Skip to content Skip to navigation

Abakai. Kaimas šalia Kartenos Lurdo

Abakai. Kaimas šalia Kartenos Lurdo

Pateikta: 2019-12-05 10:19 (atnaujinta: 2019-12-05 10:26)
Kairiajame Minijos krante tarp Kartenos, Budrių ir Nausodžio plyti Abakų kaimas. Jo žemės driekiasi nuostabiame gamtos kampelyje – ledynmečio tirpsmo metu suformuotame plačiame Minijos upės vingio slėnyje ir aukštumose, kurias raižo Kūlupio ir Žvirgždų upeliai. Abakų pakraštyje prie Minijos ir Kūlupio santakos stovi Kartenos Lurdas su gydomąja galia garsėjančiu šaltiniu.
***
Kaimo žemėje žmonės nuolat gyvena nuo I tūkstantmečio vidurio. Apie tai liudija šalia stūksantis Kartenos piliakalnis, kartais priskiriamas Abakams. Manoma, kad pilyje gyvenę kuršiai į Minijos ir Kūlupio santaką įsiterpusiame aukštumos kyšulyje buvo įsirengę alką, kuriame, šalia dabartinio Kartenos Lurdo, garbino savo dievus ir aukojo jiems aukas.
 
Abakais pavadintas žemaičių žemdirbių kaimas susiformavo per Valakų reformą, XVI a. antrojoje pusėje. Tai buvo tipinis gatvinis rėžinis kaimas, kurio gyvenvietės sodybos stovėjo centre, abipus pagrindinio kelio, ėjusio iš Kartenos į Nausodį ir Mišučių dvarą. Nuo šios gatvės vakarine kaimo dalimi link brastos per Miniją leidosi kitas kelias, kuris kitame upės krante kirto senąjį Kartenos–Kretingos kelią ir ėjo tolyn į Žadeikius.
 
Kaimas priklausė Kartenos dvarui, o XVII a. pateko į didikų Sapiegų suformuotą šio dvaro ūkinį padalinį – Gudeliškės palivarką, kurį dvarininkai 1634 m. užrašė Kartenos klebonijai.
 
Iš kur kilo kaimo pavadinimas, sunku pasakyti. Abaku vadinamas senovinis, iki XVIII a. pabaigos naudotas skaičiavimo prietaisas, laikomas skaitytuvų prototipu. Be to, architektūroje abaku vadinama kvadratinės plokštės pavidalo kolonos kapitelio viršutinė dalis. O gal Abaku vadinosi pirmasis naujakurys, apsigyvenęs šioje žemėje, nes tuo laikotarpiu, kai kūrėsi kaimas, nausėdijas buvo įprasta vadinti pirmųjų jų gyventojų vardu.
 
Abakiškiai vietovardžio kilmę aiškina savaip. Pasak jų „šioje vietovėje gyvenę žmonės buvę gana nedraugiški, pikti, galėję rietis dėl niekų. Jei višta įėjo ir iškapstė kaimyno daržą – kilo barniai, vištos „nuskriaustasis“ net paduodavo skriaudėjos savininką į teismą. Taip ir gyvenę bardamiesi, bylinėdamiesi, riedamiesi lyg šunys. O šuo rusų kalba – „sobaka“. Tai buvo seni laikai, bet laikui bėgant raidė „s“ buvo atmesta, kaimui prigijo pavadinimas „Abakai““ (papasakojo Malvina Miklovaitė-Jaškūnienė, užrašė Kartenos vidurinės mokyklos mokytoja Bronė Butkuvienė, 2004 m.).
 
Nuo XVI a. kaimas turėjo savo kapines, kurias įsirengė bendrose ganyklose, Minijos slėnio terasoje, netoli kelio, vedusio link brastos per upę. Oficialiai jos veikė iki XVIII a. pabaigos. Pasakojama, kad daugiausia čia amžinam poilsiui atgulė nuo baisiausios to meto maro ligos amžinybėn iškeliavę kaimo gyventojai. Dėl to kapines imta vadinti Markapiais.
 
