2024 m. balandžio 5 – gegužės 5 d. Kretingos muziejaus parodų salėse (įėjimas iš žiemos sodo) veiks Kretingos rajono Garbės piliečio, tapytojo Edvardo Tedevušo Stalmoko jubiliejinė kūrybos darbų paroda „Romantizuoti gamtos vaizdai.

Edvardas Tedevušas Stalmokas, gimė 1949 m. gegužės 12 dieną Klaipėdos rajone Šiūparių kaime. Jis – jauniausias iš devynių brolių ir seserų šeimoje. Vaikystė praėjo nuošalioje kaimo sodyboje, šalia girios, vingrių upelių, žydinčių pievų. Mėgo piešti kaip daugelis tokio amžiaus vaikų, tik gal šiek tiek ilgiau ir kruopščiau, gal – dažniau.

1974 m. baigė Klaipėdos žemės ūkio technikumą. Atvyko į Kretingos rajono Laukžemės kolūkį ir iki 1992 m. dirbo agronomu. 1993–1997 m. vadovavo Kretingos rajono Darbėnų seniūnijos agrarinės reformos tarnybai. 1997 m. tapo Kretingos rajono Darbėnų seniūnijos seniūnu. 2007 m. Klaipėdos universitete įgijo vadybos ir verslo administravimo bakalauro laipsnį. 2015 m. išėjo į užtarnautą poilsį. Šiuo metu gyvena Senosios Įpilties kaime.

1976 m., paskatintas tautodailininko Kurto Skroblio (1936–2000), pradėjo tapyti. Vėliau keturis metus lankė dailės studiją „Guboja“ Klaipėdoje. 1979 m. tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariu.

Edvardas Stalmokas savo paveikslų siužetams ieško gyvoje gamtoje: čiurlenančio upelio, kalvos, miško, kartais gyvybei įkvėpti panaudoja paukščio ar žvėries siluetą. Būna, kad įkvepia gera poezija ar liaudies dainos. Intensyviausias kūrybos laikas – ilgi žiemos vakarai.

Prieš tapydamas paveikslą eskizų niekada nepiešia – visos mintys, įspūdį palikę vaizdai ir situacijos pasilieka galvoje arba fotografijose. Bet jokiu būdu nėra taip, kad tapytų nuotrauką prieš akis pasidėjęs. Fotoaparatu tik užfiksuoja patį efektą – trumpą akimirką, neregėtą gamtos spalvų derinį, kurio akimirksniu nelieka. Vienokios būna spalvos, kai tvyro ramybė, kai vėjuota, – atsiranda daug rausvų atspalvių, prieš perkūniją ir audrą, stebina netikėtos debesų formos. O pats gražiausias metas – ankstyvi rytai, kai saulė teka, ir vakarai, kai ji jau leidžiasi. Tik paskutiniai potėpiai drobėje teptuku atliekami prie natūralios dienos šviesos.

Edvardo Stalmoko kūryboje labai nedaug žiemos peizažų, jį labiau žavi vasaros saulėtekiai ir saulėlydžiai, audros paliestas paslaptingas maištaujantis dangus. Paveikslai – realistiniai šiek tiek romantizuoti peizažai: gamta įvairiais metų laikais, įvairiu paros metu. Anot tapytojo, jo nevilioja kiti dailės žanrai, nes pastovumas, nuoseklumas suteikia galimybę tobulėti.

„Jei ant svarstyklių lėkštutės šiandien padėtų agronomiją ir tapybą, nenusvertų nė viena, nes abi patinka vienodai. Vasaromis aš nuo seno pripratęs būti laukuose, prie ūkio, o pavasarį ar žiemos vakarais iki išnaktų – dirbtuvėje prie savo paveikslų. Jei paklaustų, kokie mano gyvenimo kertiniai akmenys, pirmiausia tai tėvų įskiepytą darbštumas. Kitas gyvenimo kertinis akmuo – atsakomybė. Tiek prieš save, tiek prieš kitus“ – sako tapytojas.

Edvardas Stalmokas surengė daugiau kaip 30 personalinių parodų Klaipėdos, Gargždų, Palangos, Kretingos ir kitų mažesnių Žemaitijos miestelių parodinėse salėse, su savo kūriniais dalyvavo bendrose Lietuvos tautodailininkų sąjungos Žemaitijos skyriaus organizuojamose bendrose parodose. 2012 metais respublikiniame liaudies dailės konkurse „Aukso vainikas“ Klaipėdos krašto ture tapybos darbai įvertinti trečiąja vieta. Tapytojo kūriniai puošia ne vieną privačią kolekciją ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Kretingos muziejuje vaizduojamosios dailės rinkinyje saugomi penki jo tapyti paveikslai.

Edvardas Stalmokas didelę dalį gyvenimo atidavė visuomenei, savo kaimo bendruomenei. Jo ir žmonos Birutės subrandinti ir realizuoti kūrybos projektai išgarsino visą Darbėnų seniūniją ir S. Įpiltį – tas kraštas tapo patrauklus turistams. Bendradarbiaujant su Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos skyriaus Vizualinio dizaino katedros dėstytoju a. a. Gyčiu Tiškumi buvusioje S. Įpilties alkavietėje iš medžio, metalo ir akmens pastatytos trys skulptūros, įprasminusios senuosius protėvių dievus Perkūną, Saulę ir Žemyną, pastatyti pasakų nameliai vaikams Įpilties poilsiavietėje . Kartu su kaimo bendruomene piliavietėje, savo kaime, pasitelkę tautodailininkus, pastatė monumentalias skulptūras. Visus, atvykusius į Senąją Įpiltį, pasitinka ir išlydi vienas svarbesnių Lietuvos valstybingumo simbolių – Gediminaičių stulpai. 2017 metais atnaujinta Šv. Kryžiaus Išaukštinimo koplyčia ant Alkos kalno. Jos skliautą ištapė tautodailininkas tapytojas Edvardas Stalmokas. 2019 m. kartu su keliais pagalbininkais įvykdytas projektas
„Pilys iš praeities“. Poilsiavietėje buvo sumontuotas menamos senovinės pilies sienų fragmentas.

Neatsitiktinai paveikslus tapančiam, kaimo aplinką gražinančiam Edvardui Stalmokui 2012-aisiais buvo įteiktas LNK televizijos ir interneto portalo DELFI bei VŠĮ Savanorių centro unikalus savanorių ženklas „Auksinė širdis“.

2017 metais už reikšmingas personalines parodas, išskirtinę kultūrinę- švietėjišką veiklą tapytojui įteikta Kretingos rajono kultūros ir meno premija.

2020 metais Edvardui Tedevušui Stalmokui už nuopelnus Kretingos rajono bendruomenės labui kultūros srityje, Kretingos rajono garsinimą šalyje, suteiktas Kretingos r. Garbės piliečio vardas.

Danutė Šorienė