sodybos, o šalia piliakalnio buvo įrengtos Ceipių (Andulių) evangelikų liuteronų kapinės.
 
 
Nuo XVI a. Ceipių ir Kaulių kaimai priklausė Prūsijos kunigaikštystės, 1701 m. pasivadinusios karalyste, Klaipėdos hauptamtui, 1752 m. pavadintam apskritimi. Minėtas XVIII a. žemėlapis liudija, kad vokiečiai dar nebuvo pamiršę prieš 500 metų čia vykusių kovų su kuršiais. Jame ties Dangės ir Degalo santaka žymimas kalnas su kryžiumi, kuris, kuris, matyt, simbolizavo 1253 m. kankiniu tapusio Klaipėdos komtūro Bernhardo fon Hareno žūties vieta. Vėliau tikroji piliakalnio istorija buvo primiršta, manyta, kad jame švedmečiu stovėjo Švedijos kariuomenės įtvirtinimai. Todėl XIX a. – XX a. pr. topografiniuose žemėlapiuose jis vadinamas Švedų pylimu (vok. Schweden Schanze) arba Senuoju pylimu (vok. Alte Schanze).
 
Ceipių-Andulių kaimo evangelikų liuteronų senosios kapinės. Juliaus Kanarsko nuotr., 2000 m.
Nuo 1874 m. Ceipių ir Kaulių kaimai priklausė Klaipėdos apskrities Kretingalės valsčiui. Stambinant gyvenvietes, 1896 m. sausio 6 d. Ceipiai (vok. Zeipen Görge) buvo sujungti su greta buvusiais Kauliais (vok. Kaulen Görge), o naujoji kaimo bendruomenė pavadinta Anduliais (vok. Anduln). Nuo 1939 m. Anduliai su aplinkiniais kaimais priklausė Kretingalės valsčiaus Bajorų seniūnijai. 1910 metais kaime nuolat gyveno 65 asmenys, o 1939 m. buvo 72 gyventojai.
 
Vokiečių tyrinėtojų sudaryti XVIII a. pab. – XX a. pirmosios pusės gyventojų sąrašai liudija, kad Ceipiuose ir Kauliuose, nuo 1896 m. – Anduliuose, iš viso iki Antrojo pasaulinio karo gyveno daugiau kaip 300 asmenų. Dauguma gyventojų buvo samdiniai, žemės ūkio darbininkai, plėšinines žemes įdirbti pasamdyti žemdirbiai, o nedidelę dalį sudarė amatininkai (siuvėjai, dailidės, staliai ir pan.), tarnautojai (laiškanešiai, pasienio sargybiniai). Didesnioji jų dalis ilgiau kaime neužsibūdavo, po vienerių ar kelių metų su šeima kraustydavosi į kitą kaimą. Ilgesniam laikui apsigyvendavo tik fermeriais ar stambiais ūkininkais tapę valstiečiai. Dauguma atsikėlusiųjų buvo kilę iš Klaipėdos krašto kaimų. Be jų kaime gyveno pavieniai evangelikai liuteronys iš Kretingos, Pryšmančių, Kvecių, Virkštininkų, Kiauleikių, Laumalių ir Palangos. 
 