Bažnytinei vadovybei uždraudus laidoti kaimų kapinėse, nuo XVIII a. pabaigos mirusieji buvo vežami į naujai įrengtas Kartenos parapijos kapines. Apleistose ir Senkapiais vadinamose kaimo kapinėse XIX a. ir XX a. pradžioje retsykiais be kunigo laidodavo savižudžius, nekrikštytus kūdikius, iš Minijos ištrauktus skenduolius, nuo epideminių ligų mirusius vaikus ir suaugusiuosius. Paskutinės senkapiuose palaidotos 1917–1918 m. siautėjusios vidurių šiltinės aukos. Mirusiųjų atminimą nuo seno saugojo keletas ąžuolinių monumentalių kryžių ir koplytėlė su šventųjų skulptūromis, kurie laikui bėgant sunyko. Tarpukariu ir pokario metais šalia buvusios sodybos savininkas Vladas Slušnys kapinėse kasė rūsius bulvėms per žiemą saugoti.
 
1842 m. rusų valdžia kaimo žemes atėmė iš Kartenos bažnyčios ir priskyrė valstybiniam Kartenos dvarui. 1845 metais Abakuose gyveno 86 katalikai – 39 vyrai ir 47 moterys, priklausę Kartenos parapijai. Tai buvo Domininko Bernoto, Juozapo Milašiaus, Marcijono Puplio, Ignoto Rudelio, Antano Jonkaus, Teodoro Bolekaus, Juozapo Lingio, dviejų bendravardžių ir bendrapavardžių Antanų Vainorų, Antano Budrio, Tomo Buivydo, Jono Gedimino, Leono Vasiliausko, Antano Pakso, dviejų bendravardžių ir bendrapavardžių Juozapų Bertauskų, Juozapo Toporo, Pikturio Butkaus ir Nikodemo Kedišo šeimos. Be jų minimi Jonas Simutis, Jonas Lukauskis, Uršulė Simutytė, Marijona Zubaitė, Joana Žiliutė, Elžbieta Brazdauskė, Elitojana Katuškienė, Eleonora Šoparienė, Eleonora Pudikaitė, Marijona Šoparaitė, Pranciškus Liaudanskas ir Barbora Paksaitė su vaikais Juozapu ir Marijona.
 
1846 metais Abakuose buvo 18 dūmų, t. y. baudžiavinių valstiečių sodybų, o 1849 m. Kartenos valstybiniam dvarui priklausė 99 baudžiauninkai. Paleidus valstiečius iš baudžiavos, už jiems suteiktą žemę atodirbio prievolę valstybiniame dvare 1870 m. atlikinėjo 17 kaimo prievolininkų.
 
Nuo 1870 m. kaimas priklausė Kartenos valsčiaus Budrių seniūnijai. Jame 1872 m. buvo 17 ūkių. Pobaudžiaviniu laikotarpiu gyvenvietė ženkliai išaugo, joje 1902 m. buvo jau 202 gyventojai, o 1916 m. – 24 ūkiai.
 
Tarpukariu Abakai tebepriklausė Budrių seniūnijai. Prasidėjus žemės reformai, 1922 m. gatvinis-valakinis kaimas buvo išskaidytas į 37 vienkieminius ūkius, kuriuose 1923 m. gyveno 193 gyventojai. Žemės reformos metu iš gatvinio kaimo gyvenvietės į vienkieminius ūkius išsikėlė Vladas Jasinskas, Jonas Miklovas, Liutikas, Klemensas Jonkus, Striaukai, taip pat Vladas Slušnys, pasistatęs sodybą Minijos slėnyje šalia kaimo kapinių. Dalis jų įsikūrė Pempynais vadinamame kaimo pakraštyje. Pasakojama, kad šioje vietoje buvusi pempių perėjimo vieta, dėl to vietovė ir gavusi tokį vardą.
 
Stambiausius ūkius valdė ūkininkai Klemensas Jonkus, Bonifacas Kupšys, Vladas Jasinskas, Jonas Miklovas, turėję apie 30–40 ha žemės. Ūkiuose dirbo patys šeimininkai ir jų vaikai. Stambūs ūkininkai samdė bernus (žem. vaikius), mergas, piemenis, auklę mažiems vaikams.
 
Kaime būta bendrapavardžių. Jiems atskirti kaimynai sugalvodavo pravardes. Taip vienas iš Šlušnių vadintas Mendeliu, nes buvęs panašus į žydą, o Ignas Šlušnys – Šlušnaičiu (žem. Šlušnātis).
 
Kaimas turėjo savo amatininkų, kuriais būdavo mažažemiai arba trobelninkai. Siuvėjo (žem. kriaučiaus) amatu vertėsi Jonas Paksas, batsiuviu dirbo vienos kojos Pirmajame pasauliniame kare netekęs Klemensas Jonkus, kalviu – Steponas Jonkus, staliaus ir statybininko darbus vykdė Antanas Mažeika, turėjęs vėjo malūną, kuliamąją mašiną ir diskinį pjūklą (zeimerį) lentoms pjauti.
 
Jonas Paksas (1880–1950) siuvėjo amato mokėsi tarnaudamas gizeliu pas apylinkės siuvėjus. Savarankišką gyvenimą pradėjo mažame ūkelyje, į kurį iš gretimo Rubulių kaimo parsivedė jaunesnę žmoną Barborą Rekašiutę (1894–1977). Susilaukęs pirmagimės dukros Kotrynos, išvyko uždarbiauti į Jungtines Amerikos Valstijas. Ypatingų turtų ten nesukaupė, tačiau po trejų metų sugrįžęs į Abakus nusipirko žemės ir savo ūkį padidino iki 9,5 hektaro. Laikui bėgant mažažemio siuvėjo šeimoje užaugo net 9 vaikai: šeši sūnūs ir trys dukros. Iš jų tėvo amato tradicijas tęsė Valentinas Paksas. Kitas sūnus Feliksas Paksas sukūręs šeimą gyveno Telšiuose, kur jam žmona Emilija 1956 m. birželio 10 d. pagimdė vienturtį sūnų Rolandą – būsimą inžinierių, lakūną, politiką ir Lietuvos Respublikos prezidentą. Todėl Abakų gyventojai pelnytai didžiuojasi, kad jų žemėje glūdi vieno iš Lietuvos valstybės vadovų giminės šaknys.
 
Rytiniame kaimo pakraštyje, aukštumoje netoli Minijos ir Kūlupio santakos, Kartenos klebonijos palivarko žemėje gyveno trobelninkas, senbernis Kazimieras Navirauskas. Jo sodybėlė stovėjo legendomis apipintoje vietovėje, vadinamoje Pastauninko kalnu. Pasakojama, kad apylinkėje pasiklydę žmonės stebuklingu būdu atsidurdavo ant Pastauninko kalno, nuo kurio jau nesunkiai rasdavo kelią į namus. Kitas pasakojimas mena, kad aukštumos papėdėje susibėgdavo trys šaltiniai, prie kurių paslaptingai blyksėdavę žiburėliai, o laumės vyrams autus skalbdavo. Vakariniame kyšulio pakraštyje tebėra šaltinis, kuris, esą, nuo seno turi gydomąją galią. Prie jo stovėjo medinė koplytėlė, gegužės mėnesį per Kryžiaus dienas rinkdavosi kaimo gyventojai, giedodavo giesmes.
 
Sykį Kazimierui Navirauskui prisisapnavo keistas sapnas, kuriame jis išvydęs netoli šaltinio stovinčią Švč. Mergelę Mariją, o ant kalno – Jėzų Kristų. Sapnui pasikartojus dar du sykius, jis ėmėsi darbo: prie šaltinio iš lauko akmenų išmūrijo Lurdo grotą su Švč. Lurdo Marijos skulptūra, o ant kalno pastatė medinę koplyčią ir betoninę Kristaus, nešančio kryžių, skulptūrą. Abi skulptūras parvežė klebonas: Marijos – iš Prancūzijos, o Kristaus – iš Švėkšnos. Koplyčios puošmena tapo barokinis, XVIII a. pabaigoje pagamintas senosios Budrių bažnyčios altorius su Švč. Mergelės Marijos paveikslu ir angelų skulptūromis. Darbus pabaigus, Kartenos Lurdą 1921 m. pašventino parapijos klebonas Kazimieras Daukša. Tarpukariu prie Lurdo žmonės per Šv. Petro atlaidus, Gegužines pamaldas rinkdavosi iš visų Kartenos parapijos vietovių, po Šv. Mišių bažnyčioje, į Lurdo šventovę vyko iškilmingos maldininkų eisenos.
 