Jonio ir Urtės Kubilių dukters Ievos Kubiliūtės antkapinis paminklas. Epitafija skelbia: „Czion ilsis Diewije / EVA KUBILLUS / * 29. 12. 1905 / † 5. 8. 1929“. Antano Lūžos nuotr., 1990 m.
Gausiausios buvo Alseikių, Kaulių, Perkamų, Pipirų ir Staigių, o nuo jų nedaug atsiliko Blyžų, Ezinų ir Kubilių šeimynos. Be jų čia gyveno Ansūnai, Atai, Aukstiniai, Bakšai, Barškiai, Bartai, Bendikai, Bimzai, Martynas Bruvelaitis, Budriai, Cvikiai-Svikiai, Dobliai, Jonis Endrušaitis, Enzinai, Fišeriai, Martynas Francas, Graudužiai, Hofmanai, Jagučiai, Marinkė Jakušaitytė-Kasputienė, Jaudszimiai (Juodžemiai?), Juozaičiai-Jusaičiai, Juraičiai, Kaitiniai, Kalinskiai, Kapustai (Kopūstai), Ana Kaspars, Adomas Kasputis, Kaušai, Kavoliai, Kėdainiai, Kėkštai, Kibelkščiai, Kosakai, Krygeriai, Kriugeriai, Kunkiai, Kumšliai, Kurmiai, Kuršiai, Labrenciai, Lampsaičiai, Laukžemiai, Liaunai, Lepšiai, Lipšiai (Lipčiai), Lukošiai, Lumplešiai, Macaičiai, Majai, Maštarai, Motužiai, Molzanai, Pašaičiai, Patros, Janis Pleikys, Puodai (Puodžiai), Pulkiai, Purvinai, Barbė Skroblytė, Smiltininkai, Stankai, Sudarai, Šakiniai, Špikeraičiai, Šuišeliai, Toleikiai, Trakiai, Trušiai (Triušiai), Valiai, Janis Valiukas, Vasmekai, Janis Vilgalis, Vilkai, Ūkininkai, Zapaliai, Zeigiai, Žardininkai ir Ansas Žvilius.
 
Kauliuose dar tebebuvo šio kaimo įkūrėjų palikuonių. Vieną jų giminės liniją atstovavo Mikelis Kaulis (g. 1775 m.), susilaukęs sūnų Martyno (g. 1800 m.) ir Jurgio (g. 1802 m.). Apie vyriausiąjį sūnų daugiau duomenų nėra, o jaunėlis Jurgis Kaulis vedė Urtę Šuišelytę ir persikėlė į jos gimtąją Nemirsetą, kurioje jiems 1844 m. gimė duktė Andė. Apie 1799 m. mirė kitą giminės liniją atstovavęs Mikelis Kaulis, našlaite palikęs dukrą Marinkę. Trečiajai linijai priskirtinas dar vienas Mikelis Kaulis, miręs apie 1807 metus. Jis turėjo 1798 m. gimusį sūnų Kristijoną ir porą dukterų, apie kuriuos žinių neišliko.
 
Ketvirtajai Kaulių giminės linijai reikėtų priskirti nuo 1809 m. iki mirties 1879 m. kaime ūkininkavusį šešių vaikų tėvą Anskį Kaulį. Apie jo sūnaus Mikelio (g. 1809 m.), dukterų Marinkės, Ortės, Barbės ir Lacės likimą nieko nežinoma. Vyriausioji duktė Anikė Kaulė (1810–1879) ištekėjo už užkuriu parėjusio Jurgio Svikio (Swikkis) iš Tolių kaimo. Vyrui 1830 m. mirus, po 10 metų ji antrąkart ištekėjo už Jonio Bakšo (Backszas). Motinai ir patėviui sulaukus garbaus amžiaus, apie 1873 m. ūkyje ėmėsi šeimininkauti vienintelis sūnus iš pirmosios santuokos Ansas Cvikis (Zwikis, 1836–1875), vedęs Anikę Krukytę iš Skudžių kaimo. Jų vyriausias sūnus Martynas mirė 1878 m. būdamas 5-erių metų, o antrasis sūnus Mikelis Cvikis (g. 1876 m.) 1902 m. tebeūkininkavo gimtuosiuose Anduliuose. Jauniausia duktė Marinkė (1883–1947) ištekėjo už laiškanešio Jurgio Kavolio, gyveno Kretingalėje, o mirė Karaliaučiuje. Kita duktė Anikė (g. 1880 m.) ištekėjo už Smilgynų ūkininko Martyno Kunkio. Vyriausioji duktė Barbė (g. 1878 m.) tapo Trakių ūkininko Mikelio Purvino (Michel Purwins, 1871–1935) žmona, o 1904 m. su vyru, vaikais Anike ir Janiu grįžo į gimtuosius Andulius, kuriuose susilaukė sūnaus Mikelio ir dukters Marijos. Jaunesnysis sūnus Mikelis Purvinas, sulaukęs 23 metų, tapo Gindulių kaimo valstiečiu, o vyresnysis Janis Purvinas paveldėjo tėvų ūkį.
 