1940–1944 m. Abakai pateko į Antrojo pasaulinio karo verpetus. Karo metais Paksų sodyboje buvo įsikūręs vokiečių karinio dalinio štabas. Kaimo aukštumos palei Miniją labai tiko gynybai, todėl visi abakiškiai ir aplinkinių kaimų gyventojai buvo prievarta varomi kasti gynybinių įtvirtinimų. Palei aukštumos šlaitą buvo iškastos trys apkasų linijos, iš kurių viena buvusi plati, skirta tankams sulaikyti.
 
Abakuose gimė ir augo Elžbieta Mockutė-Šulc (1914–2004; palaidota Kartenos kapinėse). Jos tėvai Elena ir Kostas Mockai ūkininkavo nedideliame 5 ha ūkyje ir be Elžbietos augino dar dukrą Eleną, sūnus Albertą ir Vaclovą. Elžbieta ištekėjo už Klaipėdos krašto evangeliko liuterono Kurto Šulco, kuris Antrojo pasaulinio karo metais žuvo. Baigiantis karui ji su dviem mažamečiais sūnumis Eriku ir Hermanu pasitraukė į Vakarų Vokietiją. Vyresnysis sūnus Erikas užaugęs tapo inžinieriumi elektriku, o Hermanas Jonas Šulcas pasirinko kunigo kelią, dirbo misionieriumi nepritekliaus, bado ir karų draskomoje Ruandoje (Centrinė Afrika), rūpinosi šio krašto gyventojų dvasiniu gyvenimu, maitinimu ir buitimi. Jam į pagalbą atvykdavo ir mama. Susigrąžintoje senelio Hanso Šulco sodyboje Kretingos rajono Kėkštų kaime jis įkūrė jaunimo sodybą-stovyklavietę, kurioje pamainomis gyvena dvasinės pagalbos ieškantis jaunimas iš Afrikos, Lenkijos, Vokietijos, Lietuvos ir kitų kraštų.
 
Elžbietos Mockutės-Šulc sesuo Elena su vyru Antanu Šapkumi, sūnumi Fridriku Antanu, dukra Elena ir motina Elena Mockiene 1948 m. buvo ištremti į Krasnojarsko krašto Bogučianų rajoną. Be Šapkų šeimynos, 1948–1949 m. iš Abakų į Sibirą buvo ištremti dar 24 žmonės: Igno Anužio, Vlado Jasinsko, Klemenso Jonkaus, Bonifaco Kupšio, Jono Miklovo, Antano Žilinsko šeimos ir Katryna Slušnienė. Daugiausia tai buvo partizanų tėvai, seneliai, broliai, seserys ir artimieji. Ne visiems jiems buvo lemta grįžti į Tėvynę. Tremtyje mirė Elena Mockienė, broliai Adomas ir Ignas Anužiai, sutuoktiniai Domicelė ir Klemensas Jonkai, Katryna Slušnienė.
 
Nemaža dalis jaunų kaimo vyrų po Antrojo pasaulinio karo tapo Lietuvos laisvės armijos partizanais arba jų rėmėjais. Tarp jų buvo trys broliai Ignas, Pranas ir Vytautas iš gausios stambių ūkininkų Jono ir Malvinos Miklovų šeimos.
 
Ignas Miklovas (1912–2004) kovotoju už Lietuvos laisvę tapo dar 1941 m. birželį, įstojęs į Lietuvių aktyvistų frontą. Pokariu dirbo Kretingoje, nuo 1946 m. rudens buvo Žemaičių apygardos Kardo rinktinės partizanu slapyvardžiu Karklaitis. 1947 metų pavasarį jam buvo pavesta organizuoti kretingiškių pasipriešinimą ginant nuo suėmimo pranciškonų vienuolyno viršininką ir parapijos kleboną kunigą tėvą Pijų (Jurgį) Andraitį OFM. Už tai buvo suimtas, kalintas ir tardytas MGB (Valstybės saugumo ministerijos) Kretingos apskrities skyriaus areštinėje, Klaipėdos ir Vilniaus kalėjimuose. 1948 metais nuteistas 10 metų lagerio ir 5 metams tremties, išvežtas į Kazachstano vario kasyklose veikusius lagerius. Į gimtinę grįžo 1958 m., gyveno Kartenoje. Atkūrus Nepriklausomybę, 1990 m. įstojo į Lietuvos šaulių sąjungos Kartenos būrį, dalyvavo 1991 m. įvykiuose ginant Parlamentą, buvo apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu, nominuotas Garbės šauliu.
 
Jaunėlis brolis Vytautas Miklovas (g. 1926 m.) į enkavedistų rankas pateko 1945 m. pabaigoje. Kalėjo Klaipėdoje ir Šiauliuose, 1946 m. buvo nuteistas 6 metams lagerio bei 5 metams tremties ir išvežtas į Kargopollagą, veikusį Rusijos Federacijos Archangelsko srityje. Kitas brolis Pranas Miklovas (g. 1906 m.) suimtas 1948 m. rugsėjį, kalintas Klaipėdoje ir Vilniuje, nuteistas 25 metams lagerio ir išvežtas į Komijoje veikusį Minlagą. Po Stalino mirties bausmę sumažinus, 1956 m. grįžo į Lietuvą.
 
Miklovų šeimoje užaugo kunigas Juozapas Miklovas (1919–1991), tarnavęs Luokės, Švėkšnos, Varnių, Mažeikių parapijose, vėliau buvęs Palangos parapijos klebonu ir dekanato dekanu, dirbęs laikraščio „Palanga“ redakcinės kolegijos nariu. Amžinam poilsiui jis atgulė Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios šventoriuje.
 
Nuo pirmųjų pokario metų į partizaninį judėjimą įsijungė Vlado ir Katrynos Slušnių vienturtis sūnus Vladas Slušnys (1926–1948). Anksti netekęs tėvo, nuo paauglystės dirbo sunkius vyriškus ūkio darbus, o 1945 m. tapo partizanų ryšininku. Draugavo su Karolina Budryte iš Rubulių kaimo, su kuria 1947 m. rudenį sukūrė šeimą. Patekęs į sovietų saugumiečių akiratį, buvo suimtas ir tardomas MGB Kartenos valsčiaus poskyrio būstinėje. Iš jos išėjęs, su žmona pasitraukė į mišką ir tapo Buganto (Kartenos) kuopos partizanais Jūreiviu ir Maryte (kitaip – Jūreiviene). Abu žuvo 1948 m. rugsėjo 8 d. partizanų ryšininko Igno Slušnio-Tėvuko sodyboje gretimame Nausodžio kaime. Kartu su jais galvą paguldė bendražygis, dar vienas iš Abakų kilęs partizanas Bronius Anužis-Žalgiris (1929–1948). Jų kūnus stribai parvežė į Karteną, pametė aikštėje prie jubiliejinio kryžiaus atpažinimui ir paniekinimui, o vėliau užkasė MGB būstinės kieme.
 
Partizanais tapo Antano ir Marijos Žilinskų sūnūs – dvyniai Antanas ir Aloyzas bei Alfonsas. Antanas ir Alfonsas Žilinskai su kitais Buganto kuopos nariais žuvo 1948 m. netoli gimtųjų namų – Balsiškių kaime, mūšyje su MGB vidaus kariuomenės 24-ojo šaulių korpuso kariais ir Kretingos apskrities stribais, įvykusiame prie Tyro pelkės. Aloyzas į stribų pasalą pateko ir žuvo 1949 m. šalia Nasrėnų kaimo.
 
Dar vienas abakiškis partizanas Stepas Jonkus 1947 m. buvo suimtas, nuteistas 10 metų lagerio ir 5 metams tremties bei išvežtas į Tolimuosiuose Rytuose veikusį Sachalino Aleksandrovsko lagerį. Partizanų ryšininku tapo Elžbietos Mockutės-Šulc brolis Albertas Mockus. Jis 1948 m. buvo suimtas, kalintas Klaipėdoje, nuteistas 25 metams lagerio ir išvežtas Komijoje veikusį Uchtižemlagą. Tremtį nuo 1954 m. atliko Goltiavino gyvenvietėje, Krasnojarsko krašto Bogučianų rajone, iš kurio į Lietuvą nebegrįžo.
 