Kaulių giminę taip pat atstovavo 1830 m. Šlažiuose (dab. Kretinga) gimęs Janis Kaulis, kuris su šeima 1866 m. apsigyveno Kaulių kaime, tačiau po 11-kos metų persikėlė į kitapus Kretingalės esančius Stančius. Su žmona Anike Kibelkštyte jis augino 4 dukras ir 2 sūnus. Kauliuose 1870 m. gimęs vyresnysis sūnus Janis amžinybėn iškeliavo 9 metų. Tiek pat metų išgyveno ir jaunėlis Martynas, gimęs 1877 metais.
 
Piktadarių išverstas ir deformuotas antkapinis kryžius prie perkasto kapo. Antano Lūžos nuotr., 1990 m.
Paskutinis iš Kaulių giminės minimas Martynas Kaulis, gimęs apie 1790 metus. Jis vedė bendraamžę Marinkę Perkamaitę iš Kaulių kaimo, su kuria išvyko gyventi į Rusijos imperijai priklausančias Kretingos apylinkes. Čia jiems gimė vienturtė duktė Anelė Andė, kuri apie 1833 m. ištekėjo už Mikelio Perkamo ir apsigyveno tėvų gimtinėje. Senatvėje į Kaulius pas dukrą sugrįžo abu tėvai, mirę po 1880 m., prieš tai į paskutinę gyvenimo kelionę išlydėję dukterį.
 
Su Kaulių šeima giminiavosi Perkamai, kurie taip pat priskiriami prie Kaulių kaimo senbūvių. Vienas paskutiniųjų šios giminės tęsėjų kaime buvo Mikelis Perkamas (Michel Perkams, 1834–1892). Su žmona Barbe Marinke Anike Karaliūte jis susilaukė 2 sūnų ir 3 dukterų. Jauniausias sūnus Janis Perkamas užaugęs išėjo gyventi į Žiobrius, o Anduliais pavadintoje gimtinėje šeimininkauti liko vyriausias sūnus Mikelis Perkamas (1878–1913) su žmona Trude Kėkštaite iš Laukžemių kaimo. Jų ūkis liko dukterims Marijai, Anai ir Trudei Perkamaitėms.
 
Ceipių kaimo senbūviai buvo Molzanų ir Staigių šeimos, gyvenusios čia nuo XVIII a. pabaigos. Janis Staigys apie 1797 m. vedė Andę Kurmytę, susilaukė dviejų dukterų ir sūnaus Anso. Šeimos galvai apie 1806 m. žuvus, Andė Staigienė ištekėjo už to paties kaimo gyventojo Mikelio Kuršio (Mikkelis Kurszis), su kurio susilaukė sūnų Berenio Kuršio ir Trakio pavardę gavusio Martyno. Nuo 1853 m. Staigių-Kuršių ūkyje šeimininkavo vyriausias sūnus Ansas Staigys (1802–1867). Su žmona Anike Endružyte jis 1860 m. persikėlė į greta buvusius Šlažius. Gimtinėje gyventi liko motina su antruoju vyru, pasimirę apie 1876 metus. 
 
Mikelis Molzanas (Mikkelis Molsans) 1798 m. vedė Urtę Staigytę, o jai mirus, apie 1808 m. – Barbę Staigytę. Su pirmąja žmona susilaukė trijų dukterų ir sūnaus Martyno, o su antrąja – dukters Marinkės. Deja, visi vaikai mirė anksti, dar būdami kūdikiai, todėl giminės tęsėjų nebeliko.
 
Mikelio Juozaičio antkapinio paminklo memorialinė plokštė su epitafija „Mikel / Jozaitis / * 10. 8. 1916 / † 5. 6. 1917“. Antano Lūžos nuotr., 1990 m.
Iš ilgesnį laiką Anduliuose gyvenusių žemdirbių reikia paminėti 1841 m. su žmona Urte Kurmyte, kilusia iš Šlažių (dab. Kretinga), atsikėlusį Mikelį Šuišelį (Michel Szuiszelis), gimusį 1800 m. Alseikiuose prie Bruzdeilyno. Jų sūnus Martynas Šuišelis (Schuiszell) tapo gretimo Valėnų kaimo mažažemiu valstiečiu, o duktė Gertrūda (1841–1913) ištekėjo už Plikių ūkininko Martyno Ilgaudo. Abu tėvai mirė savo ūkyje 1876–1877 metais. 
 