Po masinių trėmimų prasidėjo prievartinis kolektyvinių ūkių – kolūkių, vadintų kolchozais, kūrimas. 1949 metais Abakų kaimas tapo „Gegužės pirmosios“ kolūkiu. Po poros metų jis buvo prijungtas prie Žemaitės kolūkio, kurio administraciniu centru buvo Kartena. Abakuose liko atskira kolūkio brigada, kuriai keliolika metų vadovavo brigadininkas Bronius Navirauskas. Brigadoje buvo pastatytos fermos, kiti ūkiniai-gamybiniai pastatai.
 
Ateizmą propagavusi sovietų valdžia siekė įvairiais būdais atpratinti žmones nuo tikėjimo ir katalikiškų tradicijų. Siekdami įbauginti abakiškius, kad jie nelankytų kaime esančio Kartenos Lurdo, 1949 m. du ginkluoti milicininkai išdaužė koplyčios langus, o įsiveržę į vidų nulaužė angelų skulptūrėlių sparnus. Kolūkių laikais Lurdas buvo atitvertas spygliuota viela, o aršaus ateizmo puolimo laikais koplyčia naudota grūdams sandėliuoti.
 
Po karo Lurdą prižiūrėjo iš uždaryto Padvarių pranciškonių vienuolyno atvykusi ir pas Kazimiero Navirausko seserį Akviliną apsistojusi vienuolė sesuo Tarcizija – Marija Šiaulinskaitė. Ji slapta mokė Abakų ir aplinkinių kaimų vaikus katekizmo, rengė juos prie I Šv. Komunijos, rūpinosi neturtingais vaikais, siuvo jiems drabužėlius.
 
XX a. 9 dešimtmečio pradžioje koplyčią remontavo parapijos klebonas Jonas Jesinevičius, vėliau – kunigas Petras Merliūnas, kuris vertingesnius paveikslus perkėlė į bažnyčią. Naujas Lurdo lankymo pakilimas prasidėjo Atgimimo laikais, o 2002 m. jame pirmąkart apsilankė Telšių vyskupijos vyskupas Jonas Boruta. Vilniuje gyvenusi kraštietė dailininkė Regina Songailaitė-Balčikonienė (1922–2002) nutapė ir padovanojo šešis angelų paveikslus, papuošusius koplyčios interjerą. 2005 metais meistras Arvydas Klovas su pagalbininkais atliko kapitalinį koplyčios remontą.
 
Kaip ir daugeliui mūsų krašto gyvenviečių, didelės įtakos tolesnei Abakų raidai turėjo sovietinė kolektyvizacija ir melioracija, po kurių gyventojų skaičius ėmė mažėti. Jei 1959 m. kaime gyveno 195, o 1970 m. – 116 žmonių, tai per kitus devynerius metus gyventojų skaičius smarkiai krito ir 1979 m. buvo registruoti tik 46 asmenys. 2001 m. gyveno 28 žmonės, 2002 m. pradžioje buvo 13 ūkių ir 21 gyventojas. Didžiausią ūkį valdė ūkininkas Vynantas Samulionis, gyvenantis Kartenoje.
 
Šiuo metu kaimui priklauso 494,52 hektaro žemės, kurioje 2011 m. gyveno 25 žmonės. Pagal užimamos teritorijos dydį iš 20-ties Kartenos seniūnijos gyvenviečių Abakai užima penktą vietą, nusileisdami tik Kartenos miesteliui, Balsiškių, Dauginčių ir Žadeikių kaimams.
 
Kaimo praeitį menančios senosios kapinės 1997 m. buvo įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, o 1998 m. Vyriausybės pripažintos valstybės saugoma kultūros vertybe, turinčia memorialinį vertingųjų savybių pobūdį. Kultūros vertybių registre registruotas Kartenos Lurdo koplyčios puošmena tapęs liaudies dailės kūrinys– altorius su dviejų sėdinčių angelų skulptūromis, kurį XVIII a. antroje pusėje sukūrė nežinomi meistrai.
 
Julius KANARSKAS,
istorikas, Kretingos muziejus