Nuo 1851 m. Ceipiuose gyveno Janis Mažtaras (Mesztars), miręs 1875 m. pradžioje. 1854–1883 metais žemdirbyste vertėsi Janis Staigys (Steigis) su žmona Urte Šeškaite. Jų sūnus Mikelis Staigys 1882 m. tapo Vytautų kaimo ūkininku, o duktė Marinkė iš pradžių padėjo ūkininkauti broliui, o apie 1885 m. ištekėjo už Karklės ūkininko Martyno Kojelio.
 
1860–1889 m. kaime gyveno Adomas Zeigis (Adam Seigis) su žmona Urte Kapustaite iš Kazragių (Jogučių) kaimo. Iš Jogučių tais pačiais 1860 m. atvyko Virkštininkuose gimęs valstietis Janis Juraitis, plėšininę kaimo žemę dirbęs iki pat mirties 1901 metais. Mikelio Patros ūkyje 1863 m. užkuriu įsikūrė Urbonas Perkamas (Urban Perkams) iš Grabių kaimo, vedęs Barbę Patraitę (1834–1877). Savo ūkį 1898 m. jis perleido 25-mečiui sūnui Mikeliui Perkamui, kuris su žmona Marinke Bertaityte (Berteitis) senelių ir tėvų žemėje šeimininkavo iki Antrojo pasaulinio karo. 
 
Nuo 1873 m. iki 1921 m. kaime ūkininkavo Martynas Motužis (Martin Mattuze), gimęs 1836 m. Genčeliuose (dab.  Smilgynai), o amžiną poilsį radęs Anduliuose. Nuo 1876 m. samdiniu ir žemės ūkio darbininku dirbo iš Darbėnų kilęs Janis Lukošius (Lokaszis), savarankiškam gyvenimui 1886 m. gavęs kaime plėšininės žemės sklypą. 1927 metais iš Kuršelių atsikėlė Mikelis Macaitis (Michel Matzeit), po Antrojo pasaulinio karo pasitraukęs į Vokietiją ir miręs Hamburge.
 
1887 m. iš Palangos į Ceipius atsikėlė Jonis Blyžė (Blysze), įsigijęs nuosavybėn vienkieminį ūkį rytinėje kaimo žemių dalyje netoli piliakalnio. Vyriausias jo sūnus Martynas Blyža (Blyza, 1864–1927), sulaukęs 20 metų, ėmėsi ūkininkauti Ceipiuose-Anduliuose, o jaunesnysis Mikelis Blyža (1867–1919) nuo 1895 m. vertėsi žemdirbyste Girkaliuose. Martynui tapus Ėgliškių kaimo ūkininku ir seniūnu, Mikelis 1900 m. grįžo į Andulius ir ūkininkavo čia iki mirties.
 
Klaipėdos krašto lietuvininkų antkapiniams paminklams būdingas kaltinis kryžius. Antano Lūžos nuotr., 1990 m.
Blyžų sodyba stovėjo ant Andulių (Ėgliškių) kapinyno – istorinių Kretingos pilies kapinių. Todėl vykdant įvairius žemės judinimo darbus savininkai rasdavo archeologinių senienų, kurias ėmėsi pardavinėti Berlyno tautotyros muziejui. Muziejininkams susidomėjus kapinyno medžiaga, 1895 m. pas Blyžas lankėsi Berlyno muziejaus darbuotojas Albrechtas Giocė (Goetze), 1897, 1899 ir 1902 metais – Įsruties muziejaus archeologas Georgas Reinoldas Friolichas (Froelich), o 1901, 1903, 1906–1908 metais – Karaliaučiaus universiteto profesorius, draugijos „Prūsija“ ir jos muziejaus vadovas Adalbertas Becenbergeris (Bezzenberger), kurie, padedami žemės savininkų, vykdė kapinyno archeologinius tyrinėjimus. Iš viso buvo ištirta per 800 griautinių ir degintinių II–XIII a. kapų, kurių radiniai papildė minėtų muziejų archeologinius rinkinius ir ekspozicijas.
 
Be žemdirbių kaime buvo ir kitų profesijų atstovų. 1818 metais jame gyveno pasienio sargybinis Andrius Majus (Andreas May), nuo 1816 m. tarnavęs Kretingalės sienos apsaugos tarnyboje. Kaimo siuvėju tarp 1876 ir 1880 metų darbavosi Adomas Kasputis, kilęs iš Kiauleikių kaimo, miręs 1918 m. Ufoje, ištremtas į Rusiją. Kaimo dailide 1909 m. dirbo Martynas Lipčius, kilęs iš Petrikaičių kaimo, nuo 1911 m. gyvenęs ir dirbęs šalia gimtinės esančiuose Skudžiuose. 1919 metais kaime gyveno puskarininkis Johanas Karlas Volfas, kilęs iš Sendvario, vedęs Andulių ūkininkų Mikelio ir Anikės Blyžų dukterį Marinkę, gimusią Girkaliuose. 
 
Kaimo laiškanešiu iki 1908 m. dirbo Jurgis Kavolis, kilęs iš Baičių. Jam persikėlus į Stančius, laiškus nešiojo Richardas Eduardas Hofmanas, užaugęs Agluonėnų apylinkės Poškų kaime, vokiečio ir lietuvininkės šeimoje. 1911 metais jis buvo perkeltas į netoliese esančius Sarčius, o įsibėgėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1917 m. mobilizuotas į pėstininkų kariuomenę ir išsiųstas į Vakarų frontą. Mūšiuose Prancūzijoje buvo sunkiai sužeistas ir 1919 m. balandžio 27 d. mirė Sen Mišelio karo belaisvių ligoninėje. Pirmajame pasauliniame kare Prancūzijoje 1916 m. birželio 8 d. žuvo iš Andulių kilęs Martynas Doblys (g. 1891 m.), Martyno ir Urtės Gulbinskytės Doblių sūnus, prieš karą tarnavęs žemės ūkio darbininku Vytautų, vėliau – Girkalių kaime.
 
Didžioji dauguma kaimo gyventojų išpažino evangelikų liuteronų tikėjimą ir priklausė Kretingalės bažnyčios parapijai. Kaime apsigyvenę katalikai tapdavo Klaipėdoje veikusios katalikų bažnyčios parapijiečiais. Prabėgus kiek daugiau kaip 400 metų nuo kaimo įkūrimo, po Antrojo pasaulinio karo jo nebeliko. Apie 1950 m. Andulių (buvusių Ceipių ir Kaulių) žemė buvo priskirta Šlikių, Ėgliškių, Valėnų ir Tolių kaimams, o apleistos sodybos nugriautos.
 
Šiandien Andulius ir jo gyventojus mena vaizdingoje vietoje, šalia piliakalnio ir alkakalnio, iki 1860 m. įrengtos konfesinės evangelikų liuteronų kapinės, veikusios iki 1950 metų. Manoma, kad jose palaidota per 80 žmonių, daugiausia – nuo įvairių ligų mirusių kūdikių ir vaikų. Mirusiųjų kapus žymėjo kuklūs nedideli mediniai bei stilizuoto augalinio motyvo ornamentais puošti kaltiniai ažūriniai kryžiai, taip pat antkapiniai akmens paminklai, kuriuose buvo pažymėti mirusiojo vardas, pavardė, gimimo ir mirties datos. Deja, kapines piktadariai XX a. 8–9 dešimtmečiais smarkiai nusiaubė: ieškodami vertingų įkapių kapus išniekino, dalį kaltinių kryžių išvartė, o kai kuriuos akmeninius antkapius išsivežė. Klaipėdos krašto kapams būdingi mediniai kryželiai laikui bėgant sunyko, o iki mūsų dienų išliko tik Mikelio Juozaičio (1916–1917) ir Jonio Jusaičio (1904–1931) antkapiniai paminklai bei keli kaltiniai ažūriniai kryžiai. Kapinės 1997 m. paskelbtos regioninio reikšmingumo lygmens valstybės saugoma kultūros vertybe (unikalus kodas 24252), turinčia dailės ir memorialinį vertingųjų savybių pobūdį.
 
Julius Kanarskas,
istorikas, Kretingos muziejus